Daugeliui kilo klausimas, kodėl JAV taip norėjo Lenkijoje ir keliose kitose šalyse dislokuoti tas savo priešraketinės gynybos sistemas. Daugiau buvo kalbama apie „Patriot“ raketas, kurios išties yra priešraketinė gynyba tik tiek, kiek jomis galima numušinėti sparnuotąsias raketas ar žemo greičio balistines, tokias, kaip rusiškos „Scud“. Daugelis nei nepastebėjo, kad net ir vėlesnė Lenkijai siūloma programa numatė ne tik „Patriot“, bet ir „SM-3“ sistemas, kurios yra orbitinės (šiuo metu žinoma, kad efektyvaus veikimo nuotolis – ne mažiau 500km, efektyvios aukščio lubos – ne mažiau 250km). Tų pačių SM-3 raketų sistemas numatoma statyti ir Rumunijoje.
2008 metais SM-3 raketa JAV numušė „superslaptą“ sugedusį savo palydovą, oficiali versija buvo absurdiška: esą palydove yra šioks toks kiekis labai nuodingo raketinio kuro, kuris gali užteršti palydovo kritimo vietą. Tai visiška nesąmonė: palydove buvęs hidrazinas (jei tiksliau – ko gero, asimetrinis dimetilhidrazinas) negali nieko užteršti, nes užsidega ir sudega taip greitai, kad jokių pėdsakų nelieka, degimo produktai nenuodingi – azotas, vanduo ir anglies dvideginis. Akivaizdu, kad JAV norėjo šias raketas išbandyti, kas puikiai pavyko: iš kreiserio paleista raketa numušė palydovą, skridusį 247km aukštyje, tiesioginio susidūrimo greitis viršijo 10 kilometrų per sekundę.
Viskas būtų gal ir neypatingai įdomu, jei ne tai, kad JAV tais pačiais metais sėkmingai pademonstravo efektingą kosminį naikintuvą, kurį galima iškelti gan panašios klasės raketomis ir galintį vienu metu sekti ir numušinėti iki 12 taikinių. Martin Marietta pademonstravo aparatą, galintį efektingai manevruoti ir savarankiškai taikytis maždaug 20 sekundžių, esant taikinio artėjimo greičiui, siekiančiam kelioliką km/s: maždaug tiek ir tereikia kosminiam naikintuvui, turinčiam naikinti tarpkontinentines raketas, nešančias daugelį galvučių.
Dabar įdomumai: tarpkontinentinės raketos nėra pirmojo smūgio ginklas. Laikas, per kurį tarpžemyninės raketos galvutė pasiekia taikinį – ganėtinai ilgas, praktikoje siekia bent pusę valandos ar daugiau. Tarpžemyninių raketų startas lengvai susekamas, o laiko po starto pilnai pakanka, kad suduoti atsakomąjį smūgį, anksčiau, nei tarpžemyninės galvutės pasieks taikinį. Pirmojo smūgio ginklas išties yra vidutinio nuotolio raketos, kurios bazuojasi daugiausiai povandeniniuose laivuose, esančiuose per 1-3 tūkstančius kilometrų nuo taikinio arba net arčiau. Tokios raketos taikinį pasiekia per 10 minučių nuo paleidimo ar net mažiau (nagrinėjami ir variantai, kai nuo raketos paleidimo iki taikinio galvutei tereikia skristi 2-3 minutes): per tokį laiko tarpą išankstinio atsakomojo smūgio suduoti gali ir nepavykti – nepavyks gauti leidimo iš aukščiausiosios vadovybės.
Kokią funkciją atlieka tarpžemyninės balistinės raketos? Jos būna pakankamai toli, kad jų pirmasis smūgis nepasiektų, įrengiamos itin apsaugotose šachtose, tad lieka sveikos po to, kai šalis pirmąjį smūgį jau gavo. Tarpžemyninių raketų tikslas vienas – suduoti keršto smūgį, kurio pakaktų tam, kad priešas būtų sunaikintas visiškai. Būtent tai ir yra ta „garantuoto susinaikinimo“ strategija, kuri tęsėsi nuo pat Chruščiovo laikų iki Gorbačiovo sudarytų branduolinio nusiginklavimo sutarčių: ir JAV, ir Rusija, būdamos užtikrintomis, kad keršto karo atveju išvengti neįmanoma, buvo užtikrintos ir tuo, kad karo pradėti negalima.
Taigi, ką leidžia padaryti šiuolaikinės priešraketinės raketos, tokios, kaip SM-3 ar tobulesni, didesniu nuotoliu veikiantys variantai? Svarbiausią dalyką: leidžia numušti dar tiktai kylančias tarpžemynines ar vidutinio nuotolio raketas. Ką gali padaryti tokie kosminiai naikintuvai, kaip tas, kuris matomas filmuke? Dar vieną esminį dalyką – numušti visas vienos tarpžemyninės raketos galvutes toje stadijoje, kai jos tik ką atsiskyrė nuo raketos (t.y., pirmų kelių tūkstančių kilometrų trajektorijos tarpe). Pastebėtina, kad krūva nepriklausomų antiraketų kovoje prieš tarpžemynines yra neefektyvios: visoms joms reikia kovoti prieš grupinius taikinius. Dar verta pastebėti, kad pirmieji SM-3 variantai buvo skirti tiktai laivynui: šios raketos bazuojasi įvairiausiose pasaulio vietose ir skirtos tiktai tam, kad numuštų link JAV skrendančias balistines raketas. Kartu su jomis išskleidžiama ir Aegis sistema, veikianti, kaip efektyvi sekimo gardelė (iš esmės galima ją būtų pavadinti „megafazine aktyvia antenine gardele“, nes ši veikia panašiai, kaip ir įprastos aktyvinės fazinės gardelės, tačiau išsidėsčiusi per visą pasaulį, o elementai gali veikti asinchroniškai ir nepriklausomai). Taip įdomiai apeinamos ir sutartys dėl priešraketinės gynybos.
Ką gali padaryti Rytų Europoje esanti SM-3 ir panašių naikintuvų kombinacija? Elementaru: pirmiausiai numušti vidutinio nuotolio raketas, o paskui – ir pradinėje skrydžio stadijoje esančias tarpžemynines. Bet tai nereiškia, kad JAV ar Europa taptų saugi tuo atveju, jei užpuls Rusija: pavyks numušti tik tam tikrą dalį vidutinio nuotolio raketų. Tačiau tuo atveju, jei karą pradėtų JAV, kartu paleisdama išankstiniam atsakomojo smūgio atrėmimui ir naikintuvus, Rusija negalėtų suduoti efektyvaus atsakomojo smūgio – jau po pirmojo smūgio būtų sunaikinta didesnė dalis vidutinio nuotolio raketų ir nemaža dalis tarpžemyninių. Kitaip tariant, „garantuoto susinaikinimo“ doktrina šiuo atveju patiria disbalansą.
Kodėl taip daroma? Manyčiau, kad priežastys kelios: viena vertus, prasmę po truputį prarandančios ankstesnės sutartys dėl įvairios raketinės ginkluotės apribojimų, antra vertus, jau Ronaldo Reigano išbandytas metodas, kai žvaigždių karais Rusija įtraukiama į ginklavimosi varžybas. Pastaruoju atveju Rusija tiesiog buvo priversta sparčiai didinti karines išlaidas, kai pinigų netgi vidaus rinkai sutvarkyti trūksta. Na, žinoma ir įvairūs nauji regioniniai JAV interesai – pradedant Persijos įlanka ir baigiant Rytų Europa, ganėtinai agresyvus Rusijos elgesys Ukrainoje bei Gruzijoje, o dar ir tam tikra po truputį stiprėjanti trintis su Indija, Brazilija ir Kinija – šalimis, kurios paskutiniu metu darosi ganėtinai pajėgiomis ir dėl to bando vykdyti savą politiką. Na, žinoma, dar ir Iranas prideda savo leptą, su tomis savo atominėmis bombomis ir neseniai sėkmingai išbandytomis vidutinio nuotolio raketomis.
Ar JAV turi realiai agresyvių planų Rusijos atžvilgiu? Abejoju: garantuoto sunaikinimo doktrinos pažeidimai sukuria stiprią destabilizaciją, tai reiškia, kad Rusijai šios doktrinos požiūriu darosi naudingiau pulti pirmai, nes didėja grėsmė, kad pirma užpuls JAV. O to vargu ar nori JAV. Ir juolab vargu ar to nori Europa. Tai tiesiog šantažo įrankis.
Kuo tai baigsis? Manau, tuo pačiu, kuo baigėsi ir Ronaldo Reigano žvaigždių karai – tuo, kad bus pasirašyta ir patvirtinta nauja sutartis dėl priešraketinės gynybos ribojimų (t.y., garantija, kad galimybė suduoti efektyvų atsakomąjį smūgį išliks) bei įvesti papildomi ribojimai vidutinio nuotolio raketoms (pastarosios, kaip žinia, per paskutinius porą dešimtmečių labai patobulėjo). Na, žinoma, ir kokie nors nauji planai dėl įtakos sferų…
WikiLeaks karas jau įsivažiavo pilnais mastais. Taip, nepabijokim to žodžio – tai karas internete. Ir dar ne tiek tarp valstybių, kiek tarp valstybių ir jų pačių piliečių. WikiLeaks sąskaitos blokuojamos, Julian Assange suimtas. Tačiau informacija apie tai, už ką suimtas – galų gale jau sklinda pakankamai plačiai. Tiesa, Lietuvoje informacijos apie tai ne tik mažoka, ji ateina labai pavėluotai, fragmentiškai, o dar ir iškreipta (Delfi berods iki šiol to nepaskelbė – FAIL). Toks vaizdas, kad dauguma Lietuvos žurnalistų išvis nematę interneto. Įskaitant ir interneto portalų žurnalistus.
