Man labai patinka Anarchostruktūralistas Bacevyčia, kuris, įklimpęs į eksceptologinius konceptus, bando apibrėžti metametasistemą iš metasistemos pozicijų – remdamasis eksceptų, neatitikčių konceptu. Gaila, kad jis retai rašo. Semiotika, kaip mokslas, užtaikė į tokią skylę, kur susieina paradigmų poslinkiai, uždavus klausimą apie tai, kokioje erdvėje tos paradigmos slenka. Į skylę, kur kyla klausimas apie tai, kas yra skylė, jei atmetame nuo jos riestainį. Todėl eksceptologinis požiūris čia itin įdomus – jo tiesiog neįmanoma išvengti. Gal dėl to ir atsirado poststruktūralizmas – optimistiškiems struktūralistams susidūrus su atviros metageneracijos neapibrėžiamumu?
Aš gan daug prirašiau – ištisus du nuobodžius naujus straipsnius apie tą pačią temą: vienas – ilga istorija apie tai, kaip metamatematikos profesionalai ilgai bandė sukurti kalbas, kuriomis kompiuteriai bendrautų su žmogum. Straipsnis gavosi gan formalus ir paprastas. Tikiuosi, gal kažkam iš praktinės pusės parodys programavimo ir lingvistikos bendrybę – tai, kad kalba tėra keistas metamatematinis konstruktas. Pats susidūriau su IT jau po to, kai buvau gerokai ir senokai įklimpęs į struktūralistinę pelkę, tačiau būtent pažintis su programavimu leido bent kažkiek suprasti tai, ką savo darbuose dėstė Greimas.
Kitas straipsnis gavosi lyg pimojo tęsinys (aš net galvojau, kad gal juos pusiau apjungt, pusiau išskaidyt, bet paskui nusprendžiau, kad neverta) – apie saviidentifikaciją, kalbos polimorfizmą ir metageneraciją – šiame daugiau blevyzgų, bet gal jis kažkam bus truputį suprantamesnis (arba atvirkščiai). Viena iš keistų išvadų, kurias duoda antras straipsnis – kad kalbainiai, kaip juos bekeiktume, mums reikalingi. Ir jei vienokiam ar kitokiam pavidale jų nebūtų, jei patys neturėtume savyje kalbainistinio daigelio – būtų šakės.
O taip, jei kažkam kiltų klausimų – yra dar ir asmenybinės savigeneracijos teorija – joje matematikos gal ir nelabai, bet suprantama ji turėtų būti net ir bukiems. Arba ne. Kita vertus, ten daugiau filosofijos ir blevyzgų, nei pagrindžiamo realizmo, nors lyg ir susieina galai apie tai, kad galai nesusieina? Tekstą čionai, kuris prasideda tekstą čionai, turite nukopijuoti į bet kurį kitą tekstą, visą iki vietos, kur antra kartą pasikartoja frazė čionai pabaiga, dabar pat, čionai pabaiga.
Aš rašiau apie semiotiką ir prieš tai, tad jau susikaupė nemenka straipsnių krūva. Kodėl rašau tuos klaikius kratinius, kurie kabina neaiškias kliurkas ir kurių supratimui reikia juntamai daugiau, nei marginalinių žinių? Todėl, kad be tam tikro bazinės problematikos supratimo, be matematinio požiūrio į tekstą ir kalbą, kaip struktūrą – neįmanoma generuoti padoraus teksto dekompozicijos teksto (tekstas nebūtinai rašomas raidėmis ar žodžiais). Aha, taip, teksto teksto. Dinaminis semų keitimas, o jei jį supratote – vykdote šio teksto metaanalizę. Todėl, kad neįmanoma apeiti problemų, jų nežinant. Todėl, kad neįmanoma spręsti problemų, nežinant jų vietos koncepcijoje. Todėl kad ir pačios koncepcijos nesigauna suprasti, išvengiant problemų. Todėl, kad semiotikoje nėra vietos literatūrinėms interpretacijoms, o tėra formalus ir bukai loginis požiūris į viską, net ir į save. Ai, taip, eksceptologija – kai nagrinėjame generatyvinių logikų prieštaringumą, turime išnagrinėti išvengdami atitinkamų prieštaringumų, o tuo pačiu ir logikos. Aha…
Jei kažką jau užknisau su šitomis semiotikomis, sakykit. O jei dar neužknisau, tai gal truputį pratęsiu su keliais kitais eksceptais (kaip manot, ar ir vėl kartosis šventos trejybės? Jas reiktų išnagrinėti, kaip atskirą sistemų atvejį) ir gal kažkada pereisiu prie praktinių teksto (tekstas nebūtinai rašomas raidėmis ar žodžiais) analizės pavyzdžių, kurie po visos tos matematinės beliberdos neretai atrodo, lyg vaikiški uždavinukai.
