Tag Archives: eksceptologija

Civilizacija kaip kalbos produktas

Žmonės egzistuoja jau porą milijonų metų – bent jau tokį laiką mums sako archeologų tyrimai. Kita vertus, bent minimalios civilizacijos apraiškos žinomos daug trumpiau – vos kokius 10-20 tūkstančių metų (na, labai jau smarkiai tempiant – 50 tūkstančių). Pabandykite patys įvertinti: 2 milijonus metų žmonės lyg ir protingi, lyg ir pakankamai į mus panašūs, o gyveno maždaug kaip laukiniai gyvūnai. Prieš 200 tūkstančių metų žmonės jau buvo visai tokie, kaip dabar: net pagal kaulų formą nelabai teatskirsi – o vis viena gyveno kaip beždžionės.

Bet prieš kokius 20-50 tūkstantmečių staiga kažkas atsitiko: žmonija ėmė sparčiai vystytis, negana to, tas vystymasis tapo vis spartesniu, kol prieš kokius 10-15 tūkstantmečių (gal Levante, o gal kažkur kitur) ėmė rastis pirmi būsimos civilizacijos daigeliai. Prasidėjo sunkiai suvokiamo masto demografinis, ekonominis ir kultūrinis sprogimas, dar vadinamas Neolito revoliucija. Maždaug prieš 6-8 tūkstančius metų prasidėjo bronzos amžius, kai kelių milijonų didumo žmonija ėmė plėstis po visą pasaulį, statydama piramides, kurdama raštą, žibėdama filosofais ir taip toliau.

Be abejonės, galim čia prikurti bet kokių konspiracinių teorijų ir prifantazuoti ko tik norim*. Ir apie ateivius, ir apie dieviškus įsikišimus, ir dar apie belenką. Visgi klausimas paprastas, tad ir pabandyti atsakyti galima paprastai: kodėl maždaug 99 procentus savo gyvavimo laiko žmonija elgėsi, lyg kokia nors eilinė gyvūnų rūšis, o paskui staiga ėmė daugintis ir plisti taip greitai, lyg būtų dingę visi stabdžiai?

Indo-europiečių kalbos

Indoeuropiečių kalbos - labai gera problemos demonstracija: galime spėti, kad visa dabartinė Žemėje dominuojanti kalbų makalynė išsivystė vos per kokius 5-6 tūkstančius metų. Labai trumpas laiko tarpas, tiesa?

Žvelgdami į problemą be konspiracijų, galime prisiminti, kad bet kurios rūšies dauginimuisi visada yra trys apribojimai: fiziologinis gebėjimas daugintis, resursai (pirmiausiai – maistas) ir išoriniai ribojantys faktoriai (mirtingumas nuo ligų, plėšrūnų, stichijų, etc.). Tenka daryti prielaidą, kad kažkuris iš tų faktorių tiesiog ėmė ir pasikeitė, todėl stabdžiai dingo.

Vargu, ar apribojimu galėjo būti dauginimasis: nors potencialas yra maždaug penkiagubas augimas (pagal moteris) per 15 metų, netgi sparčiausiais žmonijos augimo laikais populiacija tedidėjo porą kartų kas kelis dešimtmečius. Ir vargu, ar galima būtų patikėti, kad fiziologinis dauginimosi potencialas prieš kokį šimtą tūkstančių metų galėjo būti toks mažas, kad ribotų žmonijos augimo galimybes.

Kiek labiau tikėtina, kad ribojimu galėjo būti išoriniai faktoriai – ligos, plėšrūnai ir pan.. Bet ir šita versija nėra pakankama: žmonės prieš plėšrūnus paprastai laimi, jei tik yra bent kiek didesnė žmonių grupė**. Kita vertus, ligos, ypač infekcinės, ribojančiu faktoriumi tampa per epidemijas, o šios naikinančią galią gauna tada, kai gyventojų tankis tampa gan dideliu (t.y., aukštesniu, nei vėlyvojo vėlyvojo paleolito) – kitaip neatsiranda pakankamai pernešėjų, kad kiltų pandemijos.

Bet štai toks faktorius, kaip prieinamų resursų kiekio augimas – natūralus ir akivaizdus. Jo nekvestionuoja nei istorikai, nei ekonomistai: naminiai gyvūnai, žemdirbystė, geresni įrankiai, metalurgija, statyba, gebėjimas kaupti atsargas, sugebėjimas planuotis ir pan. – visa tai yra neabejotina žmonijos augimo sąlyga, viską lemianti ir dabar. Taigi, klausimas gali būti performuluotas, tik jau specifiškiau: kas atsitiko prieš kokius dešimt ar keliasdešimt tūkstančių metų, kad žmonija staiga išmoko tobulėti, vis didindama savo resursus?

Arba dar paprasčiau paklauskime: kas atsitiko, kad žmonės gavo protą, dėl kurio resursų pasiekiamumas išaugo tiek, kad nustojo žmoniją riboti?

Ir dabar čia galim pažvelgti dar kitaip: kalba, turimų sąvokų (ženklų, prasmių ir reikšmių kompleksų) rinkinys, galimybė tomis sąvokomis (prasmėmis, reikšmėmis ir ženklais) manipuliuoti, modeliuoti tai, ko dar nėra (t.y., kurti), perdavinėti informaciją kitiems – tai mąstymo pagrindas. Tuo tarpu daryti prielaidą, esą žmonės sugebėjimą kalbėti įgijo savaime, vos tik smegeninės ir liežuviai kažkieno dvasinga valia išsivystė iki pakankamo lygio – vargu, ar būtų pagrįsta***. Čia, beje, verta prisiminti autogeneracinę koncepciją, kur interpretatorius generuoja pats save, o kita vertus – įdomu prisiminti ir vaizdesnius kalbinės beprotybės atvejus, kurie rodo, kad kalba visgi lemia protingumą.

Kalba mažų mažiausiai turėtų atspindėti žmonijos pokyčius, nes joje turėtų fiksuotis tos sąvokos, kurios dabar yra, o kažkada – nebuvo. Negana to, kalbą (kiek platesne, nei vulgariai buitine prasme) galime imti kaip tą mechanizmą, kuris ir suteikė mums naujas galimybes, t.y., kažkokių sąvokų atsiradimas turi žymėti viso mąstymo pasikeitimus****.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Bacevyčia ir semiotikos lūžis. Semiotikos ratas ir eksceptologija

Daugiau, kaip pora dešimtmečių bandymo suprasti, vis daugiau ir daugiau žinių, o supratimas – vis menkesnis. Čia aš apie save. Ir dar – apie Kęstutį Bacevičių, labiau žinomą, kaip Bacevyčia. Jis irgi kažką tokio kalba. Ir apie save, ir apie semiotiką, ir apie įvairias poststruktūralistines sroves, bandančias dekonstruoti struktūralistines problematikas.

Sako, kad istorija sukasi ratais. Nežinau, kaip ten ratais, bet semiotika, atrodo, apsisuko. Ir netgi gal ne vieną kartą, o dar sudėtingiau – ratų ratais ratais susiratavo, išvirsdama simuliakrų simuliacijų simuliakrų simuliakrais.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Eksceptologija, metageneracija ir vėl semiotika

Man labai patinka Anarchostruktūralistas Bacevyčia, kuris, įklimpęs į eksceptologinius konceptus, bando apibrėžti metametasistemą iš metasistemos pozicijų – remdamasis eksceptų, neatitikčių konceptu. Gaila, kad jis retai rašo. Semiotika, kaip mokslas, užtaikė į tokią skylę, kur susieina paradigmų poslinkiai, uždavus klausimą apie tai, kokioje erdvėje tos paradigmos slenka. Į skylę, kur kyla klausimas apie tai, kas yra skylė, jei atmetame nuo jos riestainį. Todėl eksceptologinis požiūris čia itin įdomus – jo tiesiog neįmanoma išvengti. Gal dėl to ir atsirado poststruktūralizmas – optimistiškiems struktūralistams susidūrus su atviros metageneracijos neapibrėžiamumu?

Aš gan daug prirašiau – ištisus du nuobodžius naujus straipsnius apie tą pačią temą: vienas – ilga istorija apie tai, kaip metamatematikos profesionalai ilgai bandė sukurti kalbas, kuriomis kompiuteriai bendrautų su žmogum. Straipsnis gavosi gan formalus ir paprastas. Tikiuosi, gal kažkam iš praktinės pusės parodys programavimo ir lingvistikos bendrybę – tai, kad kalba tėra keistas metamatematinis konstruktas. Pats susidūriau su IT jau po to, kai buvau gerokai ir senokai įklimpęs į struktūralistinę pelkę, tačiau būtent pažintis su programavimu leido bent kažkiek suprasti tai, ką savo darbuose dėstė Greimas.

Kitas straipsnis gavosi lyg pimojo tęsinys (aš net galvojau, kad gal juos pusiau apjungt, pusiau išskaidyt, bet paskui nusprendžiau, kad neverta) – apie saviidentifikaciją, kalbos polimorfizmą ir metageneraciją – šiame daugiau blevyzgų, bet gal jis kažkam bus truputį suprantamesnis (arba atvirkščiai). Viena iš keistų išvadų, kurias duoda antras straipsnis – kad kalbainiai, kaip juos bekeiktume, mums reikalingi. Ir jei vienokiam ar kitokiam pavidale jų nebūtų, jei patys neturėtume savyje kalbainistinio daigelio – būtų šakės.

O taip, jei kažkam kiltų klausimų – yra dar ir asmenybinės savigeneracijos teorija – joje matematikos gal ir nelabai, bet suprantama ji turėtų būti net ir bukiems. Arba ne. Kita vertus, ten daugiau filosofijos ir blevyzgų, nei pagrindžiamo realizmo, nors lyg ir susieina galai apie tai, kad galai nesusieina? Tekstą čionai, kuris prasideda tekstą čionai, turite nukopijuoti į bet kurį kitą tekstą, visą iki vietos, kur antra kartą pasikartoja frazė čionai pabaiga, dabar pat, čionai pabaiga.

Aš rašiau apie semiotiką ir prieš tai, tad jau susikaupė nemenka straipsnių krūva. Kodėl rašau tuos klaikius kratinius, kurie kabina neaiškias kliurkas ir kurių supratimui reikia juntamai daugiau, nei marginalinių žinių? Todėl, kad be tam tikro bazinės problematikos supratimo, be matematinio požiūrio į tekstą ir kalbą, kaip struktūrą – neįmanoma generuoti padoraus teksto dekompozicijos teksto (tekstas nebūtinai rašomas raidėmis ar žodžiais). Aha, taip, teksto teksto. Dinaminis semų keitimas, o jei jį supratote – vykdote šio teksto metaanalizę. Todėl, kad neįmanoma apeiti problemų, jų nežinant. Todėl, kad neįmanoma spręsti problemų, nežinant jų vietos koncepcijoje. Todėl kad ir pačios koncepcijos nesigauna suprasti, išvengiant problemų. Todėl, kad semiotikoje nėra vietos literatūrinėms interpretacijoms, o tėra formalus ir bukai loginis požiūris į viską, net ir į save. Ai, taip, eksceptologija – kai nagrinėjame generatyvinių logikų prieštaringumą, turime išnagrinėti išvengdami atitinkamų prieštaringumų, o tuo pačiu ir logikos. Aha…

Jei kažką jau užknisau su šitomis semiotikomis, sakykit. O jei dar neužknisau, tai gal truputį pratęsiu su keliais kitais eksceptais (kaip manot, ar ir vėl kartosis šventos trejybės? Jas reiktų išnagrinėti, kaip atskirą sistemų atvejį) ir gal kažkada pereisiu prie praktinių teksto (tekstas nebūtinai rašomas raidėmis ar žodžiais) analizės pavyzdžių, kurie po visos tos matematinės beliberdos neretai atrodo, lyg vaikiški uždavinukai.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter