Šiandien vienas senas draugas pasakė man nuostabią alegoriją apie ekonominę sistemą ir bandymus ją vienaip ar kitaip reguliuoti, o taip pat ir apie bandymus ją drožti. Ir kadangi jau seniai nesidalinau su jumis visokiais ekonominiais modeliais, kur viskas yra supaprastinta iki tiek, kiek galima, tai pasidalinsiu štai šiuo. Jis elementarus, bet labai gilus, viena iš grakščiausių ekonominių alegorijų, kokias esu girdėjęs.
Kokiu gražiu bedarytum kalėjimą, jis visvien lieka kalėjimu. O kalinių darbas yra paties mažiausio našumo, kokį galima įsivaizduoti.
Žodžiu, įsivaizduokime, kad mes visi esame dideliame dideliame kalėjime, kuriame sėdime. Dalis iš kalėjime esančių – tai kaliniai. Jie sudaro, sakykim, kokius nors 90% iš visų tų, kas kalėjime. Dar kokie 9% yra tie, kas prižiūrėtojai. Dar 1% yra kokia nors kalėjimo vadovybė, kuri prižiūrėjimu neužsiima.
Čia kuo puikiausias valdomos (planinės) ekonomikos modelis – yra kelios visuomenės grupės, o komandinė valdymo sistema veikia tiesiog idealiai – kaip vadovybė nuspręs, taip ir vyks. Ir liaudis (t.y., kaliniai) darys viską taip, kaip jiems nurodai, ir negalės niekaip pasipriešinti, nes jie tiktai kaliniai. O dabar pabandykime sumodeliuoti, kas vyksta, kai ir vadovybė, ir prižiūrėtojai elgiasi skirtingai.
