Tag Archives: muzika

Warlock ir Doro Pesch

Kadangi Laiqua Lasse pasakė, kad jam Angela Gossow per šiurkščiai kriokia, tai taip pagalvojau, kad gal išties nelabai ir įdomi kam ta krioksnių muzika 🙂 Taigi, pagal pageidavimą – kai kas švelnesnio.

Doro Pesch – viena iš pačių garsiausių ir išties geriausių visų laikų Heavy Metal ir net ir viso Hard Rock vokalisčių. Vokietė blondinė, pradžioj buvusi tiesiog grupės Warlock balsu, o vėliau pradėjusi ir nuosavą karjerą. Deja, kažkas ten jai persisuko ir nesu tikras, ar galėčiau tolimesnius jos bandymus pavadinti gerais. Warlock, nors ir kiek komercializuotai, bet laikė labai gerą balansą. Gal tai vos vos primena ir tokią neseną Nightwish istoriją, kai šią grupę paliko Tarja Turunen – ir vieni į pievas, ir kita į bbž kur.

Ir dar kai kas geresnio, visai netyčia atrasto 🙂

Coroner – dar vieni iš senai užmirštų

Viena iš įdomiausių, bet jau seniai užmirštų europinio thrash/death metal grupių – teutoniško metalo žvaigždės Coroner. Kažkada metaliūgiškoje scenoje jie buvo gal net ryškesniais, nei Sepultura ar net Metallica. Bet kai Metallica darė biznį, šie bandė vaizduoti meną. Taip ir liko užmirštais.

Tolimesnis blabla apie heavy metal ir dar vienas gabalas…

Arch Enemy ir Angela Gossow

Ne tiek jau daug naujų grupių, kurios sėkmingai vystytų ir tęstų tą pačią dar apie 1980 iš NWOBHM susiformavusią klasikinę melodingo ir ir struktūruoto Heavy-Speed-Thrash liniją, kurios geriausiais atstovais laikyčiau gal kokius britų Iron Maiden, vokiečių Paradox ir ankstyvesnius Megadeth – pastarieji ilgai atrodė pasakę viską, ką tik galima. Bet naujos grupės randasi, vystosi, auga. Viena iš ryškesnių – anarchistiški Arch Enemy, kurie, atrodo, juda būtent ta kryptimi. Beje, labai keista, kai anarchistai groja žiaurios disciplinos ir suderintumo reikalaujančią muziką 🙂

Arch Enemy tikrai nėra kažkokia naujiena, kaip ne naujiena ir jų žavinga blondinė Angela Gossow, kuri, kaip pasakoja, pakliuvo į grupę vos ne atsitiktinai, kaip pokštą nusiuntusi jiems kažkokį savo įrašą. Apkerėti jos balso, buvusią ofisinę vadybininkę gerbėjai greitai pavertė žvaigžde 🙂 Kas negirdėjot – junkit geru garsu 🙂

Apie kultūrą ir nekultūrą, skiriama naujiems šio blogo skaitytojams

Vat kažkaip gavosi, kad jau ir FB ėmė eiti pas mane komentarų rašinėt keistuoliai visokie. Išvis, kažkoks paradoksas – per vasarą kiti mano puslapiai nukrito pagal lankomumą kelis kartus – tai įprastas sezoninis pokytis, tačiau šitame bloge lankytojų srautas dvigubai išaugo – bbž, kodėl. Bet ne apie tai visgi, o apie mano rašliavų komentatorius visokius. Štai vienas parašė ištisą didžiulį ir baisiai originalų sąmojį apie tai, kaip nepadoru klausytis kamerinės muzikos koncerto ir jo viduryje ploti, o paskui kažkokiems savo draugams girtam aiškint, kaip čia nieko gero tame koncerte nebuvo. Tas komentaras buvo kaip ir namiokas apie tai, kaip aš čia nekultūringai iškeikiau visokius ten intelektualus su jų diskusijom, o galėjau ir patylėt. Nes juk jie protingi tokie, tai čia jau bent padorumas iš manęs reikalavo nieko nerašyt, nes visvien juk nieko nesuprantu. Argi kas nors abejoja, kur ir kaip aš tą komentatorių pasiunčiau? 🙂

O visgi suprantu, kad ateina čia ir visokių moralizuojančių, save inteligentais laikančių protuolių, kurie galvoja, kad savo dvasingais išvedžiojimais parodys savo išlakiai prakilnią taurybę. Bet manęs nekaso visa ta pseudodvasinga moralizuotojų esybė – paprastai tai tik elementarus davatkizmas. Pažįstu vos kelis žmones, kurie, nors ir šlykštėdamiesi bet kokiais keiksmais ir mane nuoširdžiai moralizuodami, turi pasišventimo gėriui savyje tiek, kad jų priekaištus priimčiau, kaip esminius, o ne megalomaniškai narciziškus, paremtus įsitikinimu, kad pasaulis turi taikytis prie jų pseudomoralinių egocentrizmų. Kita vertus, suprantu, kad reikia parodyti ir savo paties esybės gražiąsias puses, bent kraštelį inteligencijos ar panašiai, idant malonybinį entelektą turintys dvasuoliai galėtų bent pajusti, kad prieš pasiunčiant, buvo išklausyti ir teisingai suprasti.

Aš ganėtinai ilgai galvojau, gal kokias cielas 5 minutes, o gal net dar ilgiau, kol man dašilo. Taigi pasiųsti reikia ne šiaip vulgariai, o kultūringai, dvasingai ir gražiai, tiesiog su pakylėjimu ir iškilnumu, kad pasiųstasis asmuo pasijustų, lyg lydimas fanfarų – žinoma, Rossini čia puikiausias fonas. Pirma galvojau, kad gal verta paieškoti ko originalesnio, bent jau atlikime (Great Kat ar Gelso Pelligrini – absoliučiai skirtingi, bet puikūs atvejai), tačiau manau, kad šiam aktui visgi idealiai tiktų klasikinis variantas – vario garsas sukuria tiesiog ypatingą prasmingumą žodžiams „valink naxui“.

Taigi, jūsų dėmesiui – Rosinio Viliaus Telio finalas – tasai nuostabus, neužmirštamas ir nepralenkiamas, tad jei ką nors kur nors pasiųsiu – įsijunkit ir tada jau eikit pasistrykčiojančiu žingsniu, o tarpais – dar ir pasisukinėdamas aplink savo ašį 🙂 Ir ne todėl, kad tai privaloma, o tiesiog tam, kad eit su nuotaika, linksmai ir negalvojant čia sugrįžti 🙂 Juk visada žymiai maloniau kažką daryti su džiaugsmu 🙂

Labai norėjau Herberto fon Karajano įrašėlį duoti (vargu, ar kas čia jam galėtų bent prilygti), deja, paskiro karajaniško finalle jūtūbėje neradau, o žanras reikalauja būtent to gabaliuko, tad gal ir kiek prastesnis, bet visgi nuostabus – Roberto Abbado:

O šiaip – nekenčiu dibilų. Nekenčiu. Todėl, kad kiekvienas superstas dibilas vaizduojasi, kad jis gali turėti savo niekuo neparemtą nuomoniūkštę, kuri, esą, yra verta kažkokio išklausymo, pripažinimo, dėmesio ir tolerancijos, vien dėl to, kad tai jo „nuomonė“, o jis toks kažkuo unikalus. Kiekvienas šūdas žymiai unikalesnis, nei tipinių dibilų tipinės demagogijos (ypač – su tuo kraštutinai šlykščiu argumentavimu iš nemokšiškumo), o dar bjauriau – jei tie pezalai ir pagražinti nuvalkiotais beprasmiais „sąmojais“, turinčiais rodyti jų aukštą kultūrą.

Man visiškai neįdomūs komentatoriai, kurie nesugeba sukaupt smegenų vingių ir pabandyt padiskutuot aštriai. Galit mane keikti, galit plūsti – bet argumentuokit kietai, realiais faktais ir logika malkit mane į miltus, arba išvis nei neskaitykit, ką rašau. Norit diskutuoti – rodykit, kad ginčytis galite žostkai. Norit – galit net ir į asmenybes pereiti, tik turėkit omeny, kad mano šlykštus būdas čia gali itin staigiai pasidemonstruoti taip, kad galimai suprasite, padarę klaidą. Bet net ir tai, sakyčiau – diskusija. Taip, kelios dešimtys aršiai diskutuojančių čia jau lankosi. Ir taip, aš išties kartais parašau nesąmones. Tačiau patikėkit manim – daug įdomiau yra žostkai ginti kad ir nesąmoningą nuomonę, atrandant vis naujų dalykų, nei paneiginėti pačiam save, neatrandant nieko. Bet – tik tuo atveju, jei yra argumentai 🙂

Janis Joplin

Tiesiog filmukas iš tolimų 1969-ųjų. Janis Joplin tada buvo vos 26 metai. Tačiau atrodė, lyg būtų kokius du kartus vyresnė. Netgi studijinis grimas ir apšvietimas nesugeba nuslėpti to, kaip smarkiai ji prasigėrusi ir kaip ją suėdęs heroinas. Ir balsas jau praradęs tuos neįtikėtinai švelnius ir skaidrius tonus, kurie pasigirsdavo dar pora metų anksčiau. Janis Joplin buvo viena iš pačių talentingiausių, išskirtiniausių visų laikų vokalisčių, kokias tik turėjo žmonija. Mirė nuo overdozės 1970 rudenį, taip ir nesulaukusi savo 28 gimtadienio.