Tag Archives: muzika

Procol Harum

Sena, neįtikėtinai sena grupė. Procol Harum "A whiter shade of pale", 1967 sukurta daina tapo hitu: visiškai šviežutėlė grupė virto pasaulinėmis žvaigždėmis. Klipe man labiausiai krenta į akis "kompiuterinė" grafika, padaryta be jokių kompiuterių – oscilografu su keliais generatoriais. Kaip tiems laikams – tai turėjo būti tokia neįtikėtina tobulybė, kad vien nuo to vaizdo žiūrovai turėjo jaustis, lyg pakliuvę į fantastinį filmą su kažkokiais kosminiais laivais.

Procol Harum pavadinimas kilo nuo kažkurio iš jų narių draugų katino, o šiam vardas buvo suteiktas berods dėl knygos "Alisa stebuklų šalyje", pabandžius į lotynų kalbą išversti kažkokią frazę apie veidrožių karalystės katiną. Išversta frazė buvo su klaidomis, o tad ir gavosi keista beprasmybė, tačiau skambanti, lyg vardas su pavarde. Aišku, tai panašu į legendą, juolab, kad ir tos frazės, iš kurios kilo pavadinimas, niekas neatseka.

Grupė, nors ir baisiai sena, kažkokiu būdu gyvuoja lig šiolei. Netgi retkarčiais vieną kitą koncertą surengia. Tačiau šlovės laikai – praeitis. Kita vertus, Procol Harum – nesuprasi, ką reiškiantis pavadinimas, buvo įamžintas: grupės vardu pavadintas asteroidas ir viena orchidėjų rūšis. Mažai kas iš atlikėjų galėtų pasigirti panašiais pasiekimais.

Ros Sereysothea

Auksinis karališkosios sostinės balsas – taip ją vadino iki pat Raudonųjų khmerų atėjimo į valdžią. Pnompenis buvo hipiškos taikos miestas, tylus, ramus, po truputį turtėjantis, turistų vertinamas, kaip rojus. Ir didžiausia khmerų estrados žvaigždė, pradėjusi nuo khmerų liaudies dainų ir baigusi psichodeliniu roku – Ros Sereysothea.

Ji išgarsėjo dar būdama 13 metų, 1967, sulaukusi 21, tapo Kambodžos žvaigže, o dar po kelių metų net Vakarų šalyse imta kalbėti apie „khmerų roką“: ir pergrotos, ir nuosavos kambodžiečių dainos, skirtingai nuo kiniškų ar indiškų, puikiai susijungdavo su vakarietiška muzika, sukurdamos klausytojams keistą siurrealumo pojūtį.

Visas Kambodžos rokas žlugo 1975, kai į valdžią atėjo Raudonieji khmerai. 2 milijonai Pnompenio gyventojų buvo masiškai išvaryti į kaimus, mieste liko vos pora dešimčių tūkstančių žmonių. Prasidėjo masinės žudynės. 1975-1979 komunistinis Raudonųjų khmerų režimas nužudė apie 2 milijonus žmonių iš maždaug 7 milijonų gyventojų, daugiau, kaip milijonas pabėgo į užsienį. Iš likusių gyvų apie pusė buvo suluošinti. Iš visų filmuke matomų žmonių, vargu, ar bent dešimtadalis liko gyvais.

Nieks nežino, kaip žuvo Ros Sereysothea – vieni teigia, kad ji buvo viena iš pirmųjų aukų, nukankintų Tuol Sleng kalėjime, kitos legendos teigia, kad metus-du jai pavyko slapstytis tarp pabėgėlių ir netgi dainuoti komunistinį režimą šlovinančias dainas, kol buvo nužudyta, dar kitos versijos pasakoja, kad ji mirė jau pamačiusi Raudonųjų khmerų sunaikinimą – ją surado keli Vietnamo karių išlaisvinti kaliniai, tačiau auksinio balso karalienė buvo nukankita ir išsekusi taip, kad jos gyvybės išgelbėti nepavyko.

Per kelis Raudonųjų khmerų siautėjimo metus buvo visiškai sunaikinta Kambodžos inteligentija – žmonės būdavo žudomi vien už tai, kad nešiojo akinius, buvo apsirengę miestiškais drabužiais ar mokėjo užsienio kalbą. Kaip prevencinė priemonė nuo pabėgimo, buvo masiškai kapojami rankų ir kojų nykščiai: žmogus negalėdavo greitai vaikščioti ar laikyti ginklo, tačiau galėdavo dirbti kauptuku. 1979 Raudonieji khmerai ėmė ruoštis karui su Vietnamu: buvo skelbiama, kad kiekvienas khmeras turi nužudyti po 30 vietnamiečių, įskaitant ir vaikus, tam, kad sunaikintų priešus. Laimė, masinį puolimą pradėjo patys vietnamiečiai, įsiutinti po to, kai Raudonieji khmerai išžudė visus gyventojus keliuose pasienio kaimuose. Įsiveržus Vietnamo pajėgoms, Raudonųjų khmerų valdžia griuvo per porą savaičių, o šiaip jau žiauriu laikytas Vietnamo komunistų režimas vietiniams pasirodė, kaip kokie angelai gelbėtojai.

Pol Potas buvo ilgai laikomas inteligentišku, maloniu ir sąlyginai saikingų pažiūrų komunistu – apsiskaičiusiu, nemažai laiko praleidusiu Prancūzijoje. Jo organizuota politinė grupelė kažkuo netgi priminė dabar Lietuvoje garsėjantį NK-95 ir atrodė ganėtinai nekenksminga. Tačiau viskas pasikeitė, kai komunistai atėjo į valdžią. Kambodža per porą metų sunaikino visą kultūrą: beveik visus skaityti ir rašyti mokančius, visus, kas tik išsilavinę, visus, kas bent kiek įtartini. Šaliai liko tik prisiminimai apie praeitį.

Iron Maiden: Flight 666

112 minučių dokumentikos, 45 dienos, 23 koncertai, pusė milijono klausytojų koncertuose ir 70 tūkstančių kilometrų skrydyje aplink pasaulį. Grupės gyvenimas kelyje, pramaišiui su koncertiniais gabalais ir daugybe įvairiausių interviu.

Brazilų kunigas, turintis 162 Iron Maiden tatuiruotes. Tris dienas palapinėse laukę gerbėjai, didžiulė minia kariuomenės, po koncerto raudantys bei dangui dėkojantys Bogotos (Kolumbija) fanai. Čilės televizijos isterikos apie satanizmą, fanų riaušės aerouoste ir grupės pasiteisinimai, kad jie atvyko ne daryti revoliucijos, o tik dainuoti. Pasaulio čempionas Pat Cash, ruošiantis teniso aikštelę grupei, o paskui su jais žaidžiantis. Koncertas Sidnėjaus Operoje. Nesuvokiamai didelė minia Meksiko stadione, kažkodėl šaukianti „Olė olė olė olė…“ Ir dešimttūkstantinės minios, dainuojančios choru Iron Maiden gabalus.

Ir žinoma, visą kelią pilotuojantis Bruce Dickinson, 666-o lėktuvo lakūnas, sėdintis už Boeing 757 šturvalo, kol kiti grupės nariai miega, o paskui iš kažkur dar atrandantis jėgų be perstojo lakstyti po sceną, staugdamas savo sirenišku balsu…

Morbid Angel, – Dominate

Morbid Angel – dar viena grindcore grupė, savo greičio psichozėmis gal ir atsiliekanti truputį nuo Napalm Death, bet užtat gerokai melodingesnė. Aišku, irgi – tiems, kas girdi 🙂

Štai vienas, gal ir ne labiausiasis (koks Rapture iš albumo Covenant mane veža labiau), tačiau melodingesnis ir paprastesnis gabalas – Dominate iš albumo Domination. Gaila, nepavyko rasti klipo – kažkuriam gan detaliai buvo galima pamatyti pirštų darbą – jų net nesimato.

Žemiau – tas pats gabalas, bet jau tikras cirkas, įrašas darytas Morbid Angel koncerte: Pete Sandoval vibrato mušamaisiais. Taip taip, mušamaisiais, o ne gitaromis (kurios fone aišku irgi girdisi – irgi su tais pačiais nesveikais greičiais):

Napalm Death – Mass Appeal Madness

Matomai, ne visiems patiktų šitas gabalas – gerą klausą reikia turėt, kad išgirstum harmoniją visuose tuose supergreituose šriodinimuose, pereinančiuose į besaikį vibrato. Berods Richie Blackmore apie Napalm Death kartą pasakė maždaug tokią frazę: „dabar atsirado pamišėliai, kurie aišku groja kelis kartus greičiau, nei įstengtų Yngwie Malmsteen, bet man tai jau darosi nepanašu į muziką„.

Čia, manyčiau, vienas iš pačių pačiausiųjų Napalm Death gabalų – „Mass Appeal Madness“: