Aš jums papasakosiu tokią vat teoriją, nuo kurios stogai šokinėja kai kuriems, kam yra pažįstamos monetarinės teorijos. Daugelis iš tų teorijų, kuriančių savus modelius, yra ganėtinai nykios (pakankamai nykios, kad net pasakoti nesinori, nes viskas būna pernelyg paprasta, natūralu ir žinoma), bet vienas modelis yra labai gražus ir kartu absoliučiai atbulas.
Čia yra didžiausias kada nors ant pinigo buvęs nominalas. Nulių čia yra tiek daug, kad jie nesutilptų ant banknoto, todėl vietoje jų tiesiog parašyta B raidė. Skaičius yra 100 kvintilijonų - 1 su 20 nulių. Tokius pinigus leido Vengrijos komunistai, sukėlę ten sparčiausią žmonijos istorijoje žinotą hiperinfliaciją - 1946 metų liepą vengriško pengo vertė krisdavo dvigubai kas 15 valandų. Kai kurie sako, kad jei kas nors dolerius iš burbulų imtų permetinėti į vartojimo rinką, tai infliacija viršytų vengriškus rekordus.
Kas įdomiausia, yra kai kurių požymių, kad tas modelis ims per kelis artimiausius dešimtmečius veikti praktikoje, nes aiškių požymių, kad prie to einama, jau matosi. Apie tai, kad toks modelis galėtų veikti, kaip grynas – abejoju, tačiau bent jau dalis mechanizmų šitaip veikia.
Pažiūrėkim, kokia yra įprasta monetarinė-fiskalinė sistema, ją išreiškus kaip pačią paprasčiausią schemą pagal TB, kur iš viršaus yra pinigų leidyba (centrinis bankas) – suprimityvinus ir pažiūrėjus mokesčius per finansinę apyvartą, ji grubiai atrodytų taip:
- Bankai leidžia pinigus į apyvartą (per paskolas ir multiplikavimą) ir praktiškai nemoka mokesčių
- Verslas ima paskolas ir moka saikingus mokesčius
- Vartotojai dirba versle ir moka didelius mokesčius
Buka piramidė, kaip sakant. Įdomumas yra toksai, kad pagrindinė mokestinio krūvio dalis tenka apatinei grupei (pvz., Lietuvoje suminis darbo jėgos apmokestinimas, skaičiuojant su PVM, sudaro berods 53%, be PVM – berods 47%), o pinigų leidyba yra iš viršaus į apačią – bankai tampa pinigų pirminiais savininkais. Žodžiu, paprasta viskas. Problemos su tokia schema yra dvi: finansiniai burbulai neapmokestinamame bankų segmente ir labai netolygus pajamų pasiskirstymas, dėl kurio kyla visokios socialinės problemos (socialinių garantijų trūkumas, mokamas mokslas, etc.).
O vat dabar imkim ir paverskim tą piramidę kitaip, irgi suprimityvintame pavidale:
- Bankai dalina paskolas ir moka didelius mokesčius
- Verslas ima paskolas ir moka saikingus mokesčius
- Vartotojai leidžia pinigus į apyvartą ir praktiškai nemoka mokesčių
Galim suprasti, kad bent jau iš principo įmanoma perbalansuoti mokestinę sistemą taip, kad galutinis mokesčių surinkimas gautųsi maždaug to paties lygio. Klausimas tiktai toks: kas iš šito gautųsi?
