Šitą straipsnį aš jau kokius 5 metus noriu parašyti, o gal ir dar seniau. Ir neparašau, net nepradedu – tema tokia plati ir gili, kad ją normaliai norint užkabinti, reikia parašyti knygą, o gal netgi ir kelias. O mintis gi paprasta: kuo gyvosios kalbos skiriasi nuo kompiuterinių? Ką vienos gali, o kitos negali?
Visas šitas vaizdas - tai kažkokio kompiuterinio žaidimo momentas. Visas jis sukurtas tiesiog teksto. Programos teksto, kuris, giliau pažvelgus, nelabai tesiskiria nuo įprastų tekstų. Ir dangus, ir medžiai, ir žmonės, ir leopardas - tai tiktai sakiniai, kurie užrašyti. Visa semantika pakankamai detalizuota, kad galų gale sukuriamas dinamiškas vaizdas, kuris dar ir sąveikauja su žaidėju. Bet savo esme - tai visvien paprasčiausias tekstas.
Esu rašęs apie kai kuriuos niuansus, bet tenai jau gyvųjų ir kompiuterinių kalbų tiesioginio santykio problematika kabinama. O įdomesnis yra kitas reikalas: ar galima, pvz., grynai formalia programavimo kalba parašyti kokį nors grožinės literatūros kūrinį? Ir vat čia jau susiduriame su tuo įdomumu, katrą nujausdamos, kalbainiškos lervos visad ima cypti, esą kompiuterinės kalbos yra negyvos ir joms kažkokie kiti kriterijai taikomi, negu gyvoms, o gyvosios kalbos esą negali būti taip vertinamos, analizuojamos ir taip toliau, todėl jomis jokio kūrinio gražaus neparašysi.
