Tag Archives: psichologija

Savaitė be patyčių

Vaikų Linija organizuoja savaitę be patyčių. Aišku, savaitė jau gerokai įpusėjusi, tačiau visvien, geriau vėliau, nei niekada – tad pareklamuosiu:

O ta proga dar paburbėsiu: vietoj to, kad paremtų išties gerai veikiančią nevyriausybinę organizaciją, SAM sugalvojo steigti kažkokią valstybinę liniją. Kaip dirba SAM – vargu, ar kam reikia aiškinti: tai pati korumpuočiausia iš ministerijų, o daugelyje jos padalinių dirbantys buldogai greičiau infarktą kam nors įvarytų, nei psichologinę pagalbą suteiktų. Ir štai – biurslas plečia savo veiklą NVO sąskaita.

Kas priklauso nuo mūsų? Tiesiog informacinis spaudimas valdžiai. Jei mes rašysime, kalbėsime, skelbsime – tai bus mūsų parama. Jei žiniasklaida pamatys, kad mums tai svarbu – irgi ims spausti valdžią. Mes galime pagerinti savo šalį. Ministerijos bei politikai skaito ir blogus, ir Feisbuką, ir Tviterį – tad galime kažką pakeisti, tik reikia daryti 🙂

Šįsyk – daugiau apie vyrus.

Man labai malonu buvo perskaityti tuos veik 800 komentarų „Lietuvos Ryto“ puslapyje. Deja, kai kurie komentatoriai bandė įžvelgti mano rašliavoje humorą, kiti gi, pastabesni, teisingai minėjo, kad aš nieko neišmanau apie tai, apie ką rašau. Itin sugraudino nelaimingų moterų kaltinimai, maždaug tokie: „kad jūs suprastumėt, kiek reikia kankintis ir vargti, kad sverčiau 40 kilogramų, būdama 180cm ūgio“.

Bet atkreipiau dėmesį į visai kitus komentarus: keli žmonės rašė apie tai, kad visi tik rašo apie moteris, o apie vyrus – kažkodėl ne. Pabandysiu bent truputį pataisyti šitą klaidą. Ir parašysiu truputį apie vyrus. Apie tai, kas dedasi jų galvoje.

Taigi, apie 40 centimetrų organą, kuris paaugliškoje galvoje tampa kažkokio supervyriško monstriškumo ekvivalentu. Vienas pažįstamas kadais pasakojo, kaip jis turėjo 40 centimetrų pimpalą. Turėjo. Tikrai, realybėje, neperdedant – tikrus 40 centimetrų, netgi berods daugiau. Problemos jam kilo, kai atėjo paauglystė – žinot gi, kas būna 12-14 metų berniukams, kai kamuoja hormonų audros? Tai vat, 40 centimetrų organas turi labai didelę talpą. Ir kai jisai stojasi, organizmui staiga pritrūksta kraujo. Kraujospūdis krenta – ir žmogus praranda sąmonę. Taigi, įsivaizduokit, eina vaikinukas mokyklos koridoriumi, žvilgteli į jį meiliau kokia graži, figūringa panikė, tai tas išsyk šlumšt ir guli be sąmonės. Kaip sakant, „žvilgsniu nužudytas“. Apie savo sveikatą vyrukas ėmė galvoti tada, kai pakliuvo į ligoninę – eilinį kartą nualpo, lipdamas laiptais – užsižiopsojo į kažkokios panikės kojas. Aišku, krito, susikūlė, kažką susilaužė…

Ką jisai darė su tais savo 40 centimetrų – nežinau, bet nuspėju. Dar prieš porą dešimtmečių esu skaitęs, kad populiariausia JAV kosmetinių operacijų rūšis vyrų tarpe – ne vyriško organo padidinimas, o priešingai – sumažinimas. Gal ir Lietuvoje taip pat. Nežinau, bet atrodytų logiškai – dėl per mažo kvaišta nebent neurotikai, o štai dėl per didelio – išties problemos.

Spaudoje ar internete juokingiausiai atrodo visokie straipsniai apie vidutinį varpos ilgį – tokie „tyrimai“ gan reguliariai kur nors išlenda ir sukelia milžiniškas diskusijas. O jų skaitytojai dažniausiai nei neįtaria, kad gavo eilinę porciją makaronų. Esmė ta, kad jokios mokslinės įstaigos vidutinio pimpalo ilgio nematuoja – nei medikams, nei biologams tai visiškai neįdomu, o ir su mokslu nieko bendra neturi. Bet pabandykite įsivaizduoti, kas gautųsi, jei kokia nors kontora sugalvotų tokį tyrimą atlikti: pasikviestų kandidatus iš atsitiktinių žmonių tarpo, aišku, ateitų tik tie, kurie nesidrovi savo didelio „pasididžiavimo“, o paskui visi stovėtų eilėje ir smaukytų, besiruošdami matavimams… Panašu į tikrovę? Prezervatyvų gamintojai ir šiaip juokus mėgstantys studenčiokai kartais ilgio „tyrimus“ visgi daro, tiktai daug paprasčiau: padalina anketas su klausimu „koks tavo daikčiuko ilgis“ ir paprašo, kad visi parašytų atsakymus. Aišku, dalis rašo, ką papuola, kita dalis – bando matuotis, o paskui pridėti papildomus 3-5 centimetrus, kad atrodytų įspūdingiau. Paskui kur nors paskelbiami tyrimai, esą vidutinis vokiško, angliško ar dar kokio nors pimpalo ilgis – net 17 centimetrų!

Aišku, jaunimėlis prisiskaito tokių paistalų, pasimatuoja patys, o tada ima kompleksuoti: „ką daryti, ką daryti, tik 12 centimetrų, košmaras!“ Ir štai tada jau savo rinką atranda visokie pseudomedicininio šlamšto pardavėjai – vargšų neutoriškų vaikinukų džiaugsmui siūlomi patys įvairiausi išradimai, pradedant absurdiškais tepalais, kuriuos reikia įtrinti (kad padidėtų!) ir baigiant tokiais agregatais, kaip Zabludovskio pompa.

Apie vidutinį vyriško organo ilgį netiesiogiai spręsti galima tik pagal vieną patikimą dalyką, kurį medikai jau išties žino, nors ir be ypatingų statistinių tyrimų. Tai moters vaginos gylis. Ir šis paprastai neviršija kokių 10 centimetrų, o dažnai būna ir dar menkesnis. Per didelė varpa gali sužaloti moterį. Taigi, darykitės išvadas.

Bet visa tai – tik fiziologija. Daug įdomiau – socialiniai reiškiniai, tai kas dedasi bręstančių paauglių galvose, o kai kada išvirsta ir į keistas neurozes. Aš tikrai neišmanau psichologijos, tačiau socialiniai reiškiniai – man ganėtinai artima tema. Ir čia matau paprastą dalyką: būtent brandos laikotarpyje į paviršių prasimuša atavistiniai, dar iš beždžionių paveldėti elgesio ir suvokimo šablonai. O kas gi per padaras tas paauglys beždžionių gaujoje?

Ko gero, puikiausiai socialinius instinktus demonstruoja šunbeždžionių gaujos hierarchija: čia yra vienas, nusipenėjęs, pilvotas patinas – gaujos vadas. Būtent jam priklauso visos gaujos patelės. Nedidelis būrelis kitų patinų – jo aplinka, palaikanti tvarką gaujos viduje. Šiems irgi kartais pasiseka pričiupti kokią nors patelę. Patelių tarpe irgi yra tam tikra hierarchija – artimesnės vadui turi daugiau valdžios, kartais gali tiesiog užguiti kokią nors silpnesnę išsišokėlę. Visiškai maži beždžioniukai ginami patelių. O jau visiškai beteisė grupė – tai vyriškos lyties paaugliai. Būtent šie turi medžioti grobį, kurį paskui suryja gaujos vadai. Bene ryškiausiai hierarchija pasimato, kai gauja kur nors keliauja: viduryje – vadas, aplink jį – jo parankiniai, aplink juos – patelės su beždžioniukais, o jau aplink šiuos – paaugliai. Jei užpuls koks nors plėšrūnas – pastarieji taps jo grobiu, tuo tarpu aukštesnę hierarchijos vietą užimančios beždžionės išsigelbės.

Štai čia ir pasimato paauglio patinėlio santykis su patelėmis: jis gal norėtų, bet neturi jokių šansų. Tik pabandyk prisiartinti prie kokios nors patrauklios beždžionytės – išsyk būsi žiauriai primuštas ir apkandžiotas gaujos vado ar kieno nors iš jo parankinių. Todėl paaugliui seksualiai atrodanti moteris tampa įgimtu, nors ir laikinu tabu. Patinėlis nori, bet savisaugos instinktas jam sako: NEGALIMA. Aišku, subrendusi patelė irgi tai žino. Ir siunčia besimeilinančius paauglius velniop.

Kaip gi pasireiškia paauglio seksualumas, kai aplinka tokia represinė, viską užgniaužianti? Ogi potraukiu į tas pateles, kurios visiškai niekam netinkamos, masturbacija bei nuolatiniais bandymais kaip nors įtvirtinti savo vyriškumą. Apie masturbaciją – vargu, ar verta daug kalbėti. Apie kvankštelėjimus dėl vyriškumo ilgio – jau irgi spėjau parašyti. Tad pažiūrėkim, kas gi su patelėmis?

Aišku, kad visos, kurios jau tapo patraukliomis – tai tabu. Tai vyresnių, subrendusių patinų patelės. Moterys, prie kurių geriau nelįsti, nes gali užsidirbti. Telieka kas? Dar tik pradedančios bręsti paauglės, bei tos patelės, kurios buvo išvytos iš gaujos, didžiausios nevykėlės, aukos. Šios lengvai atpažįstamos pagal tai, kad yra mušamos, ligotos ir sulysusios, kaip skeletai. Štai tos, kurių nori paaugliai – jos tokios prastos, kad už kabinėjimąsi prie jų gali ir nenukentėti!

Savaime aišku, paaugliui bręstant, jis tampa pilnaverčiu gaujos nariu. Jam prieinamomis tampa ir normalios moterys – turinčios moteriškas formas bei apvalumus. Tad anorektikės lieka nurašytos. Žmonių gi atveju, pasibaigus hormonų audroms, silpniau ima veikti ir įvairūs instinktai, tad dar vyrui renkantis moterį, dar svarbesniu rodikliu tampa jau ne jos išvaizda, o elgesys, mastymas, žmogiškumas.

Tai štai jums moterys, paprastas, bet dažniausiai teisingas vyrų vertinimo šablonas: jei jam patinka liesos – jis paaugliškas, kompleksuotas, užguitas, turi nepilnavertiškumo jausmą, nepasitiki savimi. Jei jam patinka moteriškas formas turinčios – jis linkęs turėti rimtus santykius, yra subrendęs, pasitikintis savimi, turi aiškų autoritetą savo aplinkoje.

Ir galų gale, pabaigai, dar kartą apie anorektikes. Taip, mielosios, puikiai suprantu, kiek jums pastangų reikia, kad numesti dar vieną kilogramą, kaip jūs kankinatės, badaujate, vos pavalgiusios, vemiate į klozetą, geriate tas jogurto tabletes, skiestą actą ir taip toliau. Žinau, kodėl taip darote. Norite būti gražesnėmis. Norite būti gražesnėmis, nes esate baisios, klaikiai baisios. O tokios baisios esate todėl, kad save žalojate ir bandote tapti panašiomis į gyvus lavonus. Tai užburtas ratas: badauji, kad taptum gražesne, bet tampi dar baisesne, o todėl dar labiau badauji. Tiesa?

Todėl dar kartą pasakysiu tą patį: nustokit badaut, pradėkit valgyt. Tik apvalumų turinti moteris gali būti patraukli.

Psichologinis briedas

Kažkada jau rašiau apie tai, kokių „prikolų“ pridaro įmonėse kai kurios psichologinės pseudokonsultantų (realiai – šarlatanų) kontoros. Tos, kurios psichoterapinius dėsnius bando taikyti verslo valdymui. Tai užrodė man čia kai kas dar vieną panašios kontoros puslapį, iš kurio nesusilaukau, nepacitavęs:

Pokyčiai organizacijoje…

[…skip…]

Pirmasis etapas – tai vadovo pripažinimas, kad laikas kažką keisti, kad veiklos procese naudojami resursų režimai turi būti peržiūrėti, tam, kad išlikti rinkoje, o tai reikštų, tapti stipresniu.

Antrasis etapas – peržiūrėjimas ankstesnės veiklos taktikos, paieška naujų metodų arsenalo ir tinkamiausio varianto pasirinkimas.

Trečiasis etapas – naujo veiklos metodo diegimas, kritiškai vertinant ar taikomos priemonės atneša tai, ko tikimasi.

[…skip…]

———————————-

Trumpai tariant, užjaučiu įmonę, kuri užkibs ant tokių planavimo metodų. „Pripažinimas, kad laikas kažką keisti“, „resursų režimai“… Žostkai. Jie ne tik akivaizdžią psichoterapiją vietoj vadybos perša, bet ir nuosavas pseudovadybines sąvokas kuria.

Percepcinis barjeras, meduoliai ir bizūnas

Gerb. Azas parašė apie tas silpnaprotes paaugles, varčiusias kryžius ir myžusias kapinėse – kad reiktų jas gerai diržu auklėti. Tai ten išlindo Yshtabi ir pradėjo varyt, kad kai kuriems neduota suprast kažko 🙂 Tai čia truputį pasamprotausiu plačiau, paskleisiu truputį elementaraus biheviorizmo metodinių pagrindų 🙂

Bausmė – vienas iš elementarių auklėjimo metodų, nebūtinai fizinė bausmė – tiesiog bausmė. Lygiai taip pat, kaip ir apdovanojimas – ar saldainiu, ar pagyrimais. Apdovanojimas yra paskatinimui. Bausmė – atgrąsinimui. Visai skirtingiems dalykams.

Kai mano dukra, būdama dviejų metų amžiaus, ėmė sukinėti dujinės viryklės ratukus (tuos, kuriomis dujos atsukamos), ji gavo per nagus. Kad pajustų skausmą. Tai nuostabiai suveikė. Jokios nebausminės priemonės būtų nepadėjusios, o subarimas – elementariai nebuvo pakankamas. Bendra mintis – paprasta: geriau tegul vaikas gauna diržo subinėn, o ne prisidirba taip, kad ar užsimuša, ar ką sužaloja, etc..

Reikalingas apdovanojimo ar bausmės dydis – priklauso nuo paprasčiausio signalinio barjero, kitaip tariant – nuo santykio tarp elgesį skatinančių ir elgesį slopinančių faktorių. Ir apdovanojimas, ir bausmė leidžia pakoreguoti šitą barjerą. Apdovanojimas – padeda nuleisti barjerą ir paskatinti elgesį. Bausmė – pakelia barjerą ir sustabdo netinkamą elgesį. Painioti ar priešpastatyti šiuos du metodus  – tai elementarus bukumas.  Deja, labai paplitęs. Vienas metodas negali pakeisti kito. Neįmanoma pakelti barjero, skatinant. Neįmanoma sumažinti barjero, baudžiant.

Barjero lygis gali būti įvairus. Vieniems atvejams – pakanka minimalaus lygio (pagyrimo ar pabarimo). Kitiems atvejams – reikia žymiai didesnio (torto ar diržo). Jei vaikas pripratęs, kad jam galima gadinti daiktus ir nekreipia dėmesio į tėvų moralus – pabarimas nepadės. Tai bus per mažas barjeras. Reiks diržo. Jei vaikas nenori susitvarkyti kambario – paprastas pameilikavimas irgi gali nepadėti. Prireiks nupirkti ledų.

Taip, natūralu, kad atsiranda silpnapročių, nusprendžiančių, kad paprasčiau laikytis kraštutinumų. Arba auklėti vien bausmėmis, arba vien paskatinimais. Rezultatas – „išauklėti“ neurotikai, megalomaniakai, egomaniakai, neadekvatai, sociopatai, etc.. Įskaitant ir taip išauklėtus bukus tėvelius, kurie vaikus „skatina“ diržu, ir lygiai tokias pat bukas veikėjas, kurios paskui aiškina, esą bausmės – tai atgyvena ir lygina diržą su rankų nukapojimu.

O dėl tų kapinėse siautėjusių paauglių, manyčiau, jų percepcinis barjeras pakankamai žemas, kad paprasto vienkartinio kailio iškaršimo diržu jau netgi ir nepakaktų pakankamam jo padidinimui. Čia jau verta nagrinėti senovišką „lupti, kad kraujai taškytųsi“.

Kai psichologai ir personalo vadovai tampa vadybos konsultantais

Nervai nelaiko. Vakar susidūriau su viena kontorėle, o tiksliau – su jos veiksmų pasekmėm. Kontora skelbiasi, esą, ji vykdo strateginio planavimo sesijas pagal Balanced Scorecard ir pan., turi daugybę „ekspertų“ ir t.t..

Taigis… Kaip jie tai daro… Susirenka, padaro SWOT analizę, o jau po jos sėda kurti įmonės viziją, misiją ir vertybes. Ir visą tai daro nesiremdami įmonės skaičiais, o sesijos rezultatų nerengia, kaip biudžetavimo pradinės stadijos. VAMBZDEC. Kaplaną ir Nortoną širdies smūgis ištiktų, jei jie sužinotų apie tokius BSC konsultantus.

Štai ištrauka iš tos kontoros puslapio, kur kalbama „Savo veikloje mes vadovaujamės santykių valdymo modeliu“ (beje, jau ši frazė daug ką pasako):

vertės kūrimas naudojant skaičiais pagrįstą informaciją. Strateginės plėtros planų pasiūlymus grindžiame įvairiais savo ir partnerių turimų duomenų bazių statistikos faktais. Turime ilgametės patirties vykdant tyrimus, todėl tikime, kad strategijų klausimais mūsų turimos duomenų bazės padeda klientui sukurti papildomą vertę.

Ta prasme, jie sako (ir jie rimtai taip daro), kad „skaičiais pagrįsta informacija“ yra iš jų duomenų bazių. Ne kliento veiklos faktai, o tos kontoros ir jų partnerių „duomenų bazės“. DĖJO kliento veikla ant šitų duomenų bazių. Nes tai ne kliento veiklos duomenų bazės, o konsultantų ir „partnerių“ veiklos duomenų bazės, kurios nieko bendra neturi su kliento veikla. Ir kai tokia kontora STRATEGINĖS plėtros planavimą bando remti išoriniais duomenimis, tai jau atleiskit, tai tas pat, kaip naujos atominės elektrinės projektavimą vykdyti per pigius darbininkus iš Kinijos.

Žodžiu, kokios gi bendros išvados: psichologai ateina į įmonę, iškruša jos vadovams protą, o paskui nesugeba netgi elementariausio strateginio žemėlapio kurti. VADYBOJE remiasi psichologiniu principu „pripažinkime save, kokius esame ir būkime savimi„. O paskui strateginių sprendimų nesugeba atskirti nuo operatyvinio lygmens ir kiša kažkokias savo duomenų bazes.

Taigi, žinot, kokie rezultatai? Įmonė, konsultuota tokių „planuotojų“ įklimpo į tokią stagnaciją, kad net jos konkurentams pakliuvus į krizę, ji vis vien nesugeba plėstis, nes jos vizija, misija ir vertybės yra pagrįstos PERNYKŠTĖS SITUACIJOS ANALIZĖS duomenimis. O kaip vienas iš rezultatų – darbuotojų bėgimas dėl atlyginimų. Nes psichologai įmonei įkalė, esą „įmonės darbuotojai turi jaustis komfortiškai, todėl atlyginimai turi būti kuo panašesni, kad neatsirastų nesveika konkurencija„.

(#^*&@!# %^$%^&@# #$%^%^ labai daug keiksmažodžių $%^#%$ praleista @#$%$&&% %$##$%$%)

Taigi, mieli psichologai ir personalo vadovai, jei perskaitėte šitą mano pasipiktinimo žodžių kratinį, žinokit, kad noriu tik viena pasakyti: PSICHOLOGIJOS TAISYKLĖS NETINKA VADYBAI. Jei esate geras psichologas ar personalo vadovas, tai dar nereiškia, kad galite dalinti verslo vystymo patarimus, nes atvesit niekuo nekaltus žmones į bankrotą.