Tag Archives: sociologija

Mokslas ir pseudomokslas Sovietų Sąjungoje

Sovietų Sąjungos mokslą valdė ideologija ir politika, persimaišiusi su tiesiog nevėkšliškų aktyvistų kliedesiais ir nuolatinėmis valdžios veikėjų intrigomis. Todėl mokslinė realybė egzistavo tik tiek, kiek jai leisdavo egzistuoti režimo ideologai. Jei kažkokiems ideologams kas nors nepatikdavo, jie pareikšdavo, kad kokia nors mokslinė kryptis esą yra pseudomokslas – o jau tada tuos menamo pseudomokslo atstovus išrepresuodavo. Į visokius mokslinius postus šitaip pakliūdavo visokie intrigantai, o vietoje realaus mokslo atsirasdavo pseudomokslinės teorijos.

Buvo tokių mokslo sričių, kur SSRS visgi pasiekė nemažai. Beveik visos tos mokslo sritys buvo labai stipriai susijusios su karo pramone. Tiesiog ginklai režimui buvo tokie svarbūs, kad jais užsiimantiems mokslininkams valdžia leisdavo neužsiimti ideologiniais kliedesiais. Bet ten, kur kariškių įtakos nebuvo, šarlataniškas pseudomokslas siautėjo nevaldomai.

Buvo tokių mokslo sričių, kur SSRS visgi pasiekė nemažai. Beveik visos tos mokslo sritys buvo labai stipriai susijusios su karo pramone. Tiesiog ginklai režimui buvo tokie svarbūs, kad jais užsiimantiems mokslininkams valdžia leisdavo neužsiimti ideologiniais kliedesiais. Bet ten, kur kariškių įtakos nebuvo, šarlataniškas pseudomokslas siautėjo nevaldomai.

Bene ryškiausiai visas šitas „pseudomokslų“ naikinimas vyko Josifo Stalino laikais, kai banaliai uždrausta buvo genetika, kibernetika, psichoterapija, kvantinė fizika, Einšteino reliatyvumo teorija, o kalbų atsiradimas būdavo aiškinamas kažkokiais darbiniais šūkavimais. Kai kurios to meto sovietinės „mokslo“ teorijos buvo tokios absurdiškos, kad dabar jas prisimenant, sunku patikėti, kad tai išvis galėjo būti.

Skirtingi draudimai, apribojimai ir iškraipymai būdavo skirtingais sovietmečio periodais. Tarpais draudimai, neigimai ir ribojimai būdavo labai dideli ir ilgalaikiai (kaip, pvz., psichoterapijos ar genetikos atvejais), o tarpais – kažkas būdavo draudžiama tik viešumoje, tuo pat metu kuriant atitinkamos mokslo srities institutus (pvz., kaip kvantinės mechanikos, branduolio fizikos ar vėlesnių laikų genetikos atvejais). Viskas priklausydavo nuo to, kiek smarkiai kurios nors mokslo srities reikėdavo režimui. Bendrai žvelgiant, Stalino laikais dominavo įvairūs šarlatanai, kurių Brežnevo laikais jau liko nedaug. Kita vertus, Brežnevo laikais viską valdė neįtikėtinas atsilikimas ir stagnacija, kur vietoje mokslo atsirado tiesiog biurokratinė popierių kūryba.

Keista, tačiau kai kurios sovietinio mokslo absurdų nuoplaišos retkarčiais dar išlenda į paviršių, nors jau praėjo daugybė metų. Nesąmonės linkę ilgai gyvuoti.

Continue reading

Šįsyk – daugiau apie vyrus.

Man labai malonu buvo perskaityti tuos veik 800 komentarų „Lietuvos Ryto“ puslapyje. Deja, kai kurie komentatoriai bandė įžvelgti mano rašliavoje humorą, kiti gi, pastabesni, teisingai minėjo, kad aš nieko neišmanau apie tai, apie ką rašau. Itin sugraudino nelaimingų moterų kaltinimai, maždaug tokie: „kad jūs suprastumėt, kiek reikia kankintis ir vargti, kad sverčiau 40 kilogramų, būdama 180cm ūgio“.

Bet atkreipiau dėmesį į visai kitus komentarus: keli žmonės rašė apie tai, kad visi tik rašo apie moteris, o apie vyrus – kažkodėl ne. Pabandysiu bent truputį pataisyti šitą klaidą. Ir parašysiu truputį apie vyrus. Apie tai, kas dedasi jų galvoje.

Taigi, apie 40 centimetrų organą, kuris paaugliškoje galvoje tampa kažkokio supervyriško monstriškumo ekvivalentu. Vienas pažįstamas kadais pasakojo, kaip jis turėjo 40 centimetrų pimpalą. Turėjo. Tikrai, realybėje, neperdedant – tikrus 40 centimetrų, netgi berods daugiau. Problemos jam kilo, kai atėjo paauglystė – žinot gi, kas būna 12-14 metų berniukams, kai kamuoja hormonų audros? Tai vat, 40 centimetrų organas turi labai didelę talpą. Ir kai jisai stojasi, organizmui staiga pritrūksta kraujo. Kraujospūdis krenta – ir žmogus praranda sąmonę. Taigi, įsivaizduokit, eina vaikinukas mokyklos koridoriumi, žvilgteli į jį meiliau kokia graži, figūringa panikė, tai tas išsyk šlumšt ir guli be sąmonės. Kaip sakant, „žvilgsniu nužudytas“. Apie savo sveikatą vyrukas ėmė galvoti tada, kai pakliuvo į ligoninę – eilinį kartą nualpo, lipdamas laiptais – užsižiopsojo į kažkokios panikės kojas. Aišku, krito, susikūlė, kažką susilaužė…

Ką jisai darė su tais savo 40 centimetrų – nežinau, bet nuspėju. Dar prieš porą dešimtmečių esu skaitęs, kad populiariausia JAV kosmetinių operacijų rūšis vyrų tarpe – ne vyriško organo padidinimas, o priešingai – sumažinimas. Gal ir Lietuvoje taip pat. Nežinau, bet atrodytų logiškai – dėl per mažo kvaišta nebent neurotikai, o štai dėl per didelio – išties problemos.

Spaudoje ar internete juokingiausiai atrodo visokie straipsniai apie vidutinį varpos ilgį – tokie „tyrimai“ gan reguliariai kur nors išlenda ir sukelia milžiniškas diskusijas. O jų skaitytojai dažniausiai nei neįtaria, kad gavo eilinę porciją makaronų. Esmė ta, kad jokios mokslinės įstaigos vidutinio pimpalo ilgio nematuoja – nei medikams, nei biologams tai visiškai neįdomu, o ir su mokslu nieko bendra neturi. Bet pabandykite įsivaizduoti, kas gautųsi, jei kokia nors kontora sugalvotų tokį tyrimą atlikti: pasikviestų kandidatus iš atsitiktinių žmonių tarpo, aišku, ateitų tik tie, kurie nesidrovi savo didelio „pasididžiavimo“, o paskui visi stovėtų eilėje ir smaukytų, besiruošdami matavimams… Panašu į tikrovę? Prezervatyvų gamintojai ir šiaip juokus mėgstantys studenčiokai kartais ilgio „tyrimus“ visgi daro, tiktai daug paprasčiau: padalina anketas su klausimu „koks tavo daikčiuko ilgis“ ir paprašo, kad visi parašytų atsakymus. Aišku, dalis rašo, ką papuola, kita dalis – bando matuotis, o paskui pridėti papildomus 3-5 centimetrus, kad atrodytų įspūdingiau. Paskui kur nors paskelbiami tyrimai, esą vidutinis vokiško, angliško ar dar kokio nors pimpalo ilgis – net 17 centimetrų!

Aišku, jaunimėlis prisiskaito tokių paistalų, pasimatuoja patys, o tada ima kompleksuoti: „ką daryti, ką daryti, tik 12 centimetrų, košmaras!“ Ir štai tada jau savo rinką atranda visokie pseudomedicininio šlamšto pardavėjai – vargšų neutoriškų vaikinukų džiaugsmui siūlomi patys įvairiausi išradimai, pradedant absurdiškais tepalais, kuriuos reikia įtrinti (kad padidėtų!) ir baigiant tokiais agregatais, kaip Zabludovskio pompa.

Apie vidutinį vyriško organo ilgį netiesiogiai spręsti galima tik pagal vieną patikimą dalyką, kurį medikai jau išties žino, nors ir be ypatingų statistinių tyrimų. Tai moters vaginos gylis. Ir šis paprastai neviršija kokių 10 centimetrų, o dažnai būna ir dar menkesnis. Per didelė varpa gali sužaloti moterį. Taigi, darykitės išvadas.

Bet visa tai – tik fiziologija. Daug įdomiau – socialiniai reiškiniai, tai kas dedasi bręstančių paauglių galvose, o kai kada išvirsta ir į keistas neurozes. Aš tikrai neišmanau psichologijos, tačiau socialiniai reiškiniai – man ganėtinai artima tema. Ir čia matau paprastą dalyką: būtent brandos laikotarpyje į paviršių prasimuša atavistiniai, dar iš beždžionių paveldėti elgesio ir suvokimo šablonai. O kas gi per padaras tas paauglys beždžionių gaujoje?

Ko gero, puikiausiai socialinius instinktus demonstruoja šunbeždžionių gaujos hierarchija: čia yra vienas, nusipenėjęs, pilvotas patinas – gaujos vadas. Būtent jam priklauso visos gaujos patelės. Nedidelis būrelis kitų patinų – jo aplinka, palaikanti tvarką gaujos viduje. Šiems irgi kartais pasiseka pričiupti kokią nors patelę. Patelių tarpe irgi yra tam tikra hierarchija – artimesnės vadui turi daugiau valdžios, kartais gali tiesiog užguiti kokią nors silpnesnę išsišokėlę. Visiškai maži beždžioniukai ginami patelių. O jau visiškai beteisė grupė – tai vyriškos lyties paaugliai. Būtent šie turi medžioti grobį, kurį paskui suryja gaujos vadai. Bene ryškiausiai hierarchija pasimato, kai gauja kur nors keliauja: viduryje – vadas, aplink jį – jo parankiniai, aplink juos – patelės su beždžioniukais, o jau aplink šiuos – paaugliai. Jei užpuls koks nors plėšrūnas – pastarieji taps jo grobiu, tuo tarpu aukštesnę hierarchijos vietą užimančios beždžionės išsigelbės.

Štai čia ir pasimato paauglio patinėlio santykis su patelėmis: jis gal norėtų, bet neturi jokių šansų. Tik pabandyk prisiartinti prie kokios nors patrauklios beždžionytės – išsyk būsi žiauriai primuštas ir apkandžiotas gaujos vado ar kieno nors iš jo parankinių. Todėl paaugliui seksualiai atrodanti moteris tampa įgimtu, nors ir laikinu tabu. Patinėlis nori, bet savisaugos instinktas jam sako: NEGALIMA. Aišku, subrendusi patelė irgi tai žino. Ir siunčia besimeilinančius paauglius velniop.

Kaip gi pasireiškia paauglio seksualumas, kai aplinka tokia represinė, viską užgniaužianti? Ogi potraukiu į tas pateles, kurios visiškai niekam netinkamos, masturbacija bei nuolatiniais bandymais kaip nors įtvirtinti savo vyriškumą. Apie masturbaciją – vargu, ar verta daug kalbėti. Apie kvankštelėjimus dėl vyriškumo ilgio – jau irgi spėjau parašyti. Tad pažiūrėkim, kas gi su patelėmis?

Aišku, kad visos, kurios jau tapo patraukliomis – tai tabu. Tai vyresnių, subrendusių patinų patelės. Moterys, prie kurių geriau nelįsti, nes gali užsidirbti. Telieka kas? Dar tik pradedančios bręsti paauglės, bei tos patelės, kurios buvo išvytos iš gaujos, didžiausios nevykėlės, aukos. Šios lengvai atpažįstamos pagal tai, kad yra mušamos, ligotos ir sulysusios, kaip skeletai. Štai tos, kurių nori paaugliai – jos tokios prastos, kad už kabinėjimąsi prie jų gali ir nenukentėti!

Savaime aišku, paaugliui bręstant, jis tampa pilnaverčiu gaujos nariu. Jam prieinamomis tampa ir normalios moterys – turinčios moteriškas formas bei apvalumus. Tad anorektikės lieka nurašytos. Žmonių gi atveju, pasibaigus hormonų audroms, silpniau ima veikti ir įvairūs instinktai, tad dar vyrui renkantis moterį, dar svarbesniu rodikliu tampa jau ne jos išvaizda, o elgesys, mastymas, žmogiškumas.

Tai štai jums moterys, paprastas, bet dažniausiai teisingas vyrų vertinimo šablonas: jei jam patinka liesos – jis paaugliškas, kompleksuotas, užguitas, turi nepilnavertiškumo jausmą, nepasitiki savimi. Jei jam patinka moteriškas formas turinčios – jis linkęs turėti rimtus santykius, yra subrendęs, pasitikintis savimi, turi aiškų autoritetą savo aplinkoje.

Ir galų gale, pabaigai, dar kartą apie anorektikes. Taip, mielosios, puikiai suprantu, kiek jums pastangų reikia, kad numesti dar vieną kilogramą, kaip jūs kankinatės, badaujate, vos pavalgiusios, vemiate į klozetą, geriate tas jogurto tabletes, skiestą actą ir taip toliau. Žinau, kodėl taip darote. Norite būti gražesnėmis. Norite būti gražesnėmis, nes esate baisios, klaikiai baisios. O tokios baisios esate todėl, kad save žalojate ir bandote tapti panašiomis į gyvus lavonus. Tai užburtas ratas: badauji, kad taptum gražesne, bet tampi dar baisesne, o todėl dar labiau badauji. Tiesa?

Todėl dar kartą pasakysiu tą patį: nustokit badaut, pradėkit valgyt. Tik apvalumų turinti moteris gali būti patraukli.