Tag Archives: psichoterapija

Kognityvinė elgesio terapija ir naujasis koronavirusas

Kiekviena krizė, kiekviena pavojaus situacija visada mums kelia natūralų nesaugumo jausmą. Koronavirusas (COVID-19 aka 2019-nCoV susirgimas) – irgi kelia. Tai pavojinga liga. Nereikia to nesaugumo jausmo bijoti pripažinti – jis yra visiškai sveikas, jis yra visiškai natūralus. Yra pavojus mums ar mūsų artimiesiems, draugams – reiškia, kad nesaugumo jausmas natūralus.

Koronavirusas yra vienas iš daugelio peršalimus keliančių virusų. Dauguma jo rūšių pakankamai mums nepavojingos. Deja, kai kurios retesnės ir naujesnės jo rūšys (pvz., SARS (aka SŪRS), MERS) kelia didelį pavojų. Naujasis koronaviruas – irgi iš tokių pavojingesnių. Ir negana to, jis labai sparčiai plinta.

Dėl nesaugumo mes galime jausti baimę ar pyktį. Gal tokie jausmai padėtų mums, jei mums grėstų koks žvėris, bet kai pavojų kelia virusas – nei baimė, nei pyktis nepadeda, o tik klaidina. Būtent tuo ši situacija yra kiek neįprasta.

Mes galime daryti klaidas ir pervertindami pavojų, ir jį nuvertindami. Bet kurios klaidos mums trukdo. Išties apgalvotai mes galime elgtis tik kai objektyviai ir realistiškai įvertiname situaciją.

Dėl to labai svarbu suprasti, kokias mes mąstymo klaidas darome. Ir svarbu mąstyti protingai. Tik gerai suprasdami situaciją, galime padėti sau ir kitiems.

Taigi, šitas straipsnis yra apie mąstymo klaidas, kurios kyla, kai galvojame apie koronavirusą ir jo epidemiją.

Continue reading →

Karpmano Dramos trikampis ir santykiai tarp gydytojų ir pacientų

Pasitaikė čia man perskaityti naują, bet visiškai tipišką, pasikartojančią istoriją iš lietuviškos medicinos: žmonės atvežė močiutę į ligoninę, močiutė sirgo, ligoninėje – dar labiau apsirgo, visokios komplikacijos prasidėjo, o paskui dar ir medikai kažkaip reagavo ne taip kaip reikia, ir visai ten kažkaip viskas pasidarė blogai.

Būna baisu, kai lyg ir lygioje vietoje kyla Drama. Tad šiandien apie tai ir pakalbėsime – kaip kyla dramos, kodėl jos kyla, ką daryti, jei jau kilo ir ką daryti, kad išvis tų dramų nebūtų.

Aišku, kalčiausiu šioje istorijoje liko kažkoks gydytojas rezidentas, nes močiutės giminės pamatė, kad anas, paėmęs kažkokius popierius (gal ligos istoriją), kažką daro su savo telefonu, kažą ten skaito. Matyt feisbukus naršo. Suprantate, internetus brauzina, vietoje to, kad gydytų ar kažko ten mokytųsi.

Istorija, nors ir tipiška, visgi įdomi, nes aspektų joje atsiskleidžia daug – pvz., akivaizdus, akis badantis mechanizmų dėl artimųjų informavimo trūkumas: artimieji paskambina į ligoninę, o ligoninė informacijos nesuteikia, nes juk slapta viskas. Ir lyg ir paprasta tai suprasti, ir lyg ir procedūros neleidžia, ir neaišku, ką tada daryt.

Sprendimas čia būtų paprastas: pakaktų ligoninėje išduoti unikalų identifikacinį kodą ir pagal jį galima būtų gimines informuoti, nepažeidžiant jokių ligos slaptumų. Tai padaroma su faktiškai nulinėmis investicijomis, bet tam reikia trupučio procesų valdymo žinių.

Akis bado ir aiškus pacientų ar jų giminių nesuvokimas, kad gydytojai šiais laikais Internetu (ypač Pubmed ir pan.) naudojasi kraštutinai aktyviai, ir tai padeda išgelbėti gyvybes. Ir ypač tuo naudojasi naujesnė gydytojų karta. Ir ta pati naujesnė gydytojų karta labai dažnai dar ir tarpusavye konsultuojasi – ir wow, tas daroma per tuos pačius Facebook messengerius bei panašias programas. Pacientai dažnai tiesiog nesuvokia, kad gydytojas, čatinantis feisbukuose ir besikapstantis po internetus, dirba daug daug geriau.

Visgi dar įdomiau yra tai, kaip ir kodėl išvis išsivysto tokios dramos, kai pacientai ar jų artimieji, netgi esant geram gydymui (ir jau juo labiau esant blogam gydymui, o toks kartais irgi būna) sukelia didžiulius skandalus, pasiekiančius spaudą. Ir ką reiktų daryti, kad būtų kitaip.

Šiame straipsnyje aš pradėsiu nuo šiokio tokio ekskurso į transakcinės analizės ir Karpmano Dramos trikampio pagrindus, paskui panagrinėsime atvejį, kuris kažkiek kažkuo primintų kažkokį realų (bet tai nebus realus atvejis, nes aš jį išsigalvojau), o tada – sprendimo mechanizmus. Pamatysime, kaip kai kurie dalykai gali būti gerai pataisomi, jei tik supranti, kaip tie dalykai išvis veikia.

Continue reading →

Apie mąstymo klaidas ir kognityvinę elgesio terapiją

Šiandien ne šiaip sau rašau jums apie kognityvinę elgesio terapiją (KET). Aš vis dažniau pastebiu, kad propaganda iškreipia žmonių mąstymą, įtikina klaidingais dalykais, tačiau tie įtikinimo būdai itin dažnai remiasi klaidomis, kurios dėstomos KET vadovėliuose. Ir tas pačias KET vadovėliuose išdėstytas mąstymo klaidas paskui kartoja ir kartoja žmonės, kuriems propaganda praplauna galvas.

Kai visai neturi smegenų – tai reiškia, kad ir mąstymo klaidų negali daryti. Jei gali daryti mąstymo klaidas – reiškia, kad turi bent kažkiek smegenų. Pataisius mąstymo klaidas, smegenys dirba naudingai. Nepataisius mąstymo klaidų, smegenų resursai švaistomi klaidoms. Kai mąstome neteisingai, turim daug nesąmonių ir esam nelaimingi. Norint turėti prasmingus dalykus ir būti laimingiems, reikia pataisyti mąstymo klaidas. Paprasta, tiesa?

Taigi, dėl to šiandien aš jus ir supažindinsiu su kognityvine elgesio terapija. Jūs pamatysite, kaip visai paprastos ir įprastos mąstymo klaidos ir klaidelės, kurios mums netgi neatrodo klaidomis (nes pernelyg įprastos) iškreipia mūsų suvokimą. Išmokę pažinti klaidas, galėsite lengviau tvarkytis ir su savo problemomis, ir su kai kuriais propagandos absurdais.

Continue reading →

Ilgas anekdotas apie skirtingas psichoterapijos kryptis

Kadaise rašiau jau vieną straipsnį apie psichoterapiją. Kažkaip net nežinau kodėl, šiandien prisiminiau senus pezėjimus apie psichoterapijos kryptis. Tokį lyg ir anekdotą. Šitas anekdotas stebėtinai tiksliai nusako skirtngų krypčių priėjimą prie problemų, kurios būna mūsų galvose. Ir kartu stebėtinai tiksliai nusako, kiek smarkiai skirtingos kryptys kartais pataiko, o kartais nepataiko su savo prielaidomis.

Picture unrelated. Bet tie, kas žino, tie supras, kad paslydimai būna ne šiaip sau.

Kalbant apie profesionaliesniems ir daugiau žinantiems skirtas apžvalgas, šitas anekdotas bus geresnis, nei anas straipsnis. Nes pakankamai trumpas ir kartu visai lengvas.

Continue reading →

Paternalistinė psichologija nori įsitvirtinti įstatymais

Įsivaizduokite, kad kokia nors biologų draugija susigalvoja, kad tik biologų draugijos narys turi teisę vadintis biologu, o tam kad tokią teisę gautų, jis turi metus laiko lankytis kursuose, kuriuose turi dirbti agronomo darbą, prižiūrimas biologo-ūkininko, esančio tos pačios biologų draugijos nariu. Ir dar mokėti tam biologui-ūkininkui už tai, kad pas jį dirba. Taip, būtent taip.

Paternalizmo esmė – padaryti kitus žmones priklausomais, kartu vaizduojant gerą, rūpestingą globėją, kuris žino geriau. Ir žinoma, paternalizmas su visomis demagogijomis dings iškart, kai tik tie paternalistiniai žinotojai gaus įstatymines galias ir galės spręsti už kitus. Taip, žinoma, taip. Aš mesiu gerti po vestuvių, brangioji!

Aš suprantu, kad jums atrodo WTF tai, ką aš čia parašiau, bet tai neatrodo WTF būreliui veikėjų, kurie nutarė sureguliuoti psichologus.

Continue reading →