Rusija

Tag Archives: Rusija

Trys propagandos lygiai: baltoji, pilkoji ir juodoji

Propaganda grubiai būna klasifikuojama į visokias rūšis, bet pirmiausiai, jei jau kalbėsime apie metodus – mums reikia išskirti baltąją, pilkąją ir juodąją. Baltoji propaganda irgi nieko gero savyje neturi, tačiau ji yra bent jau neperžengianti kažkurių etikos ribų – joje remiamasi kokiais nors faktais, nutylimi kiti faktai ir padaromos tiesiog reinterpretacijos.

Visai tipiškas propagandos pavyzdys – nacių Vokietijos žemėlapis, vaizduojantis vargšus silpnus nacius ir baisias šalis aplinkui. Tokių žemėlapių buvo ir daugiau – viename matytame netgi Lietuva buvo vaizduojama su beveik tiek pat kariuomenės, kaip ir visa Vokietija. Dabar labai panašius žemėlapius kuria Kremliaus propaganda – juose vaizduojama, kaip milžiniškos NATO pajėgos supa Rusiją.

Labai svarbu suprasti, kad propaganda, kokia bebūtų, skirta žmonių nuomonės keitimui ir formavimui. Nei baltoji, nei pilkoji propaganda nėra gera – ji tiesiog grubiai nepažeidžia kažkurių, platesnių ar siauresnių moralės normų (skirtingai nuo juodosios). Bet tai visvien propaganda, o ne nuomonė ar pozicija.

Dar vienas labai svarbus supratimui dalykas – kad propaganda toli gražu neprivalo būti tiesioginė. Dažnai propaganda naudojama tam, kad, pvz., sukurtų ir įtvirtintų kokius nors lyg ir nesvarbius, su propagandos tikslais nesusijusius žmonių įsitikinimus, o jau tie įsitikinimai panaudojami kitiems tikslams.

Kaip pvz., iki pat II Pasaulinio karo išvakarių naciai labai intensyviai skleidė propagandą apie tai, kad visos valstybės aplink juos nepaprastai apsiginklavusios, o pats III Reichas yra visiškai neginkluotas. Tai buvo daroma tiktai tam, kad būtų galima skleisti kitą propagandos teiginį – kad Vokietijai reikia nepaprastai smarkiai ir greitai ginkluotis. Nepaskleidus pirmojo įsitikinimo, antrasis būtų atrodęs beprasmiu.

Labai svarbu suprasti, kad propagandos užsakovai, kūrėjai ir skleidėjai tiesiog sukuria melagingą pasaulio vaizdą – tokį, kur vietoje realybės tikima propagandiniais teiginiais.

Dar vienas pastebėjimo vertas dalykas – tai, kad sėkminga propaganda indoktrinuoja. Tai reiškia, kad žmonės, kurie priima propagandą kaip tiesą, ilgainiui patys tampa nesąmoningais, o kartais ir sąmoningais propagandos skleidėjais.

Gerai, o dabar truputį grįžkime prie pagrindų – trijų propagandos tipų: baltosios, pilkosios ir juodosios.

Baltoji propaganda

Baltoji propaganda būna paremta atsekamais šaltiniais, turi gana aiškius užsakovus ir gana aiškius tikslus. Kita vertus, kadangi tai visvien propaganda, tokia propaganda irgi būna linkusi pavaizduoti kažkokią teisybę ar nuomonę, o ne žmonių nuomonės formavimo instrumentą.

Baltoji propaganda nėra anei niekuo gera. Ji tik nepažeidžia kažkurių etikos normų, todėl nekompromituoja ir nediskredituoja propagandos užsakovo. Ir nediskredituoja to užsakovo tik paties užsakovo požiūriu. Tiek joje ir baltumo.

Tipiškas baltosios propagandos pavyzdys: „Rusija turi daug turtų, Lietuvai verta su ja draugauti, tada visi bus turtingesni„.

Galima suprasti, kad tai yra melagingas diskursas, nes ankstesni periodai, kai Lietuvos prekyba buvo smarkiau orientuota į Rusija, pasižymėjo ir nerealiai didelėmis dujų kainomis, ir nuolat pasikartojančiais fokusais – pvz., pieno produktų importo draudimais, sunkvežimių stabdymais pasienyje ir pan. – jokių juntamų išlošimų iš tokios prekybos Lietuva negaudavo, tačiau dėl prekybos darėsi priklausoma nuo Rusijos norų.

Kitas tipiškas baltosios propagandos pavyzdys: „Rusija nenori su niekuo kariauti, čia tik rusofobai viską meluoja, o išties Rusija yra taiki šalis, kuri nieko nepuola„.

Gana nesunku suprasti, kad tai irgi yra melagingas diskursas – Rusija jau puolė Gruziją, aneksavo Krymą, Rusija yra sukūrusi marionetines pseudovalstybes, remiamas Rusijos jėgų – tai Luhansko ir Donetsko respublikos, Padniestrės respublika, Abchazija, Pietų Osetija. Ilgai besitęsiantis karas Ukrainoje visą Rusijos agresyvumą rodo nepaneigiamai, kaip ir vis augantis ginklavimasis ar netgi grasinimai „preventyviai“ panaudoti branduolinį ginklą.

Ir viename, ir kitame propagandiniame diskurse galime aiškiai pamatyti ir užsakovą (Kremlių), ir tikslą – pvz., Lietuvos perslinkimą nuo ES/NATO link Rusijos.

Verta pastebėti, kad kuo mažiau matosi propagandos dirbtinumas, kuo ji atrodo mažiau nukrypusi nuo realybės (tai nereiškia, kad nenukrypusi nuo realybės – tai reiškia, kad tik atrodo nenukrypusi), tuo ji veikia įtikinamiau, o ją skleidžiantys – ima atrodyti pateisinamai.

Esminis baltosios propagandos požymis yra tiktai tai, kad ji nekompromituoja ir nediskredituoja jos skleidėjo bent jau paties užsakovo požiūriu – t.y., pats propagandos užsakovas gali tą propagandą skleisti, nesislėpdamas.

Pilkoji propaganda

Pilkoji propaganda skiriasi tuo, kad informacijos šaltiniai, kuriais remiamasi, būna nuslepiami ar falsifikuojami, tikslai irgi visiškai maskuojami, o užsakovas lieka nežinomu. Pilkoji propaganda tam tikrose ribose gali ir kompromituoti, ir diskredituoti jos užsakovą. Būtent todėl tokia propaganda ir būna maskuojama.

Tipiškas pilkosios propagandos pavyzdys: „Lietuvoje viskas tragiška, žmonės evakuojasi iš šalies, nes ES Lietuvą nustekeno„.

Panagrinėję, pamatome, kad čia ryškiai iškraipoma realybė – Lietuvoje yra daug problemų, tačiau jos yra suabsoliutinamos (nutylima daugybė teigiamų dalykų) ir suveliamos su nelabai patikrinamu melu apie tai, kaip ES nustekeno Lietuvą. Kažkurie tiesos elementai permaišomi su faktais ir papildomi nesąmonėmis.

Nesunku suprasti, kad šis propagandinis diskursas turi du tikslus: sukelti ar pagilinti žmonių nusivylimą valstybe, o taip pat – supriešinti Lietuvą su ES.

Kitas tipiškas pilkosios propagandos pavyzdys: „SSRS nebuvo bedarbių, reiškia, kad visi turėjo darbą, todėl visi buvo laimingi – todėl atkurkime SSRS„.

Galime pastebėti, kad realybės iškraipymas šiame diskurse yra akivaizdus: darbas buvo daugeliu atvejų priverstinis irba toks, kaip valdžia nurodys, be žmogaus pasirinkimo, o ir pinigų uždirbdavo žmonės mažai. Kita vertus, tokius dalykus daugeliui sunku patikrinti – dalis anais laikais negyveno, o dalis tiesiog turi trumpą atmintį ir nesugeba atsiminti. Atitinkamai, tokia propaganda tampa veiksminga.

Lengva suprasti, kad šis propagandinis diskursas turi tikslą idealizuoti SSRS ir sukelti norą atkurti SSRS arba prisijungti prie Rusijos ar NVS bloko.

Dar vienas pavyzdys: „Dalia Grybauskaitė eskaluoja karą, NATO veža kariuomenę, o ką gali daryti Rusija – tik gintis, mes ką – norime, kad mus užpultų?“

Čia galim pastebėti ir melą apie karo eskalavimą, ir kartu greitą apvertimą – esą Rusija ginsis ir todėl puls. T.y., pati Rusijos agresija jau pateikiama kaip esą gynyba ir tuo bauginama, kartu į kaltųjų vietą pastatant Prezidnetę ir NATO. Jei žmogus mažiau analizuoja tai, ką jam kažkas sako, tokie makaronai gali kažką ir subalamutinti.

Visais nupasakotais atvejais nesunku suprasti, kad tokie propagandos diskursai yra skirti tam, kad sukurtų Lietuvos poslinkį link Rusijos – kuo toliau nuo ES ir kuo arčiau buvusios SSRS.

Verta pastebėti, kad abiejų minėtų pavyzdžių atvejais Rusijai norėtųsi pavaizduoti, kad tokios propagandos ji neskleidžia: pernelyg aiškiai matosi jos norai, o ir propagandos melagingumas per didelis.

Esminis pilkosios propagandos požymis – tai, kad ji tam tikrose ribose gali diskredituoti ar netgi kompromituoti jos skleidėją, todėl pilkosios propagandos užsakovas ir kūrėjas stengiasi bent kažkiek nuslėpti ir save, ir savo tikslus. Nepaisant to, pilkoji propaganda neišeina už tų ribų, kur ji gali būti tiesiai įvardinama, kaip akivaizdžiai nusikalstama, todėl ji būna labai paplitusi.

Labai svarbu suprasti ir dar vieną dalyką: išties pilkoji propaganda tėra ta pilka zona, kur propagandos skleidėjas ir jo interesai lyg ir nėra atviri, bet kartu ta propaganda dar lyg ir nėra juodoji. Pilkoji propaganda – tai tiesiog išskydusi didelė sritis tarp baltosios ir juodosios.

Būtent todėl, kad pilkoji propaganda lyg ir nėra nusikalstama, tačiau jos užsakovas slepiasi arba slepia savo tikslus, ji ir yra vadintina pilka.

Juodoji propaganda

Juodoji propaganda visada būna paremta ar nusikalstamais, ar tiesiog amoraliais, neetiškais veiksmais – pradedant tiesiog banaliu šlykščiu melu ir baigiant labai realiais nusikaltimais, kurie galėtų tuos melus paremti ar sukurti tiems melams pagrindą.

Tipiškas juodosios propagandos pavyzdys: „NATO kariai išprievartavo paauglę kažkur prie Jonavos„.

Galim išsyk pastebėti, kad tokia propaganda veikia kaip melas, kuris labai stipriai emociškai paveikia jos gavėjus. Nors skleidžiamas visiškai melagingas pranešimas apie niekur nebuvusius įvykius, pats įvykis pernelyg baisus, kad kas nors galėtų patikėti, jog šitaip galima imti ir primeluoti.

Pabandę suprasti, koks tokio pranešimo tikslas, aiškiai pamatysime propagandos žinutę: „NATO kareiviai yra klaikus blogis“.

Nesunku suprasti, kad toksai pranešimas yra skirtas tam, kad NATO kariuomenė būtų diskredituota, žmonės ja nepasitikėtų ar netgi imtų reikalauti jos išvedimo. Akivaizdu, kad tai puikiausiai atitinka Kremliaus tikslus – būtent todėl tokia propaganda ir yra kuriama.

Kita vertus, nesunku suprasti ir tai, kad tokia propaganda jau yra nusikalstamo lygio.

Visai kitas, tačiau kažkuo panašus nusikalstamos propagandos variantas (dar juodesnis lygmuo) – tikslingas nusikaltimų/provokacijų rengimas, skirtas tam, kad būtų galima imtis baigiamųjų propagandos veiksmų, pvz., prieš pradedant karą. Gan tipiški pavyzdžiai – gyvenamųjų namų sprogdinimai Rusijoje, surengti prieš II Čečėnijos karą (po truputį vis daugiau duomenų apie tai, kad sprogdinimai rengti FSB), Sender Gleiwitz incidentas, skirtas III Reicho invazijai į Lenkiją pateisinti, Mainila incidentas, skirtas SSRS karui prieš Suomiją pagrįsti.

Kai kuriais atvejais vietoje nusikalstamų provokacijų, gali būti panaudojami ir realūs įvykiai, juos iškraipant taip, kad apie juos būtų kalbama taip, kaip reikia propagandai.

Visai tipišku pavyzdžiu gali būti menamas paauglės išprievartavimas Vokietijoje, skirtas tam, kad būtų sukurtos ar išpūstos kalbos apie nusikaltimus darančių pabėgėlių antplūdi (o tos kalbos reikalingos paaiškinimui apie tai, kad ES viskas labai blogai) bei rusų nacionalinių jausmų sudirginimui. Realus įvykis, kai paauglė nueina nakvoti pas draugą, baigiasi visokiais propagandiniais triukšmais, išpūstais iki nesuvokiamo lygio.

Beje, nagrinėjant du tokius menamus išprievartavimus (lietuvišką ir vokišką atvejus), galima pastebėti, kad jais paremta propaganda smarkiai skiriasi: vienu atveju yra kuriamas tiesioginis pranešimas apie esą baisius NATO karius (tiesioginis neigiamo įvaizdžio kūrimas), o kitu atveju – kuriamas baisiųjų imigrantų vaizdinys. Pastarasis tiesiogiai neneša Kremliui naudos, tačiau yra propagandos naudojamas tada, kai norima apjuodinti Europos Sąjungą ir sukelti baimės jausmą.

Dar vienu tipišku realių įvykių propagandinio panaudojimo pavyzdžiu galėtų būti Butajevo incidentas, kai 1940 Lietuvoje dezertyravęs SSRS pajėgų kareivis Butajevas buvo propagandoje pateikiamas, kaip esą pagrobtas Lietuvos vyriausybės, o paskui, kai šis buvo surastas ir nusižudė, įvykis buvo pateikiamas, kaip esą Lietuvos išpuolis prieš SSRS. Toks atvejis irgi gerai rodo, kaip realūs įvykiai gali būti panaudojami propagandai, tuos įvykius tiesiog iškraipant taip, kaip tik nori.

Reikia pastebėti, juodoji propaganda visada siejasi ir su įvairiais nusikaltimais – tipiniais atvejais tai būna opozicijos persekiojimai, žurnalistų nužudymai, o kartais ir įvairūs provokaciniai veiksmai prieš kitas valstybes. Nusikalstama propaganda būna su nusikaltimais – ir tam, kad užčiauptų visus bandančius pasipriešinti, ir tam, kad falsifikuotų įvykius.

Esminis juodosios propagandos požymis – kad ją identifikavus ir išaiškinus, ji visada diskredituoja ir kompromituoja propagandos skleidėją, nes tokia propaganda mažų mažiausiai būna amorali, o sunkesniais atvejais – ir susijusi su nusikaltimais, kurie daromi propagandos tikslais.

Būtent dėl to diskreditavimo ir kompromitavimo juodosios propagandos užsakovas visada slepia ir neigia savo dalyvavimą, sukuriant tokius propagandinius įvykius.

Pabaigai

Propaganda būna labai įvairi. Nepriklausomai nuo to, kiek ji atvira, ji visada yra susijusi su melu. Ir kartu propaganda taip intensyviai stengiasi pateikti save kaip tiesą, kad visada vienu iš propagandos taikinių tampa žiniasklaida – tie, kas stengiasi informuoti apie tai, kas vyksta iš tikrųjų. Todėl propaganda visada stengiasi pateikti save kaip žiniasklaidą, kaip visuomenės informavimą. Ir kartu propaganda visada bando žiniasklaidą ir visuomenės informavimą pateikti kaip propagandą.

Reikia pastebėti ir kitą procesą: visas tas propagandos skirstymas į baltąją, pilkąją ir juodąją yra labai sąlyginis – tik pagal tai, kaip į tą propagandą žiūri pats propagandos užsakovas. Todėl tuo atveju, kai laikomasi teisingumo principų, netgi daugelis baltosios propagandos metodų atrodo visiškai nepriimtinai – paties galimo propagandos užsakovo vertinimu, jie pakliūna į pilkąją ar netgi juodąją zoną. Kitais atvejais, kai nuo teisingumo nukrypstama smarkiai – daugybė juodosios propagandos metodų tampa visiška norma – t.y., baltąja propaganda. Kitaip tariant, viskas priklauso nuo požiūrio taško.

Čia ir verta suprasti tokį dalyką: žiauriausiems totalitariniams režimams būdinga tai, kad į oficialų, baltosios propagandos lygmenį pereina klaikūs juodosios propagandos metodai – įskaitant netgi propagandiniais tikslais įvykdomas žmogžudystes. Ir kartu tokiuose režimuose baisiausiai ir melagingiausiai šmeižiami visi, kas tokiems režimams neįtinka. Būtent toks juodosios propagandos perėjimas į baltosios, oficialiosios propagandos lygmenį buvo būdingas naciams ir komunistams.

Toks pat juodosios propagandos lygmuo atitinka ir nematomus, slepiamus veiksmus – susidorojimus su opozicija ar žurnalistų nužudymus. Kai kuriais skaičiavimais, per Vladimiro Putino valdymo metus buvo nužudyta apie 100-150 žurnalistų – didžiule dalimi rengėjai likdavo neišaiškinti. Per paskutinius metus, išnaikinus žiniasklaidą, nužudymų ėmė mažėti – tiesiog dėl to, kad visi jau žino, kad geriau tylėti ir vaizduoti, kad viskas gerai. Žurnalistai irgi nori išgyventi.

Jeigu pabandytume įsivertinti Kremliaus propagandą pagal silpnus demokratinius kriterijus (tokius, kur aukščiau apibrėžta baltoji propaganda laikoma priimtina viešąjame diskurse), tai paaiškėtų, kad Rusijos viduje priimtinas propagandos lygmuo yra ten, kur mums yra viršutinė juodosios propagandos zona (apatinės, beje, dažniausiai mes net įsivaizduoti negalim – tiesiog pernelyg baisu).

Oficialiais kanalais ir per savo diplomatus Rusija sugeba skleisti atvirą dezinformaciją, melą, šmeižtą – ir apie įvykius Ukrainoje, ir apie Lietuvą, ir apie kitas valstybes. Toks lygmuo atitiktų kokių 1933-1935 Vokietiją ar SSRS, o kartais (kalbant apie įvykius karo metu – Ukrainoje ar Gruzijoje) – gal ir blogesnį, netgi 1937-1939 metų lygį.

Galų gale, svarbiausias dalykas, kurį būtina suprasti, kalbant apie propagandą: pati propagandos giluminė esmė – tai melas. Vienais atvejais tas melas gali būti nedidelis ir užmaskuotas, kitais atvejais – sunkiai suvokiamo didumo, tačiau visada tai melas. Ir melu prieš melą kovoti neįmanoma, ir tai akivaizdu: tie, kas indoktrinuoti propagandiniu melu, netiki kitu melu, o paaiškėjus melui – jie išvis nustoja bent kiek pasitikėti. Visa tai reiškia, kad propagandą nugalėti įmanoma tik teisybe.

Būtent todėl žurnalistų įtaka čia yra lemiama – būtent nepriklausoma, konkuruojanti ir faktus tikrinti besistengianti žiniasklaida tampa esminiu kontrprapagandos veiksniu. Anksčiau ar vėliau propagandos melas išaiškėja ir ji žlunga.

10 genocido stadijų

Kaip kartais gaunasi, nelabai didelis straipsnis tapo dideliu. Pradžioje aš norėjau tiesiog išversti Genocide Watch taikomą Gregory Stanton genocido stadijų klasifikaciją. Paskui pridėjau ekskursą apie genocido sąvokos atsiradimą. O dar paskui šis stadijų vertimas gulėjo juodraščių archyve – kone metus. O dar paskui aš jį prikėliau ir dar papildžiau. Ir gavosi taip, kad papildymų jau gal netgi daugiau, nei paties vertimo.

Holokaustas prasidėjo nuo to, kad buvo išskirta diskriminuojamų žmonių grupė. Kriterijus, pagal kurį ta grupė buvo išskirta, buvo toks, kurio patys tos grupės atstovai negali pasirinkti. Paskui pagal tą patį kriterijų žmonės buvo naikinami. Ir suaugę, ir vaikai. Tiesiog pagal kriterijų, kad esi žydas.

Kažkodėl man tie papildymai svarbūs. Svarbūs todėl, kad tai yra apie esmę – apie kitų žmonių ar jų veiksmų skirstymus, apie vertinimus, apie laisves, apie pačius paprasčiausius mūsų supratimo dalykus, nuo kurių genocidas gali prasidėti, o gali ir neprasidėti. Gal ir jums tai bus svarbu.

Raphael Lemkin ir genocido sąvoka

Genocido sąvoką (pradžioje pavadintą barbariškumo nusikaltimu) teisėje pradėjo įvedinėti žydų mokslininkas Raphael Lemkin – dar 1933, nagrinėdamas asirų žudynes Irake. Pagrindinė medžiaga, kuria rėmėsi Raphael Lemkin, išskirdamas genocidą, kaip ypatingą, visiškai kitokios rūšies nusikaltimą, buvo armėnų genocidas, vykęs 1915 metais. Nusikaltimas, kuris yra ne šiaip tyčinė žmogžudystė, o ištisos žmonių grupės naikinimas, neatsižvelgiant į paskirus narius, Raphael Lemkin įvertino kaip nusikaltimą, kuris yra baisesnis už daugybę žmogžudysčių – tai nusikaltimas, kuris nukreiptas ne šiaip prieš žmones, o prieš žmoniją ir žmoniškumą. Žodį „genocidas“ Raphael Lemkin sukūrė tik po dešimtmečio nuo savo darbo – 1943-1944, kai vyko Holokaustas.

Nors Raphael Lemkin buvo Lenkijos žydas, kovojęs ginklu prieš nacių įsiveržimą 1939, jam, skirtingai nuo daugelio kitų, pavyko išsigelbėti – jis sugebėjo persikelti į Lietuvą, o vėliau į Švediją, iš kurios jau pakliuvo į JAV. Per Holokaustą žuvo 49 Raphael Lemkin šeimos nariai ir giminės. Išsigelbėti nuo nacių pavyko jo brolio šeimai (su dviem vaikais), tačiau visą šeimą sovietai išsiuntė į lagerius.

Beje, kiek nukrypstant nuo temos – būtent vertinant pagal Raphael Lemkin kriterijus („Soviet Genocide in the Ukraine“, Raphael Lemkin, 1953), 1932-1933 Ukrainoje sovietų vykdytas Holodomoras buvo vienas iš tipiškiausių genocido atvejų – jį cituojant – „klasikinis Sovietų genocido pavyzdys, jų ilgiausias ir plačiausias rusifikacijos eksperimentas – ukrainiečių nacijos naikinimas„.

Ir vėlgi, būtent pagal Raphael Lemkin vertinimą, tokių genocido atvejų Sovietų Sąjunga surengė visą seriją: tęsdamas tą patį Holodomoro vertinimą, Raphael Lemkin sako: „Panašūs atvejai buvo Sovietų Sąjungoje, anihiliuojant Ingerų tautą, Dono ir Kubanės kazokus, Krymo totorių respublikas, Baltijos tautas – Lietuvą, Estiją ir Latviją. Visa tai yra ilgalaikės nerusų likvidavimo politikos atvejai, naudojant pasirinktų dalių šalinimą„.

Beje, vėl kiek nukrypstant: pagal Raphael Lemkin, genocidas yra nebūtinai visos etninės, religinės, rasinės ar dar kažkurios žmonių grupės sunaikinimas. Genocidas visada vykdomas dalimis – iš visos grupės naikinamos paskiros, didesnės ar mažesnės dalys, kurios pasirenkamos – pvz., gali būti pasirinkti tam tikros tautos inteligentai.

Kai jaunaturkiai naikino armėnus, paskirai, anksčiau už kitas naikintomis dalimis tapo jų inteligentai ir kariuomenei tinkami vyrai. Atskirai išnaikinus vienus ir kitus, likusi armėnų populiacijos dalis buvo jau nepajėgi pasipriešinti žudynėms. Taigi, paskrios grupės dalies naikinimas savo esme irgi yra visiškai genocidinis aktas, net jei nebuvo išnaikinta visa grupė.

Kai kalbame apie genocidą, mes turėtumėm neužmiršti, kad Lietuvoje susidūrėme su dviem genocidą vykdžiusiais režimais. Ir turėtume suprasti, kad genocido apraiškos yra labai įvairios – ir tai nebūtinai vien tie atvejai, kurie yra pripažįstami tarptautinių teismų ar kažkurių vyriausybių.

Beje, dar vienas pastebėjimas: mano cituotas Raphael Lemkin darbas Rusijoje buvo uždraustas kaip esą ekstremistinis – galite pasieškoti Rusijos Teisingumo ministerijos ekstremistinių leidinių duomenų bazėje (решение Мещанского районного суда города Москвы от 20.05.2015). Taip, Rusija draudžia paties genocido sąvokos kūrėjo darbus. Taip pat, kaip tai darė III Reichas. Nes pagal jų supratimą, kova prieš genocidą – tai ekstremizmas. Ar tai reiškia, kad genocidas pagal juos yra norma?

Viskas prasideda nuo klasifikacijos ir apibrėžimų

Gerai, prieš tą stadijų aprašymą pridėsiu jums dar vieną pastebėjimą: viskas prasideda nuo apibrėžimų. Nuo to, pagal ką mes skirstome žmones.

Esmė labai paprasta: tarkim, mes pasakome, kad pacukai – tai visi, kas gyvena kaime, o kartu pasakome, kad pacukai – tai nusikaltėliai, mes pasakome, kad visi, kas gyvena kaime, yra nusikaltėliai. Negana to, mes priskiriame permanentinį (šiuo atveju – kilmės iš kaimo) požymį, kuris niekaip negali būti pakeistas, net jei žmogus ir norėtų. Tai visiškai klaidinga, iškreipta klasifikacija, iš kurios gali kilti ir diskriminavimas, ir dehumanizavimas (BTW, pats žodis „pacukas“ reiškia tą didelių baisių, sienomis mokančių laipioti žiurkių rūšį).

Jei mes pasakome, kad nusikaltėliai – tai pacukai, o vienintelis pacuko požymis – tai ne išvaizda, ne kilmė, ne dar kažkas, o tiktai tai, kad jis daro nusikaltimus – tai irgi klasifikacija, bet jau tokia, kuri savaime nesukuria nei diskriminacijos, nei dehumanizavimo. Tai natūralu: mes nepasiremiame jokiu permanentiniu (kilmės, tautybės ar pan.) požymiu, o vadindami tokius žmones „pacukais“ (kad ir įžeidžiamai) remiamės tik jų pačių pasirenkamais veiksmais – t.y., tuo, ar žmogus daro nusikaltimą, ar ne. Kol žmogus daro nusikaltimus – tol jis pacukas. Jis nedaro nusikaltimų – ne pacukas.

Būtent neteisinga klasifikacija buvo daroma ir Kambodžoje (pagal kilmę iš vieno regiono), ir III Reiche (pagal tai, kad esi žydas), ir SSRS (pagal socialinę kilmę), ir kitur, kur būdavo vykdomas genocidas. Genocido aukos turėdavo permanentinius, nepakeičiamus požymius, kuriais remiantis ir būdavo daroma klasifikacija. Ir kartu jos būdavo sutapatinamos su kokiais nors blogais dalykais. Žaidimas sąvokomis buvo tai, nuo ko viskas prasidėdavo.

Būtent todėl, kalbėdami apie diskriminaciją (ir genocidą), turime labai gerai įsisąmoninti – jau pats pirmas, įvardinimų žingsnis yra esminis. Ir tai yra priežastis, dėl kurios man siaubą kelia kai kur perskaitomi pareiškimai apie visokius „labusnia“, „žydauja“, „hutoriane“ ir panašiai – net nepriklausomai nuo to, kas ką turi omeny. Tiesiog tai yra permanentiniai markeriai. Niekas iš taip vadinamų žmonių negali pakeisti savo klasifikacijos. Ta klasifikacija vykdoma pagal požymius, kurie niekaip nepriklauso nuo klasifikuojamo žmogaus valios ir pasirinkimo.

Geresniam skirtumų supratimui verta pasižiūrėti į įvardinimą „koloradai“, atėjusį iš Ukrainos: tokia klasifikacija vykdoma ne pagal kriterijų, kuris nepriklausomas nuo klasifikuojamojo, o priešingai – būtent pats klasifikuojamasis pasirenka, ar jam atitikti kriterijus (remti Putino režimo agresiją), ar ne. Tu gali būti lietuviu, lenku, rusu, ar net kažkokiu tai ispanu ir būti koloradu. Arba gali nebūti koloradu, nepriklausomai nuo to, kas bebūtum.

Čia mes ir pamatome dar svarbiausią diskriminacinės klasifikacijos skirtumą: tuo atveju, kai žmogus negali pasirinkti, pagal ką yra klasifikuojamas, tada ir atsiranda diskriminacija – jį klasifikuoja ir jam sąlygas nustato kiti. Tuo atveju, kai žmogus gali pasirinkti kažkokį požymį – jis pats sau nusistato klasifikavimą (t.y., pats būna kuo nori) ir pats nustato sau sąlygas.

Kitas dalykas, į kurį būtina atkreipti dėmesį, nagrinėjant genocido stadijas, o ir bendrai diskriminaciją – tai žodžio laisvė. Genocidą vykdančiose valstybėse nėra žodžio laisvės. Visos kalbos apie žodžio laisvę ten – tai nesupratimas, apsimetinėjimas ir melas. Būtent prisidengiant žodžio laisve, buvo užtikrinama propaganda, o paskui ir genocidas Ruandoje – remiantis vėlesniais tyrimais, apgaulinga Vakarų šalių baimė tą menamą žodžio laisvę kažkaip pažeisti tapo jei ir ne svarbiausiu, tai vienu iš svarbiausių faktorių, dėl kurių prasidėjo žudynės.

Smurtas ir žudynės – tai nėra žodžio laisvė ar demokratija. Atitinkamai, nėra laisvė ar demokratija ir tokie veiksmai, kurie skirti smurtui ir žudynėms sukelti. Iš to tiesiogiai seka, kad neapykantos propagandos sklaidą užtikrinantys veiksmai (kad ir pridengiami kalbomis apie žodžio laisvę ir demokratiją) yra kažkas priešingo laisvei ir demokratijai. Ir jau iš to seka, kad neapykantos propagandos draudimas – tai veiksmas, kuris demokratiją ir žodžio laisvę sustiprina.

Kalbant visai paprastai – vienais atvejais tu gali rinktis, kuo tau būti ir ką tau kalbėti – tai ir yra žodžio laisvė ir demokratija. Kitais atvejais tu negali rinktis, kuo tau būti ir ką tau galima kalbėti – už tave tai nustato kiti. Genocidas visada prasideda nuo to, kad žodžio ir pasirinkimo laisvė iš žmonių atimama.

Gerai, o dabar pereikim prie to, kas yra genocidas, kaip jis vyksta ir ką reikia daryti, norint jį sustabdyti.

Dešimt genocido stadijų

Genocidas yra procesas, kuris vystosi per dešimt stadijų, kurios yra prognozuojamos, bet nėra nesustabdomos. Kiekvienoje stadijoje prevencinės priemonės gali ją sustabdyti. Proceas nėra tiesinis. Stadijos gali vykti vienu ir tuo pačiu metu. Žinoma, vėlesnės stadijos gali vykti tik po ankstesnių. Tačiau visos stadijos prasitęsia per visą procesą.

1. Klasifikavimas: visos kultūros turi tam tikrus vertinimus, skirtus žmonių skirstymui į „mus ir juos“ pagal etninius, rasinius, religinius ar nacionalinius kriterijus. Vokiečiai ir žydai, hutu ir tutsiai. Bipolines visuomenės, kurioms trūksta mišrių kategorijų, kaip kad Ruanda ar Burundis, ira labiausiai linkusios patirti genocidą. Esminė prevencinė priemonė šioje ankstyvoje stadijoje yra universalistinių institucijų sukūrimas – tokių, kurios peržengtų etninius ar rasinius skirstymus, kurios aktyviai skleistų toleranciją ir supratimą ir kurios skleistų klasifikacijas, kurios peržengtų skirstymus. Katalikų bažnyčia galėjo tapti tokia institucija Ruandoje, jei ji nebūtų skilusi pagal etninius kriterijus taip pat, kaip buvo skilusi Ruandos visuomenė. Bendros kalbos sklaida tokiose šalyse, kaip Tanzanija, paskleidė ir platesnį nacionalinį identitetą. Tokia bendrų pagrindų paieška yra gyvybiškai svarbi ankstyvos genocido prevencijos priemonė.

2. Simbolizavimas: mes duodame pavadinimus ar kitus simbolius savo skirstymams. Mes vadiname žmones žydais ar čigonais, ar skirstome juos pagal spalvas ar drabužius, ir priskiriame simbolius grupių nariams. Klasifikavimas ir simbolizavimas yra universaliai žmogiški ir nebūtinai baigiasi genocidu, su sąlyga, kad nepereina į dehumanizavimą. Kai simboliai kombinuojami su neapykanta, jie gali būti priverstinai suteikiami nesitaikstantiems parijų grupių nariams: geltona žvaigždė žydams nacių režime, mėlynas šalikas Rytinės zonos žmonėms Raudonųjų khmerų Kambodžoje. Kovojant su simbolizavimu, neapykantos simboliai gali būti legaliai uždrausti (svastikos), kaip gali būti uždrausta ir neapykantos propaganda („hate speech“). Grupių žymėjimai, kaip kad gaujų drabužiai ar genčių randavimai gali būti taip pat uždrausti. Problema yra tame, kad teisiniai ribojimai nesuveikia, jei jų nepalaikomi tikslingo populiarinimo priemonėmis. Nors „hutu“ ir „tutsi“ iki pat 1980 buvo draudžiamais žodžiais Burundyje, vietoje to buvo vartojami kodiniai žodžiai. Jei simbolizavimo draudimai yra plačiai palaikomi, jie gali būti labai galingais, kaip kad buvo Bulgarijoje, kur vyriausybė atsisakė patiekti pakankamai geltonų ženklų ir mažiausiai 80% žydų jų nenešiojo – tokiu būdu geltona žvaigždė prarado reikšmę, kaip žydus žymintis nacių simbolis.

3. Diskriminavimas: dominuojanti grupė naudoja įstatymus, papročius ir politinę galią tam, kad atimtų teises iš kitų grupių. Bejėgei grupei gali būti nesuteikiamos pilnos pilietinės teisės ar netgi pilietybė. Pavyzdžiu galėtų būti 1935 metų nacių Vokietijoje priimti Niurembergo įstatymai, kurie atėmė iš žydų Vokietijos pilietybę ir uždraudė jų įdarbinimą valdžioje ir aukštosiose mokyklose. Kitu pavyzdžiu galėtų būti pilietybės atėmimas iš Rogingya musulmonų mažumos Birmoje. Diskriminacijos prevencija reiškia pilną politinį įgalinimą ir pilietines teises visoms visuomenės grupėms. Diskriminacija pagal pilietybės, tautybės, rasės ar religiginius kriterijus turi būti uždrausta. Asmenys privalo gauti teises paduoti į teismą valstybę, korporacijas ir kitus asmenis, jei jų teisės yra pažeistos.

4. Dehumanizavimas: viena iš grupių neigia kitos grupės žmogiškumą. Neigiamos grupės nariai yra lyginami su gyvuliais, parazitais, vabzdžiais ar ligomis. Dehumanizavimas peržengia įprastą žmogišką pasibjaurėjimą žudymu. Šioje stadijoje neapykantos propaganda spaudoje ir radijuje naudojama aukų grupės šmeižimui. Kovojant su šia dehumanizacija, genocido kurstymas neturi būti painiojamas su žodžio laisve. Genocidinės visuomenės neturi veiksmingos konstitucinės žodžio laisvės apsaugos, kuri garantuotų kompensuojančių nuomonių sklaidą, todėl turi būti vertinamos kitaip, negu demokratinės visuomenės. Vietiniai ir tarptautiniai lyderiai turi pasmerkti neapykantos sklaidą ir paversti ją kultūriškai nepriimtina. Lyderiams, kurie kursto genocidą, turi būti uždraustos tarptautinės kelionės, o jų užsienio finansai turi būti užšaldyti. Neapykantą skleidžiančios radijo stotys turi būti uždarytos, o neapykantos propaganda turi būti uždrausta. Neapykantos nusikaltimai ir žiaurumai turi būti nedelsiant baudžiami.

5. Organizavimas: genocidas visada bėna organizuojamas, dažniausiai tai daro valstybė, dažnai naudodama milicijas, kad galėtų nuslėpti valstybės atsakomybę (Janjaweed Darfure). Kartais organizavimas būna neformalus (Hindu minios, valdomos vietinių RSS militantų) ar decentralizuotas (teroristų grupės). Specialūs armijos padaliniai ar milicijos dažnai gauna apmokymus ir būna apginkluojami. Paruošiami planai genocidinėms žudynėms. Norint sustabdyti šią stadiją, narystė tose milicijose turi būti uždrausta. Iš jų lyderių turi būti atimtos vizos užsienio kelionms. Jungtinės Tautos turi pradėti ginklų embargus vyriausybėms ir piliečiams tų šalių, kurios yra susijusios su genocidinėmis žudynėmis, o taip pat sukurti komisijas, kurios tirtų pažeidimus, kaip kad buvo padaryta pogenocidinėje Ruandoje.

6. Poliarizavimas: ekstremistai atskiria grupes vienas nuo kitų. Neapykantos grupės skleidžia poliarizuojančią propagandą. Įstatymai gali uždrausti vedybas tarp skirtingų grupių ar socialinį bendravimą. Ekstremistų terorizmo taikiniu tampa nuosaikūs žmonės – taip įbauginama centrinė visuomenės dalis. Nuosaikūs žmonės iš kaltininkų grupės yra labiausiai pajėgūs sustabdyti genocidą, todėl būtent jie tampa pirmaisiais, kurie būna suimami ir nužudomi. Prevencija gali reikšti nuosaikiųjų lyderių apsaugą arba paramą žmonių teisių grupėms. Teroristų turtas gali būti konfiskuojamas, ovizos tarptautinėms kelionėms – atimamos. Į ekstremistų rengiamus perversmus turi būti atsakoma tarptautinėmis sankcijomis.

7. Pasirengimas: valstybės ar kaltininkų grupės lyderiai planuoja „galutinį sprendimą“ žydų, armėnų, tutsių ar kitos taikinio grupės „klausimu“. Jie dažnai naudoja eufemizmus, norėdami paslėpti savo intencijas, pvz., vadindami savo tikslus „etniniu valymu“, „išgryninimu“ ar „antiterorizmu“. Jie sukuria armijas, perka ginklus ir apmoko savo karius ir milicijas. Jie indoktrinuoja populiaciją, jai sukeldami aukų grupės baimę. Lyderiai dažnai skelbia, kad „jei mes nežudysime jų, tai jie žudys mus“. Pasirengimo prevencijai gali būti taikomi ginklų embargai ir komisijos, kurios tokius embargus užtikrintų. Taip pat turi būti taikomas persekiojimas už kurstymą ir pasirengimą įvykdyti genocidą – abu šie nusikaltimai įvardinami Genocido konvencijos 3-iame straipsnyje.

8. Persekiojimas: aukos yra identifikuojamos ir atskiriamos dėl jų etninės ar religinės priklausomybės. Sudaromi mirties sąrašai. Valstybės organizuojamame genocide aukų grupės nariai gali būti priversti nešioti identifikacinius simbolius. Jų turtas dažnai nusavinamas. Kartais jie gali netgi būti atskiriami į getus, išsiunčiami į koncentracijos stovyklas ar izoliuojami bado apimtuose regionuose, kur imtų badauti. Pradedamos genocidinės žudynės. Tokios žudynės yra genocido aktai, nes jos tikslingai sunaikina grupės dalį. Šioje stadijoje turi būti skelbiama Genocido krizė. Jei gali būti mobilizuota politinė didžiųjų valstybių, regioninių sąjungų ar JT Saugumo Tarybos galia, turi būti parengta ginkluota tarptautinė intervencija ar suteikta stipri pagalba aukų grupei, kad ji galėtų pasirušti savo savigynai. Humanitarinė pagalba turi būti organizuota per JT ir privačias pagalbos grupes, nes pabėgėlių banga yra neišvengiama.

9. Naikinimas prasideda ir greitai tampa masinėmis žudynėmis, kurios teisiškai vadinamos „genocidu“. Žudikų požiūriu, tai yra ne žudynės, o naikinimas, nes jie netiki, kad jų aukos yra pilnaverčiai žmonės. Kai tą organizuoja valstybė, ginkluotosios pajėgos dažnai dirba su milicijomis, vykdydamos žudynes. Kartais genocidas virsta keršto žudynėmis, kur grupės naikina viena kitą, sukurdamos mirties spiralę, per kurią įsisuka abipusis genocidas (kaip Burundyje). Šioje stadijoje tik greita ir triuškinanti intervencija gali sustabdyti genocidą. Turi būti sukuriamos realiai saugios zonos arba pabėgėlių išsigelbėjimo koridoriai, saugomi gera ginkluotų tarptautinių pajėgų. (nesaugi „saugi“ zona yra blogiau, nei išvis jokios zonos). JT greito reagavimo brigada, ES greito reagavimo pajėgos ar regioninės pajėgos turi būti autorizuotos JT Saugumo Tarybos, jei genocidas yra nedidelis. Didesnėms intervencijoms turi būti naudojamos JT autorizuotos tarptautinės pajėgos. Tuo atveju, kai JT yra paralyžuotos, turi suveikti regioniniai aliansai. Šioje stadijoje ateina laikas pripažinti, kad tarptautinė apsaugos nuo genocido atsakomybė viršija paskirų valstybių individualius interesus. Tuo atveju, jei galingos valstybės nesuteikia karių tiesioginei intervencijai, jos turi suteikti oro transportą, įrangą ir finansavimą regioninių pajėgų įsiveržimui.

10. Neigimas yra galutinė stadija, kuri visada vyksta po genocido ir tęsiasi neribotai. Ši stadija yra vienas iš patikimiausių indikatorių, kad genocidinės žudynės tęsis ir toliau. Genocido kaltininkai iškasa masines kapavietes, degina kūnus, stengiasi nuslėpti įrodymus ir įbauginti liudininkus. Jie neigia, kad darė bet kokius nusikaltimus ir toliau valdo šalį, kol yra nuverčiami jėga, o paskui pabėga ir slapstosi. Jie lieka nenubaustais, kaip Pol Potas ar Idi Aminas, išskyrus tuos atvejus, kai būna sučiumpami ir surengiamas tribunolas. Atsakas į neigimą – tai bausmė, kuri skiriama tarptautinio tribunolo ar valstybinių teismų. Tokiuose teismo proesuose gali būti išklausomi liudijimai, o kaltininkai – nubaudžiami. Tokie tribunolai, kaip Jugoslavijos ar Ruandos tribunolai, ar tarptautinis tribunolas Raudonųjų Khmerų nusikaltimams tirti Kambodžoje, ar Tarptautinis Baudžiamasis teismas gali nesulaikyti blogiausių genocidinių žudikų. Bet kai yra politinė valia juos suimti ir apkaltinti, bent dalis jų gali susilaukti teisingumo.

Šiek tiek apie didžiuosius sovietinius pasiekimus

Sovietų Sąjunga išties buvo supervalstybė. Ne todėl, kad ji būtų buvusi kažkuo gera, o tiesiog ji turėjo begalinius gamtos išteklius ir daugybę žmonių. Visa kita buvo tiesiog begalinis smurtas, apvilktas begaline sovietine propaganda, daugybė vagysčių ir vergiškas begalės žmonių darbas. Apie vagystes aš parašysiu gal kokį kitą kartą, bet šiandien – tiesiog truputis apie kai kuriuos SSRS pasiekimus bei didžiuosius mokslininkus ir konstruktorius, kurie vis būdavo šlovinami propagandos.

Josifas Stalinas būdavo vaizduojamas kaip vaikams laimingą vaikystę suteikęs vadas. Realybėje vaikai buvo viena iš įprastų šantažo priemonių, per kurią komunistų režimas palauždavo žmones: uždarytiems mokslininkams grasindavo, kad jų vaikai bus atimti ir atiduoti į vaikų namus, kur pakeis jų vardus bei pavardes ir tada jau niekad negrąžins.

Sovietinės kosminės programos tėvas, raketų konstruktorius Sergejus Koroliovas nuolat būdavo pristatomas kaipvisos sovietinės kosminės programos simbolis, panašiai, kaip ir Jurijus Gagarinas.

Stalino režimo metais Sergejus Koroliovas buvo suimtas, tardomas NKVD, kankinamas ir verčiamas dirbti šaraškėje (taip buvo vadinamos NKVD priklausančios slapts įstaigos). Tardytojas, bekankindamas Koroliovą, sulaužė jam pirštus ir žandikaulį. Daug vėliau, kai Koroliovui buvo daroma operacija, dėl netinkamai suaugusio žandikaulio gydytojai negalėjo jam padaryti intubacijos ir Koroliovas mirė.

Sovietinė propaganda nuolat pristatinėdavo Sergejų Koroliovą kaip sovietinį konstruktorių ir sovietinio mokslo bei inžinerijos veikėjų pavyzdį. Pasididžiavimas. Išties visa tai buvo šlykštus, pasibaisėtinas melas. Komunistinės sistemos veidmainiškumo pavyzdys – ji šį žmogų kankino, palaužė, o paskui pristatinėjo kaip savo pačios pavyzdinį atstovą.

Continue reading →

Rusofašizmas, pastabos sau pačiam

Šitas įrašas gal ne apie kažkokius vientisus dalykus, o daugiau apie padrikus simptomus, kurių matosi gana nemažai. Minčių daugiausiai sukėlė kai kurie komentarai, kurių galima aptikti, pasikapsčius po Facebook. Pvz., Romualda Poševeckaja, Valdemaro Tomaševskio padėjėja berods, ima ir parašo kokį nors įrašą, kuriame labai liūdi, kaip kas nors gali dainuoti „Putin Xuilo“. O paskui pasipila komentarai, kurie gana keisti. Aš net nekalbu apie grasinimus susidorojimu (tie komentarai paskui buvo ištrinti), o kalbu apie keistus kontekstus, kur prasišviečia kažkoks ubermensch rusų ir untermensh lietuvių pateikimas. Labai neraminantis.

Rusijos prezidento Vladimiro Putino spaudos tarnyba Rusijoje reikalavo kažkaip, kad ši nuotrauka būtų iš visur pašalinta, iš visos žiniasklaidos. Kas nepašalins – tiems gręsia problemos kažkokios. Na, man tai nusispjaut. Aš ne Rusijoje. Nuotrauka – šiaip, dėl gražumo.

Kitur internetuose irgi galima atrasti visokių panašių diskusijų, kur Lietuva (ar bendrai visa „Pribaltika“) yra kontekstualiai pateikia. Ir jas skaitant, kyla niūrios mintys. Nes primena labai negerus dalykus.

Taigi, truputis fragmentų ir pastebėjimų čia bus. Visiškai juodraštinių, be jokios struktūros. Apie tai, kaip reiškiasi rusofašizmas – tam tikra nauja nacizmo atmaina, pagal kurią egzistuoja aukščiau visko esanti rusų tauta, o kitos tautos – tai tiesiog kažkokios antrarūšės.

Savi ir svetimi, žymėjimai

Pirmas – labai keistas suskirstymas į savus ir svetimus. Nacistiškai nusiteikę, naudoja tokį terminą lietuviams žymėti – „hutoriane“ („хуторяне“). Žodis labai specifinis, su žeminančiu atspalviu ir toks, kuris nevartojamas kitur, visai nepaplitęs kasdienėje kalboje – t.y., tinkamas specifniams žmonėms žymėti. Ir kartu toks, kur nežinant konteksto, nebūtų identifikuojamas, kaip atviras neapykantos žymėjimas.

Už to žodžio slepiasi propagandinis diskursas – esą Lietuvos miestuose gyveno tik rusai, visi valdovai buvo rusai, visus miestus Lietuvoje pastatė rusai, o lietuviai tebuvo kaimiečiai, kurie gyveno vienkiemiuose iki pat Lietuvos inkorporacijos į SSRS. Ten pat pajungiami pasakojimai apie sovietmečiu pastatytas mokyklas, ligonines, gamyklas ir taip toliau.

Įdomus momentas yra tai, kad dėl gerai paruoštų ir išplatintų propagandinių kliedesių pats žodžio „хуторяне“ pavartojimas diskusijoje savaime prikelia diskursą apie tai, kad SSRS atnešė visokį gėrį ir civilizaciją į Lietuvą.

Bendrai tai labai ryškus ubermensch/untermensch tipo aiškinimas, įdomus tik tuo, kad propagandoje paremtas labai dideliais faktų klastojimais, vykdytais ankstesnio režimo.

Nežinau, gal dar ir daugiau tokių etikečių yra, kurios būtų specifinės. O šiaip, labai primena nelabai seniai vykusį tutsių genocidą, kur 1000 kalvų radijas vadindavo tutsius tarakonais.

Rusofobija, sinonimai ir sąvokų ribų trynimas

Labai sistemingai yra trinamos ribos tarp kelių sąvokų, kad kuo labiau išsiplovus toms riboms, gautųsi kuo lengvesnė manipuliacija. Čia kritinis momentas, nors dažniausiai viskas būna labai nepastebimai.

Bendra seka: Rusija yra tapatu Putinui. Taip pat Putinas tapatus Rusijai. O taip pat Rusija tapati rusams. O taip pat rusai tapatūs Rusijai.

Iš to seka, kad Rusija yra visur, kur rusai. Bet kokia Rusijos kritika vertinama, kaip bet kurių, visų rusų kritika.

Iš to taip pat seka, kad Rusija visur, kur Putinas. Bet kokia Putino kritika vertinama, kaip visos Rusijos kritika.

Iš šių dviejų seka, kad bet kokia Putino kritika vertinama, kaip užsipuolimas prieš visus rusus.

Galim pastebėti, kad visi autoritarizmo bruožai sujungiami į superkonstruktą, kuris ir būdingas nacizmui: tauta, valstybė, vadas. Ein volk, ein Reich, ein Fuhrer.

Tarp prokremliniškų nacių visur pateikiamas specifinis rusofobijos apibrėžimas: kad tai baimė ir neapykanta Rusijai (valstybei) arba rusams. T.y., bet kokia Rusijos (įskaitant Kremliaus režimą) kritika pagal tai gaunasi tiek pat rusofobija, kiek ir pasakymas, esą rusai visi yra blogi. Tai yra apjungimas per negatyvą – antonimas, kuris bendras kelioms sąvokoms, sukuria tų sąvokų tapatumą.

Dar pastebėtina, kad analogiškai SSRS irgi verčiama sinonimu Rusijai ir rusams. Atitinkamai irgi suveikia mechanizmas, kai SSRS kritika suvokiama kaip rusofobija.

Išsyk verta pastebėti, kad šitas sąvokų ribų trynimas yra labai esminis, tačiau įprastuose naratyvuose neaktualizuojamas propagandos mechanizmas.

Greimo kvadratai

Nelabai atsimenu dabar, bet man rodos, kad kažkada rašiau apie tai, kas yra Greimo kvadratas. Nežinantiems – vertikaliai, stulpeliuose – sinonimai skirtinguose kontekstuose. Horizontaliai – priešingybės. Po lentelėmis – paaiškinimai. Logikos atitiktyse neieškokite – tai asociatyvinės, kontekstinės sąsajos. Liaudiškas suvokimas taip sakant. Jį ir nagrinėjam.

SSRS	NATO
Rusija	Lietuva

Čia tiesiog pavyzdys, kaip bipolinio pasaulio sąvokos susideda. NATO buvo SSRS priešas. O kadangi Lietuva yra NATO, tai ji puls Rusiją.

Rusija	Lietuva
rusai	lietuviai

Jei Rusija ir NATO priešai, o Rusija tapatu rusams, lietuviai tapatu NATO, tai iš šio kvadrato seka, kad visi lietuviai yra visų rusų priešai, o rusai – lietuvių priešai. Vėlgi, jei Rusija kelia grėsmę Lietuvai, tai reiškia, kad lietuviai yra rusų priešai. Tai tiesiog pavyzdys, kaip žiauriai suveikia valstybės ir tautos sutapatinimas.

Vladimiras Putinas	Dalia Grybauskaitė
Rusija	NATO/Lietuva

Jei Rusija ir NATO yra priešai, tai natūralu, kad Grybauskaitė yra demonas, kuris puola. Iš kvadrato matosi kuo gražiausiai. Štai jums ir paaiškinimai apie tai, kodėl Grybauskaitei dėmesio iš rusofašistinių šaltinių skiriama daug daugiau, nei šiaip galima būtų tikėtis.

Rusija	NATO
gėris	blogis

Jei Rusija yra gėris, tai iš to savaime seka, kad NATO yra blogis. O jei NATO yra blogis, tai iš to savaime seka, kad Rusija yra gėris. O jei gėris ir blogis tarpusavy kovoja, tai viskas yra kova tarp Rusijos ir NATO. Čia labai tvirtas, sunkiai sulaužomas kvadratas. Šitam net nežinau sprendimo.

Truputis pastebėjimų išvadoms

Labai ryški superpozicija visur. Bipolinis pasaulis – tai užkabina ir bukiausius, ir tai veikia. Kalbant apie kvadratus – kontrpropaganda turi kapoti tą bipoliškumą ne per bandymą jį nuneigti (tai neefektyvu), o sukuriant horizontalų skilimą tarp menamų ar tikrų sinonimų. Reikia neužmiršti, kad kvadratas atsistato savaime, tad jei perkertama kairė, turi būti perkertama ir dešinė. Kartais tai gana sudėtinga.

Dėl žymėjimų, etikečių – teoriškai, už kiekvieną „hutoriane“ turėtų būti byla pagal BK, nes savo esme tai yra 100% pure hate speech, tas pats, kaip „nigger“ vartojimas pas kokius WP. Deja, sunkiai pas mus su tokiais reikalais.

Kas dar – eine reich, eine volk, eine fuhrer turi būti kapojamas iš pagrindų. Tai nacizmas gryname pavidale – Rusija, rusai, Putinas. Kontrdiskursai:

Rusija yra valdoma neteisėto režimo, falsifikuoti rinkimai, neteisėtas atėjimas į valdžią, šalies nuskurdinimas – Putinas nėra Rusija, o Rusija nėra Putinas.
Rusai yra toje šalyje ir persekiojami, ir skurdinami. Kitur rusai gyvena žymiai geriau. Rusija ir rusai – tai nėra tas pat. Rusijoje yra daug įvairių tautų, tai federacinė valstybė. Rusu gali būti bet kur, visai ne Rusijoje. Rusija nėra rusai, o rusai nėra Rusija.
Vladimiras Putinas nėra joks rusiškumo simbolis. Jis tik parazituoja ant rusiškumo. Realiai jis yra atvirkščias rusiškumui, nes tik jo dėka yra kuriamas neigiamas rusų ir Rusijos įvaizdis. Rusams geriau gyventi kitose šalyse, kur nėra Putino režimo.

Dar verta atkreipti dėmesį, kad įėjimui į propagandinius diskursus itin dažnai naudojamas SSRS naratyvas. Per visus galus. Ir jį kapojant, nusikapoja daugybė propagandinio šlamšto.

Žodžiu, čia tiek pastabų. Jos daugiau man, bet čia labai noriu visgi diskusijos. Ir pavyzdžių. Ir taip toliau. Nes žiauriai baisiai atrodo kai kas, kai pasikapstai po tas propagandas.

Įvykiai Turkijoje

Manęs prašė, tai aš ir rašau apie Turkiją. Gana trumpai ir negiliai. Štai pabandė įvykti ten perversmas. Išties tai nieko tokio. Aišku, atrodo kad pora šimtų žmonių žuvo, koks tūkstantis sužeista – tai yra nemažai, bet kita vertus, kaip kariniam valstybės perversmui su visais susirėmimais ir taip toliau – tai dar nedidelis kiekis.

Mustafa Kemal Ataturk – tai žmogus, kurio dėka Turkijoje atsirado demokratija ir kurio idėjos 90 metų buvo visos Turkijos ideologija. Jis ne šiaip sau vadinamas visų turkų tėvu. Perversmo bandymas Turkijoje – tai klausimas, ar Turkija toliau eis link Vakarų, ar pradės grimzti į islamizmą.

Turkijoje perversmai vyksta reguliariai, o šis netipiškas tik vienu atžvilgiu – jis nesėkmingas. Tačiau tų karinių perversmų istorija bei idėja visad ta pati: Turkija turi būti sekuliari valstybė, kurioje remiamasi įstatymais, o ne religiniais islamistinio pobūdžio kliedesiais.

Norint suprasti, kodėl tie įvykiai vyksta Turkijoje ir ką išvis jie reiškia, reikia truputį nukrypti į istoriją. Ir čia ne šiaip sau nukrypti – mums labai sunku suvokti, kariniai perversmai Turkijoje visad reiškė demokratiją. Tuo tarpu įvykių eiga, kur liaudis išeina į gatves ir demokratiškai išrinktas prezidentas atsilaiko – nebūtinai geras ženklas.