Šį tekstą parašė vienas senas mano draugas. Senas, seniai nematytas, nuostabus ir talentingas žmogus. Tą naktį, Sausio 13, jis buvo prie bokšto. Anuomet aš jo nepažinojau – buvau kažkiek vyresnis, stovėjau tą naktį prie Vyriausybės. O jis kažkur ten, prie Bokšto. O dar paskui mes susipažinome, buvome daug metų pažįstamais ir kažkaip nei negalvojom apie tai, kas buvo anuomet, Sausio 13. Neseniai tik apie tai pakalbėjome.
Išties buvo vienas savų į savus šaudžiusių atvejis – kai vienas Alfa grupės kariškis buvo nušautas – kažkas iš savų, (t.y., desantininkų, OMON ar Alfa kariškių) į nugarą jam šovė, belipančiam per langą.
Tuose įvykiuose Laisvę gynė daugybė tūkstančių žmonių – neįmanoma visų suskaičiuoti. Tiesiog žmonės eidavo. Eidavo paprastai – suprasdami, kad gali žūti ir supradami, kad tas sovietinis režimas yra toks klaikus, kad dėl Laisvės verta rizikuoti savo gyvybe. Verta, nes komunistinis režimas toks baisus, kad to negalima pavadinti gyvenimu.
Taip ir ėjo žmonės budėti. Daug tūkstančių. Nežinau, kiek žmonių išvis budėjo per tuos įvykius ir po jų. Vieni ateidavo dienomis, kiti – naktimis. Daugelis atvažiuodavo kuriam laikui pabudėti iš kitų miestų, miestelių, kaimų. Tur būt dešimtys tūkstančių, o gal ir daugiau, gal ir šimtatūkstantinis kiekis. Labai daug.
Paskui mes laimėjome, tiesiog laimėjome. SSRS subyrėjo, įvykiai baigėsi. Ir dabar kažkodėl nenorim to prisiminti. Kai kas iš mano pažįstamų psichologų sako, kad visi, kas budėjo anomis dienomis, pergyveno realią grėsmę savo gyvybėms, o tai reiškia, kad pas visus PTSD, kaip būna pas mūšiuose dalyvavusius karius – iš to ir užsisklendimas, ir nenoras kalbėti, ir nenoras prisiminti. Gal dėl to Sausio 13 prisimenantys apie tai nebūna linkę pasakotis – tiesiog kažkaip sunku, vat ir viskas.
Aš kartais parašau apie anas dienas, bet kaskart tenka peržengti kažkokią ribą. Ir mano draugas, parašęs apie savo naktį prie Bokšto, prašė, kad nerašyčiau jo vardo ir pavardės. Gal tai tiesiog pernelyg asmeniška. Paskaitykite – tai tiesiog taip, kaip ir vyko.
Išties mums reikia apie tai kalbėti. Kol mes tylime – visokie komunistai pasakoja, kaip tie, kas gynė Laisvę, patys naikino save. Šaudė į save nuo stogų, traiškė save tankais ir taip toliau. Kol mes tylime, tokie atmatos pila ant mūsų purvą. Todėl netylėkim. Kalbėkime apie tai.
