Po to, kai Commonsense.lt parašė apie tai, kaip nedirbantieji pašalpų gavėjai gyvena iš dirbančiųjų, G-pliuse užvirė kaip reikiant diskusija. Ir aš pažadėjau nupiešti schemelę, kaip vyksta konfliktas*. O jis paprastai vyksta. Kai kuriems yra paprasčiau nedirbti, o gyventi sąskaita to, kad kiti dirba. Kažkas dirba, o iš to dirbančiojo ir atimami pinigai. Atimti pinigai išdalinami bedarbių pašalpoms. Taip socialinės rūpybos sistema tampa bedarbių skatinimo ir nedarbo auginimo sistema. Kuo labiau ši sistema įsigali, tuo daugiau bedarbių, o kuo daugiau bedarbių, tuo didesnę jie turi politinę įtaką ir todėl dar labiau įtvirtina šią sistemą. Rezultate bedarbystė auga kaip koks vėžys. Nes juk lengviau būti išlaikytiniu, nei dirbti. Net jei pašalpos nėra didelės.
Štai visa paprasta konflikto esmė: vieni supranta, kad dirbti reikia, o kiti nesupranta. Vienintelis būdas išspręsti konfliktui - tai pakoreguoti vieną iš kvadračiukų taip, kad pas nedirbančius atsirastų noras dirbti.
Viskas elementaru: galima komfortiškai (ar iš bėdos komfortiškai) gyventi, gaunant pašalpą ir apie nieką negalvojant, bet tam reikia atimti pinigus iš tų, kas tikrai dirba. Bet galima ir dirbti, tačiau juk tada nesinori atiduoti pinigų visokiems veltėdžiams, tiesa? Taip valstybė apserga viena iš Edward Deming įvardintų ligų: socialinės išlaidos tampa vėžiu, suėdančiu viską. Pašalpos auga, pašalpas gaunančiųjų skaičius – auga irgi.
Dirbti ar nedirbti, štai koksai klaustukas, kai koks nors Hamletas susiduria su lietuviška socialine sistema. Čia įdėjau šitą dėl to, kad ponas Nerius ant manęs komentuose užvažiavo, bet šitoje schemoje jau nesimato tokios sistemingos parazitinio proceso esmės. Taip ar anaip, konfliktas tarp "dirbti" ir "nedirbti" išvirsta į tai, kad pinigų pritrūksta visiems. Čia ir yra giluminė socialinio konflikto esmė.
Problema yra gan gili: pašalpą gaunantis ją gauna tik tada, kai nedirba. Tačiau kai jis nedirba, jis ne tik gauna pašalpos dydžio sumą, bet ir nesukuria vertės, kuri yra panašaus dydžio, kaip ir pašalpa. Labai paprasta buhalterija: jei atimi tūkstantį litų iš dirbančiojo ir duodi tuos pinigus nedirbančiąjam, tai ne tik susinaudoja to dirbančiojo pinigai, bet ir nedirbantysis nesukuria vertės, kuri bent porą kartų didesnė (tai yra nematomi, netiesioginiai nuostoliai). Kitaip tariant, gauname procesą, kuris yra atvirai priešingas pridėtinės vertės procesui.
Jei vienu ar kitu būdu pašalpa būtų naudojama ne kaip pašalpa, o kaip būdas finansuoti mažo darbo našumo (t.y., pigiai apmokamas) darbo vietas, tai netiesioginius nuostolius nešantis procesas būtų kompensuotas. Tai reikštų padidėjusį rinkos apyvartumą, o tuo pačiu – didesnes pajamas tiems patiems daugiau uždirbantiems.
Čia galime pastebėti, kad yra tik vienas būdas išvengti šio dirbančiųjų-nedirbančiųjų konflikto – kaip nors paskatinti tuos nenorinčius dirbti. Tam tinka pvz., mokestinės nuolaidos mažiausiai uždirbantiems ir pradedantiems nuosavą smulkų verslą, ir kartu – bedarbystės skatinimo panaikinimas, t.y., pašalpininkų apribojimas. Tačiau akivaizdu, kad tokių sprendimų nenori niekas, kas tik nori sau laimingai gauti pašalpą ar gyventi iš valdiškos algos. Todėl vis daugiau tų, kas mala nesakysiu ką ir reikalauja pašalpų, rėkdami apie socialinį teisingumą ir panašiai.
————–
* Konfliktas pagal ToC – tai ne šiaip koks barnis, o atvejis, kai susikerta interesai. Toksai interesų susikirtimas, kai išanalizuotas, vadinamas konfliktų debesiu. Tai yra vienas iš nuostabiausių analizės įrankių, kuris labai gerai aprašytas Tocforedu.lt puslapyje, kurį jums ir rekomenduoju – tai vienas iš labai teigiamų dalykų, kuriuos mums duoda Europos Sąjunga ir šio dalyko niekas nesugebės nuneigti. Ir išvis, kad ir daug galima kalbėti apie ES lėšas, bet tai, kad šie remia vadybos metodų platinimą Lietuvoje – tai yra toksai liuksusinis dalykas, kad jūs visi melstis turėtumėt Europos Sąjungai už tai. Nes kitaip būtų kaip kokioje Rusijoje.
