Tag Archives: Vyriausioji Rinkimų Komisija

Sveikas protas vs. rinkimai

Prieš porą dienų buvau susitikęs su ponu Liutauru Ulevičiumi – tiesiog kaip blogeris su blogeriu*. Parašiau jam apie tai, kad norėčiau susitikti, štai ir susitikau. Mes kalbėjom daug visokių įdomybių apie rinkimų pokyčius, apie tai, kaip veiksmas keliasi į internetus, apie tai, kaip kartais sudėtinga suprasti, kaip smarkiai viskas jau dabar pasikeitę. Tarp kitko, ir pats Liutauras Ulevičius yra tokių pokyčių pavyzdys: tai blogeris, tapęs VRK nariu. Tik vat deja, visą pokalbį man iš galvos išmušė kiti dalykai, susiję su kažkokiais rinkiminiais absurdais.

Žinote, kai aš neseku tų visokių politinių rinkimų ir kitų procesų, kurie vyksta Lietuvoje, tai man labai keista buvo kiek vėliau vakare perskaityti, kad kažkokia VTEK, pasirodo, buvo užkibusi ant labai gero trololo, kurį ponas Ulevičius buvo padaręs. Taigi, nors ir klausinėjau pono Liutauro visokių rinkiminių ir filosofinių dalykų, bet dabar gavosi taip, kad parašysiu ne apie tai, o apie cirkus. Nes cirkai, kurie vyksta – stebina.

Štai, pvz., įkliuvo su savo reklamomis kažkoks judėjimas, tarp kurio neskelbiamų šūkių slepiasi abonentinio bilieto idėjos, mikrobusų naikinimas, rubikų palaikymas, elektroninių balsavimų prisukinėjimas ir puikios idėjos apie tiltų pervadinimą kompartijos sekretorių vardais. Judėjimas įkliuvo ir ponas Liutauras jį patraukė. Tai atsakas, žinote, buvo paprastas: vietoje to, kad pataisytų tas nesąmones, kurios pažeidžia įstatymus, judėjimas nagluoju būdu ėmė pulti VRK narį, aiškindamas, kad šis esą šantažais užsiima.

Avys rinkimuose

Čia nesusijęs paveiksliukas, bet visvien tinkamas daugeliui rinkėjų

Esmė labai paprasta: viename internete skelbiama visokia iš žiniasklaidos surinkta informacija apie politikus, o humoro ir dar padidinto trololo vardan kadaise buvo pasiūlyta jiems susimokėti: tokiu atveju informacija apie politiką būtų pašalinta, o vietoje jos parašyta, kad susimokėjo. O pašalintą informaciją visi galėtų lengvai surasti kitose vietose. Tik primeskit, kas būtų, jei koks nors politinis idiotas užkibtų: visiems pasidarytų aišku, kad sąžinė nešvari. Žodžiu, mintis čia visiškai teigiama ir girtina.

Tai aš dabar nepasakosiu jau netgi apie tai, kad VTEK nesupranta, kad visas reikalas yra aiškus trololo, nes gluminimas ar šiaip koks nors humoras tiems matomai yra nesuvokiamas dalykas. Ir netgi nesakysiu nieko apie tai, kad anie ponai padarė sprendimą, kad buvo kažkokiai tarnybinei etikai nusižengta, nors tasai politikams viešinti skirtas internetas buvo daromas tais laikais, kai ponas Liutauras Ulevičius nebuvo joksai ten Vyriausiosios Rinkimų Komisijos narys, o kai jau buvo nariu, tai to dalyko tame internete jau nebuvo. Aš netgi nepasakosiu jums, kad skųstis dėl to reikalo ėmė kažkoksai nerišlios abonentinės organizacijos veikėjas, kurį ponas Liutauras pričiupo dėl kažkokios nerišlios reklaminės agitacijos.

Aš jūsų tik paklausti noriu, KPŠ reiškia Vyriausiosios Tarnybinės Etikos Komisijos sprendimas, kurį čia noriu pateikti visą:

Vyriausiosios rinkimų komisijos nario Liutauro Ulevičiaus elgesys prasilenkia su valstybės pareigūnams keliamais veiklos standartais

Komisija neturi pagrindo pradėti tyrimo dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos nario Liutauro Ulevičiaus elgesio atitikties Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimams. Pateiktame pranešime nesama tam pagrįstų faktinių duomenų.

Tačiau Komisija mano, kad L. Ulevičiaus elgesys, kai jo administruojamame interneto tinklalapyje pateikta paslauga už tam tikrą mokestį paslėpti asmenis kompromituojančią informaciją, balansuoja ant galimo šantažo ribos ir nėra suderinamas su valstybės pareigūnams keliamais elgesio standartais.

Dabar man paaiškinkit kas nors, kaip suprasti, kad ponas Liutauras Ulevičius prasilenkia su standartais, bet nesama tam pagrįstų faktinių duomenų. KPŠ, atleiskit? Čia maždaug kaip – faktų neturim, nieko nebuvo, bet visvien prasilenkia su kažkuo? Aš jums pasakysiu, su kuo čia prasilenkia – su sveiku protu. Ir su sveiku protu prasilenkia būtent šitas sprendimas.

Čia, beje, man kažkokia asociacija kyla dar, visai ne į temą: per kažkokią radiją išgirdau, kad VRK pirmininkas Zenonas Vaigauskas maždaug taip esą sako apie šiuos rinkimus (cituoju iš atminties):

Kadangi apribotas partijų finansavimas, tai politinės reklamos nemažės, bet ji bus išradingesnė.

KPŠ, ponai ir ponios? Čia maždaug lyg kas pasakytų maždaug tokią frazę:

Kadangi alkoholis brangsta, tai jo bus geriama ne mažiau, tačiau bus daugiau rūkoma.

Bet jei pažvelgsime dar giliau, tai ponas Zenonas Vaigauskas dar ir kaip teisus: reklamos išties ne mažiau, o per kairę ji prastumiama dar išradingiau. Ir netgi taip įžūliai, kad tie neaiškūs finansuotojai dar paskui rašinėja skundus apie tuos, kas juos pričiupo.

Ir kai apie tai pagalvoji, tai jau ir nestebina, kad reklamos pažeidėjams visiškai nusispjaut į tai, kad juos kažkas gali nubausti: kaip matome, jau greičiau nubausti bus tie, kas pastebi tuos pažeidimus. Ir netgi jei nėra už ką nubausti, net jei viskas tvarkoj, kokia nors komisija visgi pareikš, kad kažkas prasilenkė su valstybės pareigūnams keliamais veiklos standartais. Dabar pamąstykim labai gerai ir atidžiai, su kokiais visgi veiklos standartais prasilenkė. Gal su tais standartais, kurie pro pirštus žiūri į keistus rinkimų finansavimus?

Žodžiu, aš noriu pasakyti, kad su rinkimais yra kažkokie kliedesiai. Sveikas protas kažkur dingsta.

Aš čia žinote, dabar noriu prisiminti dar tokį jau primirštą atvejį, kai tokia ponia Vaiva Macijauskienė, kandidatavusi į kažkokius rinkimus, buvo draudžiama internetuose tuo pagrindu, kad politikai negali nemokamai rašyti kokio nors blogo, nes jei rašys, tai bus kažkuo neteisėta, nes nenumatyta, kad politikai patys save galėtų už dyką kur nors reklamuot. Nes juk savaime aišku, kad jei už pinigus, tai ir nelegaliai kažkodėl viskas praeina. Bet jei tik ne už pinigus – negalima.

Aš čia jus galiu nuraminti tik vienu: seniai garsus tinklaraštininkas ponas Skirmantas Tumelis, katras irgi kandidatuoti nutarė, visgi negali būti baudžiamas už tai, kad turi savo blogą, google plus ir facebook akauntus – tą ponas Liutauras Ulevičius išaiškino. Nors visgi ten, kur politinė reklama figūruoja, reiktų pažymėti, kad tai yra politinė reklama, o jei apmokėta ji iš kažkur – tai irgi turėtų būti nurodyta. Nors jei atsiras kokių nors veikėjų, aiškinančių priešingai, nenustebsiu.

Juk suprantate, jei kažkur yra kažkas apie ką nors rašoma, tai jau reklama, o jei reklama – reiškia už pinigus, o jei už pinigus – tai turi būti pažymėta, o jei nepažymėta – tai nelegalu, o jei nelegalu – tai turi būti uždrausta, o jei jau taip – tai sveikas protas slepiasi. Na, jūs mane supratote.

 

——————

* Aš esu elitas ir galiu susitikti netgi su VRK nariais, o kam nepatinka – duskit pavidolei**.

** Ši legendarinė Andriaus Užkalnio frazė buvo ir legendariniame rinkiminiame žurnale Žmonių istorijos, kuris yra nei pro kur baisus klaikus visų įmanomų bulvarinių žurnalų plagiatas, kadangi jo viršelyje yra pavaizduota besišypsanti moteris ir viskas parašyta raidėmis.

Internetinio balsavimo privalumai

Elektroninis balsavimas - tai toks, kur kompiuteris balsuoja už tave

Elektroninis balsavimas - toks balsavimas, kur kompiuteris balsuoja už tave

Jau esu rašęs apie bėdas, susijusias su internetiniu ir elektroniniu balsavimu. Bet kadangi vis atsiranda veikėjų, kurie ima zyzt apie kokius nors menamus atsilikimus, pabandysiu iš naujo sudėlioti kai kuriuos svarbius punktus. Ir paaiškinti, kodėl žmonės, turėję reikalų su IT (t.y., realiai suprantantys elektroninio bei internetinio balsavimo niuansus), tampa pačiais aršiausiais internetinio balsavimo priešininkais.

  • Internetinis balsavimas atviriausiu būdu pažeidžia Konstituciją. Konstitucija sako, kad balsavimas turi būti anonimiškas. Tačiau neįmanoma padaryti taip, kad bet koks elektroninis balsavimas būtų ir anonimiškas, ir patikrinamas tuo pat metu. Jei įmanoma balsavimą patikrinti, anonimiškumo nelieka, o jei anonimiškumas lieka, niekas netrukdo absoliučiai neatsekamais būdais pakaitalioti balsus. Lygiai kaip negali būti tuo pat metu ir šviesu, ir tamsu, lygiai taip pat negali būti ir anonimiška, ir neanonimiška.
  • Internetinio balsavimo rezultatų bet kuriuo atveju neįmanoma sukontroliuoti. Balsuojant ant popieriaus, rinkimų komisijos bei stebėtojai gali matyti bet kokias galimas manipuliacijas su biuleteniais gyvai. Tačiau kai viskas vyksta kompiuterio viduje, proceso stebėti neįmanoma, galima tik pamatyti jo rezultatus. Kitaip tariant, balsavimo sistemas valdantys ar prižiūrintys asmenys gauna galimybę nekotroliuojamai falsifikuoti rinkimų rezultatus, vos tik jie pakliūną į kompiuterį ir nustojama skaičiuoti popierinius biuletenius. Ir niekas tokių falsifikacijų negali patikrinti.
  • Internetinio balsavimo įvedimas Estijoje jau parodė, kokios būna pasekmės: ESBO (Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacija) ataskaitoje minimi faktai rodo, kad internetinio balsavimo sistemoje nėra realaus apskaitomumo, patikrinamumo, anonimiškumo ir nepažeidžiamumo, taip pat, kad nėra požymių, jog būtų sistemingai šių dalykų siekiama:
    • The project manager accessed the servers for daily data maintenance and backup breaking the security seals and using a data storage medium employed also for other purposes. This practice could potentially have admitted the undetected intrusion of viruses and malicious software.
    • Ataskaitoje minima ir tai, kad fiksuota atvejų, kai balsai gali nukeliauti ne į tą apylinkę, kur turėtų būti balsuota. Tačiau pokyčių nebuvo imtasi, atsikalbant apie tai, esą tai neturi reikšmės ir pan..
    • Estijos spaudoje buvo pranešimų ir apie tai, kad ten esanti balsavimo sistema yra realiai pažeidžiama, tačiau vėlgi Estijos teismai nepriėmė to domėn, kitaip tariant, įvedus elektroninį balsavimą ir aptikus jame manipuliacijų, jos nėra taisomos.
  • Internetinio balsavimo sistemos praktikoje lieka absoliučiai priklausomos nuo įmonių, kurios jas kuria. Tokios įmonės gali daryti praktiškai nekontroliuojamą tų sistemų bei jose esančių duomenų modifikavimą. Praktika rodo, kad bet kokius elektroninius balsavimus įsivedančios šalys tampa priklausomomis nuo tokių įmonių. Estijoje tai „Cybernetica AS“, JAV – „Diebold Election Systems, Inc.“. Visais atvejais, kai bandoma naudoti elektronines ar internetines balsavimo sistemas rinkimuose, yra pastebimi pažeidimai netgi tada, kai visuomenei ir specialistams neleidžiama susipažinti su tų sistemų sandara. Kaip pvz., 2004 prieš Diebold buvo netgi iškelta byla dėl sąmoningo sukčiavimo, parduodant elektroninio balsavimo mašinas, fiksuojančias balsus neteisingai. Kaltinimų ši kompanija net neneigė – sumokėjo milijonines baudas be teismo sprendimo. Tais pačiais metais buvo užfiksuota beveik 7000 neteisingai į Diebold balsavimo automatus įvestų balsų, kai balsuota nuotoliniu būdu. Panašūs incidentai kartojosi ir vėliau, ir ne tik JAV. 2009, kai Suomijoje buvo bandoma panaudoti elektroninio balsavimo sistemas savivaldos rinkimuose, buvo užfiksuoti šimtai atvejų, kai balsai būdavo skaičiuojami neteisingai, todėl trijose apygardose vien dėl šių priežasčių rinkimų rezultatai buvo panaikinti Aukščiausiojo Teismo, o daugiau bandymų naudoti elektronines balsavimo priemones nebuvo. Tai tik keli iš daugybės panašių pavyzdžių.
  • Lietuvoje žymiausiais elektroninių balsavimų šalininkais tampa politikai, keliantys abejonių dėl to, ar jie nesuinteresuoti būtent elektroniniu ar internetiniu balsavimu. Už elektroninį balsavimą agitavęs susisiekimo ministras Eligijus Masiulis (jo ministerija sukūrė ir darbo grupę tokiai sistemai kurti) per VSD skandalus pagarsėjo, pareiškimu, kad Seimas neturi teisės tirti VSD veiklos. Vėliau Susisiekimo ministerija siūlė Vyriausybei įdiegti visuotinę elektroninių ryšių sekimo sistemą, kurią prižiūrėtų VSD. Kitas agitatorius už internetinius balsavimus – Arūnas Valinskas, pagarsėjo tiek, kad jam teko atsistatydinti iš Seimo pirmininko pareigų.
  • Lietuvos Vyriausioji Rinkimų Komisija neturi netgi elementarios kompetencijos elektroninės informacijos valdymui, tačiau agituoja už internetinius rinkimus. Kaip tiesiog anekdotiškas pavyzdys – net jų pranešimai spaudai yra nedatuojami, t.y., išoriniam stebėtojui nėra galimybės nustatyti, kada dokumentas, pvz., pranešimas apie „sėkmingai tęsiamus internetinio balsavimos sistemos kūrimo darbus“ buvo paskelbtas – ar šiandien, ar prieš 5 metus (pabandykite patys išsiaiškinti, kada). Tokia vieša nekompetencija jų pačių puslapyje – tai tiesiog bendros informacijos valdymo nekompetencijos atspindys, nes faktai apie tai, kaip jie elektroninius duomenis valdo realybėje – dar baisesni: ši kontora netgi nesugeba pasiimti kandidatų duomenų iš elektroninių sistemų. Ir šie IT aliteratai agituoja už kompiuterizuotus balsavimus.
  • Internetinės balsavimo sistemos yra labai lengvai pažeidžiamos virusų, galinčių apkrėsti balsuotojų kompiuterius. Balsavimo metu tikslingai sukurta virusinė programa gali lengvai perimti vartotojo prisijungimo duomenis ir pati prabalsuoti tokiu būdu, kokį nurodys viruso kūrėjas. Tokios saugumo spragos yra nepanaikinamos, nuo jų apsisaugoti neįmanoma, tačiau tokiomis landomis balsavimui yra suinteresuotos ir užsienio šalių žvalgybos. Lietuvoje esančios valdiškos elektroninės sistemos irgi nepasižymi saugumu – žinomi ir atvejai, kai buvo atrasti lengvo įsilaužimo metodai į Sodros svetaines, ir įsilaužta į VMI sistemas.
  • Internetinės balsavimo sistemos atveria kraštutinai dideles galimybes pirkti rinkėjų balsus. Tradicinio balsavimo atveju balsų pirkimas yra gana komplikuotas ir nesunkiai susekamas pagal vadinamuosius balsavimo autobusiukus, kuriems tenka stvovėti visai netoli nuo balsavimo vietų, nes balsuojantiems tenka neštis į autobusiuką biuletenius užpildymui. Internetinio balsavimo atveju balsus supirkinėti pasidaro idealiai lengva – pakanka turėti kompiuterį su interneto ryšiu ir balsus supirkinėti bet kur.

Čia pavardinau tik kai kuriuos iš esminių elektroninio bei internetinio balsavimo privalumų. Neabejoju, kad galima būtų pridėti dar krūvas visokių gėrybių.