Tag Archives: VRK

VRK fail, rinkimų duomenų nėra

Brangi VRK, žinau, kad niekam pas jus ten neįdomu, ką aš čia rašinėju, nes žiurkėnai, kaip žinia, rinkimuose dalyvauti negali. Kažkodėl. Bent jau kol kas. Nors aš jums garantuoju, kad daug kas mane laikytų geresniu Seimo nariu už kokį nors Ramūną Karbauskį, nepaisant to, kad aš esu žiurkėnas. Tuo pagrindu jūs matyt ir galvojate, kad jums neįdomu, ką aš čia rašinėju.

Ta proga, kad rinkimai jau įvyko, ir visi Seimo nariai išlošė savo loterijos bilietus, kuriuose laimėjo loterijoje į Seimą, aš siunčiu pusryčius į VRK. Nepradžiuginsiu. Nebus tai skani kiaušinienė. Nes rinkimai nėra loterija.

Ta proga, kad rinkimai jau įvyko, ir visi Seimo nariai išlošė savo loterijos bilietus, kuriuose laimėjo loterijoje į Seimą, aš siunčiu pusryčius į VRK. Nepradžiuginsiu. Nebus tai skani kiaušinienė. Nes rinkimai nėra loterija.

Brangi VRK, jūs ten prieš rinkimus užsiiminėjot reguliavimais, kas kur ir ką gali rašyti ar kalbėti ir aiškinote portalams ir dar kažkam ten, su kokiais politikais bendrauti ir kokius su kuo į kokias laidas kviesti. Aš žinau, kad tai neadekvatu, bet jūs to nežinote. Jūs netgi pasakojate rinkėjams, kad kokie nors Facebook laikinimai yra ne tai agitacija, ne tai kažkas ten. Gerai nesupratau, tiesą sakant.

Aš nežinau, ar Zenonas Vaigauskas supranta kažką ten tokio, kaip Facebook. Gal ir supranta, nes mačiau jo profilį. Kažką jis ten veikia, matyt. Nežinau, ką veikia. Jam greičiausiai visai neįdomūs kokie nors čia rašinėjantys žiurkėnai. Greičiausiai jis galvoja, kad žiurkėnų nebūna, todėl jie negali rašinėti ko nors apie VRK.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Apie balsų pirkimą

Man tiesiog tokia mintis kilo, apie tai, kaip maginis mąstymas plinta realybėje, neturėdams nieko bendro su tikrąja magija, tačiau užburdamas tuntus žmonių. Tuo tarpu tikroji magija daugelio lieka nepastebėta, nors ji išties viską ir keičia. Vat pažiūrėkim, kaip viskas vyksta, nes čia gi dvi paradigmos skirtingos susiduria: naujoji ir senoji.

Moteris ir kompiuteris

Padaryk man internetinį apsipirkimą, nes jis kainuos pigiau ir nereikės išleisti pinigų!

Čia, žinote, galima labai daug pasakoti, bet aš pasistengsiu papasakoti saikingai.

Naujoji paradigma yra labai paprasta

Pora nuostabių hakerių, tikrų šiuolaikinės realybės magų – Adomas Sliužinskas ir Vidmantas Kabošis, padarė tokį puslapį – http://www.balsupirkimas.lt/ , kur žmonės gali išsyk žymėti bet kokius balsų pirkimo* atvejus. Tai labai paprasta, tai galima daryti momentaliai, tuo gali ir policija naudotis, ir VRK. Čia yra tikra magija. Ji nieko bendra neturi su maginiu mąstymu. Žmonės ėmė ir padarė.

Tą puslapį darę žmonės turi tikrą ir gilų supratimą apie tai, kaip veikia rinkimai ir kaip veikia prekyba balsais: prekiaujama slapta, nelabai toli nuo balsavimo vietos, o norint balsų pirkėjus susekti, svarbu į tai reaguoti greitai ir sistemiškai – kad matytųsi, kur tie pažeidimai vyksta dažniausiai.

Policija ne visada gali pagauti visokius balsų pirkėjus, nes viskas vyksta per greitai. Negana to, kai praneša tik vienas žmogus – jis gi negali būti užtikrintas. Bet jei policija matys, kur dažniausiai vyksta prekyba balsais, ji galės reaguoti daug geriau. Geriau reaguoti galės ir rinkimų stebėtojai. Čia ir yra tikroji magija. Ta tikra magija, kuri daro stebuklus.

Ponai ir ponios, mes gyvename naujais laikais – internetai jau keičia pasaulį. Ir tie, kas supranta, tie gali padaryti nepaprastai daug. Tokia yra nauja paradigma, sakanti mums, kad kiekvienas gali nepaprastai daug.

Senoji paradigma yra kitokia

Senosios, ikiinternetinės paradigmos atstovai nesuvokia tų internetų. Jiems tai kažkokia keista nesąmonė, kuri kažkaip veikia, kuria visi žavisi ir kuri visiškai nesuprantama. Šitiems žmonėms atrodo, kad pasaulis su internetais bus visiškai toks pat, tiktai bus dar papildomų visokių devaisų, kurie kažką darys.

Pavyzdžiui, bus stebuklingų šaldytuvų, kurie pildysis produktais savaime. Arba bus stebuklingų kompiuterių, kurie mąstys už žmones. Arba bus stebuklingų parduotuvių, kur galima bus pirkti be pinigų. Arba bus stebuklingų internetinių balsavimų, kurie viską teisingai subalsuos.

Maginis mąstymas čia atsiskleidžia visame gražume: esmė ne logika, ne priežastys-pasekmės, o tiesiog panašumų dėsniai. Magiškai mąstančio žmogaus supratimu, internete juk vyksta stebuklai. Tai reiškia, kad viskas, kas internete – tai stebuklinga. Tokia yra dibilų magija.

Kažkoks fruktas, išrašinėjęs rubikams sertifikatą apie tai, kad jie niekaip nenusikalto, dabar kliedi populiariame portale apie tai, kaip galima buvo turėti internetinius rinkimus. Kliedi taip užtikrintai, kad atrodo, jog internete su žmonėm nėra bendravęs. Ir tuos kliedesius skelbiantis portalas, kuris lyg ir turėtų turėti kažkiek IT kompetencijos, tuos burbuliavimus skelbia, lyg niekur nieko.

Čia ir matome, kad tie, kas nepagauna pokyčių esmės, užsiima ne stebuklais, o pezalais ir nusišnekėjimais. Ir jie yra beviltiški, jie stabdo visą progresą. Bet aš juos suprantu, nes ne kiekvienas gali suprasti visas tas kompiuterines paslaptis, net kai iš pirmo žvilgsnio jos atrodo suprantamos**.

O tarpe tarp dviejų paradigmų…

O ką daro kiti, turintys būti tikrais ekspertais, padedančiais įvykti pokyčiams? Tarkim, kokie nors VRK veikėjai? Ogi jie kažkodėl keistai atstovauja seną paradigmą, kurią jau matėm. Štai VRK vadas Zenonas Vaigauskas sako, kad internetinis balsavimas atsipirktų.

Tai, beje, yra visiškas nonsensas: rinkimai negali atsipirkti, nes jie ne pelnui nešti yra skirti, o mūsų valiai pareikšti. Kai apie rinkimų atsipirkimą ima kalbėti VRK vadas, tai čia galim užduoti klausimą: ar nebūtų dar didesnis atsipirkimas, jei išvis jokie rinkimai nebūtų rengiami? O gal būtų didesnis atsipirkimas, jei mažiau būtų stebėtojų, nes juk kova prieš balsų klastojimus brangiai kainuoja? O jau pakartotiniai rinkimai – tai suvisam klaiki brangybė, tiesa?

Bet čia mes nukrypome. Visgi čia yra trečias diskursas, tik jis ne toks akivaizdus, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Labai paprastai: jei balsavimas vyktų internetu, susekti balsų pirkimo būtų iš principo neįmanoma. Tai reiškia, kad nebūtų jokių skandalų dėl to. Viskas vyktų tyliai ir ponas VRK neturėtų problemų. Ir galėtų jie ten sau ramiai nieko neveikti. Tuo tarpu kokie skandalai vyksta dabar, kai balsavimas yra tikras – tą jau visi matom. Ir puikiai matom, kaip VRK sugeba nieko nepadaryti netgi tokiais atvejais, kaip buvo Trakuose, kur VRK patvirtino rinkimų rezultatus, nors patys buvo priversti pripažinti, kad ten buvo šiurkščių pažeidimų. Internetinis balsavimas išgelbėtų VRK nuo tokių bėdų, nes niekas nieko nematytų.

Žinote gi, juk net VRK puslapyje man nepavyko rasti formos, per kurią žmonės galėtų pranešti apie pažeidimus. Kodėl jiems nereikia pranešimų apie pažeidimus, bet reikia internetinio balsavimo? Nežinau. Bet jiems taip gal tiesiog patogu, nes taip patogiau. Ir žinoma, kad jiems neįdomu tai, ką daro naujoji karta, nes gal tai jiems yra nepatogiau.

Čia nesupraskite, kad aš čia noriu pasakyti kokių nors konotacijų ar dar ką nors. Aš tik šiaip čia sakau, kad kuo mažiau problemų pastebima, tuo patogiau. Ai, ir dar be to lėšų susitaupo labai. Nes juk žinote, pakartotinis balsavimas daug kainuoja, todėl geriau jo nedaryti. Čia, suprantate, padarykim tokią išvadą, kad labiau atsipirktų turėti neteisėtą kandidatą. Pelningiau, suprantate.

Naxui.

Kaip keičiasi pasaulis

Ta tikroji magija, tasai mokslas, kuris duoda mums tikrus stebuklus – velniškai sudėtinga. Jo rezultatai paprasti, bet suprasti tai, kas dedasi mums nematant, gali tik išrinktieji hakeriai. Tai nesuprantama paprastiems žmonėms – jiems atrodo, kad čia tik mygtuką paspaudei ir stebuklas įvyko. Koks tik nori stebuklas. Paprasta juk – reikia tik paprogramuoti, čia gi nieko tokio.

Kai patyręs programuotojas sako, kad internetinis balsavimas yra visiškas blogis, nesuprantantys to negirdi. Jiems pakanka panašumų magijos, nes tą panašumų magiją skleidžia tie, kurie irgi nesupranta. Nes juk labai sudėtinga suprasti, kad tikrasis pokytis – tavyje, tavo naujose galimybėse. Ir labai sudėtinga suprasti, kad paprasti rezultatai slepia neįtikėtino sudėtingumo reikalus.

Ponai ir ponios, balsavimo pažeidimus mes turime matyti. Internetai čia gali padėti labai paprastai – fiksuojant pažeidimus. Tikrieji kompiuterių magai mums duoda tokias galimybes – http://www.balsupirkimas.lt/ yra būtent toks įrankis – skirtas būtent pažeidimų viešinimui. Imkite ir naudokite. Ir kitiems parodykite – tai yra tas veikiantis paprastai atrodantis stebuklas. Ir tokiuose dalykuose slypi pokytis. Paradigmos šiftas.

Visgi mes čia esame iš internetų, ir internetais naudotis mokame. Padarykime tai, kas veikia. Tikrą magiją. Pasakykime, kad pažeidimų netoleruosime. Ir užfiksuokime viską, ką galim pastebėti.

 

———

* Mano gandonešiai man sako, kad JAV rinkėjo balso kaina kartais siekia 800 dolerių. Įprasta kaina, tikėtina, kelis kartus mažesnė, bet visgi vertėtų užduoti vieną įdomų klausimą: kaip ten gaunasi, kad balsus pas mus perka po 10-20 litų? Aš, žinote, netikiu tokiomis kainomis. Spėju, kad norma Lietuvai turėtų siekti apie kokius 200 litų už rinkėjo balsą. Man čia kyla labai negeras įtarimas, kad balsų prekyba gali būti labai gerai organizuotas ir pelningas biznis, o tai, savo ruožtu, kelia kai kuriuos dar blogesnius įtarimus.

** Jei norite įsivaizduoti tos kompiuterinės magijos sudėtingumą, tai maždaug taip pažiūrėkite: tam, kad jūs perskaitytumėte šitą blogo įrašą, kurį dabar skaitote, įvairiose pasaulio vietose dirba sunkiai įsivaizduojamas kiekis programų. Grubiai imant, tų programų apimtys sudaro apie kelis šimtus milijonų(!!!) eilučių teksto. Tiek teksto prirašė dešimtys tūkstančių programuotojų tam, kad jūs vienu ar keliais pelės paspaudimais galėtumėte paskaityti šitą mano straipsnį. Vat čia ir slepiasi tikras stebuklas: jums atrodo, kad viskas paprasta, o tie tikrieji programavimo magai žino, kad tai yra taip sudėtinga, kad apie tai netgi galvoti sunku.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Sveikas protas vs. rinkimai

Prieš porą dienų buvau susitikęs su ponu Liutauru Ulevičiumi – tiesiog kaip blogeris su blogeriu*. Parašiau jam apie tai, kad norėčiau susitikti, štai ir susitikau. Mes kalbėjom daug visokių įdomybių apie rinkimų pokyčius, apie tai, kaip veiksmas keliasi į internetus, apie tai, kaip kartais sudėtinga suprasti, kaip smarkiai viskas jau dabar pasikeitę. Tarp kitko, ir pats Liutauras Ulevičius yra tokių pokyčių pavyzdys: tai blogeris, tapęs VRK nariu. Tik vat deja, visą pokalbį man iš galvos išmušė kiti dalykai, susiję su kažkokiais rinkiminiais absurdais.

Žinote, kai aš neseku tų visokių politinių rinkimų ir kitų procesų, kurie vyksta Lietuvoje, tai man labai keista buvo kiek vėliau vakare perskaityti, kad kažkokia VTEK, pasirodo, buvo užkibusi ant labai gero trololo, kurį ponas Ulevičius buvo padaręs. Taigi, nors ir klausinėjau pono Liutauro visokių rinkiminių ir filosofinių dalykų, bet dabar gavosi taip, kad parašysiu ne apie tai, o apie cirkus. Nes cirkai, kurie vyksta – stebina.

Štai, pvz., įkliuvo su savo reklamomis kažkoks judėjimas, tarp kurio neskelbiamų šūkių slepiasi abonentinio bilieto idėjos, mikrobusų naikinimas, rubikų palaikymas, elektroninių balsavimų prisukinėjimas ir puikios idėjos apie tiltų pervadinimą kompartijos sekretorių vardais. Judėjimas įkliuvo ir ponas Liutauras jį patraukė. Tai atsakas, žinote, buvo paprastas: vietoje to, kad pataisytų tas nesąmones, kurios pažeidžia įstatymus, judėjimas nagluoju būdu ėmė pulti VRK narį, aiškindamas, kad šis esą šantažais užsiima.

Avys rinkimuose

Čia nesusijęs paveiksliukas, bet visvien tinkamas daugeliui rinkėjų

Esmė labai paprasta: viename internete skelbiama visokia iš žiniasklaidos surinkta informacija apie politikus, o humoro ir dar padidinto trololo vardan kadaise buvo pasiūlyta jiems susimokėti: tokiu atveju informacija apie politiką būtų pašalinta, o vietoje jos parašyta, kad susimokėjo. O pašalintą informaciją visi galėtų lengvai surasti kitose vietose. Tik primeskit, kas būtų, jei koks nors politinis idiotas užkibtų: visiems pasidarytų aišku, kad sąžinė nešvari. Žodžiu, mintis čia visiškai teigiama ir girtina.

Tai aš dabar nepasakosiu jau netgi apie tai, kad VTEK nesupranta, kad visas reikalas yra aiškus trololo, nes gluminimas ar šiaip koks nors humoras tiems matomai yra nesuvokiamas dalykas. Ir netgi nesakysiu nieko apie tai, kad anie ponai padarė sprendimą, kad buvo kažkokiai tarnybinei etikai nusižengta, nors tasai politikams viešinti skirtas internetas buvo daromas tais laikais, kai ponas Liutauras Ulevičius nebuvo joksai ten Vyriausiosios Rinkimų Komisijos narys, o kai jau buvo nariu, tai to dalyko tame internete jau nebuvo. Aš netgi nepasakosiu jums, kad skųstis dėl to reikalo ėmė kažkoksai nerišlios abonentinės organizacijos veikėjas, kurį ponas Liutauras pričiupo dėl kažkokios nerišlios reklaminės agitacijos.

Aš jūsų tik paklausti noriu, KPŠ reiškia Vyriausiosios Tarnybinės Etikos Komisijos sprendimas, kurį čia noriu pateikti visą:

Vyriausiosios rinkimų komisijos nario Liutauro Ulevičiaus elgesys prasilenkia su valstybės pareigūnams keliamais veiklos standartais

Komisija neturi pagrindo pradėti tyrimo dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos nario Liutauro Ulevičiaus elgesio atitikties Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimams. Pateiktame pranešime nesama tam pagrįstų faktinių duomenų.

Tačiau Komisija mano, kad L. Ulevičiaus elgesys, kai jo administruojamame interneto tinklalapyje pateikta paslauga už tam tikrą mokestį paslėpti asmenis kompromituojančią informaciją, balansuoja ant galimo šantažo ribos ir nėra suderinamas su valstybės pareigūnams keliamais elgesio standartais.

Dabar man paaiškinkit kas nors, kaip suprasti, kad ponas Liutauras Ulevičius prasilenkia su standartais, bet nesama tam pagrįstų faktinių duomenų. KPŠ, atleiskit? Čia maždaug kaip – faktų neturim, nieko nebuvo, bet visvien prasilenkia su kažkuo? Aš jums pasakysiu, su kuo čia prasilenkia – su sveiku protu. Ir su sveiku protu prasilenkia būtent šitas sprendimas.

Čia, beje, man kažkokia asociacija kyla dar, visai ne į temą: per kažkokią radiją išgirdau, kad VRK pirmininkas Zenonas Vaigauskas maždaug taip esą sako apie šiuos rinkimus (cituoju iš atminties):

Kadangi apribotas partijų finansavimas, tai politinės reklamos nemažės, bet ji bus išradingesnė.

KPŠ, ponai ir ponios? Čia maždaug lyg kas pasakytų maždaug tokią frazę:

Kadangi alkoholis brangsta, tai jo bus geriama ne mažiau, tačiau bus daugiau rūkoma.

Bet jei pažvelgsime dar giliau, tai ponas Zenonas Vaigauskas dar ir kaip teisus: reklamos išties ne mažiau, o per kairę ji prastumiama dar išradingiau. Ir netgi taip įžūliai, kad tie neaiškūs finansuotojai dar paskui rašinėja skundus apie tuos, kas juos pričiupo.

Ir kai apie tai pagalvoji, tai jau ir nestebina, kad reklamos pažeidėjams visiškai nusispjaut į tai, kad juos kažkas gali nubausti: kaip matome, jau greičiau nubausti bus tie, kas pastebi tuos pažeidimus. Ir netgi jei nėra už ką nubausti, net jei viskas tvarkoj, kokia nors komisija visgi pareikš, kad kažkas prasilenkė su valstybės pareigūnams keliamais veiklos standartais. Dabar pamąstykim labai gerai ir atidžiai, su kokiais visgi veiklos standartais prasilenkė. Gal su tais standartais, kurie pro pirštus žiūri į keistus rinkimų finansavimus?

Žodžiu, aš noriu pasakyti, kad su rinkimais yra kažkokie kliedesiai. Sveikas protas kažkur dingsta.

Aš čia žinote, dabar noriu prisiminti dar tokį jau primirštą atvejį, kai tokia ponia Vaiva Macijauskienė, kandidatavusi į kažkokius rinkimus, buvo draudžiama internetuose tuo pagrindu, kad politikai negali nemokamai rašyti kokio nors blogo, nes jei rašys, tai bus kažkuo neteisėta, nes nenumatyta, kad politikai patys save galėtų už dyką kur nors reklamuot. Nes juk savaime aišku, kad jei už pinigus, tai ir nelegaliai kažkodėl viskas praeina. Bet jei tik ne už pinigus – negalima.

Aš čia jus galiu nuraminti tik vienu: seniai garsus tinklaraštininkas ponas Skirmantas Tumelis, katras irgi kandidatuoti nutarė, visgi negali būti baudžiamas už tai, kad turi savo blogą, google plus ir facebook akauntus – tą ponas Liutauras Ulevičius išaiškino. Nors visgi ten, kur politinė reklama figūruoja, reiktų pažymėti, kad tai yra politinė reklama, o jei apmokėta ji iš kažkur – tai irgi turėtų būti nurodyta. Nors jei atsiras kokių nors veikėjų, aiškinančių priešingai, nenustebsiu.

Juk suprantate, jei kažkur yra kažkas apie ką nors rašoma, tai jau reklama, o jei reklama – reiškia už pinigus, o jei už pinigus – tai turi būti pažymėta, o jei nepažymėta – tai nelegalu, o jei nelegalu – tai turi būti uždrausta, o jei jau taip – tai sveikas protas slepiasi. Na, jūs mane supratote.

 

——————

* Aš esu elitas ir galiu susitikti netgi su VRK nariais, o kam nepatinka – duskit pavidolei**.

** Ši legendarinė Andriaus Užkalnio frazė buvo ir legendariniame rinkiminiame žurnale Žmonių istorijos, kuris yra nei pro kur baisus klaikus visų įmanomų bulvarinių žurnalų plagiatas, kadangi jo viršelyje yra pavaizduota besišypsanti moteris ir viskas parašyta raidėmis.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Internetinio balsavimo privalumai

Elektroninis balsavimas - tai toks, kur kompiuteris balsuoja už tave

Elektroninis balsavimas - toks balsavimas, kur kompiuteris balsuoja už tave

Jau esu rašęs apie bėdas, susijusias su internetiniu ir elektroniniu balsavimu. Bet kadangi vis atsiranda veikėjų, kurie ima zyzt apie kokius nors menamus atsilikimus, pabandysiu iš naujo sudėlioti kai kuriuos svarbius punktus. Ir paaiškinti, kodėl žmonės, turėję reikalų su IT (t.y., realiai suprantantys elektroninio bei internetinio balsavimo niuansus), tampa pačiais aršiausiais internetinio balsavimo priešininkais.

  • Internetinis balsavimas atviriausiu būdu pažeidžia Konstituciją. Konstitucija sako, kad balsavimas turi būti anonimiškas. Tačiau neįmanoma padaryti taip, kad bet koks elektroninis balsavimas būtų ir anonimiškas, ir patikrinamas tuo pat metu. Jei įmanoma balsavimą patikrinti, anonimiškumo nelieka, o jei anonimiškumas lieka, niekas netrukdo absoliučiai neatsekamais būdais pakaitalioti balsus. Lygiai kaip negali būti tuo pat metu ir šviesu, ir tamsu, lygiai taip pat negali būti ir anonimiška, ir neanonimiška.
  • Internetinio balsavimo rezultatų bet kuriuo atveju neįmanoma sukontroliuoti. Balsuojant ant popieriaus, rinkimų komisijos bei stebėtojai gali matyti bet kokias galimas manipuliacijas su biuleteniais gyvai. Tačiau kai viskas vyksta kompiuterio viduje, proceso stebėti neįmanoma, galima tik pamatyti jo rezultatus. Kitaip tariant, balsavimo sistemas valdantys ar prižiūrintys asmenys gauna galimybę nekotroliuojamai falsifikuoti rinkimų rezultatus, vos tik jie pakliūną į kompiuterį ir nustojama skaičiuoti popierinius biuletenius. Ir niekas tokių falsifikacijų negali patikrinti.
  • Internetinio balsavimo įvedimas Estijoje jau parodė, kokios būna pasekmės: ESBO (Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacija) ataskaitoje minimi faktai rodo, kad internetinio balsavimo sistemoje nėra realaus apskaitomumo, patikrinamumo, anonimiškumo ir nepažeidžiamumo, taip pat, kad nėra požymių, jog būtų sistemingai šių dalykų siekiama:
    • The project manager accessed the servers for daily data maintenance and backup breaking the security seals and using a data storage medium employed also for other purposes. This practice could potentially have admitted the undetected intrusion of viruses and malicious software.
    • Ataskaitoje minima ir tai, kad fiksuota atvejų, kai balsai gali nukeliauti ne į tą apylinkę, kur turėtų būti balsuota. Tačiau pokyčių nebuvo imtasi, atsikalbant apie tai, esą tai neturi reikšmės ir pan..
    • Estijos spaudoje buvo pranešimų ir apie tai, kad ten esanti balsavimo sistema yra realiai pažeidžiama, tačiau vėlgi Estijos teismai nepriėmė to domėn, kitaip tariant, įvedus elektroninį balsavimą ir aptikus jame manipuliacijų, jos nėra taisomos.
  • Internetinio balsavimo sistemos praktikoje lieka absoliučiai priklausomos nuo įmonių, kurios jas kuria. Tokios įmonės gali daryti praktiškai nekontroliuojamą tų sistemų bei jose esančių duomenų modifikavimą. Praktika rodo, kad bet kokius elektroninius balsavimus įsivedančios šalys tampa priklausomomis nuo tokių įmonių. Estijoje tai „Cybernetica AS“, JAV – „Diebold Election Systems, Inc.“. Visais atvejais, kai bandoma naudoti elektronines ar internetines balsavimo sistemas rinkimuose, yra pastebimi pažeidimai netgi tada, kai visuomenei ir specialistams neleidžiama susipažinti su tų sistemų sandara. Kaip pvz., 2004 prieš Diebold buvo netgi iškelta byla dėl sąmoningo sukčiavimo, parduodant elektroninio balsavimo mašinas, fiksuojančias balsus neteisingai. Kaltinimų ši kompanija net neneigė – sumokėjo milijonines baudas be teismo sprendimo. Tais pačiais metais buvo užfiksuota beveik 7000 neteisingai į Diebold balsavimo automatus įvestų balsų, kai balsuota nuotoliniu būdu. Panašūs incidentai kartojosi ir vėliau, ir ne tik JAV. 2009, kai Suomijoje buvo bandoma panaudoti elektroninio balsavimo sistemas savivaldos rinkimuose, buvo užfiksuoti šimtai atvejų, kai balsai būdavo skaičiuojami neteisingai, todėl trijose apygardose vien dėl šių priežasčių rinkimų rezultatai buvo panaikinti Aukščiausiojo Teismo, o daugiau bandymų naudoti elektronines balsavimo priemones nebuvo. Tai tik keli iš daugybės panašių pavyzdžių.
  • Lietuvoje žymiausiais elektroninių balsavimų šalininkais tampa politikai, keliantys abejonių dėl to, ar jie nesuinteresuoti būtent elektroniniu ar internetiniu balsavimu. Už elektroninį balsavimą agitavęs susisiekimo ministras Eligijus Masiulis (jo ministerija sukūrė ir darbo grupę tokiai sistemai kurti) per VSD skandalus pagarsėjo, pareiškimu, kad Seimas neturi teisės tirti VSD veiklos. Vėliau Susisiekimo ministerija siūlė Vyriausybei įdiegti visuotinę elektroninių ryšių sekimo sistemą, kurią prižiūrėtų VSD. Kitas agitatorius už internetinius balsavimus – Arūnas Valinskas, pagarsėjo tiek, kad jam teko atsistatydinti iš Seimo pirmininko pareigų.
  • Lietuvos Vyriausioji Rinkimų Komisija neturi netgi elementarios kompetencijos elektroninės informacijos valdymui, tačiau agituoja už internetinius rinkimus. Kaip tiesiog anekdotiškas pavyzdys – net jų pranešimai spaudai yra nedatuojami, t.y., išoriniam stebėtojui nėra galimybės nustatyti, kada dokumentas, pvz., pranešimas apie „sėkmingai tęsiamus internetinio balsavimos sistemos kūrimo darbus“ buvo paskelbtas – ar šiandien, ar prieš 5 metus (pabandykite patys išsiaiškinti, kada). Tokia vieša nekompetencija jų pačių puslapyje – tai tiesiog bendros informacijos valdymo nekompetencijos atspindys, nes faktai apie tai, kaip jie elektroninius duomenis valdo realybėje – dar baisesni: ši kontora netgi nesugeba pasiimti kandidatų duomenų iš elektroninių sistemų. Ir šie IT aliteratai agituoja už kompiuterizuotus balsavimus.
  • Internetinės balsavimo sistemos yra labai lengvai pažeidžiamos virusų, galinčių apkrėsti balsuotojų kompiuterius. Balsavimo metu tikslingai sukurta virusinė programa gali lengvai perimti vartotojo prisijungimo duomenis ir pati prabalsuoti tokiu būdu, kokį nurodys viruso kūrėjas. Tokios saugumo spragos yra nepanaikinamos, nuo jų apsisaugoti neįmanoma, tačiau tokiomis landomis balsavimui yra suinteresuotos ir užsienio šalių žvalgybos. Lietuvoje esančios valdiškos elektroninės sistemos irgi nepasižymi saugumu – žinomi ir atvejai, kai buvo atrasti lengvo įsilaužimo metodai į Sodros svetaines, ir įsilaužta į VMI sistemas.
  • Internetinės balsavimo sistemos atveria kraštutinai dideles galimybes pirkti rinkėjų balsus. Tradicinio balsavimo atveju balsų pirkimas yra gana komplikuotas ir nesunkiai susekamas pagal vadinamuosius balsavimo autobusiukus, kuriems tenka stvovėti visai netoli nuo balsavimo vietų, nes balsuojantiems tenka neštis į autobusiuką biuletenius užpildymui. Internetinio balsavimo atveju balsus supirkinėti pasidaro idealiai lengva – pakanka turėti kompiuterį su interneto ryšiu ir balsus supirkinėti bet kur.

Čia pavardinau tik kai kuriuos iš esminių elektroninio bei internetinio balsavimo privalumų. Neabejoju, kad galima būtų pridėti dar krūvas visokių gėrybių.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter