Tag Archives: Liutauras Ulevičius

Dar viena apklausa

Po ano straipsnio, kur buvo šis tas apie politikų įtakos rezultatus, išsyk atsirado keletas nepatenkintų ponų. Pirmiausiai atėjo pas mane į FB toksai Liutauras Ulevičius, kuris pradėjo piktintis kažkuo, bet neaišku kuo – ne tai apklausa nereprezentatyvi, ne tai rinkimų prognozės neteisingos, bet rišliai taip ir nepasakė, kas jam netinka.

akiniai

Prie ko čia akiniai – paklausite jūs. Prie ko čia jūs – paklaus akiniai. Mano batai buvo du, vienas dingo – akiniai. Argi kas neaišku?

Aš nei nekomentuosiu, ponai ir ponios, apie tai, kokie jūs esate nereprezentatyvūs ir netinkami visaip, todėl jūsų atsakymai netinkami.

O paskui atėjo toksai Mark Splinter, dar žinomas kaip Mark Adam Harold, kuris nutarė trolinti. Ir kai paklausiau jo, ar blogai, tai pasiūlė apie tai apklausą surengti. Nagi kadangi jis yra netgi ir realus politikas, Vilniaus miesto tarybos narys, tai kaip gi čia nepadarysi apklausos.

This poll is closed! Poll activity:
start_date 20-01-2016 02:39:27
end_date 30-01-2016 23:59:59
Poll Results:
Ponas Mark Adam Harold, ar blogai?

Štai jums ir prašom – visa apklausa. Jei kažkurio atsakymo nerandate, prašome pridėti tinkamą. Beje, kad nebūtų kam netikėtumų – už atsakymus su keiksmažodžiais ar įžeidimais baninsiu, taip kad būkime kultūringi. Trolinkim kultūringai.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Paradigmos poslinkis visame gražume

Esu jau rašęs apie paradigmų poslinkius ir su tuo susijusius suvokimo efektus. Bet tai buvo apie praeitį, kurią šiais laikais sunku suvokti, nes paradigma jau kita. Dabar gi matome kitą atvejį – paradigma keičiasi, o mums sunku suvokti, į ką tai virsta. Nes viskas keičiasi taip, kad nors lyg ir viskas panašu, bet visiškai kitaip. Taip, aš čia apie internetų paradigmą. Ir apie visą tą skandalingai triukšmingą atvejį, kur tarpusavy susidūrė ponai Algis Ramanauskas ir Artūras Račas.

Šūdas ventiliatoriuje

Kai šūdai pasiekia ventiliatorių, sustabdyti reikalą būna labai sunku. Čia karikatūroje toksai Rupert Murdoch, kuris irgi įkliuvo į šūdų spąstus, kai jo leidiniai nepajuto ribos tarp to, kur yra asmeniniai žmonių reikalai, o kur yra žiniasklaida.

Paties to atvejo aš nenagrinėsiu, nes panašių cirkų daug kartų mačiau dar prieš krūvą metų, tik kad mažesnių – Internetas anksčiau buvo nedidelis. Bendrai tai apie panašius atvejus sakoma paprastai – šūdas pakliuvo į ventiliatorių. Žinote, kas būna, kai šūdas į ventiliatorių pakliūna? Ogi jis taškosi į visas puses – ir ant kaltų, ir ant niekuo dėtų. Ir svarbiausia, kad nelabai prognozuojamai. Bet čia kitas reikalas įdomus: anksčiau panašūs cirkai tapdavo vienos kokios nors grupelės vidinėmis pjautynėmis. Dabar gi šitai plinta per visą Internetą ir netgi pasiekia tuos, kas Interneto net nėra matę. Ir visa tai vyksta kažkokiame nesupratimo fone: KPŠ?

Ko gero, ryškiausiu indikatoriumi bet kuriam paradigmos pasikeitimui yra tai, kad kažkuri dalis žmonių suvokia įvykius, kaip visiškai natūralius, tuo tarpu kita dalis nesuvokia tiek, kad daro visiškas nesąmones.

Daugelis senų internautų į šią istoriją žiūri, kaip į banalų atvejį, kur nieko nuostabaus ir išvis neverta kreipti dėmesio. Bet čia pastebėkim keistą Žurnalistų Etikos Komisijos elgesį: ana, po nesenų įvykių, kai ponas Artūras Račas kažkaip pasireiškė apie ponus Audrių Bačiulį, Andrių Užkalnį ir Audrių Matonį, nusprendė, kad pono Artūro Račo blogas yra žiniasklaida ir reikia tai nagrinėti, kaip kažkokį rimtą įvykį. Kitiems rimtu įvykiu pasirodo Algio Ramanausko-Greitai paskelbtos nominacijos, nes jos gi irgi skandalingos ir staigiai pagarsėjusios.

Taigi, turim aiškų atvejį: vieniems viskas natūralu tiek, kad paprasčiausiai galima ignoruoti ir tai dings, o kitiems – tai kažkokia užribinė nesuvokiamybė, kur reikia imtis kažkokių skubių veiksmų. Aiškus paradigmos poslinkio požymis.

Vat čia ir susiduriam su įdomumu – Facebook, Google Plus, blogai, forumai ir pan. pagal seną paradigmą gali būti vertinami dvejopai: ir kaip vieša informacijos priemonė (t.y., faktiškai žiniasklaida), ir kaip uždara, nevieša informacijos perdavimo priemonė (t.y., kaip privatus bendravimas). Ir tas vertinimas tepriklauso nuo to, kokius kriterijus susigalvosi. Ir atrodo, kad visokios komisijos, žurnalistai bei teismai dėl visokiausių savų priežasčių susigalvoja tuos kriterijus kuo plačiau.

Vieni gal susigalvoja todėl, kad kuo plačiau vertinsi – tuo daugiau informacijos galėsi nusiurbti ir paskelbti kokiame nors leidinyje. Kiti – todėl, kad jų įtaka taip išsiplečia, nes daugiau galima reguliuoti. Treti – dar dėl kažko. Štai taip ir gauname keistą situaciją, kur žiniasklaidai prilyginama viskas, kas papuola. Ir tada jau kokia nors Frosia iš Bezdonių netikėtai atranda, kad kažkokias jos asmenines nuotraukas, kur ji su draugėmis girta fotografavosi, skelbia kokie nors didieji Lietuvos portalai – nes čia, žinote, gi vieša, nes internete, o visas internetas – tai juk žiniasklaida.

Prieš kelioliką metų situacija buvo priešinga: pvz., Delfi turėjo nemažai problemų, kol sugebėjo išsikovoti, kad juos pripažintų žurnalistais – kai kurios valdiškos kontoros aiškindavo, kad jie gi ne spauda, ne radijas ir ne TV, todėl neleis. Tą ribą Delfi perlaužė, tačiau tuo nesibaigė. Prieš kelis metus dar vieną ribą perlaužė Liutauras Ulevičius, paskelbęs, kad žiniasklaida yra jis pats, nes jis turi blogą, o tai ir yra žiniasklaida. O dabar štai žiniasklaida tampa ir kažkokie socialinių tinklų bajeriukai – kas ką palaikino, kas kuo pasidalino.

Atvejis, kur dabar visų svarstomas – kad ponas Artūras Račas skelbia sąrašus tų, kurie dalinosi pono Algio Ramanausko nominacijomis – paremtas prielaida, kad jei jau kažkoks žmogus (pvz., vienas iš šitų nagrinėjamųjų – nesvarbu, ar ponas A.R., ar kitas ponas A.R.) yra žurnalistas, tai reiškia, kad ir visa jo medžiaga – tai žurnalistika, o viskas, ką toks žmogus skelbia – irgi žurnalistika savaime, nes gi jis žurnalistas, viešas asmuo, turi daug sekėjų ar pan.. Tai abejotina prielaida. Bet ji nei kiek ne daugiau absurdiška, nei prielaida, kad koks nors Delfi komentatorius yra visuomenės informavimo šaltinis. Tačiau už komentarus teismai baudžia, remdamiesi tuo, kad jie kažkokioje informavimo priemonėje.

Dar keleri metai ir staiga paaiškės, kad bet koks Facebook, Google Plus, One, LiveJournal ar PoPo naudotojas yra tolygus žurnalistui, turinčiam teisę lįst į visokias įstaigas (ar tikrai?), tačiau neturinčiam teisės turėti asmeninę nuomonę. Nes žurnalistas juk turi informuoti. O nuomonę turėti gali tiktai šiaip žmogus, bet tik ne Internete, nes jei jau internetas – tai vadinasi, žiniasklaida? Ir jei jau kažkas kažkam kažką pasakė, o kažkam tai nepatiko – tai reiškia, kad turi būti teismai ir nagrinėjimai visokiose įstaigose.

Ir štai tada kils senosios paradigmos veikėjų kalbos apie tai, kad Internetą reikia reguliuoti, nes kaip gi galima leisti, kad kiekvienas kalbėtų tai, ką nori? Ar galima leisti, kad kiekvienas galėtų skelbti savo nuomonę?

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Sveikas protas vs. rinkimai

Prieš porą dienų buvau susitikęs su ponu Liutauru Ulevičiumi – tiesiog kaip blogeris su blogeriu*. Parašiau jam apie tai, kad norėčiau susitikti, štai ir susitikau. Mes kalbėjom daug visokių įdomybių apie rinkimų pokyčius, apie tai, kaip veiksmas keliasi į internetus, apie tai, kaip kartais sudėtinga suprasti, kaip smarkiai viskas jau dabar pasikeitę. Tarp kitko, ir pats Liutauras Ulevičius yra tokių pokyčių pavyzdys: tai blogeris, tapęs VRK nariu. Tik vat deja, visą pokalbį man iš galvos išmušė kiti dalykai, susiję su kažkokiais rinkiminiais absurdais.

Žinote, kai aš neseku tų visokių politinių rinkimų ir kitų procesų, kurie vyksta Lietuvoje, tai man labai keista buvo kiek vėliau vakare perskaityti, kad kažkokia VTEK, pasirodo, buvo užkibusi ant labai gero trololo, kurį ponas Ulevičius buvo padaręs. Taigi, nors ir klausinėjau pono Liutauro visokių rinkiminių ir filosofinių dalykų, bet dabar gavosi taip, kad parašysiu ne apie tai, o apie cirkus. Nes cirkai, kurie vyksta – stebina.

Štai, pvz., įkliuvo su savo reklamomis kažkoks judėjimas, tarp kurio neskelbiamų šūkių slepiasi abonentinio bilieto idėjos, mikrobusų naikinimas, rubikų palaikymas, elektroninių balsavimų prisukinėjimas ir puikios idėjos apie tiltų pervadinimą kompartijos sekretorių vardais. Judėjimas įkliuvo ir ponas Liutauras jį patraukė. Tai atsakas, žinote, buvo paprastas: vietoje to, kad pataisytų tas nesąmones, kurios pažeidžia įstatymus, judėjimas nagluoju būdu ėmė pulti VRK narį, aiškindamas, kad šis esą šantažais užsiima.

Avys rinkimuose

Čia nesusijęs paveiksliukas, bet visvien tinkamas daugeliui rinkėjų

Esmė labai paprasta: viename internete skelbiama visokia iš žiniasklaidos surinkta informacija apie politikus, o humoro ir dar padidinto trololo vardan kadaise buvo pasiūlyta jiems susimokėti: tokiu atveju informacija apie politiką būtų pašalinta, o vietoje jos parašyta, kad susimokėjo. O pašalintą informaciją visi galėtų lengvai surasti kitose vietose. Tik primeskit, kas būtų, jei koks nors politinis idiotas užkibtų: visiems pasidarytų aišku, kad sąžinė nešvari. Žodžiu, mintis čia visiškai teigiama ir girtina.

Tai aš dabar nepasakosiu jau netgi apie tai, kad VTEK nesupranta, kad visas reikalas yra aiškus trololo, nes gluminimas ar šiaip koks nors humoras tiems matomai yra nesuvokiamas dalykas. Ir netgi nesakysiu nieko apie tai, kad anie ponai padarė sprendimą, kad buvo kažkokiai tarnybinei etikai nusižengta, nors tasai politikams viešinti skirtas internetas buvo daromas tais laikais, kai ponas Liutauras Ulevičius nebuvo joksai ten Vyriausiosios Rinkimų Komisijos narys, o kai jau buvo nariu, tai to dalyko tame internete jau nebuvo. Aš netgi nepasakosiu jums, kad skųstis dėl to reikalo ėmė kažkoksai nerišlios abonentinės organizacijos veikėjas, kurį ponas Liutauras pričiupo dėl kažkokios nerišlios reklaminės agitacijos.

Aš jūsų tik paklausti noriu, KPŠ reiškia Vyriausiosios Tarnybinės Etikos Komisijos sprendimas, kurį čia noriu pateikti visą:

Vyriausiosios rinkimų komisijos nario Liutauro Ulevičiaus elgesys prasilenkia su valstybės pareigūnams keliamais veiklos standartais

Komisija neturi pagrindo pradėti tyrimo dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos nario Liutauro Ulevičiaus elgesio atitikties Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimams. Pateiktame pranešime nesama tam pagrįstų faktinių duomenų.

Tačiau Komisija mano, kad L. Ulevičiaus elgesys, kai jo administruojamame interneto tinklalapyje pateikta paslauga už tam tikrą mokestį paslėpti asmenis kompromituojančią informaciją, balansuoja ant galimo šantažo ribos ir nėra suderinamas su valstybės pareigūnams keliamais elgesio standartais.

Dabar man paaiškinkit kas nors, kaip suprasti, kad ponas Liutauras Ulevičius prasilenkia su standartais, bet nesama tam pagrįstų faktinių duomenų. KPŠ, atleiskit? Čia maždaug kaip – faktų neturim, nieko nebuvo, bet visvien prasilenkia su kažkuo? Aš jums pasakysiu, su kuo čia prasilenkia – su sveiku protu. Ir su sveiku protu prasilenkia būtent šitas sprendimas.

Čia, beje, man kažkokia asociacija kyla dar, visai ne į temą: per kažkokią radiją išgirdau, kad VRK pirmininkas Zenonas Vaigauskas maždaug taip esą sako apie šiuos rinkimus (cituoju iš atminties):

Kadangi apribotas partijų finansavimas, tai politinės reklamos nemažės, bet ji bus išradingesnė.

KPŠ, ponai ir ponios? Čia maždaug lyg kas pasakytų maždaug tokią frazę:

Kadangi alkoholis brangsta, tai jo bus geriama ne mažiau, tačiau bus daugiau rūkoma.

Bet jei pažvelgsime dar giliau, tai ponas Zenonas Vaigauskas dar ir kaip teisus: reklamos išties ne mažiau, o per kairę ji prastumiama dar išradingiau. Ir netgi taip įžūliai, kad tie neaiškūs finansuotojai dar paskui rašinėja skundus apie tuos, kas juos pričiupo.

Ir kai apie tai pagalvoji, tai jau ir nestebina, kad reklamos pažeidėjams visiškai nusispjaut į tai, kad juos kažkas gali nubausti: kaip matome, jau greičiau nubausti bus tie, kas pastebi tuos pažeidimus. Ir netgi jei nėra už ką nubausti, net jei viskas tvarkoj, kokia nors komisija visgi pareikš, kad kažkas prasilenkė su valstybės pareigūnams keliamais veiklos standartais. Dabar pamąstykim labai gerai ir atidžiai, su kokiais visgi veiklos standartais prasilenkė. Gal su tais standartais, kurie pro pirštus žiūri į keistus rinkimų finansavimus?

Žodžiu, aš noriu pasakyti, kad su rinkimais yra kažkokie kliedesiai. Sveikas protas kažkur dingsta.

Aš čia žinote, dabar noriu prisiminti dar tokį jau primirštą atvejį, kai tokia ponia Vaiva Macijauskienė, kandidatavusi į kažkokius rinkimus, buvo draudžiama internetuose tuo pagrindu, kad politikai negali nemokamai rašyti kokio nors blogo, nes jei rašys, tai bus kažkuo neteisėta, nes nenumatyta, kad politikai patys save galėtų už dyką kur nors reklamuot. Nes juk savaime aišku, kad jei už pinigus, tai ir nelegaliai kažkodėl viskas praeina. Bet jei tik ne už pinigus – negalima.

Aš čia jus galiu nuraminti tik vienu: seniai garsus tinklaraštininkas ponas Skirmantas Tumelis, katras irgi kandidatuoti nutarė, visgi negali būti baudžiamas už tai, kad turi savo blogą, google plus ir facebook akauntus – tą ponas Liutauras Ulevičius išaiškino. Nors visgi ten, kur politinė reklama figūruoja, reiktų pažymėti, kad tai yra politinė reklama, o jei apmokėta ji iš kažkur – tai irgi turėtų būti nurodyta. Nors jei atsiras kokių nors veikėjų, aiškinančių priešingai, nenustebsiu.

Juk suprantate, jei kažkur yra kažkas apie ką nors rašoma, tai jau reklama, o jei reklama – reiškia už pinigus, o jei už pinigus – tai turi būti pažymėta, o jei nepažymėta – tai nelegalu, o jei nelegalu – tai turi būti uždrausta, o jei jau taip – tai sveikas protas slepiasi. Na, jūs mane supratote.

 

——————

* Aš esu elitas ir galiu susitikti netgi su VRK nariais, o kam nepatinka – duskit pavidolei**.

** Ši legendarinė Andriaus Užkalnio frazė buvo ir legendariniame rinkiminiame žurnale Žmonių istorijos, kuris yra nei pro kur baisus klaikus visų įmanomų bulvarinių žurnalų plagiatas, kadangi jo viršelyje yra pavaizduota besišypsanti moteris ir viskas parašyta raidėmis.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter