Monthly Archives: spalio 2008

Anoreksinis “grožio” etalonas seksopatologiniu požiūriu

Kažkodėl pastebiu, kad vis dažniau kovoju su visokiom blogybėm. Taigi, šį kartą apie tas vat modelines mergaites.

Nesigilinkim gal į tai, kaip jos ten suserga, kaip jos išnaudojamos, etc. – apie daugelio modelių mirtis dėl anoreksijos jau žinoma pakankamai daug, straipsnių ir spaudoj, ir internete – pilna. Ir apie visokius kitokius bajerius, kuriuos anoms tenka patirti. Klausimas tiktai toks – kodėl gi kažkas sugalvojo, kad moters grožio idealas – tai skeletas, iš Aušvico nuvežtas į mados namus, aprengtas ir paleistas ant podiumo?

Paklauskit bet kokio vyro – moteris turi turėti papus, apvalainumus, etc.. Paklauskit bet kokio ginekologo – tasai dar pasakys, kad nenatūraliai liesos moterys yra nevaisingos, dėl to instinktyviai negali būti patrauklios. Dietologai jums dar pridės, kad išnykusios mėnesinės – vienas iš pirmų anoreksijos požymių. O seksologai – pasakys, kad papai ir apvalainumai yra primatų instinktyviai atpažįstamas patelės požymis, sukeliantis patinui susidomėjimą. Bet kažkodėl visiškai nenatūralus, gamtai priešingas "grožio" etalonas plinta.

Paanalizuokime priežastis, o ne simptomatiką. Kas kaltas? Iki šiol, kiek teko girdėti įvairiausių versijų apie modelių skeletiškumą, nei viena nepaaiškina reiškinio esmės. Galiu iškart pateikti dažniausiai minimą – esą ant skeletinių modelių labai gražiai ir lengvai gula drabužiai, joms, esą, viskas tinka. Taigi, mielieji, pasakysiu iškart – negula ant tokių modelių drabužiai. Kaulai nuo tokių skeletų kyšo taip, kad drabužis savo formą praranda, demonstruodamas visokius manekenės kampus. O putlesnėms moterims pasiūti rūbai ant manekenių kabo, kaip maišai. Todėl tikrai liesų manekenių populiarumo priežastys kitur.

Taigi, kodėl rūbų dizaineriai renkasi ir populiarina skeletus?

Drįstu spėti paprastai: dėl visko kalti pyderai. Atleiskite už tokius grubius žodžius man, bet gėjais tų žmonių man liežuvis neapsiverčia pavadint. Juolab, ir patys gėjai tokius iškrypėlius šitaip vadina. Kas gi vyksta? Ogi koks nors meninių polinkių turintis gėjukas nesusitvarko su savo vidinėm problemom bei visuomenės požiūriu ir pradeda tiesiog freudiškai sublimuoti savo homoseksualų potraukį į darbą. Ir vis bando įtikinti save moters grožiu. Bet koks gi grožis svarbus homoseksualui? Ogi homoseksualus, t.y., vyriškas. Taigi, toks drabužių dizaineris savo modeliuose mato jaunus vaikinus, su kuriais būtų smagu pasitratinti. O kai modelis nepanašus, tai daro viską, kad tik tas modelis supanašėtų. Ir savaime aišku, vietoj putlios seksualios merginos pasirenkamas skeletas, kurio net lytį sunku atspėti. O jei skeletas dar turi moteriškų požymių, tai jis verčiamas badauti, kol praras paskutiniuosius moteriškumo požymius.

Taigi vat.

Ką norėčiau pasakyti reziumuodamas (visgi reikia kažkokių pozityvių išvadų, ar ne?) – jei esate vyras, gėjaus dizainerio drabužiai tiks jums puikiai. Nes anas žino, koks yra vyriškas grožis. O jei esate moteris – rinkitės drabužius, kuriuos sukūrė lesbietės. Galų gale, jei jums skeletai iš Aušvico atrodo seksualiau, nei Rubenso moterys – pripažinkite sau, kad esate gėjus.

Apie “rūkytą” mėsytę

Gerbiamieji, ar kada nors klausėte savęs, kodėl parduotuvinė "rūkyta" mėsa šilumoj sugenda per porą dienų, kai tokia pat kaimiška – gali stovėti mėnesius?

Taigi viskas labai paprasta. Parduotuvėse nėra rūkytos mėsos. Yra tik mirkyta.

Kodėl negenda rūkyta mėsa? Yra kelios priežastys:
1. Jinai yra padžiovinta (rūkant mėsa džiųsta, taip prarasdama keliasdešimt procentų masės), o kuo mažiau vandens, tuo sunkiau dauginasi bakterijos.
2. Jinai yra gerai sūdyta (o druska – puikiausias konservantas)
3. Joje nėra papildomų puvimą skatinančių medžiagų, tai natūralus produktas.
4. Rūkant mėsą, ant jos gabalo susidaro apsauginė mineralinių medžiagų plėvelė, o pati mėsa sterilizuojasi. Įpjovos vietoje vandens likutis greitai išgaruoja, druskos koncentracija padidėja, taip sudarydama apsauginį sluoksnį. Dėl to net prapjautas rūkytos mėsos gabalas kambario temperatūroje nesugesti gali ištisas savaites.

Kodėl genda parduotuvinė mėsa? Irgi yra kelios priežastys:
1. Jinai yra mirkyta aromatizatorių tirpale (taip, yra ir "rūkytą" kvapą bei skonį suteikiantys aromatizatoriai), o dėl mirkymo ji ne tik nepraranda masės, bet ir pasunkėja iki 10-20 procentų. O kuo daugiau drėgmės, tuo bakterijoms smagiau.
2. Dalis druskos tokioje mėsoje pakeičiama "skonio ir kvapo stiprikliu" – natrio gliutamatu, kuris ir pats turi sūrų skonį, bet netrukdo daugintis bakterijoms.
3. Kad mėsos skonis būtų stipresnis, jinai dažniausiai mirkoma kraujo plazmos tirpale – pastarasis turi daugumą mėsoje esančių tirpių medžiagų, taip sustiprindamas mėsišką skonį, bet kartu tampa itin gera terpe bakterijoms.
4. Ar prapjausi parduotuvinės mirkytos mėsos gabalą, ar neprapjausi, drėgmės ten tiek, kad jokia apsauginė druskos plėvelė nesusidarys. Todėl tokia parduotuvinė mėsa pūrti pradės labai labai greitai. Palaikę kelias dienas ją kambario temperatūroje, gausite puvėsio gabalą.

Tai vat man toks klausimas – brudas brudu, bet kur žiūri visokios vartotojų teisių apsaugos organizacijos į tai, kad mirkyta mėsa vadinama rūkyta ir šitaip apgaudinėjami pirkėjai? Šiaip ar taip, mažiausiai viena tokios mėsos savybė – atsparumas puvimui – objektyviai kardinaliai skiriasi. Kaip, beje, ir gamybos metodas (parduotuvinė rūkyta mėsa, kaip matėme, visai nerūkoma). Taigi, prekybininkai mus įžūliai apgaudinėja, o ką mes?

Apie Lietuvos Respublikos Seimo darbo optimizaciją

Taigi, visgi pakalbam rimtai apie tą įstaigą. Iškart sakau – jei skaitote šitą tekstą, labai noriu jūsų komentarų. Nesvarbu kokių, bet kuo išsamesnių ir kuo daugiau.

Ką aš manau apie tą kontorą – ogi tai, kad tai visiškai vadybiniu požiūriu neefektyvi įstaiga, kurios valdymas, galima sakyti, garantuoja blogus darbo rezultatus.

Esminės problemos, kurias matau bei darbo pagerinimai:

1. Neadekvatūs atlyginimai. Vienas Seimo narys atstovauja keliasdešimt tūkstančių rinkėjų, tačiau lyginant su komercinėmis įmonėmis, atlyginimai absoliučiai neatitinka realistinių dydžių, kas tampa korupcijos garantu. Nesigilinant į skaičiavimus, Seimo narys turėtų gauti ~15-20k litų į rankas bei gauti atitinkamą kompensaciją, išėjęs iš darbo (baigęs kadenciją). Tokie atlyginimo dydžiai reikalingi tam, kad bent jau dėl buitinių problemų toks seimūnas netaptų lengvo uždarbio ieškotoju.

2. Silpnas motyvavimas. Seimo nariai nėra objektyviai suinteresuoti gerais savo darbo rezultatais. Paprasčiausias motyvatorius galėtų būti rentų suteikimas, su viena išlyga – kad rentos būtų pririštos prie objektyvių valstybės veikimo rodiklių, pvz., darbo užmokesčio vidurkio ar medianos, BVP ar (mano manymu, geriausias variantas) valstybės prekybos balanso. Tokiu atveju Seimo nariai galvotų ne tik apie esamą situaciją, bet ir apie tai, kokias pasekmes jų įstatymai duos po 20 metų.

3. Išvis elementarus dalykas – tai darbuotojų mokymai 🙂 Seimas irgi yra įstaiga, o seimūnai – darbuotojai. Tačiau stebėtina, kad šie darbuotojai nėra mokomi. Tokioms atsakingoms pareigoms mokymai yra absoliučiai privalomi, ypač dar, kai Seimo nariai užima tokias specifines pareigas, kurioms jokiose aukštosiose mokyklose mokymų išvis nebūna. Į mokymų programą privalomai turi būti įtraukti ekonomikos ir apskaitos pagrindai, teisės pagrindai, vadybos pagrindai, tam tikras bazinis istorijos, politologijos, sociologijos kursas. Manau, kad koncentruotą kursą būtų galima sukišti į 2-3 mėnesių vidutinio intensyvumo mokymų programą. Tada anie seimūnai bent jau suprastų, ką išvis jie daro.

4. Darbuotojų skaičiaus optimizavimas. Pusantro šimto seimūnų Lietuvai per daug. Esant tokiam skaičiui Seimo narių, vietoj seimo gaunasi balaganas. Jau nekalbant apie tai, kad rinkėjai patys nežino, koks seimūnas už ką atstovauja. Tiesą sakant, mane stebina, kai per rinkimus perskaitau savo renkamo seimūno pavardę, kuris jau kokioj 5-oj kadencijoj, o apie kurį aš nieko negirdėjęs. Sumažinus Seimo narių skaičių iki maždaug 70-80, rezultatas būtų žymiai geresnis.

5. Specialistų įtraukimas į Seimo darbą. Vietoj pusės dabar esamų seimūnų puikiausiai galėtų būti ne renkami, o samdomi gerai apmokami patarėjai (po vieną ar netgi du kiekvienam Seimo nariui), turintys teisę pasisakyti Seimo posėdžiuose bei dalyvauti komisijose vienodai, kaip ir išrinkti Seimo nariai, skirtumas tik toks, kad patarėjas neturėtų balso teisės, priimant įstatymus ir būtų samdomas kiekvieno Seimo nario pasirinkimu. Samdomi profesionalai profesinių žinių reikalaujančius uždavinius spręstų kardinaliai geriau už renkamus mėgėjus. Dar vienas tokio sprendimo privalumas būtų tai, kad bent pradžioje šitai sumažintų pasipriešinimą dėl Seimo narių skaičiaus mažinimo.

6. Visiškas vykdomosios ir įstatymus leidžiančios valdžios atskyrimas. Nori dirbti vyriausybėje – atsisveikink su seimo mandatu.

7. Draudimas pereiti iš partijos į partiją Seimo nariams, išrinktiems pagal partinius sąrašus. Nori pereiti į kitą partiją – atsisakyk Seimo nario mandato.

8. Galimybė atšaukti tiesiogiai išrinktus Seimo narius, vykdant perrinkimą, jei surinkta 5 procentai rinkimo teisę turinčių gyventojų parašų atitinkamoje balsavimo apylinkėje.

9. Darbo rezultatų kontrolė. Turi būti finansuojama komisija, kuri likus metams iki rinkimų įvertintų visų išrinktų partijų bei Seimo narių skelbtas rinkimines programas dėl įvykdymo. Įvertinimo rezultatai turi būti skelbiami viešai. Komisija turi būti sudaroma to paties Seimo sprendimu prieš kiekvienus rinkimus kito Seimo rezultatų vertinimui iš asmenų, kurie nėra Seimo nariai ir nesibalotiruoja ateinančiuose rinkimuose.