Tag Archives: rinka

Neekonominė ekonomika prieš rinkos dėsnius

Cukrus yra toks paprastas dalykas, tačiau net ir toks paprastas dalykas gali būti toks įdomus, kai panagrinėji su juo susijusius ekonominius reiškinius. Gal dėl to, kad cukrus – viena iš ypatingų prekių. Prekė, be kurios lyg ir galėtume išgyventi, tačiau be kurios gyventi negalime.

Cukrus ir laisvoji rinka

Galim prisiminti, kaip kadaise mums buvo įvestas cukraus akcizas, sudarantis bene pusę cukraus kainos ir vėliau dar veidmainiškai pervadintas į kažkokį „cukraus mokestį“ ar kaip ten, kartu  debiliškai paskelbiant, jog esą cukraus akcizas panaikintas. Valdžiai trūko lėšų, bet įvedant cukraus akcizą, buvo skelbiama, esą dėl mažos cukraus kainos lobsta naminės varytojai – tai mat būsianti kova prieš girtavimą. Tačiau šie mokesčiai – tai niekai, tik paviršinės įdomybės. Cukrus pasidaro ypatingai įdomus, kai panagrinėji jo kainas ir savikainas.

Klasikinis, nykus, dar Markso formuluotas, o dabar taip visokių LLRI frydmanistų mėgstamas ekonomikos modelis yra paremtas mintimi, kad pridėtinės vertės kūrimo procesas yra balansuojamas rinkoje esančios konkurencijos tiesiogiai.

Na, taip, suprantu, kad formuluotė paini. Tai tiesiog reiškia įsitikinimą, kad jei pvz., koks nors cukrus gaminamas su savikaina 2 litai už kilogramą, o parduodamas po 5 litus, tai jo pardavimo kaina greitai kris iki kokių 2,5 lito (2 litai savikainai padengti ir puslitis – investicijoms, t.y., savininkui), nes visi cukraus gamintojai konkuruos ir mažins kainas taip, kad pelnas minimizuotųsi. Tokiu primityviu įsivaizdavimu yra paremta visa ta „laisvos rinkos“ idėja.

Rudasis, baltasis ir nevalytas cukrus

Taigi, problemėlė tokia: cukraus savikainoje, kiek atsimenu, viena iš didesnių sudedamųjų yra toks procesas, kaip balinimas arba valymas, dar berods vadinamas rafinavimu. Baltą cukrų pagaminti kainuoja žymiai brangiau, nei, nevalytą. Rudas cukrus, kuris gaminamas, maišant melasą su baltuoju cukrumi, yra truputį brangesnis už paprastą baltą.

Parduotuvėje baltas cukrus kainuoja kokius porą litų už kilogramą. Ar tai du su puse – maždaug. Paprastas nevalytas cukrus – kainuoja apie keturis-penkis litus. Už pusę kilogramo. Arba dar brangiau. O lyg ir brangiausiu turintis būti rudas cukrus – kainuoja maždaug tiek pat, kiek ir nevalytas, o kartais net ir pigiau, priartėdamas net ir prie baltojo cukraus kainos (taip taip, rudasis cukrus, kurio perdirbimas kainuoja daugiausiai, kartais kainuoja pigiau, nei tas, kurio savikaina mažiausia).

Norit pasianalizuoti? Galiu pasakyti tik tiek, kad su jokiomis gamybų, pardavimų, pakavimų ar pervežimų apimtimis tokie kainų skirtumai neturi ničnieko bendra.

Kiti, jau necukriniai ekonomikos ir rinkos paradoksai

Jei jau sugebėsit atsakyti į klausimus apie cukraus kainas, tai pabandykit pasakyti atsakymus dar krūvelei klausimų:

  • kodėl geltona tekila pas mus brangesnė už baltą,
  • kodėl puikus Fuldataler tonikas kainuoja ne ką brangiau už šūdiniausią limonadą iš sacharino ir naftos, o gerokai prastesnis Schweppes tonikas kainuoja porą kartų brangiau,
  • kodėl mes už dujas mokame daugiau, nei daug toliau nuo Rusijos esantys vokiečiai,
  • kodėl buto šildymas Vilniuje kainuoja porą kartų daugiau, nei ištiso nuosavo namo šildymas
  • kodėl šūdinos Sony muilinės yra brangesnės už daug geresnius kitų gamintojų fotoaparatus,
  • kodėl suknistas šūdkibinis Trakuose sėkmingai parduodamas už 5-8 litus, lyg tai būtų kažkoks kepsnys,
  • kodėl Vilniuje butai iki šiol brangesni, nei daugelyje išties rimtų Vakarų Europos miestų,
  • kodėl Apple fanai kvankšta ir kvankšta,
  • kodėl Vilniuje butų nuomos kainos prieš porą metų sugebėjo pakilti beveik iki vidutinio atlyginimo dydžio,
  • kodėl pas mus vaistai brangiausi ES,
  • kodėl kiniečiai, uždirbdami tiek milijardų, taip skursta,
  • kodėl taip sėkmingai egzistuoja toks darinys, kaip Rubicon,
  • kodėl Canon ir Nikon vis nepadaro padoraus entry levelio veidrodinio fotoaparato, kokį galėjo pagaminti dar prieš 5 metus, o vietoj to leidžia tik vos vos pagerintus modelius,
  • kodėl daugybę metų nenaudota (bet jau šimtmetį žinoma) hibridinė automobilių pavara tik dabar ėmė plisti,
  • kodėl kažkas perka šūdiną Husquarna mechaninę žoliapjovę už 250 litų, nors puikią elektrinę kinietišką galėtų nusipirkti dvigubai pigiau,
  • …ir dar daugybę visokių kodėl.

Manau, kad ir jūs patys galite užduoti daugybę, tikrai daugybę panašių klausimų, kurie visiškai neįsipaišo į jokius „laisvos rinkos“ dėsnius.

O kokia iš viso to išvada? O nesakysiu aš jums jokios išvados. Patys pasakykit, jei sugalvosit.

Ekonomika, kaip ruletė

Ruletė - tai azartinis žaidimas

Ruletė išties galėtų būti visai neblogu ekonomikos modeliu. Jei tik truputį taisykles pakoreguosime.

Aš jau rašiau berods keletą straipsnių, kur ekonominius procesus ir problematikas nagrinėjau įvairiais būdais, pavyzdžiui, ekologiniu. Štai čia – dar vienas, paremtas tiesiog azartinių žaidimų modeliu, tiesa, su keletu neįprastų taisyklių: pirmoji nustato minimalų statymo dydį (tai ekvivalentas minimalaus investavimo į gamybą ar kitą verslą dydžiui), antroji nustato, kaip dauginasi laimėjimai (tai ekvivalentas sinergistiniams reiškiniams, pvz., vertikaliai ar horizontaliai auginamoms įmonėms, etc.), trečioji nustato, kad daugiau, nei pusė statymų yra pelningi, be to, žaidimą finansuoja ruletės savininkas (tai, kad žaidėjai laimi daugiau, nei pralošia – pridėtinės vertės gamybos teigiamumo ekvivalentas). Ketvirtoji taisyklė atlieka realaus finansų persiskirstymo rinkoje funkciją (per žmonių pirkinius, įmonių tarpusavio santykius, valstybę ir t.t.).

Taigi, ruletė su paprastomis taisyklėmis:

  1. Minimalus statymas – 1 litas, galima statymus daryti ant tiek langelių, kiek tik norite
  2. Jei laimite daugiau, nei vieną langelį, tai jūsų laimėjusių langelių išlošimas dauginamas iš laimėjusių langelių skaičiaus
  3. Ant ruletės yra N*3 langelių ir metama N*2 rutuliukų, kur N=žaidėjų skaičiui, o ruletės savininkas ant kiekvieno langelio papildomai stato 1 litą
  4. Laimėjimai dalinami pagal proporciją: visi pastatyti pinigai sumuojami, gauta suma dalinama iš bendro išlošimų dydžio ir paskirstoma proporcingai išlošimams.

Gal lengviau būtų įsivaizduoti, kaip tai veikia, jei panagrinėtume tiesiog paprastą lošimo atvejį:

  • Turime 3 žaidėjus. Vienas turi 1 litą, antras turi 3 litus, trečias turi 9 litus.
  • Ruletėje yra N*3=9 langeliai
  • Pirmas žaidėjas pastato ant vieno langelio (sakykim, 1), antras – ant trijų langelių (sakykim, 2,3,4), o trečias – ant visų 9 langelių. Papildomai po litą ant kiekvieno langelio pastato ir ruletės savininkas.
  • Žaidimo metu metami N*2=6 rutuliukai. Iškrenta, sakykim, 1,2,3,7,8,9 (pamodeliuoti galim įvairių variantų)
  • Bendra pastatytų pinigų suma lygi 1+3+9+9=22 litai.
  • Bendra išlošimo suma pirmam žaidėjui – 1, antram žaidėjui – (1+1)*2=4, trečiam žaidėjui – (1+1+1+1+1+1)*6=36, suminis išlošimų dydis – 1+4+36=41, vienam išlošimo vienetui tenkantis laimėjimas – 22/41=0.54lt
  • Kitaip tariant, po tokios statistinės žaidimo partijos pirmasis žaidėjas turės 1*0,54=0,54lt, antrasis – 4*0.54=2.16lt, trečiasis – 36*0,54=19.44lt

Kaip matome, schema labai įdomi – jei statymas yra per mažas, t.y., mažiau, nei du langeliai, nueini tiktai į minusą. Prie tam tikro dydžio gauni lyg ir sąlyginai stabilią situaciją – laimėdamas 2/3 (laimėjimų vidurkis), esi padėtyje, kuri lyg ir smukdo, bet bent jau pradžioje – ganėtinai minimaliai. Čia kyla ir dar vienas įdomumas – iš principo gali ir nepasisekti, jei pradžioje skaičiukai iškris nelaimingai, tačaiu jei pasiseks, gali gauti ir gerą augimo pagreitį (jei antram žaidėjui būtų iškritę ne 2/3, o 3/3 langeliai, koeficientas būtų buvęs ne 4, o cieli 9, tuo tarpu laimėjimas būtų pasidaręs lygus ~4,32lt). Kartu galim pastebėti, kad viršijus tam tikrą skaičių, laimėjimas auga visada, nepriklausomai nuo to, kaip statai, sėkmingai, ar ne. Nes tiesiog bendras laimėjimų skaičius yra teigiamas.

Kas vyksta toliau? Galim nesunkiai suprognozuoti, kad pirmasis žaidėjas taip ir lieka bankrotu, antrąjam greičiausiai irgi galų gale nepasiseka, o trečiasis po kiek laiko visiškai uzurpuoja žaidimą. Iš esmės, galim pastebėti ir tai, kad tas trečiasis išvis prakišti gali tik vienu atveju – jei per proto aptemimą ims statyti visus pinigus ne ant visų ar daugumos, o ant vieno ar dviejų langelių.

Kokius galime sugalvoti scenarijus iš realybės, kurie atitiktų čia nagrinėjamus? Ko gero tokius:

  1. Pirmasis, vos litą teturėjęs žaidėjas – ko gero, kažkokio varguolio ekvivalentas. Pinigų suma atrodo lyg ir pakankama pradėt verslui, tačiau paaiškėja, kad tikrovėje reikalingos sumos yra keleriopai didesnės, nei numatyta. Man tai labai primena įdomią situaciją, kur steigdamas įmonę, mokesčius turi mokėti anksčiau, nei gavai pelną. Gaunasi, kad investuoji, investuoji, o kiek uždirbi – tiek mokesčiams nueina ir dar skolingas lieki.
  2. Ganėtinai stabilios, realų, paskaičiuotą, nors ir rizikingą startą darančios įmonės situacija. Išlošimo tikimybė yra truputį didesnė, nei pralošimo, tačiau pinigų augimas nėra labai jau stulbinantis netgi vidutinės sėkmės atveju. Kas labai įdomu – įmonės likimas priklauso nuo pirmųjų žingsnių sėkmės. Jei pirmas išlošimas pasisekė – įmonė turi gerus šansus augti toliau. Jei nepasisekė – pereinama į vegetavimą ir užsidarymą.
  3. Garantuotas išlošimas yra pas smarkiai diversifikuotas arba ypatingai stiprias finansiškai įmones – tokias, kurios priinvestuoti gali belenkur ir kurioms nusispjaut, kad trečdalis investicijų taps į balą išmestais pinigais – pakankamai pelno atneš likę du trečdaliai. Iš esmės, monopoliams, bankams ir pan. organizacijoms būdingas modelis, kur galima remtis ir matematiniu sėkmės modeliavimu tiesiog dėl pakankamai didelių imčių, padengiančių daugumą ar išvis visus įmanomus atvejus.

Ar primena tą modelį, kuris yra Lietuvoje? Sakyčiau, kaip toks primityvus abstraktas, gaunasi savo savybėmis netgi visai artimas realybei, ypač dar jei žaidimą pakoreguotume taip, kad būtų pvz., 6 pirmo tipo žaidėjai (minimalus statymas), 3 antro tipo (*3 statymas) ir 1 trečio tipo (statymas ant visų). O kaip galima pakeisti žaidimo taisykles, kad situacija kiek pagerėtų?

Pratęsiant apie muziką, konkurenciją ir degradaciją

Po to, kai parašiau apie tai, kaip vyksta muzikos degradacija dėl komercializacijos, kilo baisi diskusija, kurią dar pas save pratęsė ir blogosferų žvaigždė Maumaz. Tačiau pastebėjau keletą dalykų, kuriuos, matyt, teks paaiškinti atskirai.

Labai simptomatišką reakciją pademonstravo įžymusis Maliboo, kuris, beje, pakankamai susijęs su industrija, tad daug ką mato iš vidaus: nei neperskaitęs mano straipsnio, o tik antraštę, pareiškė kažką apie tai, kad aš senas perdyla ar tai kažkas panašaus ir todėl stradalinu nostalgija ir matau tik tai, kas rodoma TV, todėl galvoju, kad nieko gero neatsiranda. Nuostabu, kad jis pats ir įvardino tą situaciją, apie kurią rašiau: per TV mums kišamas šlamštas, o rimtoms grupėms tenka slėptis, t.y., jos netampa supergrupėmis 🙂

Taip, aš būtent neteigiu, kad gerų atlikėjų sumažėjo – manau, kad jų kiekis išlieka panašus, kaip ir prieš kelis dešimtmečius, o gal net ir didesnis (nors vėlgi, atmieštas ir didesniu kiekiu mėšlo – atpigusių miksavimo ir įrašymo priemonių pasekmė). Sumažėjo tiktai kiekis gerų atlikėjų, prasimušančių į superžvaigždžių, į supergrupių, į superatlikėjų tarpą. Superpopuliarumą vietoj talentų žymiai dažniau gauna šlamšto atlikėjai, tuo tarpu rimtesni vis labiau verčiami slėptsi undergrounde. Būtent todėl ir klausinėjau ne apie tai, kokią muziką kas mėgsta (kažkodėl daugelis būtent taip suprato klausimą), o apie tai, kokios yra žymiausios, labiausiai vertos dėmesio grupės.

Ir taip, iš komentarų sprendžiant, pikas, didžiausias kiekis tikrų supergrupių – žvaigždžių ir pagal muzikos išliekamąją vertę, ir pagal populiarumą, ir pagal produktyvumą – tenka maždaug kokių 1965-1985 periodui, tuo tarpu po 1990 tokių grupių daug mažiau ir joms dažnai tenka tenkintis populiarumu specifiniuose, žinančių žmonių ratuose. Tai, kaip bebūtų keista, gan atitinka ir lentelę iš Vikipedijos, kur galima pažiūrėti perkamiausius visų laikų albumus: topo viršuje karaliauja ne tik to aukso amžiaus atlikėjai (Michael Jackson, Pink Floyd, etc.), bet net ir patys albumai, išleisti tuo aukso amžiaus metu. Ir neatrodo, kad tai susiję su tuo, kad tie albumai pardavinėjami ilgesnį laiką – parduodamiausių grupių sąrašas rodo dar ryškesnę situaciją. Ir tai nepaisant to, kad bendri muzikos industrijos pardavimai nuo to laiko, kiek atsimenu, išaugo keleriopai, t.y., naujoms žvaigždėms turėtų būti lengviau pakilt į viršų, t.y., norint gauti palyginamus skaičius, kokią nors Britnę turėtume dalinti iš trijų ar pan. vien dėl bendro industrijos augimo.

Aš pabandžiau paieškoti įvykių, kurie gal būt būtų susiję su tais pokyčiais – pirmiausiai staigiu superatlikėjų skaičiaus augimu, o paskui staigiu smukimu. Įvykiai įstrigo keli: 1963 metais sukurtos kompaktinės kasetės, leidusios lengvai kopijuoti įrašus, 1964 atsiradusios pirmosios piratinės radijo stotys (vienu metu kai kurios turėjo net po keliasdešimt milijonų klausytojų – tai unikalus fenomenas), nuo 1967 – muzikos festivaliai (garsusis Woodstock – 1969). Matyt šie keli asisteminiai dalykai ir davė impulsą visam tam greitai atėjusiam aukso amžiui.

Per kažkiek metų piratinės radijo stotys buvo išnaikintos, tačiau matomai kartu su festivaliais jos davė vieną iš stipriausių postūmių: gerai atrinkta muzika, transliuojama milijonams žmonių, leido susikurti ištisoms muzikos kryptims ir iškilti tikroms žvaigždėms. Tai aiškūs organizuotumo požymiai. Muzikos industrijai prireikė nemažai laiko, kol tas stotis išnaikino. Jei bandau palyginti su dabartiniu periodu – matau vieną: rimtų piratinių stočių analogo nėra (o gal aš nematau?), t.y., muziką tenka daugiau atsirinkinėti pačiam, o tai keblu. Remtis masės sprendimais – irgi negalima, nes masei smegenis plauna industrija. Tuo tarpu superfestivalių vietą užėmė superkoncertai – tai irgi daug ką pakeitė.

Jau to muzikos aukso amžiaus pabaigoje turime porą kitų įvykių – 1981 atsirado MTV, o paskui – ir krūva kitų muzikinių TV, kurios kardinaliai pakeitė formatą: svarbiu tapo neretai tiktai vaizdas, o ne garsas. Matomai visgi čia prasidėjo dainavimas papais. 1982 – kompaktiniai diskai, kurie menamai turėjo geresnę kokybę, o išties – esminį privalumą: buvo neperrašomi. O jau tik vėliau tie garsūs dirbtinių žvaigždžių fenomenai, prasidėję nuo visokių ten eurodisco žvaigždelių.

Taigi, turiu pasakyti, kad paanalizavus situaciją detaliau, raktiniai įvykiai ima atrodyti kiek kiti. Tačiau situacija savo esme nepakinta, o tik ima atrodyti dar prasčiau.

Dabar atskirai kai kuriems silpnapročiams bandantiems taikyti rinkos ir verslo kriterijus muzikoje: menas nėra komercija, o komercija nėra menas, net jei tame dalyvauja pinigai. Muzikoje ir mene produkto lygį apsprendžia ne komercijos, o meno dėsniai. Nors Modern Talking ir C.C.Catch priklauso tam pačiam klausytojų segmentui, jie tarpusavyje nekonkuruoja, t.y., vartotojas nedaro pasirinkimo tarp vienų ir kitų, o ima abu. Abu ima ir Led Zeppelin bei Deep Purple gerbėjai. Ir netgi Led Zeppelin bei Modern Talking gerbėjai ir platintojai nekonkuruoja dėl muzikos tarpusavyje, o konkuruoja nebent tik dėl platinimo kanalų (t.y., galimybės girdėti savo muziką). Kitaip tariant, remtis rinkos dėsniais mene – tai fatališka klaida, nes negali veikti patsai bazinis rinkos principas – konkurencija.

Dar keli iškreiptumai, neatitinkantys rinkos dėsnių: meninis produktas nesensta, o kaupiasi, t.y., jei 1970 pirktą mašiną jau 1985 teko išmest į šiukšlyną, tai tais pačiais metais sukurtos muzikos galima klausytis ir dabar. Kitas – kad menama vagystė, esant muzikos kopijavimui taip ir lieka menama, t.y., tiesiog sugalvota muzikos industrijoje. Nes nuo kopijavimo tiesioginio nuostolio nėra ir negali būti. Tačiau kaip ir komercijoje, taip ir muzikoje veikia rinkos ribotumo dėsnis: bet kuris klausytojas per laiką X negali perklausyti daugiau, kaip N muzikos. Deja, šitas dėsnis tik sustiprina kitų blogybių veikimą: muzikos industrija tampa kraštutinai suinteresuota perskirstyti tą rinką, maksimaliai išplėsdama pelningiausią (komercinį, dirbtinį) segmentą, o kartu kuo labiau sumažindama ilgalaikį (supergrupių, turinčių didele išliekamąją vertę) segmentą, nes jis pagal apibrėžimą yra nepelningas, kaupiamasis, stabdantis kitus segmentus.

Kaip matome, komercijos dėsnių taikymas mene ir dominavimas yra visiškai nesuderinama su pačia kūrybos esme: laimi ne geri kūrėjai ir atlikėjai, o tik tie, kas turi gerus marketingistus ir yra remiami didelio kapitalo. Laimi būtent tie, kas duoda lengvą ir didelį pelną muzikos industrijai. Žvelgiant į esminę priežastį – akivaizdu, kad kaltas yra matavimas pinigais. Kai kūrinys yra įkainojamas ir apmokestinamas – tada ir atsiranda šūdžvaigždžių fenomenas. Akivaizdu, kad vien dėl komercinių kompanijų veikimo muzikos „rinkoje“ turime tos „rinkos“ iškreiptumus, išvirstančius į tai, ką matome: populiariausiais tampa toli gražu ne geriausi atlikėjai – Yva pralenkia Foje, o kokia nors Paris Hilton pralenkia Nine Inch Nails. BTW, gal kam įdomu bus – teko skaityt, kad JAV muzikinėje rinkoje 83 procentus albumų išleidžia 5 didžiausios kompanijos, t.y., rinka kontroliuojama žostkai. Grįžkim dar kartą prie komercijos: konkurencijos muzikoje nėra.

Na ir baigdamas, specialiai idėjiniams piratams (žinau, kad yra tokių): jei norite kažką keisti, pažeisdami įstatymus ir nusikalsdami, pirma pagalvokite, ką darote. Ir jei jau jaučiatės idėjiniais kovotojais, platinkite, atsirinkdami – kokybė lemia viską, tuo tarpu perteklinė kiekybė tiktai trukdo, trukdo tragiškai. Neplatinkite šūdpopsio, o platinkite tiktai tuos, kas verti platinimo. Nedarykite paslaugos muziką žudančiai industrijai, padėkite nepriklausomiems kūrėjams. Dar daugiau – gali būti, kad tie nepriklausomi kūrėjai, jei paprašysite, netgi suteiks jums teisę platinti jų kūrybą, t.y., daryti viską legaliai. Tapkite piratinių radijo stočių tradicijų tęsėjais – ir gal kažkas pasikeis.