Rokiškis Rabinovičius

Jei kas nors paklaustų, kokia atsirado technologija, per paskutinį dešimtmetį apvertusi IT aukštyn kojomis, vargu, ar galėtume tokią rasti. Kita vertus, buvo daugybė smulkių, lyg ir gana neesminių pokyčių, kurie išties aukštyn kojomis apvertė ir IT, ir daugelį mūsų įpročių. Na, gal ir ne visai aukštyn kojomis, bet tiek, kad vargu sunku patikėti tuo, kas buvo (tiksliau – ko nebuvo) prieš dešimtmetį.

Kaip bebūtų keista, dauguma pokyčių – ganėtinai nedideli, kiekvienas jų atrodo lyg ir neesminis, gal tik keli – didesni, bet irgi savaime nieko nekeičiantys. Bet juos visus sudėjus, atrodo, lyg IT būtų pergyvenęs tikrą revoliuciją.

Taip, lyg informacinės technologijos būtų gimusios iš naujo – šį kartą jau ne IT specialistams, o paprastiems žmonėms.

Vietoj kineskopų – LCD monitoriai

Ar pastebėjote, kaip pasikeitė monitoriai? Taip, vietoj kineskopų atsirado skystųjų kristalų ekranai – dar prieš 10 metų jie atrodė, lyg kosminė technologija, klaikiai brangi ir duodanti prastą rezultatą (vaizdas ekrane stabdydavo, kaip sulėtintame filme), o dabar naujo kineskopinio monitoriaus rasti kur nors beveik neįmanoma. Taip, ekranų rezoliucija, skaičiuojant taškais, sumažėjo kokius keturis kartus (kineskopai jau apie 2000-uosius duodavo iki 3000 pikselių į plotį). Apie nežmoniškai iškraipomas spalvas – išvis nekalbu (tai toks vambzdec, kad kol nepamatai pavyzdžiais – negali nei patikėt). Bet kam tai rūpi? Rodo spalvingai, kontrastingai, ryškiai – ir gerai.

Sunku net įsivaizduoti, kad galėtume laikyti ant stalo 21 colio kineskopinį gremėzdą, o LCD galim turėti ir gerokai didesnį – gal net ir 30 colių arba didesnį: žaidimams ar filmams žiūrėti. Beje, ekrano formatas irgi ėmė keistis. Plačiaekraniai displėjai tapo įprastais. O po 10 metų gal jau naudosime ir lanksčius ekranus?

Ryšys – Wi-Fi ir optika vietoje modemų, interneto greitis ir Youtube

Ne taip seniai atsirado ir Wi-Fi – tai puikus dalykas. Dabar sunku net įsivaizduoti, kaip be WiFi galima buvo gyvent. Nešiojamas kompiuteris be Wi-Fi – tai ne kompiuteris, o niekam nenaudinga dėžė. Netgi mobilus telefonas, nepalaikantis Wi-Fi – tai kažkoks nepilnavertis daiktas. Viešbutis, kuriame nėra Wi-Fi – tai ne viešbutis, o landynė. Kabokas be Wi-Fi – tai ne kabokas, o chronių girdykla. Wi-Fi turi būti visur.

Bevirvėlaidžiai ryšiai taip visur išplito, kad kai kurie jau ima kliedėti apie bevirvėlaidę elektrą, kuri leis net ir lygintuvais naudotis be laidų – tada visos namų šeimininkės bus laimingos. Dėl to galiu nuraminti – bevirvėlaidė elektra atsiras tiktai tada, kai atsiras žmonės, neiškepantys mikrobangėse krosnelėse. Bet nenukrypkim nuo temos.

O atsimenat modemus? O aš dar atsimenu tokias Hayes protokolo komandas, kaip ATDP ir ATDT, tiesa, kitų jau nepamenu. Modemai savo tobulumą pasiekė kaip tik apie 2000-uosius, o paskui greitai išnyko. Kaip tik apie tą laiką visur išplito šlykštūs softiniai modemai, suryjantys visus procesoriaus resursus.

Ryšių patobulėjimas per paskutinius 10 metų – nesusvietnas, nors reikia pasakyti, kad vyko ne be iškrypimų. Pakanka prisiminti, kaip apie 2000 metus mums buvo kišamas bene 1980 sukurtas ir jau sukūrimo momentu atgyvenęs ISDN. Labai smagu, kad Telekomas nesugebėjo išlaikyti laidinio monopolio, nes ir dabar tuo ISDN turėtume naudotis. Tačiau dabar kai kurie gauna tikrą šviesolaidį realiai iki namų ar ofiso. Prieš dešimtį metų optinio kabelio kainos buvo kažkokios nesveikos (berods siekė šimtą litų už metrą), o dabar tai visai įperkamas dalykas.

O dar, o dar, prieš dešimtį metų interneto greičiai buvo nesuvokiamai maži. 56kbps namams atrodė visai pakankamais. Dabar daugelis namie turi 100 ar netgi 1000 kartų greitesnį ryšį, nei tada. Filmukai internete atrodė, kaip absurdas (kiek trafiko???), o dabar sunku įsivaizduoti internetą be Youtube.

Stacionarūs ir nešiojami kompiuteriai

O taip, per dešimt metų pasikeitė ir kompiuterių pobūdis – 2000 dominavo staliniai, tuo tarpu laptopas (kalbainiai bandė įpiršti žodį „skreitinukas“) buvo nepaprasta prabanga. Dabar eilinis laptopas kainuoja ne ką daugiau, nei vidutiniškas stalinis, o stalinius perka tik žaidimų superfanatai, kompiuterastai ar ypatingai atkakliai pinigus taupančios kontoros. Na, gal čia truputį perdedu, bet panašu, kad lūžis įvyko.

O dabar prasideda naujas lūžis – gan ilgai ir labai nesėkmingai prastumdinėti tabletai, atrodo jau užėmė savo nišą. Tačiau vis dar turim nesusipratimą – visokius ebukų ryderius, kindlus ir panašius daiktus – visą dešimtmetį įvairios kompanijos vis bandė juos įpiršt. Per ilgą laiką kažkas pavyko, tačiau kertu lažybų, kad po 10 metų jie jau atrodys kaip nesusipratimas, kuris negalėjo egzistuoti. Panašiai, kaip dabar nesusipratimu atrodo prieš dešimtmetį plitę delniniai kompiuteriai.

O dar, ar atsimenate, kad prieš 10 metų tipinio laptopo baterija telaikydavo pusantros-dvi valandas? Kokiam nors vienam posėdžiui to gal ir pakakdavo, tačiau dabar tai atrodo neįmanoma. Vietoj tais laikais įprastų nikelio akumuliatorių dabar visur ličio baterijos.

Kompiuterių našumas, periferinė įranga ir visokie pagerinimai

Tuo pat metu atrodo, visa ta psichozė su kompiuterių našumo didėjimu daugmaž baigėsi. Bet kokioms kasdienėms reikmėms pilnai pakanka kompiuterio, pagaminto dar 2000 metais. Na, nebent disko vietos filmukams pritrūktų. Na, gal dar atminties truputį daugiau reiktų. Tai labai silpnas pokytis, jei palygini su tuo, kiek reikalavimai kompiuteriams keitėsi iki tol. Pvz., naudotis 1995 pagamintu kompiuteriu apie 2000 metus jau buvo pakankamai problematiška – elementariai stabdydavo. Bet to ir galima buvo tikėtis – jau prieš dešimt metų imta kalbėti, kad kompiuterių našumo resursai dešimtis kartų viršija poreikius.

Bet būtinybės – būtinybe, o galimybės – galimybėmis. 2000-aisiais 128 megabaitai atminties ir 10 gigabaitų disko berods buvo norma, tiesa? Dabar galima turėti 4 gigabaitus atminties ir terabaitą disko. Ir nieko tai nenustebins.

Kita vertus, taip išaugo tik kai kurių kompiuterio dalių galimybės. Dabar jau priartėta prie fizinių dažnio didinimo ribų, tad procesoriaus našumą smarkiai padidinti galima tiktai pereinant prie masyviai paralelinių architektūrų. O, taip – multicore procesoriai išplito būtent per paskutinius 10 metų. Ir taip, būtent per paskutinį dešimtmetį bandyta pajudėti link 64 bitų, tačiau atrodo, kad lūžis neįvyko… Gal jis įvyks per kitą dešimtmetį?

Būtent per paskutinį dešimtmetį visur išplito 4,5 ar net 7 kanalų garso sistemos. Iki tol būdavo paprastai – dvi kolonėlės ir viskas. Perteklius kolonėlių pradžioj žavėjo, tačiau ilgainiui tai ėmė tiktai nervinti. Muzika iki šiol yra tiktai stereo, tačiau trimatis garsas svarbus tiems, kas nori namų kino ar mėgsta naujesnius kompiuterinius žaidimus.

O, taip, dar paprastas dalykėlis – taigi berutuliukės bevirvėlaidės pelės, jų dar ne taip seniai visai nebuvo. O dabar pelės optinės. Ir dabartiniai kompiuterių savininkai net įsivaizduot negali, kas tai yra pelė, kurią stumi į vieną pusę, o ekrane ji juda vingiais į visur, bet tik ne ten, kur reikia.

O dar atsirado USB. Taip, jis berods lyg ir anksčiau atsirado, bet visi jį ignoravo. Tačiau prieš mažiau, nei 10 metų įvyko posūkis ir USB užvaldė viską. Dabar galima atrasti netgi tokių absurdų, kaip USB ventiliatoriai ir USB šviestuvai. O kartu išnyko visokie flopikų diskasukiai. Jie niekam nereikalingi buvo jau ir 2000-aisiais, tačiau labai ilgai buvo visiems kišami, kaip neaišku, kam reikalingas, tačiau būtinas priedas. Dabar vietoj jų – skaitytuvai kortelėms. Tuo tarpu CD-ROM įrenginius apie 2000-uosius jau masiškai keitė CD-RW, o paskui – ir DVD-RW, o dabar dar kažkokie Blu Ray atsirado…

O dar pasikeitė kompiuterių korpusai. Paprasta balta kompiuterio dėžė be jokių iliuminacijų būdavo vienintelė, kokią galėdavai gauti iki kokių 2000 metų. Paprasta balta dėžė be jokių iliuminacijų yra bene vienintelė, kurios neįmanoma gauti dabar.

Interneto naršyklės, CSS, HTML ir JavaScript. AJAX ir Web 2.0

Ganėtinai pasikeitė reikalavimai interneto naršyklėms, tačiau tie pasikeitimai buvo kažkokie subtilūs ir ganėtinai tylūs. O ir naršyklės dar 2000 metais visuotinai buvo vadinamos brauzeriais. Dabar pasakyk kam nors žodį „brauzeris“ – tai liksi nesuprastas panašiai, kaip tais laikais kam nors pasakęs „naršyklė“. Sintaksiškai HTML atrodo lyg ir nesmarkiai tepakito, JavaScript ir CSS buvo ir iki 2000, bet kažkokios smulkmenėlės pakito taip, kad eina peklon. Ne taip seniai tiesiog dėl įdomumo pabandžiau pažiūrėti įvairius puslapius, kaip jie atrodo su Netscape Communicator 4.6 ar tai kažkuriuo panašiu iš paskutiniųjų. Įsivaizduokit, nei vieno puslapio neįmanoma pažiūrėt – rodo kažkokį briedą. Negana to, tas daiktas, pasirodo, net nesuprasdavo UTF.

Galų gale atsirado ir tos kalbos apie Web 2.0, o kai kurie bepročiai jau kalba ir apie Web 3.0. Aš ilgą laiką nesupratau, ką tas Web 2.0 reiškia, o pasirodo – tiesiog įvairių internetinių tarnybų integraciją su visokiais ten AJAX ir panašiais dalykais. Tokia integracija, kad nei nesuprasi, kur kuriame puslapyje kas darosi – atrodo, užėjai į snukiaknygę, o pasirodo, kad komentuoji kažkieno blogą, ten diskutuodamas su kažkuo iš Tviterio. Ir taip toliau.

O kalbos kai kuriuose specifiniuose sluoksniuose jau sklinda, kad tikras Web 3.0 bus tada, kai Internete ims dominuoti robotai. Manot, kad visi robotai tokie buki, kaip įprasti spamo botai? Toli gražu… Kertu lažybų, kad dauguma jau esate su botais bendravę įvairiose vietose, nei neįtardami, kad kalbate ne su žmogum. Ir tokių robotų darosi vis daugiau.

UTF ir daugiakalbiškumas

Taip taip, UTF – bene kardinaliausias ir sunkiausias pokytis, apėmęs visą Internetą. Prieš dešimtmetį jis gadindavo nervus, nes dauguma programų vietoj UTF rodydavo kringelius. Dar labiau nervus gadindavo kartais pasitaikydavusios keleriopos konversijos, per kurias kringeliai pasidaugindavo ir sumaldavo bet kokį tekstą į kodą, kurio dešifruot negalėdavo net ir prityrę kompiuterastai.

O dabar jau gadina nervus visokios senovinės koduotės, naudojamos kai kuriuose interneto puslapiuose. Prisimenate Windows-1257? O jos jau nereikia, tad nėra ką čia ir beprisimint. UTF tapo daugiakalbystės panacėja, dabar net sunku įsivaizduoti, kas būtų, jei jo nebūtų.

O atsimenat, kiek būdavo koduočių ir kaip nervindavo visokie oluchai, į internetą dedantys kažkokiom dosinėm koduotėm parašytus puslapius arba tą grynai Microsoft bugų sugalvotą Baltic ISO, kuri su ISO nieko bendro neturėjo ir su niekuo nebuvo suderinama? O ar prisimenat, kaip tekdavo spėlioti, kuria koduote puslapis parašytas? Itin užveikdavo rusiški puslapiai, kur skirtingų koduočių būdavo kokios 3 ar 4. O ar prisimenat tuos įdomius hakus su iframe ir pan., kuriuos reikdavo daryti, norint viename puslapyje atvaizduoti tekstus, parašytus dviem kalbom, pvz., rusų ir lietuvių?

Daugiakalbis gyvenimas pasidarė paprastas – šitame bloge galima pavaizduoti ir rusiškas, ir lietuviškas raides, ir kinietiškus hieroglifus – vieną šalia kito. Ir vargu, ar kam kils nuo to problemų. Gal nebent kokiems amerikoniškų Blackberry savininkams – girdėjau gandą, kad tie iki šiol UTF normaliai nepalaiko, viskas tik ASCII… Tikiuosi, kad tai tik gandas.

Paveiksliukų formatai, Flash, VRML ir autorių teisės

Ach taip, per dešimtį metų pasikeitė ir paveiksliukai – galų gale PNG tapo visur ir visų palaikomu formatu. Tačiau taip ir nesugebėjo nukonkuruoti nei GIF, nei JPEG. A, taip, per tą patį dešimtmetį kažkokį savo paveiksliukų formatą bandė prakišt ir Microsoft, tačiau net pati Microsoft nesugebėjo to savo formato panaudoti. Išties, nelabai kas ir pasikeitė – tiktai paveiksliukų dydžiai: prieš 10 metų 100 kilobaitų nuotrauka atrodė gan didelė, o dabar 10 kartų didesnė atrodo gan maža… Toks nedidelis skirtumas susijęs su jau minėtu rezoliucijos sumažėjimu, sukeltu LCD ekranų. O dar, atsimenate, kaip kažkokia firma apie 2000-uosius bandė lupt pinigus iš visų, kas tik naudoja GIF paveiksliukus, nes esą visi pažeidžia kažkokias ten autorines teises?

O dar per dešimtmetį beveik išnyko VRML (Virtual Reality Modeling Language) pėdsakai. Atsimenat, apie 1999-uosius VRML buvo tapęs praktiškai standartiniu, nors ir nelabai naudojamu naršyklių pluginu? Tačiau ši į HTML panaši kalba dingo tiesiog neįtikėtinai greitai. Pabandykite VRML pluginą savo naršyklei surasti dabar – teks pavargti. Kalbos apie multiplayer 3D žaidimus naršyklėms arba netgi pačias trimates naršykles – nutilo: visas paskutinis dešimtmetis gali būti pavadintas ir 3D dingimo iš interneto dešimtmečiu… O juk 3D-Web būtų visai smagus dalykas, tiesa?  Ypač dabar, kai plinta ir trimačiai akiniai su pribumbasais.

Kita vertus, paskutinis dešimtmetis buvo Flash aukso amžius. Šis daiktas atsirado kiek prieš 2000-uosius, šitas daiktas gal po kelių metų ir ims merdėti (lenda konkurentas – SVG), tačiau buvo periodas, kai netgi kilo mada – daryti internetus grynu Flash. Po kiek laiko tokių svetainių savininkai atrado, kad jų svetainių neskaito mobiliakų savininkai, o Google – išvis ignoruoja.

O, taip, prieš 10 metų visiems buvo nusispjaut į tas autorines teises, niekas netrukdė gyvent, vis dar gyvavo atviri FTP serveriai, jų buvo krūvos. O dabar žodžiai „LATGA-A“, „LANVA“ ir panašūs – daugeliui kelia siaubą ir neapykantą. O dar po 10 metų šitos kontoros gal jau ir užsilenks. Bus matyt. Kaip tik prieš kokius 10 metų, gal truputį daugiau, pasirodė kažkokia pirma peer-to-peer programa, kurios autoriai buvo tiesiog užbylinėti. Tuo tarpu dabar tiktai peer-to-peer programos ir dominuoja failų persiuntime. Netgi Skype yra peer-to-peer programa.

Internetas, Google, Vikipedija, naujienų portalai ir socialiniai tinklai

O Google 2000 metais buvo nulis. Gal net ir išvis jų nebuvo. Kompanija, pradėjusi šūkiu „nebūti blogiu“ ir visiems skelbusi, kad jos paieškos sistema bus atviro kodo, apie tą atvirą kodą užmiršo, vos išpopuliarėjusi, o vėliau tapo šlykščiu monstru, jau keikiamu gal net baisiau, nei Microsoft. Ta kontora sugebėjo užsipatentuoti kelių šimtų metų senumo paieškos metodą, o visos kitos paieškos sistemos tiesiog nunyko. Daugeliui internetas jau tapo Google. Kai kurie į mano seną blogą atėję skaitytojai pamato nuorodą, kad Rokiškis išsikėlė į http://rokiskis.popo.lt, bet vietoj to, kad ją paspaustų, eina į Google, ten suveda „Rokiškis popo“ ir pakliūna į čia.

Socialiniai tinklai prieš dešimtmetį buvo daugiau teorinis, nei praktinis konceptas. Tuo tarpu dabar Facebook jau baigia užmušti visus lietuviškus bendravimo portalus, kartu visiškai nesiskaitydamas su vartotojų privatumu. Forumai miršta, pažinčių puslapiai dūsta, netgi dibilai iš One.lt bei supermamos šmaikštašiknės keliasi į snukiaknygę. JAV visgi laikosi kita, visai trenkta ir minimalistinė alternatyva – Twitter. Pas mus tuo tarpu tviteriauja tik blogerių elitas 🙂

O taip, o dar Vikipedija – kai apie ją tik pradėta kalbėti, ji atrodė neįmanomu dalyku – visiems atrodė, kad ją tiesiog suvandalins. Bet paaiškėjo, kad žmonių, kuriančių gėrį – begalę kartų daugiau, nei žmonių, darančių blogį. Dabar nemokėti naudotis Vikipedija – tas pat, kas nemokėti naudotis Google. Kitaip tariant, nežinai Vikipedijos – reiškia, kad nesinaudoji internetu.

Paprasčiausios naujienos internete – štai, kur ryškiausias pasikeitimas. Sunku būtų net palyginti tai, kas yra dabar su tuo, kas buvo prieš 10 metų. Juk prieš dešimtmetį pas mus tebuvo vienintelis Delfi (gerai gerai, žinau ir apie lrytas.lt, ir apie vz.lt , tačiau šitie tais laikais buvo ne tiek naujienų portalais, kiek nesusipratimais). Kiek naujienų portalų turim dabar? Ko gero, kelias dešimtis. Taip, jie visi klaikiai pablogėjo, per reklamas paprasčiau naudotis BBC ar LRT. Taip, fantastika, kad valstybinis naujienų portalas tapo bene kokybiškiausiu naujienų portalu Lietuvoje. Kas ten norėtų pašnekėti apie žiniasklaidos konkurenciją?

O kas dar? IRC pergyveno savo aukso amžių ir numirė. Prieš kokius 6-7 metus lietuviškas Aitvaras buvo pakliuvęs į didžiausių pasaulio pokalbių tinklų dešimtuką. Dabar jame tėra kokie pora šimtų vartotojų, o domeną Aitvaras.net nusigriebė kažkokie spameriai.

O dar atsirado krūvos kitų socialinių tinklų ir visokių platformų, kai kurios išvis skirtos tiktai visokių internetų integravimui… Taip, tai Web 2.0 – tasai daiktas, kurio nei nesigauna suprast.

Blogai ir blogosfera

O dar per tą laiką atsirado ir išsivystė blogai. Kažkada blogai buvo nulis, o dabar blogai jau konkuruoja su žiniasklaida. Nes žiniasklaida kemša į galvas reklamas, permaišytas su šlamštu, tuo tarpu blogai – nuomones, permaišytas su požiūriais. Vargu ar verta stebėtis, kodėl vis daugiau rimtų leidinių ima straipsnius iš blogerių – paprastų mėgėjų. Turint omeny, kiek žurnalistų prarado savo darbo vietas per paskutinius kelis metus, jau galim kalbėti apie tai, kad šie pokyčiai tampa faktu.

Kažkada lietuviška blogosfera buvo visai nedidelė, gal dėl to dar 2007 Vienastoks sukūrė Blogoramą. Dabar blogosfera išaugo jau tiek, kad sunku joje susigaudyt. Kadangi skaitote ir mano blogą, tai neverta apie tą blogosferą daug pasakoti. Patys žinot.

Pokyčiai kišenėse – mobilūs telefonai, kišeniniai kompiuteriai, GPS

O kas dar? Palm kompiuteriukai atsirado ir išnyko, mobiliakai iš pusplyčių sumažėjo iki visai mažučių, o paskui vėl išaugo iki beveik pilnavečių plytų, tik jau vadinamų „išperdžiaisiaisiaismaniaisiaisiais telefonais“, sutalpinę į save visas Palm funkcijas. Galėjo būti ir kitaip, tačiau Palm pernelyg užstabdė, su savo bandymais telefonus integruoti į delninukus. Microsoft platinta Windows CE jau atrodo užmiršta, kaip ir Palm OS. Kažkokie Android, kažkokie Linux, kažkokios dar neaiškios sistemos… O prieš dešimt metų mobiliakuose nebuvo fotokamerų, nebuvo Interneto, nebuvo nieko – tai buvo tiesiog telefonai.

Taip, tai buvo tiesiog telefonai. O dar prieš 10 metų telefonų ekranai buvo nespalvoti, kaip tik apie tą laiką ir pasirodė patys pirmi su spalvomis – tai buvo velniškai brangu ir atrodė labai kietai. Ar pažįstate dabar nors vieną žmogų su nespalvotu telefonu?

O Skype ir internetinė telefonija? Prieš kokius dešimt metų berods ir kilo pirmosios didelės IP telefonijos bangos. Lietuvoje Telekomas IP telefonijos tiekėjus netgi persekiojo teismais, tuo tarpu dabar patys tradiciniai telefonijos tiekėjai perduoda balsą per IP. O ne IP telefonija visiems tapo trukdžiu. Darosi akivaizdu, kad geras mobilus telefonas turi perdavinėti tik IP trafiką, tuo tarpu visos kalbos turi būti perduodamos internetu. Mobiliųjų telefonų firmos arba persitvarkys, arba žlugs. Bus matyt.

O dar visur išplito GPS – atrodytų, visai paprastas, bet išties toks sudėtingas dalykas. Sudėtingas realizacijos požiūriu, bet paprastas naudoti. Ir GPS jau irgi lenda į telefonus. Ko gero dar po dešimties metų mobilus telefonas bus tiesiog kažkuo, kame bus viskas. Nes ir dabar jau jame beveik viskas, ko gali prireikti.

Sugalvokit kas nors pavadinimą tam daiktui, kuris apjungia viską, nes juk pavadinimas „išmanusis telefonas“ jau dabar telefonui tinka ne daugiau, nei „elektroninė skaičiavimo mašina“ 🙂

Operacinės sistemos – Windows, Linux ir MacOS

Taip, Linux – prieš dešimtį metų ši sistema jau buvo, tačiau atrodė, lyg bugų maišas. Per tą laiką ji pakito tiek, kad nebent neišmanėlis galėtų pasakyti, jog ji kažkuo ten nusileidžia Windows.

Nepaisant to, aš savo laptope turiu legalią Windows XP ir man nusispjaut. Per tą laiką Windows Vista pasirodė ir mirė, nepaisant to, kad Microsoft, paleidusi Vištą, tyčia bandė išnaikinti Windows XP. Keista, kad Microsoft monopolija žlugo per visai kitą galą: vartotojams buvo nusispjaut į eilinės sistemos pseudonavarotus. Pasirodė Windows 7, į kurią ir vėl daugeliui nusispjaut, nors visi ir sako, kad ji nesulyginamai padoresnė už Vištą. Ir kad geresnė net ir už XP. O man pakanka XP. Kam tie linuksai?

Beje, per tą laiką berods sėkmingai nuduso BeOS, kažkur dingo ir QNX (gal vis dar gyvuoja savo karinėse nišose?), tačiau OS vystymas neįtikėtinai išaugo Lietuvoje: ar girdėjote, kad Ubuntu yra kuriamas lietuvių? O ar girdėjote, kad Wine (garsiausias Windows analogas) – irgi perpus sukurtas Lietuvoje?

O beje, įdomu – Windows XP yra 5 Windows versija. Microsoft apie 2000-uosius kažkaip keistai perrašinėjo savo pačios istoriją: Windows NT buvo Windows 4, o Windows 95 (visiškai kita Windows sistema) irgi buvo Windows 4. O kuo buvo Windows 2000? O Windows 98 ir Windows ME, kaip tik išleista 2000-iesiems? Irgi Windows 4, tur būt… O kokia Windows pas jus? Galite pažiūrėti, nuėję kažkur į Start-Run ir surinkę komandą „winver“ (tik aišku, be kabučių).

Apple, IBM, Compaq ir kiti pasikeitimai

O taip, kaip galėjau užmiršti Apple? Per dešimt metų ši kompanija iš vos ne apsibankrotinusios kontoros išaugo į gigantą, kuris apyvartomis berods jau aplenkė Microsoft? O ką čia pasakoti – Apple tiesiog parodė, kokie išties turėtų būti kompiuteriai, ir parodė tai mums jau antrą kartą – pirmą kartą parodė dar 1984, kai išleido savo garsiąją Macintosh reklamą. Apple išgyveno, nepaisant to, kad šiai įmonei buvo supranašautas aiškus galas, o jos ateitimi jau netikėjo net didžiausi fanatai.

1998 Compaq nupirko Digital Equipment kompaniją (dar žinomą, kaip DEC), kažkada tapusią ta firma, kurios dėka kompiuteriai tapo panašiais į tuos, kuriuos turime. Tačiau jau niekas neprisimena tų PDP ir VAX sistemų. Visi jau ima užmiršti ir patį Compaq, kuris buvo pirma įmone, išleidusia IBM PC kloną – Compaq Portable. Compaq irgi dingo – vos po keturių metų, 2002-aisiais, juos nusipirko Hewlett Packard.

Per paskutinį dešimtmetį galutinai nuduso ir Amiga – firma, kuri savo laiku buvo legenda. Amiga nuduso, ilgai bandžiusi vėl grįžti į IT rinką – trečiojo tūkstantmečio pradžioje dar atrodė, kad jie turi nedidelį šansą atkartoti Apple sėkmę. Dabar vienintelis Amiga kompiuterius dar primenantis dalykas – tai Google Chrome naršyklės pranešimas užlūžus, kur kažkas sakoma apie kažkokią meditaciją…

Oi, taigi asmeninius kompiuterius nustojo gaminti ir IBM – ot nuostabu, tiesa? Prieš dešimt metų tuo dar niekas nebūtų patikėjęs. Dalį savo kompiuterių verslo pardavė, kitą dalį – šiaip uždarė, o dabar gamina neaišku, ką. Ir netgi Sun Microsystems parsidavė Oracle kompanijai. Rimtai, negi iš visų senųjų IT monstrų kompiuterius tebegamina tik HP ir Apple? O gal atsirado didelių naujų žaidėjų?

Skaitmeninė fotografija

Per paskutinį dešimtmetį visur išplito ir skaitmeniniai fotoaparatai (tarp kitko – irgi Apple išradimas). Jei 2000-aisiais jie atrodė vos ne kaip išsidirbinėjimas, o jų skiriamoji geba buvo žemiau plintuso, tai dabar sunku net pagalvoti, kad fotoaparatai kažkada buvo juostiniai. Fotografuoti ant juostos, tetalpinančios kokius 20 kadrų ir be galimybės ištrinti nepavykusias nuotraukas?

Galim ir daugiau pamatyti – lygiai taip pat į skaitmeną nuėjo ir video kameros, tiesa, visai kitu keliu – šios ir anksčiau buvo elektrinės, o ne cheminės, tačiau nuo analoginių juostų perėjo prie visokių neaiškių diskelių. Manau, kad dar keli metai ir kaip nors standartizuosis su fotoaparatais.

Kita vertus, su skaitmeniniais fotoaparatais įvyko tas pat, kas ir su monitoriais: moderni nebrangi dešimties megapikselių muilinė fotografuoja prasčiau, nei senas pusės megapikselio veidrodinis. Ir problema gal net ne prastoje optikoje, kiek matricose, tačiau kam tai rūpi?

O ką praleidau, kas dar naujo ir gero atsirado?

Kertu lažybų, kad tai, ką pavardinau – tiktai dalis to, kas per paskutinį dešimtmetį taip smarkiai ėmė keisti mūsų gyvenimą. Taigi, ką praleidau?