Tag Archives: lrt

Vokalinis instrumentalinis ansamblis „Europa“ atliks jums kūrinį

Aš čia jums ne šiaip rašiau kliedesingus vertimus praeitame savo muzikiniame įraše. LRT archyvuose esantis Europe gabalas „The Final Countdown“ iki šiol ten užvadintas, kaip „Galutinė laiko atskaita atgaline kryptimi“. O pati grupė – ne Europe, o „Europa“, su tvirtapradžiu kirčiu ant gale esančios „a“. Būtent taip senesniais laikais diktoriai (kad ir garsusis Algimantas Sadukas) ir skaitydavo per radiją savo išraiškingu balsu: „Vokalinis instrumentinis ansamblis Europa atlieka kūrinį „Galutinė laiko atskaita atgaline kryptimi“

Beje, berods apie Algimantą Saduką pasakotas anekdotas, kad jis kartą per kelis mėnesius tiesioginiame eteryje pasakydavo „Dabar yra tiek ir tiek valandų, tiek ir tiek minučių„. Būtent su tais „tiek ir tiek“. Anekdotas buvo iš realybės, sako, už tai kaskart velnių gaudavęs, bet po kiek laiko pakartodavęs – juk reikia kartais pasijuokti 🙂

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Kalbainiškosios paradigmos dekonstrukcija

Ir man, ir ponui Andriui Užkalniui ne vienas užduoda klausimą – prieš ką gi mes čia kovojam, kas čia per revoliucija vyksta ir ko mes išvis siekiam. Atsakymas labai akivaizdus – užveikė, tai ir kovojam. Laisvės siekiame. Tiesiog, kad nesikištų į mūsų mąstymą. Bet, matomai, daugeliui tokie atsakymai atrodo pernelyg banalūs, o kai kurie puspročiai ima netgi vaizduotis, esą kažkas čia kovoja už kažko uždraudimą. Vienas (pas poną Užkalnį) komentaruose netgi pareiškė, esą čia kažkas norėtų uždraustį „išmanųjį telefoną“ ar kokį kitą gargarišką pavadinimą. O išties gi paprasta – vadinkit ką norit, kaip jums gražiau, geriausias, vykęs pavadinimas – nusistovės savaime, nevykę – atmirs, kažkurie kiti liks tinkami specifiniams atvejams. Natūralu.

Įvairovė augina kalbą, draudimai – žudo. Ir netgi svetimybės kalbą praturtina, jei kalba neturi kažkokio funkcionalumo, o dar daugiau – svetimi žodžiai patys priverčia kalbėtojus kurti naujus žodžius ar seniems suteikti naujas prasmes. Tik nereikia to daryti prievarta. Išprievartavimai neatneša meilės. Nors kasdien prievartaujantiems kalbainiams ir atrodo kitaip.

Iš kur ta prievarta? Tomas Venclova sako, kad iš netikėjimo – kalbainiai manantys, kad lietuvių tauta žūsta, dingsta, kad lietuvių kalba negyvybinga, mirštanti – todėl ir diegia ją prievarta – tokią, kokią patys ją įsivaizduoja. Jo žodžiais, „panikuoja dėl kalbos būtent tie, kurie visiškai netiki savo tauta, netiki, kad tai – stip­ri, padori tauta„. Negaliu nesutikti. Būtent VLKK forume daugiausiai atrastumėt visiškai lietuviškumu netikinčių žmogelių, būtent kalbainių tarpe aptiksite tiesiog isteriškai reaguojančias žmogystas, kurioms atrodo, kad dėl neteisingų kabučių lietuvių kalbai bus padaryta neatitaisoma, tragiška žala.

Natūralu, kad net ne šiaip nacionalistinis, o atvirai izoliacianistinis ir ortodoksiškas kalbainiškasis diskursas – dar ir atvirai autoritatyvinis. Būtent toks kyla tada, kai netikima tauta, kai manoma, kad žmonės tėra buka masė, kuriai reikia geležinės rankos. Tad nesvarbūs argumentai, svarbu tik tai, kad kažkuris iš kalbainiškųjų autoritetų nusprendė. Nusprendė ir viskas. Aš jau citavau kalbainių požiūrį, kai rašiau apie priešdėlį „da-„ – nesvarbu, kad nėra įrodymų apie menamą šio priešdėlio svetimumą, nesvarbu, kad kažkas randa baltišką jo kilmę. Svarbu, kad autoritetai jį draudė, todėl jis ir turi būti draudžiamas. Draudžiama, nes uždrausta, o jei uždrausta, tai ir viskas.

Bet tiksliausiai man paaiškino situaciją Aktorius. Ar žinote, kaip kalbainiai pisa aktorius? Ne, nežinote. Jūs net neįsivaizduojate. Žurnalistas, laikęs egzaminus pas Smetonienę ar net spardytas ant kilimėlio LRT buldogo kabinete, tik miglotai gali nuvokti, ką aktoriui tenka kentėt metų metus. Tačiau aktorius turi talentą – įsijausti į svetimą galvą, suprasti, kas joje vyksta, įjungti savyje kitą žmogų ir jį pergyventi, perprasti, netgi perskaityti niekada neišsakytas to žmogaus mintis. Žinote, ką man pasakė aktorius Henrikas Savickis? Puikus artistas ir dainininkas, vaidinantis jau nuo kokių 5 metų amžiaus, perėjęs devynis kalbainiškojo teroro ratus, mokantis skaityti svetimas mintis taip, kaip jas skaityti sugeba tiktai aktoriai?

Jie yra muziejininkai, atidžiai saugantys savo eksponatus„. Taip, mes, kalbos vartotojai – kalbainiams esame ne žmonės, ne kalbos vartotojai. Mes netgi ne kokie nors eksponatai, o tik negyvi baldai – muziejiniai stendai, į kuriuos įdėti kalbainių eksponatai. Kalbainiui nesvarbu, ką jūs galvojate – niekas nesiklauso taburetės ar spintos. Niekam neįdomu, ką ta spinta ar taburetė pasakys. Kalbainiui įdomus tiktai jo eksponatas. Ir neduokdie, jei tūmbačkė, sauganti savo kalbą, sugalvos mąstyti be muziejininko žinios.

Kalbainiai, atėję į teatrą, pasižiūri spektaklius ir dėlioja baudas už neteisingą kirčiavimą. Aktorius pasako vardą „Nataša“ ir neduokdie, jei kirtis ne ant paskutinės raidės – reikia sakyti „Nataš`a“. Kas iš to, kad pusė salės juoksis, o kita pusė salės kvatos, išgirdę tokį kirčiavimą dramoje? Teatro žiūrovai kalbainiams nesiskiria nuo teatro kėdžių. Tai tik baldai. Kaip ir aktoriai. Muziejiniai baldai, skirti eksponatų saugojimui.

Kalbainių nelaimei, jų baldai yra žmonės. Mąstantys, patys kuriantys ir tobulinantys savo kalbą. Patys sugebantys atsirinkti, ar jiems sakyti „interneto svetainė“, ar „tinklapis“, ar „tinklalapis“. Patys sugebantys spręst, ar tiksliau bus pasakyti „prisivažiavo“, ar „dasivažiavo“. Žmonės, sugebantys kabutes atskirti ir tada, kai jos parašytos paprastai, o ne visokiomis Ctrl-Alt-Del kombinacijomis. Būtent tai ir siutina kalbainius. Jie jaučia savo bejėgiškumą, todėl bando viską reguliuoti taisyklėmis ir baudomis. Jie jaučia, kad kalba yra jiems nepavaldi, nesuvaldoma netgi kalbos gramatika, todėl ima reguliuoti prasmes, kurdami naujakalbę.

Juk kalba atspindi mąstymą, kaip ir mąstymas atspindi kalbą – todėl kalbainiai ima kištis į mūsų mintis, sakyti, ką galima galvoti, o ko galvoti negalima. Paklausykite kalbos valandėlių, transliuojamų per Lietuvos Radiją – beveik kiekvienoje nagrinėjama, ką kas gali galvoti, o ko negali. Kaskart vis tipinis siužetas: vienas veikėjas padaro menamą klaidą – pagalvoja ne tai, ką galima, o kitas pagalvoja tai, ką galima ir supranta visai ne taip. Nes kaltas tas, kuris galvojo, kaip negalima galvoti, pavartojo žodį netinkama reikšme. Nes negalima juk galvoti taip, kaip neleidžia kalbainiai. Negalima žodžių suprasti taip, kaip juos kažkas supranta. Galima tiktai taip, kaip kalbainiai leidžia.

Deja, net ir muziejinis diskursas nepasako visko: kalbainiai nėra mokslininkai. Jie tik prisidengia menamu moksliškumu, patyliukais „tobulindami“, „gerindami“, „grynindami“ savo eksponatus pagal savo pačių supratimą, o jei tikras kalbos tyrėjas, kaip Loreta Vaicekauskienė, ima abejoti kalbainiškais metodais – kyla baisus pasipiktinimas. Nemokslininkais pavadinami būtent tie, kas drįso abejoti kalbainių nesąmonėmis. Nes moksliškumas pagal kalbainius – tai rėmimasis kalbainiškaisiais autoritetais, būtent kaip daro Aldonas Pupkis, išsakęs esminį kalbainizmo principą. Visa kalbainizmo esmė: „nesvarbu įrodymai ar faktai, svarbu, kad uždrausta“. Visa, kas prieštarauja kalbainiškąjai ideologijai – tai išpuoliai prieš lietuvių kalbą. Vieninteliu svarbiu dalyku tampa būtent kalbainių išrandamos taisyklės – jos ir tampa tais saugomais eksponatais.

Kalbainių pasaulis paprastas – mes esame ne mąstančios būtybės, o tik eksponatų saugojimo tūmbačkės, kuriose laikoma pačių kalbainių kūryba. Kaip gali tūmbačkė išdrįsti, kaip gali tūmbačkė suabejoti tuo, ką į ją kiša kalbainis?

Koks gali būti dialogas su tais, kurie tavyje mato dėžę, tūmbačkę, skirtą jų neurotiškos kūrybos saugojimui?

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

LRT ir greiti kreditai. Pinigai nesmirda?

LRT savo puslapyje reklamuoja greituosius kreditus, konkrečiai – įmonę ViaSMS, tuo tarpu per radiją reklamuoja berods BigBank. Panašu, kad jokios reklamos kontrolės jie neturi, tad paprasčiausiai spjauna į viską ir reklamuoja ką papuola.

Greitieji kreditai pagal savo moralumą galėtų lygintis su pornografija, kazino ir panašiais dalykais. LRT yra išlaikoma už mokesčių mokėtojų pinigus, tad jai taikytini bent minimalūs moralumo kriterijai. Tačiau jų, atrodo, nėra. Lygiai, kaip nėra ir pas lupikautojus (taip, kalbainiai, kurie lietuvina viską, kas papuola, kažkodėl nesikabina prie to, kad lupikautojai save vadina „mini kreditų“, „greitųjų kreditų“, „mažų paskolų“ ir pan. bendrovėmis, nors lietuvių kalbos žodyną galėtų ir atsiversti).

LRT pinigai nesmirda, jiems nerūpi, iš kur juos gauti. Seimas po belenkokio delsimo galų gale priėmė įstatymą, kuris apribos lupikautojų godumą „varganais“ 250 procentų metinių palūkanų. Sako, kai kurios lupikautojų kompanijos sugebėdavo duoti paskolas, kurių metinės palūkanos viršydavo 30000 (taip, nuliais neapsirinku – virš trisdešimt tūkstančių) procentų.

Save pristatantys verslininkais, lupikautojai nieko bendra neturi su verslu. Lupikavimas nekuria pridėtinės vertės. Tai grynai parazitinis procesas kitų ekonominių procesų atžvilgiu. Netgi azartiniai lošimai savo esme yra ne tokie parazitiniai. Tarp kitko, jei atmintis nemeluoja, antruoju Laterano susirinkimu katalikų bažnyčia lupikavimą prilygino erezijai ir lupikautojus uždraudė laidoti kapinėse. Nesu tikras, ar tas draudimas tebegalioja, tačiau jis suprantamas: lupikavimą vienaip ar kitaip draudžia ir islamas, ir judaizmas.

Taigi, jei šiandien LRT reklamuoja lupikautojus, ryt reklamuos kazino, pornografiją, dar kažką? Pinigai nesmirda?

Posakį „pinigai nesmirda“ pasakė Romos imperatorius Vespasianas, sugalvojęs apmokestinti tualetus. Mat per mokesčius surenkami pinigai neišsitepa išmatomis. Reklama visgi kitas dalykas – ji kabo interneto puslapiuose, ji platinama per radiją, ji sukelia pasekmes. Ir sakau tiesiai: LRT smirda.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Nuo 2000 iki 2010: IT evoliucija, greitesnė už revoliuciją

Jei kas nors paklaustų, kokia atsirado technologija, per paskutinį dešimtmetį apvertusi IT aukštyn kojomis, vargu, ar galėtume tokią rasti. Kita vertus, buvo daugybė smulkių, lyg ir gana neesminių pokyčių, kurie išties aukštyn kojomis apvertė ir IT, ir daugelį mūsų įpročių. Na, gal ir ne visai aukštyn kojomis, bet tiek, kad vargu sunku patikėti tuo, kas buvo (tiksliau – ko nebuvo) prieš dešimtmetį.

Kaip bebūtų keista, dauguma pokyčių – ganėtinai nedideli, kiekvienas jų atrodo lyg ir neesminis, gal tik keli – didesni, bet irgi savaime nieko nekeičiantys. Bet juos visus sudėjus, atrodo, lyg IT būtų pergyvenęs tikrą revoliuciją.

Taip, lyg informacinės technologijos būtų gimusios iš naujo – šį kartą jau ne IT specialistams, o paprastiems žmonėms. Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Aš nenoriu skaityti naujienų

Ne, žiniasklaida dar nemirė. Ir visai ne apie tai, kad tradicinė žiniasklaida užleis vietą blogams. O tiesiog šiaip apie žanrą ir jo išsigimimą. Užkalnis kartą kažkuriame savo komentare juokėsi iš LJ ir mokytojo Aurelijaus – šį mat daugelis tiesiog garbina. O aš kažkaip pamasčiau ir visai nenoriu juoktis. Gal todėl, kad man, pažiūrėjus TV, ne juoktis norisi, o vemt. Pykina ir nuo daugumos radijo stočių. Gal todėl aš klausausi tiktai Lietuvos Radijo. Šis – savo informatyvumu tiesiog unikalus, fenomenalus ir nuostabus – be konkurencijos. Nesuprantu, per kokius stebuklus jis išliko.

Aš išties labai gerbiu žurnalistus, kurie sugeba į skaitytoją žvelgti, kaip į tikrus, mastančius žmones. Dėl to  ,  ,   – man kaip koks stebuklas. Aš galiu įvardinti, kodėl   yra dievinamas – tai redaktorius, kuris tiki, kad rimti, protingi straipsniai – irgi gali rasti skaitytoją. Jis tiki, kad nebūtina šerti skaitytojus mėšlu, o galima dalintis su jais tuo, kas pačiam įdomu. Jis unikalus, jis pats atrodo, lyg stebuklas. Todėl jis ir dievinamas. Aš labai gerbiu Artūrą Račą, kurio blogo neskaitau, nors porą kartų ir bandžiau suprasti, ką ten randa kiti. Gerbiu todėl, kad jis bando kovoti už normalesnę žiniasklaidą darbais. Bando – o tai jau labai daug. Ir žinoma, gerbiu Andrių Užkalnį, kuris tyčiojasi iš visos makalynės, apie kurią rašau šiame savo moralinės trydos protrūkyje.

Gal kažkam pasirodys keista, bet aš gerbiu Lietuvos Rytą – tai vienintelis Lietuvos internetinis portalas, kuriame daugmaž išlaikomas žanras – originalūs tekstai, įdomios temos, naujienos – bent jau perfiltruojamos, paanalizuojamos, papildomos. Tačiau savo tendencingumu ir iškreiptumu – Lietrytis yra neabejotinas lyderis Lietuvoje, todėl jo nei neskaitau. Kai jį palyginu su Delfi, kuris išties sukėlė internetinės žiniasklaidos perversmą Lietuvoje, pastarasis atrodo gailiai: kopypeistai iš BNS, papildyti keliomis entelektualinių veikėjų paklodėmis, kurias paskaičius, apima depresija. Todėl neskaitau ir Delfi. Alfa ganėtinai panašiai, nors ir bando būti geresniais. Todėl ir jų neskaitau. Zebra – kažkokie mėgėjai, todėl žinoma, kad jų neskaitau. 15min – vis lenda moksleiviško lygio geltonavimai, nors ir bandant išlaikyti tabloidinį formatą. Tad ir jų neskaitau. Balsas – gal ir galėtų išlįst į viršų, bet keisti turinio kratiniai, kur šalia politinių straipsnių atsiranda kažkokios olialia pyzdutės, o visą portalą puošia porno reklamos – tiesiog žudo. Todėl neskaitau ir Balso. Verslo Žinios gal ir būtų tas portalas, kurį pavadinčiau geriausiu, jei ne jų kvankštelėjimai su turinio slapstymais, praeito tūkstantmečio dezainu ir registracijomis. Todėl jau seniai neskaitau ir šių. LRT portaliukas (valstybinė kontora) – turiniu visai neblogas. Naujienos operatyvios, tačiau pateikimas – na taip, valstybinis. Praeitame tūkstantmetyje jie būtų atrodę visai moderniai, dabar gi – nesuprasi, ką jie ten daro… Todėl irgi neskaitau. Ką internete veikia Respublika – nežinau. Toks vaizdas, kad jie iki šiol nesupranta, kas tie internetai. Todėl ir neskaitau. Gal tik Diena tarp visų išvardintų portalų atrodo kiek perspektyviau – turinio kokybe bando konkuruot su Lietryčiu, kartu nenušokdami į politinių tendencijų duobę. Bet ir jų neskaitau. Ar praleidau kažką?

Šiaip jau ankstesnės pastraipos galėjote ir neskaityti, ten jokia ne analizė, o tik bandymas apibūdinti kiekvieną portalą vienu sakiniu. Internete situacija išties yra puiki – konkurencija didžiulė, skaitytojas visad gali pasirinkti. O tai, kad visur prišikta straipsnius uždengiančių reklamų, kurios dar ir automatiškai ima groti, kalbėti ir dainuoti, taip priversdamos tiesiog uždaryti portalą ir ten daugiau negrįžti – smulkmenos. Tikri žiaurumai prasideda, kai pabandai pažiūrėti TV. Pasirodo, anokia "Kakadu" – tai viena iš rimčiausių tiriamosios žurnalistikos laidų. Kitos tiriamosios laidos šūdus ant žiūrovų irgi pila cisternomis, tačiau, skirtingai nuo "Kakadu", dar ir vaizduoja solidžias. Seimo darbas pagal TV – tai tik dar vienas realybės šou, kur seimūnų veiklą reikia pateikti tokiame pat formate, kaip seriale "Lai kraujas liejasi laisvai". Nes kitaip, matyt, neįdomu bus. Kas gi gaunasi? TV elementariai atmeta naujienas, kurios aktualios visuomenei, tuo tarpu generuodamos naujienas pačios. Pvz., net jei koks nors seimūnas prisidirbo, informacijos pagrindą sudarys ne info ne apie seimūną, o pačios TV sugeneruoti sąmokslai, kur tas seimūnas bus įkištas lyg tarp kitko. Į savo auditoriją šie "žurnalistai" žvelgia tiesiog, kaip į debilų tuntą, kuriuos tiesiog reikia maitinti šūdais. Šūdais, šūdais, šūdais – kuo daugiau, tuo geriau.

Atrodo, per paskutinius kelioliką metų žiniasklaida praėjo gan įdomų kelią. Ypač ryškiai tai matosi TV. Gal būt tai susiję su tuo, kad dėl interneto pasikeitė TV auditorija – neliko intelektualesnės publikos dalies, kuri dabar tiesiog naudojasi internetu? O gal priežastys kitos? Nežinau. Mane vemt verčia TV naujienos. Išties vemt verčia ir laikraščiai, ir net internetiniai naujienų portalai. Gal dėl to aš taip ir žaviuosi tais paskutiniais rimtosios žurnalistikos atstovais. Tais, kurie dar žiūri į savo skaitytoją, kaip į žmogų.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter