SSRS herbas - šlykštus simbolis, sveiko proto žmogui keliantis tik pasibaisėjimą
Kiek pastebiu, daugeliui jaunimo (ale blemba blemba, koks aš jau senas, galiu pasakot apie tuos „o mano laikais“) sovietmečio įsivaizdavimas yra toksai iškreiptas ir miglotas, kad sunku apie tai kalbėti net. Yra, žinoma, ir išvis silpnapročių, tokių, kurie kliedi apie visokias „visi turėdavo nemokamus butus, visi turėdavo darbą, atlyginimas 500 rublių, pietūs – 12 kapeikų“ ir pan. nesąmones. Bet tokie – nepagydomi, tad šitas įrašas ne jiems. Neturiu tikslo perauklinėti dibilų, nes jie neperauklėjami. Jų pasaulio suvokimą suformuoja propaganda dar vaikystėje, visam gyvenimui. O paskui toks suvokimas ir pasilieka.
Čia kad įsivaizduotumėt, kokius ufonautus turiu omeny – anoks Ibicus iš LJ, kai kadaise parašiau kažkur, kad sovietmečiu galima buvo pakliūt į mentūrą už ilgus plaukus, surašė pas save ištisą postą, kur mane kaltino visokiais melais ir kaip įrodymą kažkokias sovietinių ilgaplaukių nuotraukas pateikinėjo. Nu ir ką tokiam dibilui paaiškinsi, jei pats žinai realybę iš gyvenimo: keletą mano draugų už ilgus plaukus buvo pagavę. Vieną nuskuto pusiau plikai ir paleido (dešinę pusę galvos nuskuto, o kairę paliko, humoristai mentiški). Kitą paleido, šiaip nuskutę. Tiems, kam pasisekdavo, paleisdavo nemušę, bet beždžionyne pasėdėt daugumai tekdavo. Matyt negyvenusiam tais laikais pridūrkui truputį sudėtinga suvokt, kad už netinkamą išvaizdą tave gali suimti.
Ne, šiaip tai Ibicus visai nedurnas ant daugelio dalykų, galvą turi stiprią, bet kur tik kas apie komunizmą, tai jam smegenis kažkokie gliukai perkreipia ir tada jis apsiputojęs peza bet kokius kliedesius. Tai, matyt, kažkoks mąstymo sutrikimas, kognityvinė patologija kokia nors.
Kitas priedurnis iš LJ (jau užmiršau niką), panašiai aiškino, kad Kinijoje žmonės dabar gyvena kaip Švedijoje. Nes ir ten, ir ten šalys pasimokė iš SSRS, kaip tvarkyt gyventojų gerovę, o SSRS sugriovė kažkokie niekšai. Nes visi buvo laimingi, turėjo butus, bulkutės buvo po 3 kapeikas ir panašiai. Ir dar kad Rusija kažkokiais būdais maitina lietuvius – dujas tiekia ir naftą labai pigiai, to dėka esą Lietuvoje žmonės ir nemiršta iš bado.
Arba dar, neseniai kažkokia pusprotė iš FB kartą pasipainiojo, kuri aiškino apie tai, kaip gerai galima turistauti buvo sovietmečiu ir kokia buvo didžiulė laisvė tada buvo, o kelionės buvo pigios, o dabar propaganda mat skleidžia melus apie tai, kad žmones KGB persekiojo ir kad SSRS buvo didelis kalėjimas. Nes ji mat atsimena, kad už jokių grotų nesėdėjo ir gatvės per šventes pasipuošdavo, ir pavalgyt buvo ko, ir knygų knygynuose būdavo, ir dar kažko ten. Ir išvis, ta santvarka buvo ne komunizmas, o tiktai socializmas, nes komunizmas – tai dar tobulesnė gerovė, link kurios buvo einama.
Aš nei nekalbėsiu apie visokius priverstinius subotnikus, ar kolchozinius bulviakasius į kuriuos veždavo žmones (ne tik studentus, bet ištisas įstaigas), apie šlovingą sovietinę armiją, iš kurios neretas su patrikusia psichika grįždavo ar tai, kad už kokį nors anekdotą galėdavai turėt problemų. Arba tai, kaip visiems studentams reikdavo kalti TSKP istoriją. Ir net nekalbėsiu apie tai, kaip kai kurios mokytojos mokyklose mokinių klausinėdavo, o paskui raportuodavo apie tėvelių patikimumą ar nepatikimumą KGB (su tokia viena sterva pačiam teko susidurt).
Tokių plakatų buvo pilnos gatvės, jūs įsivaizduokite, kiek reklamų yra dabar, padauginkite tai iš 100, jas pakeiskite panašiu į šitą fufeliu ir gausite vaizdą, kaip gatvės atrodydavo per kokias nors Spalio šventes ar pan.
Aš čia tik apie banalią buitį. Primeskit – knygų būdavo knygynuose. Čia galima išsyk suprasti apie tai, kiek smegenų likučių yra panašios pusprotės galvoje, jei ji taip atsimena knygynus. Ir galima išsyk pasakyti neigiamą atsakymą klausimui apie tai, ar anoji yra perskaičiusi kokią nors knygą. O tuo pačiu ir dar kartą ką nors pasakyti apie tokios moteriškės protinius sugebėjimus.
Šiais laikais normalios grožinės literatūros Lietuvoje per metus išspausdinama daugiau, nei sovietmečiu per dešimtmetį, netgi tiražus skaičiuojant. O jei autorius ir pavadinimus skaičiuosim – tai išvis net sunku spėt, kiek kartų skiriasi. LTSR laikais vienintelis būdas gauti kokią nors padoresnę grožinę knygą normaliam žmogui būdavo toks: kaupi makulatūrą, o už kažkokį ten jos kiekį (neatsimenu jau kokį, bet dešimtim kg berods) gauni talonėlį kokiai nors knygai (kokiai gauni – tokiai, čia jau savaime gerai, apie pasirinkimus nėra kalbos), o tada tikiesi, kad už tą talonėlį pavyks gauti knygą. Jei nepavyks, tai jau ką padarysi…
Įsivaizduokit, kaip atrodydavo tuometinis knygynas: du trečdaliai knygų – visoks sovietinis šlamštas (Brežnevo „Celina“, Lenino raštai, TSKP XXX suvažiavimo nutarimai, didvyriška proletariato kova prieš imperializmą, vaikams apie Leniną ir Spalį, etc.) ir truputis visiškai briedovo, per Glavlito letenas perėjusio sovietinių grožinių autorių šūdo, vimdančio netgi labiau, nei kokia Žemaitė. Įsivaizduokit, užeini į knygyną ir nėra ką nusipirkti. Nėra visiškai nei vienos knygos, kurios norėtum.
Ką ten grožinės knygos – mokyklinius vadovėlius jei norėdavai gauti naujus, tai reikdavo turėt šiokio tokio blato.
Žodžiu, dibilams nusispjaut, jiems faktai neturi reikšmės, jie gyvena kažkokioje ufonautiškoje paralelinėje erdvėje. Tai jei kas iš čia skaitančių esat įtikėję sovietine gerove, tai nei neskaitykit, nes tik susinervinsit. Tokiems patariu geriau savanoriškai ir išsyk eiti konkrečia kryptimi ir negrįžti.
O tiems, kam įdomu, tiesiog noriu pavardinti vieną kitą buitišką faktelį, apie kurį gaima užduoti klausimą: „kaip turėjo gyventi žmonės, kad tokia nesąmonė galėtų būti?“ Tikiuosi, kad ir jūs vieną-kitą panašų dalyką komentaruose priminsit – tie, kas senesni, patys atsimenantys, ar tie, kas jaunesni, bet iš tėvų ar senelių girdėję. Čia kalba bus apie vėlyvesnius sovietmečio laikus, maždaug kokį 1980-1988 periodą.
Sovietmetis ir sovietžmogiai – nusikalstama sistema ir jos realybė
Taigi, jūsų dėmesiui – krūvelė tekstų apie įvairią sovietinę realybę įvairiais pjūviais, tokiais, kuriuos pamiršta sovietmečiui nostalgiją jaučiantys asilai:
- Pinigai, kelios valiutos ir šešėlinės ekonomikos vingrybės – http://rokiskis.popo.lt/2011/04/23/sovietmetis-pinigai-vieniems-vienokie-kitiems-kitokie/
- Nusikalstamumas, benamiai, alkoholikai ir šis bei tas apie tai, kaip korupcinė sistema susigyveno su nusikaltėlių pasauliu – http://rokiskis.popo.lt/2011/04/25/sovietmetis-nusikalteliai-ir-bomzai/
- Gyvenamojo būsto įdomybės, požeminiai butai, fokusai su sodo nameliais ir kitos keistenybės – http://rokiskis.popo.lt/2011/04/23/sovietmetis-gyvenamojo-busto-ivairove/
- Užsieniniai spamo katalogai, kaip geidžiama prabangos prekė – http://rokiskis.popo.lt/2011/04/23/sovietmetis-reklaminiai-katalogai-po-100-rubliu/
- Parduotuvės su prekėmis, juodoji rinka ir galimybės apsipirkti – http://rokiskis.popo.lt/2011/04/23/sovietmetis-parduotuves-luztancios-prekiu-gausa/
- Atlyginimai ir stebuklingai turtingi Vakarai – http://rokiskis.popo.lt/2011/04/23/sovietmetis-darbas-ir-japoniskas-magnetofonas-kaip-simbolis/
- Sovietžmogio mentalitetas: vagis, kaip dvasingumo įsikūnijimas – http://rokiskis.popo.lt/2011/04/25/sovietmetis-sovietzmogis-prisitaikelio-ir-vagies-mentalitetas/
Taip, kadangi prirašiau daug labai raidžių, tai gavosi taip, kad tenka išskirstyt į paskirus gabalus. Nes kitaip pernelyg daug raidžių gaunasi, kitaip net neskaitytumėt.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Na yra tokių sovietinių atliekų.
Žinau žmogų, kuris net orus iki šiol žiūri tik pagal Maskvos TV.
Knygų dar buvo galima nusipirkt komisiniam skyrely -- arba dar buvo toks spec skyrius, kuriam knygas keisdavo, ir ten galima buvo rasti vos ne visą ‘Zenitą’ arba ‘Drąsiųjų kelius’ (sovietmečiu rimtesnės knygos mane dar nelabai domino ;). Beje, keitime knygų kaina smarkiai skyrėsi nuo oficialiosios (dabar jau sunku patikėt, kad knygos kaina buvo spausdinama ant viršelio ir nesikeisdavo); romano apie majorą Viesulą niekaip negalėjai išsikeist į, pvz, Diuma.
Jo, knygų komisai buvo. Bent šį tą būdavo galima rasti, bet kad prie to knygų bado ir iš ten viską išgraibydavo.
Dar buvo toksai užmiršau, kaip vadinosi… Knygos mylėtojų klubas ar kaip ten -- retkarčiais jo nariams kažką išmesdavo.
Neįtikėtinas veikalas, parašei beveik „Karą ir taiką“. Didžiausia pagarba ir komplimentai, spaudžiu dešinę.
*tylomis atsistoja ir lėtai ima ploti*
be sarkazmo. seniai reikėjo kaščenitams dozę tiesos
Šitas man labai patiko: http://troyyestroy.blogspot.com/2011/04/is-sovietikos-alaus-baru-legendos.html 😉
Geras. Man patiko.
Is sovietmecio praktiskai nieko neatsimenu, nes tuo metu rupejo man tik lakstymai po kiema.
Prisimenu, kaip mama siudavo dzinsofkes kiaura para. O baba kadangi dirbdavo siuvykloje, tai tempdavo namo toki leva sintetini audini ir is jo siudavo tokius juokingus treningus.
Tevas vazinedavo i Rostova ir is ten parsivezdavo maisus su brokuotais kalkuliatoriais ir tokiais kitaiskais Cassio laikrodziais (kur daug visokiu tirli pirli melodiju), juos taisydavo ir nesdavo i komisa. Pagal tuos standartus gyvenom kaip burzujai, nes turejom cielus du zigulius, videka, daug kaseciu su vakarietiskais filmais ir siaip visokiu geru dalyku.
Aina nafik!!! Tikri buržujai. Nueik pažiek ar nėra po garažu ar po sodo nameliu kokių apartamentų, apie kuriuos tau tėvas iki šiol bijo papasakot ;))))
As cia truputi juokais parasiau apie burzujus. Cia taip kogero turejo atrodyt nebent tiems kurie dirbdavo ceche ir gyvendavo is algos.
Tai čia beveik mums taip ir atrodė. Motina daktarė, o tėvas inžinierius ;)) paprasta šeima čiut/čiut aukščiau skurdo ribos…
Bet speju dvieju ziguliu vistiek neturejot? :))
Gavom vieną žigulį. Bene „kapeiką“ o gal ir gersnį (gal net kokį „13“). Ir apskritai, tada kiekvienas žigulys turėjo savo pavadinimą. Ir pagal ką ten chebra atskirdavo juos vos pamatę aš nesuprasdavau…
Tai va turėjom vieną žigulį sekondhand’ą. Pirktą iš pinigų, kurių didžiąją dalį pasiskolino tėvai iš senelių (o jie jų turėjo, nes bbž kodėl, gal todėl kad kaime gyveno ir nei kapeikos neleisdavo jei būtinai nereikėdavo?). Tai va tokį smėliavos spalvos. Tėvas neseniai jį tesudaužė gal prieš kokius penkis metus… Mašina visam gyvenimui…
Vėlyvajam sovietmetyje kolūkiečiams pradėjo mokėti realius pinigus, daug maž paskaičiuodami, jog jie niekur nieko neleidžią, taupo, todėl gali juos turėti. Iki 80 metų buvo problema, apie kurią Rokiškis jau anksčiau rašė, jog perskaičiavus sąnaudas ir pajamas išeidavo, kad kolūkiai pasilieka skolingi valstybei. Todėl kaimo žmonėms atsirasdavo galimybės sukaupti įspūdingas sumas. O kadangi iki to laiko buvo amžinas trūkumas, tai be abejo, pinigai keliaudavo į taupkasę arba būdavo sandėliuojami namie juodai dienai.
Atlyginimus kolchozuose mokėti nuo kažkurių ten metų (berods nuo Kosygino reformų) ėmė mokėti ganėtinai didelius, nes susidūrė su tuo, kad žmonės iš kaimų bėga, o su maistu SSRS vis didėja bėdos.
Bet tai išvirto į tai, kad kolchoznikai, gaudami gerus atlyginimus ir patys prasimaitindami iš kolchozų, normalesnėse respublikose (kaip kad LTSR) ėmė darytis kiek neadekvačiai aprūpinta klase. Makroekonomiškai žvelgiant, gavosi labai stiprus žemės ūkio subsidijavimas visos likusios ekonomikos sąskaita
Tarkim, principas toks (skaičiai iš lubų, tik pavyzdžiui): televizoriaus kaina 700 rub., savikaina -- 70 rub., atlyginimas 140 rub., o sviesto pakelis 70 kap. su savikaina kokiais nors 7 rub., kur skirtumas padengtas televizoriaus sąskaita.
Gal dėl to paskui ir gavosi, kad kolchoznikai daugiausiai nukentėjo dėl ekonominių pokyčių -- tiesiog dingo nežmoniškai didelis subsidijavimas. Tačiau akivaizdu, kad suprasti, jog buvai subsidijuojamas -- labai sunku. Tais laikais juk niekas apie tai nieko nesakydavo. Ir kaip pasekmė -- kaimo žmonės dabar labiausiai nepatenkinti viskuo. Ekonominė realybė virsta politine realybe.
Vuo… šitų niuansų nežinojau. Puiki tema skelbimui, nešimui į viešumą ar pan…
Kartais netgi tau pavyksta apie ekonomiką kažką itin protingo beigi tikslaus parašyti. Manau, tiesiog per klaidą 😀
Beje, dar vienas niuansas -- kolkoznykai vėlvuoju sovietmečiu iš esmės gyveno rinkos sąlygomis, nes visa jų asmeniniame ūkyje išaugina ir priduota mėsa ėjo kaip „viršplaninė produkcija“ ir būdavo superkama mokant beveik turgaus kainą. Aišku, pačiam nuvežus į turgų ir pardavus galėjai gauti daugiau, bet pirk vietą, duok kyšį veterinoriui, san.epidui, stovėl visą dieną, kai ūkyje galvijai nešerti bliauja. O valdžia ne ką mažiau moka ir be jokių vrgų. Be to, už oficialiai priduotą mėsą buvo lengvatos su itin deficitinių prekių (žiguliai, baldai, kilimai) įsigijimu.
Vienžo, kolkoznykas, kuris kokiais 1979-1989 m.m. nepasistatė trijų aukštų namo sau, kooperatinio buto sūnui ar dukrai mieste, nenupirko sau ir jiems po žigiuliuką, neturi 2-3 taupomųjų knygučių (max. po 15 tūkst. vienoje laikyti buvo galima) -- tai tinginių pantis, o ne kolkoznykas.
Na, sakykim taip -- tai nebuvo rinkos sąlygos, bet tam tikras suinteresuotumas ir tam tikros galimybės suktis buvo. Ypač gerai, kai, pvz., savo kiaules gali šerti iš kolchozo prikombinuotu kombikormu. Arba savo bulvių atsargas papildyti kolchozinėmis bulvėmis, taip asmeninį derlių pasididindamas keleriopai.
Įdomu čia man tiktai tas, kad LTSR mechanizmai, leidžiantys kolchozuose kažkokiais būdais prasigyventi, veikė. O RTFSR -- kažkodėl neveikė visiškai. Dėjo tenykščiai ant viso to reikalo. Karvės pas juos iš bado dvėsdavo ir jie patys badaudavo. O derlius kariuomenė nuimdinėdavo.
Bendrai, sakyčiau, kad dėl kolchoznikų turtingumo tamsta gal kiek perdedat, bet taip ar anaip, miestiečio supratimu jie gyveno velniškai gerai.
Dėl ilgų plaukų -- tėvas pasakojo, kad studijuodamas Kaune nešiojo ilgus plaukus, tai tokių buvo nemažai, todėl visų gaudyt nesivargindavo. O va grįžo kartą savaitei atostogų pas mamą į mažesnį miestelį, tai ten dar autobusų stotyje supakavo, nuskuto ir pralaikė tą savaitę už grotų. Motina net nesužinojo, kad sūnus atostogų buvo parvažiavęs.
Jo, kaimuose tolerancijos buvo mažiau. Miestuose buvo dar tas reiškinys, kad kai kurių stambių veikėjų atžalos imdavo pankuot, o tokius susėmus, mentams būdavo bėdų. Tad šiokia tokia, tegul ir labai minimali tolerancija, bet atsirasdavo norom nenorom.
O viename miestelyje man apie kokius 1989 gal ar 1990 teko pagert su pora mentų. Anie labai ilgai žiūrėjo į mano plaukus, o paskui ėmė ir pasakė, kad „na, tu gal ir ne chuliganas, ir lygtai išsilavinęs žmogus, ir ne vagis, ir ne narkomanas, bet kodėl tu juos nešioji tokius ir nenusikerpi?“
Žodžiu, per tas išgertuves tie pora mentų truputį pakeitė savo supratimą. Bet o ko norėt -- jau kam kam, bet milicininkams smegenis ypatingai stipriai plaudavo, o kita vertus, jie labai gerai suvokdavo ir purviną to smegenų plovimo pusę. Ir mąstydavo.
Tiesiog keistas asmeninis paradoksas man gavosi -- kadangi maždaug tais laikais teko bendrauti su daugeliu milicininkų, kažkaip ėmiau ir suprasti juos, ir jausti jiems nuoširdžią pagarbą. Ne visiems, bet labai daugeliui -- nes dažnai jie sugebėdavo išlikti mąstančiais žmonėmis daug sunkesnėse smegenų plovimo sąlygose, tokiose, kurios net ir daug patyrusiam sovietiniam piliečiui atrodytų klaikios.
Ble, Rokiški, man dirbti reikia, o tu čia ir vėl su visokiais įdomiais tekstais…
+10
Tų paskirų tekstų dar neskaičiau, bet paskaitysiu.
Jei tavo tokie rašiniai pasieks bent vieno komunistuojančio paauglio smegenis (abejoju tuo, bet visko gali būti), tai jau būtų nuostabu.
+
respektas. Man ta sovietine nostalgija taip erzina, gerai sudeliojai, gal apsvies bent kelias galveles. As pati daug neatsimenu, mazai metu dar buvo, bet maisto krautuves tai tikrai su tom visom sultim ir limonadais ir daugiau beveik niekuom pamenu labai gerai.
Pamenu ir kaip zmones vietoj sikpopierio laikrascius naudodavo…gerai, kad sito neteko patirti namie 😀
Ir apskritai atsakomybes nebuvimas, visiems viska aiskindavo, kas kur prie ko ir kaip. Man tevas pamenu ziema skundesi -- ai nenukasa niekas kiemo, tai, sakau, eik ir nukask -- pavyzdi parodysi, gal kaimynai prisides, neprisides -- tai pats jausies, kad kazka gero nuveikei. Ai, sako, tai as gi masinos neturiu, kodel tureciau kasti…nu tai nafig skundies tada? Taip ir gaunasi, kad patys nieko nedaro daryt nenori, nes uz juos turi buti pagalvota ir padaryta, ir jei niekas neliepe, tai as ir neisiu daryt…
Prie temos apie gyvenamasias patalpas -- butu, kuriu reikedavo eileje laukti -- ziurejau kazkada laida kaip sovietai skaiciuodavo plota zmogui ir pagal tai statydavo chrusciovkes. Po to paziurejo, kad per brangiai gaunasi, tai sumazino iki nesamoningu skaiciuku…va taip ir gaudavosi, kad 4 asmenu seima vieno kambario bute gyvena… mes dar burzujai -- triju kambariu bute gyvenom keturiese 😀
O siaip tai pamenu kai tik atsirado kazkokiu vakarietisku prekiu, po Nepriklausomybes atgavimo -- tai taip visko norejosi -- ir kramtuskiu, ir barbiu, ir viso ko…pavydedavau vaikams, kuriu tevai vaziuodavo kur pauzdarbiauti 😀
Na, o mes laikraščius sėkmingai naudojome subinės valymui 😉 Imi tarp rankų ir taip trini -- judesys labai chrakteringas ir naudojamas tik laikrašio gamybai į šikpopierių. Pagal tai žinodavau kaip greitai tėvas išeis iš tūliko 😉
Ir dabar viešieji tualetai panašūs kažkiek į tarybinius, bet tada taip buvo visur. Jei netenkina viešo tualeto kokybė, dabar gali nueiti atlikti reikalų į restoraną. Dabar net nesugalvotum, kad reikia pasirūpinti popierium, o tada net labai geruose restoranuose tualete plastmasinėje dėžutėje būdavo papjaustyto plonesnio vyniojamo popieriaus, geriausiu atveju, aiškiai per kieto valytis, todėl jo -- tarybinis žmogus popierių trindavo, kad šis įgautų reikiamas savybes 🙂 Dažniausiai vis tik valėmės laikraščiu. Tais laikais spaudai buvo naudojami dažai su švinu. Švieži spaudiniai truputį tepdavo rankas. Žinojom, kad valymas laikraščiu gali sukelti vėžį, bet juk reikėjo su kažkuo. Beje, gal kas dar atsimena, kaip šluostytis užpakalį troleibuso talonėliu? 🙂
jo, mokejo sovietiniai zmones suktis is padeties…svogunai pedkelnese, laikrasciai siknai nusivalyt.
Man tas toks pasidaryk pats poziuris (o gal greiciau sutaisyk pats) labai primena sita bloga http://thereifixedit.failblog.org 🙂
Taip, čia geras pavyzdys. Taisydavo viską, kaip gaunasi. Blyn, nu rimtai, visi daiktai taisomi būdavo. Net į naują butą keliantis, pirmiausiai remontą reikdavo daryti -- ir ne dėl to, kad kaip dabar „su daline apdaila“, o dėl to, kad viskas neįtikėtinai kreiva-šleiva būdavo. Tiktai nagingumo buvo daugiau, nei toje nuorodoje. Nes norom nenorom, ilgainiui išmoksti.
zinai su tuo nagingumu, ne visi vienodai nagingi buvo. Mano tevas pvz su elektronika galedavo uzsiimti, bet krana tai belenkaip 30 metu taisydavo ir jis vis lasedavo ar dar kas nutikdavo. Kai saka, daryk ten kur nusimanai, o tai vis dar iki dabar tas vietinio egzperto poziuris islikes -- apie viska tau visi paaiskins, kas kaip turi buti padaryta, nes specialistai tai vis tiek nezino 😀
O čia gerai užkabinot -- vietinio egzperto požiūris. Specialistai sovietmečiu tikrai buvo žeminami įvairiausiais būdais. Inžinierius gamykloje gaudavo 100-150 rublių, o koks nors eilinis darbininkas toje pat gamykloje -- 150-200. Nes juk net ir valstybę valdyti gali kiekviena virėja. Juk ir deputatais į Aukščiausią Tarybą būdavo „renkamos“ melžėjos pagal esminį kriterijų -- išmilžį.
Taip, kiekvienas turėdavo tapti visų galų meistru -- automechaniku, staliumi, santechniku, elektriku, etc.. Ir žinoma, tokiomis sąlygomis viskas taip ir gaudavosi paskui.
Jo, čia įdomus kampas, jei taip pažiūrėjus.
vietini egzperta prisiminiau, nes pries keleta dienu nutikimas buvo -- brolis masina paskolino, keleivio puseje langas atsidare, bet atgal niekaip. Prisoko is karto kazkoks vietinis chroniukas egzpertas ir pradejo ten kliedeti kazka varikliukas sudukas, kontaktai bla bla. Brolio zmona sako, pabandyk is vairuotojo puses -- akurat veikia. Tada vietinis egzpertas pradejo kliedeti, kad keleivio puseje tai ten dekoratyvinis mygelis langams…nu facepalm, nekitaip…
Dar ir panagę, ne tik užpakalį 😉
Tai iš ten turbūt ir tie bajeriai kaip šikną nusivalyti kai popieriaus nėra -- vinis įkalta iš kitos pusės. Visi prisimenat kaip naudotis?
Berods su talonėliu taip, kad nusišluostai užpakalį pirštu, o paskui jau pirštą talonėliu. Ar ne?
Tfu tfu tfu, nei kart neteko to bajerio su talonėliais išbandyti, nors sąsiuvinių lapais pasitaikydavo kartais mokykloje. Tiesa, juos smarkiai trint reikdavo, kol tinkamais šluostymuisi tapdavo 🙂
Aš paskui buvau atradęs dar geresnį metodą nei trinti tarp rankų -- tas trynimas galėdavo suplėšyti popierių. Ogi naujas metodas buvo tas, kad susukt reikėdavo popierių į ritinėlį ir tada stipriai trinti tarp delnų, išsukti ir vėl susukti -- gaudavosi švelnus švelnus it vata… 😉
Man rodos, visi buvo tą geresnį metodą atradę, anksčiau ar vėliau. Pravartūs įgūdžiai. 😉
Dar iki maždaug 1990 m. kavinėse ir restoranuose nebuvo tualetų lankytojams. Tik darbuotojams. Ir jei staiga vakarojant užsinorėdavai, reikėdavo labai prašyti kokio direktoriaus, kad leistų.
Apie talonėlį atsimenu 🙂
O tu ir į akis žmones debilais ir asilais vadini? Šiaip įrašas visai nieko, bet tikrai negaliu skaityti vien dėl visų durninimo…
Pagarba už tokį išsamų socialistinės tikrovės aprašymą. Nežinau net, ar įmanoma pilnai susikurti vaizdą, kai raštu daug ką sunku perduoti. Kvapus pvz. Juk ir žmonės tada kvepėjo natūraliai 🙂 Valgėme prie chlorke smirdančių stalų iš chlorke smirdančių indų ir jau net nebesmirdėjo dažnai. Dezinfekcine veikla bobulkos su neaiškaus baltumo chalatais užsiimdavo tiesiog tarp pietaujančių piliečių. Gal būdavo tokia tvarka -- laiks nuo laiko pereiti su chloruotų tirpalu grindis ir stalus. Dabar apetitą prarasčiau, jei kas bevalgant man stalą nušluostytų chloruota mazgote.
Sklandė gandai, kad kai kurios obščepitinės įstaigos ir indus chlorke plaudavo.
Čia ne gandai -- tiksliai plaudavo. Tarybiniais laikais ir geriamą vandenį chloruodavo. Gal ir dabar chloruoja, bet dabar nebesmirdi taip.
Vandens chloravimas buvo pavaizduotas ir knygoj vaikams „ką žmonės dirba visą dieną“. Reiks pažiūrėt prie progos ar ir dabartinėje jos redakcijoje taip yra 🙂
Vandens chloravimas vandentiekiui buvo kitas procesas, nei indų dezinfekavimas.
Ta chlorkė neišsilaikydavo vandentiekyje, iki krano kol nukeliaudavo, tai jos ir pėdsakų nelikdavo, spėdavo sureaguot su vandeny ištirpusiomis kalkėmis -- labai jau menki kiekiai būdavo. Kita vertus, šitas procesas buvo potencialiai žiauriai pavojingas, nes jei vandenyje atsirasdavo užterštumas organika (pvz., fenoliais), tai susidarydavo labai daug visokio brudo, įskaitant ir dioksinus. Lietuvoje to lyg ir nepasitaikė, bet Rusijoje yra buvę labai klaikių atvejų.
Dabar man rodos, chloravimas gal jau ir panaikintas, peroksidu berods dezinfekuoja ar kuo. Net nežinau, tiesą sakant.
Kiek atsimenu, pagal sanitarines normas su maistu kontaktuojančius indus plauti chlorke buvo draudžiama kategoriškai.
Bet buvo toks dalykas, kad vis kildavo epidemijos -- tai salmonelė, tai kokia nors gelta. Ir jei tai pareidavo per kokią obščepito įstaigą, tai vadovai kentėdavo. Todėl ir buvo kalbos, kad chlorke plauna.
Kadangi pats savo akimis nemačiau, tai sakau, kad gandai, bet tokio tipo gandai atrodo gan patikimais.
Nežinau ką naudodavo sovietiniais laikais, bet yra tokia druska -- natrio hipochloritas. Ji skyla į valgomąją druską bei deguonį ir laikoma nekancerogeniška. Naudojama geriamajam vandeniui dezinfekuoti, maisto pramonėje kaip dezinfekavimo priemonė, įeina į kai kurių indaplovių priemonių sudėtį, o taip pat žinoma kaip unitazų dezinfekavimo priemonė Domestos ir kanalizacijos vamzdžių valiklis Tiret 🙂 Geriamas vanduo dažnai smirdėdavo anais laikais chlorke. Nelaistydavom gėlių iš karto pripylę iš krano, o duodavom vandeniui išsivėdinti. Taip pat greitai kvapas išeidavo užvirus. Man atrodo, kad ne tik kad indus yra praktika su chlorke plauti, bet chlorkėje dezinfekuoja paukštieną. Na bet jei skyla į visai mums nepavojingus junginius, tai matyt ir nėra pavojinga.
Tą silpnutį, bet visgi juntamą chloro aromatą iš krano atsimenu, bet tai dar ir nuo rajono priklausydavo -- vienu labiau, kitur mažiau pripildavo.
Šiaip, kalba čia apie du skirtingus junginius -- natrio hipochloritas yra NaOCl, o chlorkalkės (liaudiškai -- chlorkė), kurios dezinfekcijai sovietmečiu visur būdavo naudojamos -- tai mišinys iš Ca(OCl)2, kalcio chlorido ir kalcio hidroksido. Skirtingai nuo natrio hipochlorito, chlorkalkės natūraliomis sąlygomis (reakcijoje su CO2) išskirdinėja laisvą chlorą, kai natrio hipochloritas -- reakcijoje su stipresnėmis rūgštimis. Taigi, hipochloritas atrodo saugesnis. Bet šiaip tai, panašu, kad abu ganėtinai brudai.
Dėl kancarogeniškumo -- chlorkė savaime irgi nekancarogeniška. Problemos, kad su benzolo dariniais sudaro gerą kancarogenų puokštę.
O vat su paukštiena -- netikiu, kad ją gali su chlorke dezinfekuot. Žinau, kad visko gyvenime gali būt, bet čia jau būtų pernelyg žostkas dalykas, skamba blogiau, nei pasakymas, kad išmatose paukštieną mirkytų.
Kol ieškojau, kas buvo naudojama obščepito įstaigose sovietų laikais, kažkur perskaičiau, kad Maskvos vyriausybė uždraudė apdoroti vištieną kažkuriuo chloro junginiu. Kadangi tai nebuvo priemonė indams plauti, nesusidomėjau, bet ir nenustebau, nes esu girdėjęs istorijų, kaip amerikonai vištas chlorkėje mirko. Esą pakui jos pasidaro vienodai baltos ir įgauna prekinę išvaizdą. Reiks kada pasidomėti, nes maisto pramonėje balikliai naudojami. Balinami ir tie patys aukščiausios rūšies miltai juk. Chloro junginiai -- geri pretendentai 🙂
Žodį chlorkė galimai naudoju per plačiai, bet anais laikais viskam, kas atsidavė chloru, apsakyti naudojom frazę „smirdi chlorke“.
mano mociute pries geles laistydama visada pripildavo koki asoteli ar sloika ir palikdavo geram pusdieniui „kad chloras nugaruotu“. kadangi berods chemikes issilavinima turi, tai manau suprato, ka daro. bet tas iprotis likes iki dabar, nu bet as nei per kur to chloro neuzuodziu vandeny is krano..
Dabar irgi chlorkės kažkokia rūšimi dezinfekuoja, bet jau normaliais kiekiais, kokius 100 kartų mažesniais matyt. O sovietmečiu kartais būdavo, kad kraną atsuki ir chlorke pasmirsta.
Nuoširdžiai perskaičiau kiekvieną straipsnį (Rokiški, ir vėl per tave prabimbinėjau pusdienį).
Gimiau post factum, todėl apie sajūzą žinau tik iš tėvų pasakojimų. Bet daugiau ar mažiau istorijos sutampa. Juk negali ir tėvai ir Rokiškis susitarę meluot…
Tai yra vienas geriausių istorinių veikalų (nebijau šio žodžio) apie LTSR ir SSRS skaitytų gyvenime 🙂 Ačiū, Rokiški.
Čia jokių istoriškumų nėra, tiktai pavėluotos refleksijos 🙂
Kaip sakoma, prie sovietų buvo vietų. Visiems. Bomžams kalėjime, girtiems „trezvilkoj“, alkoholikams gydykloj ir net buožėms Sibire!:)
Dėl knygų norėjau dar pridurt. Sovietų pabaigoje, kokiais 1987-1988-aisiais metais Utenos knygyne jau pradėjo rastis įdomesnių techninių knygučių. Ten netgi pirkau savo pirmąją programavimo knygą «Бейсик — это просто». Ir šiaip dar optoelektroninių elementų žinyną. Ir dar kažką. Bet iki tol tai buvo kaip su kardu nukirstas srautas tokių knygučių.
Reikėdavo nebent prenumeruot žurnalus: Радио, Моделист Конструктор, Юный Техник, Для Умелых Рук, Техника Молодежи. Kuriuos taipogi itin sėkmingai pyzdindavo ne tik iš pašto dėžučių daugiabutyje, bet netgi ir užsiprenumeravus „iki pareikalavimo“. Pyzdiets, kaip nervindavausi tuomet!
Jo, žurnalų vogimas iš pašto dėžučių buvo toks, kad išvis įsivaizduot dabar neįmanoma būtų. Irgi sovietmečio požymis.
O tą knygutę „Beisik eto prosto“ -- atsimenu. Ale nelabai ji kažkaip buvo man. Gal dėl to, kad kompiuterių aplink nebuvo 🙂
Tai būtent — bent aš iš jos mokinaus programuot an popieriaus. Ir netgi parašiau dvi sąmoningas programas!! Bent jau taip myslijau. Vieną paskui sudebuginau per pamokas, o kitai nebuvo šitiek laiko. Bet turiu kažkur listingą!!! Vat jums ir sovietai 😀
Jo, tas programavimas ant popieriaus -- čia kaip reikiant fenomenas buvo. Ir gana ilgai tai buvo įprasta.
Kelis metus atgal draugui KTU programavimo atsiskaitymai irgi ant popieriaus buvo. Destytojas ta knygele irgi turejo, o kompo matyt ne.
Kontrolinius rašydavom programuodami ant popieriaus.
Kartais prie kompų kažkokių prileisdavo.
Turbūt mūsų mokykla buvo buržujiška, nes prie jų sėdėdavom po vieną.
O tamsta čia taikliai priminėt tą posakį -- „mesto dlia tebia naidiotsa“.
Na, kaip tuos laikus pažįstantis kiek geriau, nei ponulis, galiu pasakyti, kad viskas biškį utriruota kokiais 25%, bet šiaip kryptis teisinga ir tarybukams turėtų drūčiai nepatikti, bo labai kryptingai piktulingai parašyta.
P.S. Ar čia pats Užkalnį įkvėpei jo delfiniam opusui, ar jis patį? 😉
Tamsta tiesiog kitam mieste gal gyvenot, tai vaizdas neišvengiamai kiek skiriasi.
O dėl Užkalnio -- nežinau, o ką anas parašė? Buvau išvažiavęs į ten, kur nėra internetų.
V Vilniuse gyvenome anuomet (1961-1982), v Vilniuse 😉
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/auzkalnis-skundai-del-jaunimo-senatves-pozymis.d?id=44529887
Nu va, tai tamsta tiesiog už mane truputį senesnis, sugebėjot kiek geriau tvarkytis matyt 🙂 Šiaip, beje, neužmirškim, kad dar ir nuo įstaigos, kur dirbama, labai priklausė. Ir netgi nuo miesto rajono 🙂
Bet neesmė, jei 25 proc. nuokrypis, reiškia, kad viskas bendro požiūrio ribose.
O ponas Andrius Užkalnis taikliai, kaip visada. Ir matyt, kad kažkokie sinchronazmai kartais suveikia, kad temos atitinka 🙂
Na kaslink geresnio tvarkymosi, tai neypač -- abu tėvai buvo sovslužaščyje, taip kad nieko neparsinešdavo iš darbų 😉
O įstaigon aš kaip sykis ir išėjau 1982m. in Kowno, bet ten irgi, apart trintuko kokio nelabai buvo ką nufirfinti. Taip kad dididentu/rezistentu iš mėsos kombinato nepabuvau…
Kaslink aprašymų -- yra netikslumų detalėse, bet gal tiesiog aš sovietų griuvimą matau nuo kokių 1980ųjų metų, o 1985ieji tai jau buvo slydimas dugnan
Nu, tai vat, pridėkit tų detalių dar. Šiaip, man vaizdais daug kas atsigamina. Ir vienas iš ryškiausių to laiko vaizdinių -- vasaros karštis, mažas miestelis, geležinkelio stoties aikštelėje stovinti cisternikė su užrašu „Kvas“, pardavinėjanti alų, eilė prie jos stovinčių pagiriotų darbininkų ir šiaip chronių, per gerą pusę šimto metrų iš cisterno bokalų ploviklio susidaręs upelis ir aplink cisterną besisukantis didžiulis spiečius musių.
Hmmm… gal tikrai reiktų vėl atnaujinti mano serialą „Taip buvo“?
TIKRAI TAIP.
Ta pačia proga -- Rokiški, tau irgi ačiū. Turbo skaitalas.
(Turbo -- čia kaip ta kultinė kramtoma guma 😉
Verta atgaivint, žinoma.
Aš tai paprastai žiūriu -- visokie sovietmečio nematę dibiliukai įtikėję visokiais kliedesiais. Kliedesių pasakotojų yra, tuo tarpu realiai matę sovietmetį dažniausiai nieko nenori prisimint ir pasakot. Nes šūdų pernelyg daug.
Šūdo mačiau daug, bet kai tėvas dirbo plytų gamyklos realizacijos skyriaus viršininku, tai tas šūdas nelabai mums rūpėjo. Pamenu, kaip nešdavo jam kyšius dideliais juodais krepšiais plastmasinėm rankenom, pilnais visokiausių deficitinių alkoholių, kad plytų gautų nusipirkt. Buvom buožės vienok. Bet sutik, Rokiški, sovietmetis davė vieną neblogą savybę visiems -- išmokė išgyvent „no matter what“, išmokė suktis.
Bet nostalgijos nėra. Pinigų turėjom daug, o realiai panaudot jų kažkur nebuvo įmanoma. Labai gerai pamenu mūsų rajono parduotuvę, kur įėjęs iškart pamatydavai stelažą, kur visos lentynos buvo užpildytos trim pozicijom sulčių -- obuolių, persikų ir beržų sula. Turėjau kasetinį „Mayak“, kurį reguliariai, kas dvi savaites nešdavau taisyt į garantinį. Atkurdavo jis visai neblogai, bet pats iš saves tai buvo neelinis fufelis, „kramtydavo“ kasetes. Kažkaip man vėliau pavyko po blatu tam pačiam univermage jį pasikeist į „Vilma“. Vot tada tai gyvenimas pagerėjo, galėjau nusipirkt užsieninių įrašų dolerinėj Vilniuje, berods Subačiaus gatvėj. Beje, o kaip ten su tuo sraigių rinkimu, a? Užsidirbt juk duodavo padoriai, supirkdavo jas Rajkooperatyvas. Aš savo pirmą „ereliuką“ tik už sraiges ir nusipirkau:D
Nežinau, ar labai gera savybė tas sovietinis mokėjimas suktis. Tai visiškai kas kita, nei verslumas.
man tas ‘mokejimas suktis’ visai nevez. Cia tiesiog nuolatinis naudojimasis kazkokiom skylem ir workaround’ais, kitais zodziais tiesiog sukciavimas, o ne apsukrumas (manau, kad suktis cia butu nuo pirmojo zodzio). O dabar ir nebemoka ypac vyresnioji karta kazka daryti kaip priklauso. Man isvis ta sistema, kai kazka is kazkur reikedavo ‘gauti’ (достать), nu tragedija visiska. Nepazisti pardavejos ar kokio sandelininko ir fsio…nera blatu
visokie valst. tarnautojai vis dar nosimis dangu aria, sovietiniuose laikuose gzvena, ateini kokios nors pazymos tai ten lankstykis iki zemes, kaip kokia pelyte atsargiai, kad tik ko ne to nepasakytum ir dar vaizduok dekinga, kad jie savo darba daro…nors jie is musu mokesciu algas gauna… Pamenu praejusiais metais net sunervino mama, kai reikejo man pazymos ir man ten teta sako, per diena padarysim -- sakau, ka reiskia per diena, kiek tiksliai laiko uztruks? Man lektuvas uz keliu valandu, tai cia reiskia, kad as spesiu ta pazyma gauti ar ne? Tai per diena padarom. Ka reiskia per diena, nes dabar 11 valanda ryto? Mama nuolankiu kaltu tonu man: sh sh, nu taigi siandien padarys. Mazdaug neskandalink. Nu tai blet, ka as negaliu paklausti tiksliai ir gauti normalaus atsakymo tiesiai -- mol nueini sumoketi uz pazyma, grizti su popierium, kad sumokejai ir israsysim is karto, tai ne..
Dėl valstybinių tarnautojų -- yra vienas bajeris. Dėl savo hierarchinio požiūrio, jie turi žiaurią skylę smegenyse -- bijo. Elementariai bijo, kad tu žinai jų sistemą ir gali pridaryti bėdų per tuos kanalus.
Dėl to paprasčiausias netgi paprasčiausias nuolaidžiai komandinis tonas, su jais dažnai padaro stebuklus, kai ima dirbti taip pat gerai, kaip dirba normalių įmonių darbuotojai 🙂
„Tai padarykit dabar, nueikit kur reikia ir padarykit, dabar padarykit, paimkit šitą popierių, ir padarykite, jūs galite viską sutvarkyti dabar, paimkite tuos popierius ir nubėkite, sutvarkykite viską, aš jūsų čia palauksiu“.
Kažkada dėl kažkokios pažymos Sodroje kelioms biurokratėms isterikas panašiu būdu sukėliau, lakstė po visą aukštą ir padarė per 10 minučių kažkokį fufelį, apie kurį pradžioj sakė, kad čia savaitę užtruks ir kad per bbž kur vaikščiot man reiks.
Bet žinoma, akivaizdus dalykas yra tas, kad geriau išvis reikalų su tomis valdiškomis kontoromis neturėti.
Esate vyresnis Gintarai. Gal net ne antra o pusantros kartos nuo žagrės? Ar ne? Rokiškis, gi, kaip supratau, yra visiškas miesčionis. Tai jiems buvo gyvenimas nesaldus be kaimo… oi nesaldus… Jis turbūt nei vyšnių vaikas būdamas nerijo saujomis nuo diedulio vyšnios, katras apsimesdavo, kad pyksta ir špokais vadindavo, ar kriaušės saldžios ir didelės bei kumpių šalto rūkymo tokių, kad dar ir šiais laikais tokio tobulo skonio mažai kur begausi…
Iki šiol nesuprantu, kaip grįžus iš Sibiro seneliams (tėvas ten beje ir gimęs) atidavė tą patį namą, buvusią pradinę kaimo mokyklą…
Seneliai (iš abiejų pusių) gryni valstiečiai nuo Švėkšnos apylinkių (todėl aš vis apie tai ir rašinėju), tėvai buvo išpravadyti iš namų duonos mieste ieškotis (tėvelio šeimoje buvo 14 vaikų, a.a. mamos 7). Tik kad vaikystės varsaros (LAIMEI!) visos praėjo kaime 🙂
O gyvenom anuomet Kalinausko gatvėj, tiesiai virš „sienos“. Vieno kambario pusrūsėlyje penkiese. Aš, tėvai ir seneliai. Vietos visame „bute“ įskaičiuojant 0.5 kv metro tūliką -- mažiau nei daugiabučio svetainėje.
Buto, kad ir kooperatinio, laukėm ilgai. O baldai naujam butui trūnijo palėpėje po dulkėmis eilę metų -- nepamenu ar jie buvo kažkuo stebuklingi, ar prie jų metus laukt reikėjo. O kiek laiko praėjo kol telefono sulaukėm … jau berods prie nepriklausomos Lietuvos.
Ech … nerašysiu daugiau, nes taip nieko ir nenudirbsiu per šiandie 🙂
Jo, tamsta apie baldus teisingai pridėjot. Su jais būdavo paprastas dalykas -- irgi eilėje laukt reikdavo. Bet būdavo kartais įmanoma gauti kokį jugoslavišką minkštų baldų komplektą ar kokią deficitinę sekciją „Kaunas“ -- štai tokius, jei pavykdavo nusipirkti, tai ir laikydavo žmonės po 10 metų, iki kol butą gaut pavyks.
Dar iki šiol matau pasekmes tų dalykų -- kur pas gimines ar šiaip pažįstamus mano tėvų metų nuvažiuoju -- atpažįstu dažnai tuos pačius baldus, tas pačias šakutes, tuos pačius šaukštelius ir net šiukšliadėžes. Kai kurie žmonės nuo tų laikų turi išsivystę itin stiprią pagarbą geriems daiktams. Tuos daiktus jie naudojo (naudoja) atsargiai, kaip muziejaus eksponatus va ir tarnauja po penkiasdešimtmetį 😉
P.S. Dėdė mano vienas turi dar penktą žigulį krūtą. Tokį kur su valytuvais priekinių lempų. Tai jis į kaimą atvažiavęs pirmu reikalu visada uždengdavo savo mašiną brezentu, o radęs laisvą minutę visaip viską blizgydavo kuom papuola. Iki šiol turi tą žigulį. Ir turbūt tą patį brezentą…
O vat čia tamsta ir įvardinote vieną labai gerą pamoką, kurią davė sovietmetis žmonėms -- tai supratimą apie taupymą ir daiktų saugojimą.
Na, nors vienas geras dalykas išties. Gal todėl visi labai džiaugiasi, kad lietuviai labai darbštūs kur dirba emigracijoje ir pan.
Nemanau, kad tai sovietmetis davė. Gal tik sustiprino.
Šitoje vietoje visada prisimenu kažkieno ten klausimą -- „O jūs? Ar turite savo senelio peilį? Ir ar savo tėvo mėgstamiausią peilį galėsite perduoti savo vaikiui?“
Aš tai galėsiu. Ir savo tėvo, ir senelio. Sprendžiant, kaip tėvas saugo ir prižiūri savo senelio peilį, ir kokios jis kokybės, tai galima tikėtis, kad mano vaikis gaus ir savo proprosenelio peilį, kuo puikiausiame stovyje 😉
Bet čia jau kiek kita sfera. Čia turbūt jau labiau apie produkto kokybę ir gal net tai įtakojantį ekonominį konceptą. Šiais laikais retas kuris daiktas beprojektuojamas ilgam laikui. Nesakau, kad tai blogai, tiesiog toks modelis dabar -- turbūt skatina verslumą, naujų produktų gamybą, ar ką. Ar šiaip pripratom prie labai greitų pokyčių. Bet skirtumas akivaizdus.
Gal ir taip. Bet visgi tai priklauso nuo to saugumo jausmo -- ar žinai, kad galėsi kažką nusipirkti parduotuvėje ryt, ar nežinai. Jei nežinai -- saugai ir tausoji daiktus, net jei tai kokie nors plastikiniai vienkartiniai puodeliai.
O taip. turim namie to gero.
Čekoslovakinių vienkartinių stiklinaičių, kurios iš tokio plastiko, kad laisvai galėtų būti ir daugialaikės. Po panaudojimo (įvairių gimtadienių proga) jos būdavo išplaunamos ir dedamos atgal.
Dar ir dabar aps tėvus stovi.
sitas dalykas tai geras, kad zmones rupinosi tuom, ka turi ir tausojo, bet manau, kad cia ne kokybeje esme, o tame, kad nebuvo is kur gauti -- tai ir tausojo, saugojo.
Ale dar iki dabar daugelis uzsigriozdine tais daiktais gyvena -- balkonuose standartines spintutes, rusiai pilni slamsto, sekreteruose kruvos senobiniu stikliniu ir t.t. Nesakau, kad vartotojiskumas gerai (mazadug suluzo, tai einu nauja nusipirksiu, o ne taisysiu), bet tas erdves uzgriozdinimas visa gyvenima dusino…
Dėl kokybės -- nebūtų jos, ir labai saugodamas daugiau pusės amžiaus neišsaugosi.
O dėl kaupimo -- be abejo, kaupimas nėra gerai. Kai kada tai ir liga tampa. Aukštu žemiau gyvena kaimynė -- viską kaupianti, nuo tų fanerinių-sovietinių išorinių buto durų, kurias galų gale pasikeitė į šiuolaikines, iki… iki nežinau ko, bet kvapas toks, kad kai ji atidaro langus, pusė namo užsidaro 🙂
naudosi daikta karta per metus, tai laikys ilgai 😀 O geros kokybes stengdavosi konservuoti, ciedydavo iki negalejimo, tai jie dar ilgiau isguledavo 😀 Bet tai cia jau vergavimas daiktams, IMHO. Cia turbut pusiausvyroje esme -- nepersistengti 🙂
O del kaupimo, tai cia yra liga (bent jau amerikonams :D), jei iki tokio lygio kaip aprasei. Zmones, turintys tam tikru psichologiniu problemu tiesiog negali ismesti jokiu daiktu ir kaupia viska ka gali. Jiems sunku ismesti bet ka -- net buteliukus nuo vaistu ar koki kita slamsta. KAzkokia tais laida ziurejau, kaip su tokiais zmonem psichologai dirba ir padeda jiems po truputi apsivalyti namus…ilgaaaaaaaaai trunkantis procesas
Tas kaupimo sindromas atsiranda iš nepriteklių. Kai pasaulio supratimas atsiranda, esant kraštutinėms skurdo sąlygoms -- žmogus išsiaugina elgesio modelį, kuris kompensuoja tą nepritekliškumą. Tačiau ilgainiui tai gali peraugti ir į neurotinį elgesį.
Nu jo, atsikeli dirbti, įsijungi šitą, tai su pusryčiais valanda iš darbo ir pavogta 🙂
Bet man sovietinius laikus prisimenant labai ribotai (ne taip jau daug jų man teko) kai ką norisi patikrinti, todėl reikės kada su tėvais paskaityti.
Vieną neatitikimą tikrai matau -- knygos. Elementariai prisimenu, kad pas tėvus visais laikais buvo labai daug knygų, nes jie labai mėgsta skaityti. Dar iki Perestroikos tų knygų buvo prikaupta bent keli šimtai. Ir tai normalios knygos, daugiausia užsienio rašytojų (nepolitinių žinoma). Paauglystėje, kai išaugau iš Eridano ir atsirado noras paskaityti klasiką, retai kada imdavau knygas iš bibliotekos, nes beveik visi Remarko ar Markeso romanai jau ir taip gulėjo lentynose.
Paskambinau dabar tėvui, paklausiau iš kur tos knygos, kaip ten su ta makulatūra -- sakė, kad buvo vienu metu ta makulatūros talonų sistema (bet kaip supratau, pakankamai trumpai), tačiau jie tuo nesinaudojo ir paprasčiausiai knygas pirko knygynuose.
Aišku tiek metų su tėvais negyvenu, nebepamenu jau tų autorių, bet tikrai rusiški nedaug vietos užima. Būtų prieš porą dienų šis įrašas pasirodęs, galėčiau kokį sąrašiuką kaip pvz pateikti…
Tai ne tik knygų, bet ir dešros žmonės gaudavo ir šaldytuvuose turėdavo, nors parduotuvėse jos nebūdavo. Nereikia spręsti pagal tai, kas buvo namuose.
Knygoms gauti buvo keli būdai -- arba per kažkokį ten knygų klubą, kurio nariams būdavo suteikiamos kažkokios galimybės (pats tokio klubo nariu buvau, kažką iš Zenito ir Horizontų gavęs buvau per tai), arba važiuot kur nors į kokį kaimą (kur knygų normatyvai gyventojų skaičiui būdavo tie patys, tačiau paklausa N kartų mažesnė, atitinkamai -- pasirinkimas didesnis), arba turėt kokią nors pažįstamą pardavėją knygyne (pažįstamos pardavėjos tais laikais buvo neįtikėtina sėkmė bet kuriuo atveju).
Dar buvo toks dalykas, kaip galimybė užsiprenumeruoti kokią nors knygų seriją, pvz., „Pasaulinės literatūros biblioteka“. Užsiprenumeravimui ilgose eilėse stovėdavo.
Na, plius dar būdavo ir šiaip medžioklės, kaip ir visur -- kartais ką nors išmesdavo į prekybą, planą vykdydami, mėnesio ar ketvirčio pabaigoje. Tiesa, tada dažniau tekdavo pirkti kombinaciją iš kokio nors sovietinio šūdo ir normalios knygos. Tas pats mechanizmas ir kitoms prekėms būdavo taikomas -- perki ką nors reikalingo, bet turi ir kokį nors fufelį nusipirkt.
Hehehe, pamenu, motiną Trikotaže privertė nusipirkt gal 30 tomų V.I. Lenino raštų. Nes jai kažko naudingą reikėjo įsigyt. Tai aš nors ir gerbiu knygas, bet ėmiau kaltą, plaktuką ir iš vieno tomo pasidariau sau slėptuvę : D
pas senelius dar iki dabar tie rastai guli 🙂
Mano seneliai Lenino raštus panaudojo kaip, kad kiti laikraščius.
Jie ant labai kokybiško, minkšto popieriaus buvo leidžiami.
Tai ir trinti mažiau reikėjo.
Tai vat aš, kad neapsigaučiau tuo, ką mačiau namuose, dėl to ir paskambinau tėvui paklausti. Jie šiaip ne iš tų žmonių, kurie kažką darydavo per blatus. Tai todėl ir pasakė konkrečiai -- „eidavom į knygynus ir pirkdavome“. Dar dabar perklausiau dėl blatų ir visokių tų knygų klubų, bet paneigė.
Bet čia manau kaip ir Grumlino atveju -- tiesiog vienas žmogus visko taip jau įvertinti ir negali -- skirtingi žmonės, skirtingos aplinkybės -- skirtingi ir vertinimai. Numečiau linką tėvui pasiskaityti 🙂
Reiškia, arba mėnesio/ketvirčio pabaigoje nusipirkdavo, kai išmesdavo, arba gyveno labai mažame miestelyje. Taip spėju.
Matot, čia klausimas ne abejonėse tamstos tėvu, o tiesiog kokiu kampu jis tai matė.
Na galbūt pirkdavo tas ‘ant išmetimo’, nes Alytaus, Vilniaus ir Kėdainių, kur ta kolekcija buvo sukaupta, nelabai išeina nurašyti prie mažų miestelių. Į kaimą persikėlėm jau prieš pat Perestroiką.
Taigi ir man labai dėl to įdomu išgirsti tėvų komentarus apie kitus tamstos minimus niuansus, kaip jie tai matė ir kiek susidūrė -- grynai iš noro pažinti tuos laikus iš kurių aš pamenu nelabai ką. Ir šis įrašas (ar net sakyčiau įrašų rinkinys) labai gera pradžia 😉
Alytus ir Kėdainiai -- tipiški proletariato Zažopinskai, kur rimti knygų mėgėjai ir važiuodamo apsipirkti 🙂 O Vilnius -- sostinė, čia visados pasirinkimas didesnis būdavo. kas pirkdavo rusiškas knygas, dar mėgdavo „Vojentorgą“ mažesniuose garnizonuose -- irgi gerų knygų būdavo. Dar būdavo visokie masiniai Agitpropo renginiai, tipo, šauniausių kolchozo melžėjų metinis ataskaitinis susirinkimas kur Profsąjungų rūmuose ar Politinio švietimo namuose, į kuriuos suveždavo privaloma tvarka iš visos Lietuvos. Tai kad žmonės dar iki pirmos pertraukos neišsibėgiotų kokiu malonesniu skrandžiui ar podėlio turiniui reikalu užsiimti, renginio pabaigoje surengdavo tokį mini -- turgelį -- čekiškas ar „Utenos“ alus, skanesni konservai, moteriški skudurai ir blizgučiai bei, kone būtinai, „deficitinės“ knygos.
Kai man sako, kad tuomet gyventi buvo geriau, aš tik gūžčioju pečiais. Be abejo, pvz. jei va dabar žlugtų rėžimas Šiaurės Korėjoje, tai kai kurie jos gyventojai jau niekada nebegyventų taip gerai kaip anksčiau. Ir apskritai -- tas „gerai“ yra reliatyvi psichologinė būsena, kuri realiai ima veikti atsižvelgiant į tai, kaip jaučiasi aplinkiniai t.y. kuo pastariesiems blogiau, tuo tau geriau. Pvz. studentas, važinėjantis nauju automobiliu į paskaitas, tuo metu būtų buvęs kurso žvaigždė, o dabar? Tuomet kas iš to automobilio? Patogumas ir tiek… O, kad tuomet laimingesni žmonės buvo, va čia tai pritarsiu.
Tamsta čia kam pritarsit, kad laimingesni žmonės buvo? Kokiam nors Ibicusui, Kantui ar Szhamanui?
Jūs čia apie ką išvis kliedite? Ar nusprendėt patikrinti, ar visuotinai gerbiamų blogerių nesiunčiu naxui? Siunčiu bet ką, jei toks jums klausimas kyla. Ir tamstą irgi pasiųsiu jei apie laimingesnius sovietžmogius pezėsit.
Jūs čia ponuli apsispręskit gal, ar išsiblaivykit, ar šiaip išsitrinkit galvą.
Nu čia tamstele kaip alkanas lepiordas iš miegų pašokote, savo peiliais beigi kalavijais barškėdamas 😉
IMHO, žvelgiant į SAVO PAČIŲ praeitį, mes susiduriame du dviem problemomis:
1. lyginame ne anuometinį kapitalizmą su dabartiniu kapitalizmu, o anuometinį socializmą su dabartiniu kapitalizmu, iš ko seka kita problema:
2. kad ir kokia nyki buvo sovietinė praeitis (tikrai nenorėčiau sugrįžti į tuos laikus, nes juos mačiau tikrai pakankamai ilgai) ), tačiau dalis žmonių į ją žvelgia per JAUNATVIŠKOS NOSTALGIJOS akinius. Jie ilgisi ne tiek sovietmečio, kiek savo praėjusių laikų. Kuomet tikrai dalis iš jų buvo laimingesni, nes buvo jaunesni ir prieš akis buvo visas gyvenimas. Plius nemažai žmonių taip ir nesugebėjo prisitaikyti prie naujos santvarkos, tad visai natūraluis senųjų laikų idealizavimas. Bet toks yra tas pereinamasis laikotarpis.
Šiaip siūlau atkreipti dėmesį -- niekas neidealizuoja 1992-2000 metų -- laukinio kapitalzimo gimimas tikrai nėra tai, į ką norėtume sugrįžti.
Nors -- kad ir išmirs nueinanti karta, vistiek liks ašarojančių dėl kokios nors praeities.
P.S. Šiaip mūsų kapitalizme organiškai nekenčiu dviejų dalykų:
1. „prie ruso geriau buvo“ -- tokius tautiečius, skleidžiančius nuo galimybės vogti atplėštų parazitų sielos aimaną, reiktų siųsti į kokį tematinį sov-parką iki pasiprašymo atgal
2. „tarybinių“ maisto produktų -- totalus boikotas visai produkcijai -- nes tai man diagnozuoja idealistinį niekad nemačiusio sovietinių laikų tarybuko subingalviškumą
Faktiškai nuo anų laikų iki dabartinių progresas kapitalizme daugiau technologinis, o kitais atžvilgiais -- vargu ar bent kiek labiau pastebimas, negana to, kai kur dėl globalizacijos dar ir neigiamas (kiek atsimenu, vidutinio amerikiečio perkamoji galia peskutinius kelis dešimtmečius gan stabiliai krenta).
Kita vertus, tamsta teisingai pastebite, kad žmonės savo jaunystės laimę ir džiaugsmą painioja su sistema. Tai dažna problema -- susitapatinimas su kokiu nors režimu ar santvarka. Ir tą subjektyvų fenomeną galima suprasti, nes santvarka labai įtakoja mūsų gyvenimą.
O dėl 1992-2000 -- tie, kas pagauna to periodo mechanizmus, pakankamai idealizuoja tą laikotarpį. Kai kurie žmonės tais laikais pasidarė didžiulius pinigus. Tai savotiškai irgi kažkam laimingas laikas. Pvz., man kaip tik tada būtų buvę pakankamai smagu, jei būčiau turėjęs vadybos žinias 🙂
Dėl tamstos pastebėjimų po P.S. -- sutinku. Manau, kad tiems dibilams, kurie tas „tarybines“ dešras valgo ir tiki jomis, reiktų duoti kada paėst kokiame nors obščepite, ketvirtos kategorijos valgykloje, kur puvėsių smarvė dar pro duris neįėjus supykindavo, o ant stalų tarakonai laipiodavo (bet pabandyk šiais laikais atrast valgyklą su tarakonais, ypač dar su tais didžiaisiais).
Iki šiol atsimenu vieną tokią skylę su lėtais ir įžūliais tarakonais bei vemt verčiančia smarve -- paprastai dvokdavo pūt pradėjusiais kopūstais. Toje skylėje kokiais 1985 netgi fantos būdavo laisvai, nes niekas ten valgyt neidavo, tai personalas nesugebėdavo jos iš po prekystalio prakišt kairėn.
Aš kažkaip galvoju… O tamstai nesusidarė toks įspūdis, kad literaliai smirdančiose vietose būdavo daugiau deficito? Netgi talkūčkės juk aplink tualetus vis vykdavo. Tai kažkaip įdomu.
Laimingumas gali koreliuoti tie su amžiumi (būti jaunam yra puiku), tiek su laikmečiu/santvarka (galimybė pavogti „iš valdžios“ prie socializmo ar pasidaryti bapkių pradiniu kooperatyvizacijos laikotarpiu). Tiesiog laimingumas -- labai jau neapibrėžta kategorija, tad jis turi būti aiškiai apibrėžtas, kai kalbame apie tai, kad buvome laimingi ar nelaimingi. Nes, kaip minėjo kolega kreivarankis, aparatčikai buvo laimingi ir prie socializmo.
Dėl tualeto ir deficito koreliacijos. IMHO viskas kur kas paprasčiau -- perpardavinėtojos spiesdavosi prie moterų viešųjų tualetų, nes:
1. tualete buvo galimybė pasimatuoti šmutkes ir šiaip atidžiau peržvelgti tavorą
2. milicija negalėjo nieko padaryti -- kadangi joje iš esmės netarnavo moterys, o į moterų tualetą įeiti vyrams buvo negalima, tad ir pagauti nusikaltimo vietoje nelabai išeidavo.
Na, jei kalbam apie koreliacijas, reikia statyti viską į modelį su priežasčių ir pasekmių ryšiais. Ir kai pabandom pastatyti į modelį, matom, kad komunistinė santvarka toli gražu nėra tokia, kad duotų labai jau daug laimingumo eiliniam piliečiui. Skirtingai nuo jaunystės, kuri duoda pastatyti tą modelį.
O dėl tų tualetų -- tai taip, čia aišku. Bet kad ir dar daugiau su tom smarvėm -- įspūdingiau smirda kokia nors parduotuvė, vadinasi, žmonės mažiau lankosi, vadinasi, deficitai labiau užsilaiko. Santvarka su smirdančiais gėrybių telkiniais -- vat kas man susišvietė kažkaip.
Komuinistinė santvarka gal ir būtų ką nors davusi eiliniam piliečiui, bet kad jos statyba užstrigo išsivysčiusiame socializme. O ir pati statyba ne visai korektiška buvo: socializmas aparatčikams ir socializmas narodui. Anksčiau ar vėliau tarp jų kilo konfliktas, pasibaigęs dideliu trenksmu ir socializmo nubyrėjimu į griunderinio tipo kapitalizmą. Kuriame iki šiol ir kiurksome.
Kaslink snatvarkos su smnirdančių gėrybių telkiniais… Man vaikystė-paauglystė-jaunystė iki studijų baigimo kažkaip su tuo nesusikabino, tikrąjį smird-sovietizmą realiai pamačiau Maskvoje 1987/88 metais studijuodamas, kai iš tikrųjų studentų valgykloje nekart pasitaikė apsinuodijimų
Rokiški, nesirauk ant bankės 😉 Kad tu bet ką nx gali pasiųsti aš gerai žinau. Apskritai čia jau mano problema -- pykstuosi ir su sovietinės praeities adoruotojais, ir su tais kitais, tokiais kaip tu. Nors su tokiais kaip tu gal mažiau, nes IŠ ESMĖS PRITARIU VISKAM KĄ ČIA PARAŠEI. Galbūt kalta čia šiek tiek miglota mano minčių dėstymo maniera. Pvz. kalbėdamas apie Šiaurės Korėją ir tuos kurie griuvus rėžimui niekada negyvens taip gerai kaip anksčiau, turėjau omeny jūjų kompartijos veikėjus.
Kad tuomet žmonės buvo laimingesni aš tikiu 🙂 tiesiog TIKIU. Kaip tu pats tiki, kad jie buvo nelaimingesni nei dabar. tuo tik noriu pasakyti, kad gyventi gerai ir gyventi laimingai nėra vienas ir tas pats. Ir pritariu tokiam Gellneriui, teigusiam, kad TAM TIKRA PRASME sovietų griūtis buvo tragedija. Beje į šią mintį nespjauna ir pats Donskis, kurį vargu ar galima apkaltinti perdėtomis simpatijomis sovietmečiui. tačiau toji „tragedijos“ interpretacija, iš visko sprendžiant, radikaliai skiriasi savo turiniu nuo to, kaip jį supranta pvz. V. Putinas.
Kalbant apie laimę sovietyne, remiuosi Žižeku (ką jau padarysi), kuris išskiria tris komponentus sovienio lagerio, kurie natūraliai leido žmonėms jaustis laimingais. Čia žemiau jo tezės su grynai mano asmeniniais paaiškinimais:
1. nebuvo jokios atsakomybės. t.y. visą atsakomybę prisiimdavo partija. prošla viesną, prichodit lieto -- spasibo partiji za ėto. nūdienos klausimas „kur žiūri valdžia?“ buvo formuojamas dešimtmečiais. ne žmogus turi žiūrėti ir veikti, o valdžia. mes gimdavome šalyje, kuri viską prieš visus laimėjo (sutinku -- čia proto pisimas). nieko nereikėjo daryti, nieko nereikėjo galvoti, nereikėjo daryti jokių sprendimų -- imi vėliavą ir pirmyn. jei žygiuosi koja kojon ir klausysi partijos, tai galbūt per savo gyvenimą įstengsi atiduoti nors dalelę to įsiskolinimo partijai už visą tą gėrį, kurį ji dėl tavęs sukūrė, aukodama savo člienų klaują. Aišku, gailą tų kurie tuomet pakliūdavo už šios mentalinės matricos ribū -- spėju panašiai jaustusi Uoka gėjų parade.
2. Nieko nebuvo visada, bet kartais vistiek kažko būdavo. Pvz. juk neprideda laimės spoksojimas į pilnas lentynas, kai nieko negali nusipirkti. kita vertus, kaip aš suprantu, jei jau gaudavai sovietmečiu geros jautienos ar bananų, tai buvo kur kas daugiau nei vien jautiena ar bananai. Prisimenu mažas su mama atstovėjom ilgiausioje eilėje tam kad kelis nusipirktume. ėjom po to namo, o aš vis prašiau, kad duotų beeinant paragaut, o ji sakė -- palauk, kol pareisim namo, tada abu kultūringai valgysim. galiausiai parėjom, ėmėm valgyti ir nenorom pripažinom, kad skonis -- šūdas. tik vėliau sužinojom, kad jei bananai žalios spalvos, juos dar reikia laikyti ant palangės, kol pageltonuoja. Taigi, tik per nepatyrimą nepavyko pasimėgauti rojaus vaisiais, tačiau dabar rojaus vaisių nebėra apskritai… vėlgi su tom knygom… dabar yra tų knygų…namie aš skęstu nuostabiose knygose, žiūriu į savo lentyną ir tai tarsi pažadas, kad kada nors, kai bus laiko… o tada nebuvo knygų, bet buvo laiko -- mano nuomone, tai mažesnė problema, ypaš tuo atveju, kai realiai nieko nežinai apie geras knygas -- galima juk buvo dostojevskį iš bibliotekos pasiimt, neit į darbą ir skaityt. o darbe pasakyt, kad va sorry, gavau algą ir tris dienas gėriau, supraskit -- kiekvienam gali pasitaikyt…
3. čia Žižeko nesupratau trečio teiginio -- jis sako, dar vienas komponentas, suteikdavęs žmonėms laimės, tai buvo viltis, kad kažkur yra daug geraiu, beveik rojus. čia jo nesuprantu -- gal jo Slovėnijoj buvo kitaip? nes kiek prisimenu, tai man buvo kalama nuo mažens, kad Vakaruose visi yra išnaudojami, streikai, bedarbystės.
Ką šiuo atveju galiu pasakyti apie laimę, apart to, kad mes jaučiamės laimingi nepriklausomai nuo to ar yra ko nors parduotuvėse, ar ne? kodėl tiek žmonių dabar mano, kad TADA gyventi buvo geriau? negi tai vien tik pasąmoninis jaunystės ilgesys?
Aš galvoju, kad sistema visgi išmoko būti laimingu. Manau, kad SSRS žlugimas buvo kažkas panašaus į valstybės bankrotą, valstybės, kuri gyveno ne pagal išgales. bet būtent tokiomis sąlygomis žmonės priprato gyventi ir būtent tokiomis sąlygomis jie užaugo ir IŠMOKO būti laimingais. Ir jeigu mes padarytume prielaidą, kad SSRS buvo neteisinga santvarka (asmeniškai aš būtent tokios nuomonės ir laikausi), tuomet turėtume daryti išvadą, kad ši santvarka sužalojo žmones išmokindama juos būti NETEISINGAI laimingais (čia aš rimtai 🙂 ). Bet padarius tokias išvadas, tas, kuris teigia, kad tuomet buvo laimingesnis vistiek yra savotiškai teisus, nes laimė -- subjektyvus jausmas.
Beje, esu tikras, kad dabar mes irgi būtume daug laimingesni, jei cenzūra draustų negatyvą ir propaguotų pozityvą per visuomenės informavimo priemones ir… galbūt po kokio dešimtmečio Lietuvos kaip valstybės neliktų…:(… kita vertus, dabartinį laikotarpį, galbūt, prisimintume kaip laimingą.
Sorry, kad čia pripaisčiau, paklodę. Beje, va būtent dabar tai biški įkaliau 😀
Dėl Žižeko trečio teiginio -- mano asmeniniai sapalai -- slovėnams rojus buvo Vakaruose -- jugoslavai važiuodavo gastarbeiteriais į Vokietiją ir iš ten siųsdavo (jų supratimu) bešenas bapkes namo.
TSRSe gi taip pat buvo keli rojaus variantai:
1. gyventi Maskvoje, kur visko yra ir iš kur į pakraščius važiuoja električkos, pilnos dešros
2. gyventi Pribaltikoje, kadangi tai nedideli sovietiniai Vakarai
3. įsidarbinti jūreiviu laive, plaukiojančiame į užsienio uostus -- visas deficitas tavo
4. padirbėti pagal kontraktą kur nors Jemene arba Alžyre -- ne tik deficitas tavo, bet ir krūva pinigų beigi galimybė už juos nusipirkti „Volgą“
Grumlinai,
gali būt. čia svarbu pati mintis, o jos turinys gali keistis. aš pvz. pilnai tikiu, kad žmogus kuris anais laikais dirbo mėsos kombinate ar turguje mėsininku-kapotoju kokius 20 atitinkamai ir prisimena anuos laikus kai jis buvo ne tik jaunas, bet ir turintis prestižinį darbą. o kas jis dabar? -- žalia mėsa prasmirdęs senis, uždirbantis grąšius.
Dėl minties kaip formos -- taip, variantas įmanomas. nes juk laimingumas yra labai neapibrėžta kategorija.
Kreivaranki, visi dabar užmiršta nesaugumo jausmą. Jei nekaip mokeisi ir neįstojai į aukštąją, galėjai būti paimtas į Afganistaną ir iš ten grįžti cinkuotam karste. Galėjo ir po aukštosios išsiųsti, nes dalį atsargos karininkų kiekvienais metais siųsdavo tarnauti į reguliarią kariuomenę. Tikimybė patekti į Afganistaną gal ir nebuvo labai didelė, bet visa esmė, kad žmogus buvo niekas. Žmonės laimingi jausdavosi ne dėl santvarkos, bet kad lygiai taip pat mylėjo, kūrė šeimas ir džiaugėsi savo vaikų pirmais dantukais. Šitokia žmogaus laimė nuo santvarkos nepriklauso.
Romai,
aš juk sakiau, kad TIKIU dėl tos laimės. Tiesiog keliu problemą tuo kampu, kuris man yra įdomesnis. Pats prisimenu kažkokį sovietinį filmą, kur herojuj kažkaip nesisekė, o po to dar buvo dialogas -- „a jo, tai jį į armiją paėmė?“, „paėmė, į pasienį“. Ir tarsi toks nekaltas bajeris, cenzūra gal pražiūrėjo, nes daugmaž visiems aišku buvo, kad jei į pasienį paėmė tarnaut, tai ragai.
o beje dėl to, kad žmogus buvo niekas -- ar tu, romai, neklysti? čia aš neteigiu, čia tik klausiu, nes juk žinai tą plieninę vyrenių žmonių frazę -- „ir niekam nepasiskųsi“. ir su kokiu pasitenkinimu paprasti žmnonės ją tardavo! Va paprastas pvz. mama man pasakojo tokį atvejį -- kažkoks diedas vedžiojo šunį savo be pavadėlio, pro šalį ėjo moteris ir tas šuo kaip ėmė ant jos loti…loja, loja ir nesustoja, ir vis tas šuo imituoja kad kąs ir tt. o savininkas žiūri ir tiek, sėmkes gliaudo. ėjo pro šalį karininkas, išsitraukė trarnybinį ginklą ir nušovė tą šunį..savininkas taip ir liko su siemke negliaudyta burnoj. pasakojimą mano mama baigė žodžiais -- „ir niekam nepasiskųsi“ tipo „tvarka buvo“. Tas požiūris į žmogų juk pakankamai naujas dalykas -- į sovietmetį gi lietuviai kaip ne kaip po smetonos rėžimo pateko, taip kad tai ką mes dabar vadiname „žmogaus teisėmis“, anksčiau buvo biezpridielas vienareikšmiškai.
Ne, neklystu, Kreivaranki. Tikros laisvės nebuvom ragavę ir gal jos nepasigedom, bet buvo tokia momentai gyvenime, kai su tavim elgėsi kaip valdžiai patogiau ir tai man nepatiko. Pvz. po aukštosios baigimo būdavo paskyrimai. Jei nebuvai pirmūnas, rinktis negalėjai. Galėjo tave ir į kaimą kokį nugrūsti. O juk žmonės turėjo ir meilės reikalų visokių. Nebuvom visiški avinai, kad nesuprastume savo padėties.
Kreivaranki, tu svaigsti apie laimingumus, nes vaizduojiesi tuos laimingumus iš svaigalų. Čia, beje, tavo nereta bėda, kad svaigimais pakeiti realybę. Tiesą sakant, už tai tave liaudis ir mėgsta.
O jei konkrečiai dėl punktų:
1. Neteisybė -- neatsakingumas užgožiamas dar didesniais laisvės ribojimais. Tai sukelia laimingumo pojūtį tiktai nedidelei didžiausių dibilų grupei.
2. Neteisybė -- išimtys iš nuolatinio nepritekliaus nepadaro gyvenimo laimingesniu, o tik sukoncentruoja nedidelius kiekius džiaugsmo trumpiems momentams, kurie geriau fiksuojami atmintyje (plg. su konslagerio kalinio džiaugsmu, gavus šventinį davinį).
3. Teisybė ir labai paprasta -- svajonės visada duoda laimės. Ir labai keista, kad tu, būdamas svajotoju, to nesupranti. Nors gal ir nekeista -- tam reikia žvilgsnio iš šalies.
Dėl bendro laimingesnumo tada ir dabar -- tą galima būtų nustatyti tiesiog apklausomis, jei būtų jas galima padaryti tada ir dabar. Ir jei pabandytum atkurti rezultatus pagal išlikusius duomenis, tiems laikams gautum labai mažai laimės.
Žodžiu, nusileisk ant žemės.
Rokiški,
kalbėdamas apie laimę aš akcentuoju kiekvieno žmogaus teisę svaigti taip kaip jis nori, tuo tarpu tu kalbi apiebendrinimais. Šįkart manau akivaizdu, kad apklausa apie laimę tada ir dabar būtų pats tikriausias svaigimas (panašiai kaip analizuoti rinkimų rezultatus dabar ir tada). Paprastas pavyzdys -- štai tu dabar lyg ir kritikuoji mane savo 2 komentarais, regis, bandai netgi kritikuoti iš esmės, bet nu pats pasiskaityk ką parašei. tavo frazė ir pirmo atsakymo man:
„Ar nusprendėt patikrinti, ar VISUOTINAI GERBIAMŲ (capslokinta mano K.) blogerių nesiunčiu naxui?“.
O antram tavo komentare „Čia, beje, tavo nereta bėda, kad svaigimais pakeiti realybę. Tiesą sakant, už tai tave liaudis ir MĖGSTA.“ 🙂 sakau labai rimtai -- senokai begirdėjau komplimentų savo adresu 🙂
tiesiog yra tikrovė ir yra jos interpretacijos, tik aš nesu tikras kol kas ar tikrovė yra tai ką mums siūlo pasaulis ar tai kas yra mūsų galvose. realiai juk mes interpretuojame ne tik tai kas yra pasaulis arba tai kas yra mūsų galvose, mes interpretuojame ir pačias interpretacijas -- gi pats nekartą to visus čia mokinai.
Ponuli, čia tamsta galit kokių tik norit prisigalvot visokių nesąmonių, bet realybės interpretavimas nepaneigia realybės, kaip ir netampa tai realybei lygiaverčiu, tad tamstos teiginys, esą interpretacijos daugybiškumas ar netgi generatyvumas paneigia realybę, niekaip nepaneigia realybės ar nepadaro interpretacijos lygiaverte realybei.
Trumpai tariant, aš esu teisus, nes arčiau realybės, o tamsta -- neteisus, nes toliau realybės.
Ne, Rokiški…
tiesiog aš nelabai žinau kas tai yra realybė. Jūs negalite teigti ar arčiau realybės esate nei aš, nes tiesiog negalite žinoti kiek aš esu nuo tos realybės nutolęs. Tiesiog yra jūsų realybė ir mano realybė. Platonas šiandien nepopuliarus nes perdaug paprastai apie viską rašė. Problema ne tame, kad jūs teisus, o aš neteisus. Galbūt, problema tame, kad aš, tiesą pasakius, negaliu klysti, kadangi nieko nepasakiau (sic!). Mano interpretavimas niekaip negali paneigti realybės, bet jis gali paneigti tavo ar ko nors kito realybę (tiksliau jos suvokimą). juk psichoterapeuto darbas -- paneigti jo paciento realybę ir pakeisti ją kita. klausimas tik katras yra pacientas. šiaip ar taip diagnozė vienareikšmiška -- nuomonių skirtumas. kadaise tai buvo rimta liga.
Ponuli, tai, kad aš esu arčiau realybės -- tai neabejotinas faktas, pagrindžiamas tuo, kad mano naudojama sistema yra duodanti mažiau neatitikčių bei platesnę aprėptį, ką tamsta puikiai ir demonstruojate tuo, kad prieštaraujate ne atitikimams tarp faktų ir mano sistemos, o tiktai pateikdamas hipotetinį kažkokį interpretacijų daugybiškumo lygiavertiškumo teiginį, kurio pagrįsti niekaip kitaip, kaip tik iš piršto laužta prielaida apie visuotinį nepatikrinamumą ir neapibrėžiamumą, negalėtumėte, o pastarosios prielaidos vėlgi negalėtumėte pagrįsti jau vien dėl tokio banalaus fakto, kaip neabejotinas pragmatinių kontekstų objektyvumas (štai jums ir paradoksas, kurį gavote iš savo teorijos, ir kuriuo tamsta dabar esate pasprangintas). Taigi, faktas įrodytas.
Koks faktas? tai, kad jūs esate arčiau realybės? to aš niekada ir neginčijau. juk capslokinau iš pat pradžių, kad dėl realybės su jumis iš esmės sutinku. jeigu problema tik tame, tai aš pasiruošęs čia pat pripažinti, kad jūs prie savo realybės stovite kur kas arčiau, nei aš prie savosios… ble… nu, žodžiu, gi lankotės kartais pas mane bloge ir turėtumėte iš įrašų žinoti, kad esu vienas iš Lietuvos Nepriklausomybės šalininkų, o taip pat iš tų, kurie galvoja, kad dabar mes gyvename daug geriau.
Nu tai tada kam čia mane dabar trolinate? Jūs esate klaikus bjaurus trolis, kuris atėjot iš manęs čia išsityčioti. Jūs trolinate padorius žmones ir esate nepadorus trolis.
Nugi patrolinu…ne pirmas ir ne paskutinis kartas.
Tai, kreivaranki, ar sakai, kad laimingesni buvo kai kurie žmonės?
Tai aš sakau, kad dabar laimingesni irgi kai kurie žmonės, tiesa visai kiti ir kitokie, nei tie, kurie buvo laimingi sovietmečiu.
O kuri laimė geresnė? Aš balsuoju už tą, kuri galioja protingiems didelę vertę kuriantiems žmonėms, o ne už tą, kuri galioja pridėtinės vertės mažintojams 😉
Sutinku su ponu Gintaru -- laimingi dauguma jautėsi tik todėl, kad buvo jaunesni. Gal ir užsimiršo kai kurios smulkmenos. Aš labai laimingu nesijaučiau. Buvo daug priežasčių nesijausti. Pvz. bijojau būti paimtas į Černobilį. Ir netuščiai, nes porą kartų buvau iškviestas į karinį komisariatą, kai ėmė būtent į ten. Gal mane išgelbėjo, kad vedžiau jaunas ir turėjau mažų vaikų. Į tai lyg ir atsižvelgdavo. Sunku viską papasakoti, bet neatsimenu nieko šviesaus. Viskas labiau juokinga, nes absurdiška.
„jūs įsivaizduokite, kiek reklamų yra dabar, padauginkite tai iš 100“ -- skiedi kaipo koks cheminis skiediklis. Tokio tipo reklama būdavo tik ant partkomo, rajkomo ir kitokių panašių „komų“. Dar iškabindavo per spalines (tos tai geros būdavo -- nereikdavo į mokyklą/darbą), su tėvais tiesiai iš parado kaiman maudavom, jei autobusan spėdavom. Dabr tos reklamos tai nesveikai.
Vaikystėje klaikiai mėgau skaityti, tai kasdien (nemeluoju -- kasdien) eidavau į Kelmės knygyną, kokie pora km nuo namų -- knygų naujų. Tų naujų knygų užveždavo tikrai dažniau nei kartą per metus, bet eilinio pirkėjo nepasiekdavo -- blatas.Taip ir atnaujindavu savo biblioteką normaliomis (ne apie Čapajevą) knygomis kartą per metus/pusmetį.
Dar prisimenu mamos paliepimus -- „grįžti iš mokyklos, 16:00 stoji į eilę prie „sosyskų““. Mama 19:00 grįždavo iš darbo -- tiesiai į eilę manęs pakeisti…Ir niekaip nesuprasdavau, kodėl mama taip dažnai ir daug vatos vaistinėje perka… :). Iršalia manęs moteriškė pagrasino klasioką „įtruakisanti į nepilnamečių įskaitą“ už ti, kad šis buvo užsimovęs tokias vairuotojiškas pirštines, nu kur su skylutėmis ties krumpliais. Beje, plaukai žemiau ausų buvo beveik toleruojami -- pats nešiojau (bo klaikiai nemėgau kirptis).
Beje, nebuvo jau viskas taip blogai -- privalomai visi turėjo dirbti, komunaliniai, jei gerai pamenu, kainavo 5 rublius (apie 50 mūsiškų litų), kaimynas su kaimynu sveikindavosi, i, sunku patikėti, kaimynas pažinojo kaimyną iš trečios ar net ketvirtos laiptinės!!! Ir, be abejo -- tai vaikystės metas :).
Ar norėčiau grįžti į tuos laikus? 90% -- ne, ne ir dar kartą ne.
Na, aš gyvenau beveik Vilniaus centre, tad gal ir reikėjo tai paminėti, kai rašiau apie sovietines komunizmo reklamas. Taip, miegamuosiuose rajonuose to fufelio būdavo mažiau, o mažuose miesteliuose -- dar mažiau. Dėl to sutinku. Bet bendras vaizdas visgi būdavo labai raudonas. Ištisai raudona, raudona, raudona. Nei mėsytės, nei dešrytės, vien raudonos vėliavytės.
O dėl vatos -- čia rimtai buvo moterims nekas. Vata ir marlė -- vieninteliai įklotai. Kai kurios, kur gudresnės, pasisiūdavo daugkartinius, geresnius. Nes išvis nebuvo tokio dalyko, kaip higieniniai įklotai.
O dėl kaimynų -- kaip kada, kaip kas. Kur iš tos pat įstaigos -- taip, sveikindavosi. Kur iš skirtingų įstaigų -- nelabai. Šiuo atžvilgiu, sakyčiau, viskas dabar gal šiek tiek geriau, nes truputį atsirado požiūrio jau į namo turtą, kaip į savo, kažkoks teigiamas savininkiškumas.
Del knygu ir man keista,nes tevai didziule kolekcija sutaupe,o del laimes tai su motina iki siol susirieju,nes jai perestroika-tai patys sviesiausi prisiminimai,kai buvo pats visa ko deficitas,ja paskyre profsajungos pirmininke tai po menesio visi rajono “blatai“buvo musu bute,ten kai i ta prekybininku-virsininku rata isisukdavai labai neblogai galejai gyvent,jei tik laikeisi zaidimo taisykliu.
Pas mane irgi nuo tų laikų pilni namai knygų. Bet visos buvo įgytos per vienus ar kitus sunkumus, gudravimus, blatus, etc..
Neieškojau ką ten kažkas rašė livejournal’uose, bet panašu, kad ten buvo vienas kraštutiniškumas, o čia -- priešingas. Bet irgi kraštutiniškumas. Ir dar pariebintas visokiais debilais.
Tiesos yra, ir šiaip ginčytis nenoriu, nes gal ir nėra dėl ko, bet kraštutiniškumas ir perėjimas prie asmeniškumų bei „debilų“ -- irgi agresyvia propaganda kvepia. Kažkoks įsižeidusio individo emocinis srautas, atsiprašant.
Nesakau, gal ir buvo sočiai tų pagrindų įsižeisti per visą tą laiką.. Bet.. Kokiais metais parašytas istorijos vadovėlis, tai ir įvykiai aprašomi iš atitinkamos pozicijos, atitinkamos ir propagandos. Praeis dar 10-20 metų, įvyks dar viena-kita revoliucija afrikose ir kitose bananiniose respublikose -- tai jau vėl kas nors visai kitaip pezės ir kitus debilais vadins. Nors čia jau gal aš biški į šoną.
Ponuli, tamstai padėsiu susiorientuoti nelengvoje kelionėje po istorijos ir geografijos slėpinius, kad lengviau rastumėt savo tikslą, paspauskite šią nuorodą -- http://www.grumlinas.lt/?p=15509
Kodel taip ziauriai iskart? Paaiskinkit, tiesiog noriu suprasti pasiuntimo prasme. Zmogus lygtai neparase kazko labai netinkamo, kad iskart butu taip pasiustas.
Kai žmogus ne aiškinasi faktus, o įsivaizduoja, kad tiesa yra kažkur viduryje tarp kažkokių priešingų nuomonių -- tai reiškia, kad jis tiesiog elementariai bukas.
Jei vienas sako, kad dizenterija yra labai graži ir laimę suteikianti šventė, o kitas apie dizenteriją kalba, kaip apie trydą -- tiesa nėra kažkur per vidurį. Tai nėra kažkokios dvi kraštutinės nuomonės, nes pirmoji nuomonė -- tai tik kliedesys, o antroji -- tai ne šiaip kokia nuomonė, o faktas.
Dizenterija yra infekcijos sukeliama tryda. Tai objektyvus faktas, kurį žino kiekvienas, kas tik aiškinosi, kas yra dizenterija. Pasakymai, kad tai yra kažkoks kraštutinumas ir propaganda kalbėti apie dizenteriją, kaip apie trydą -- tai tik kliedesys.
Lygiai toks pat kliedesys yra aiškinti, esą koks nors kraštutinumas arba asmeniškumas yra pavadinti debilais sovietmečio idealizuotojus. Jie yra debilai -- tai akivaizdu taip pat, kaip akivaizdu ir tai, kad dizenterija yra susijusi su išskirtinai intensyviu viduriavimu. Tai objektyvus faktas.
Atitinkamai, diskutuoti čia nėra apie ką. Čia tiesiog reikia pasiųsti aiškia kryptimi nusišnekėtojus.
Bet sutik, Ričardai, sunku yra su faktų pamatavimu/fiksavimu. Jei dabarties faktų žmonės nesugeba nustatyt, tai ar lengviau yra tiksliai pamatuot praeitį? Man atrodo ne.
Apskritai aš noriu tikėt, kad egzistuoja tik interpretacijos, o ne absoliutūs, moksliniai faktai. Čia jau labai antimoksliškai [matriciškai] pavariau. Bet esmė, kad vis labiau linkstu atsisakyt sveiko proto modelio. Tai nereiškia, kad nubraukiu straipsnį — visiškai ne — 95%-tais jam pritariu:)
Praeitį labai paprasta pamatuot, kai yra liudininkų. Sėdėjai konslageryje pas nacius -- štai tau ir faktas. Gimines sušaudė -- štai ir faktas. Maistą gaudavai pagal talonus -- štai ir faktas. Galėjai sėsti už tai, kad esi be registracijos ar niekur neįsidarbinęs -- štai ir faktas. Galėjai būti pasiųstas gyventi ten, kur kažkokia paskirstymo komisija nuspręs -- štai ir faktas. Ir t.t.
Žinoma, kad yra visokių dibilų, užsiimančių visokiais išvedžiojimais. Štai pavyzdžiui, anoks Irvingas netgi buvo išvedęs teoriją apie tai, kaip gerai naciai konslageriuose žydus prižiūrėjo, nes netgi plaukimo baseinus jiems darė. Ir t.t..
Bet tokios teorijos nieko nepaneigia ir nieko neįrodo, išskyrus tai, kad jų kūrėjai yra atmatos, o jomis tikintys -- debilai.
Būtent, kad ne apie tokias apčiuopiamas diagnozes kaip dizenterijas kalba buvo. Suprantu, tamstai gal tai ir yra tolygūs dalykai. O aš istorija ne šiaip sau paminėjau, nes kiek yra istorinių faktų ir kaip skirtingai jie buvo traktuojami skirtingais periodais.
Ir sakau -- aš nesiginčysiu apie gerovę sovietmečiais, gal tamstai ir geriau žinoti. Tiesiog truputi kliuvo viso šito pateikimo radikalus tonas. Tu vadini debilais sovietmečio idealizuotojus, tuo tarpu pats lygiai taip pat idealizuodamas priešingą pusę. Dėl ko ir kilo klausimas -- kas čia yra kas iš tikrųjų.
Istorija -- tai ne mokslas, o šiaip kažkokia prostitutė. Kas valdo, pas ką jėgą -- tam ir parsiduoda. Ir kokie nenuginčijami istoriniai faktai nebūtų, tai ne tie parametrai, kurie įsistato į matematines formules, kuriomis galima būtų apskaičiuoti „laimingumo koeficientą“. Kas buvo tarybiniais laikais -- dabar ir yra tokia istorija, nors ir pagrįsta kažkieno faktais. Ir ilgainiui, kuo toliau, tuo sunkiai žmonės galės susidaryti objektyvią nuomonę. Nes tokios paprasčiausiai nelabai gali būti kaip sąvokos (istorijos ir skirtingų tautų kontekste).
Jau nekalbu apie propagandų (ir iš vienos, ir iš kitos pusės) formuojamas „objektyvias nuomones“. O tavo įrašas, parašytas tokiu tonu, tai ne per toliausiai nuėjo nuo tokios propagandos (idealizavimo), kaip nebūtų gaila. Ir tikiu (gal ir klystu), kad daug iš tų, kas čia pritaria, nėra tiesiogiai susidūrę su sovietmečiu. Tiesiog jiems buvo atitinkamai išdėstytas „istorijos pradžiamokslis“ (ar tai artimaisiais, ar tai mokykloje, ar tai dar kur), ir dabar jie semiasi pusiau aklai papildomų faktų iš tavo žodžių, šaukdami -- „taip, taip, man lygiai taip pat ir tėvai su dėdėm ir tetom pasakojo!“ Savo palikuoniams jie galės perduoti nebent tik dar mažiau suprantamą „sugadinto telefono“ srautą -- truputi „faktų“ iš ten, truputi iš ten.
Ir dėl tų dviejų tiesų, tai suprantu tavo nuomonę, esu ir anksčiau tokią girdėjęs. Gal ir esi laimingesnis/geresnis/nebukesnis/objektyvesnis, kad gali turėti vieną savo tiesą. Todėl gal net ir nelinkėsiu, kad tektų gyvenime persvarstyti savo radikalius įsitikinimus (ne apie sovietmečio blogį, bet aplamai „faktų matymą“), kaip kokiam American History X (nors ir nelabai mėgstu šį filmą).
Aš visą laiką gyvenau tarp dviejų tiesų (taip jau gyvenimas susiklostė), ir vienos pasirinkimas reikštu kitos išdavystę. Nebent persiplėšti kaip beždžionei tarp grožio ir proto. Gal ir ne visiems tai suprantama, bet tokia „dvasios būsena“ egzistuoja. Gal tai ir yra silpnumo rodiklis, bet kažin ar bukumo. Ir kažin kas yra „objektyvumas“ šiuo atveju.
Beto, kairiųjų bei dešiniųjų jėgos politikoje irgi atspindi ne tai, kad vieni remiasi kliedesiais, o kiti -- faktais. Ir abi šios pusės politikoje turi kraštutiniškumus.
P.S. jei jau vartojam tokius terminus kaip „faktas“, tai paskaitom kas yra „propaganda“. Propaganda -- tai faktai, argumentai, gandai ir kita informacija (tame tarpe ir klaidinga), kuri yra skleidžiama tam, kad paveikti visuomenes nuomonę.
Ponuli, tai jau sugrįžote iš naxui? Tai kur dabar pasivaikščiot norėtumėt?
Pamačiau Rokiškiu pasiūlymą eiti naxui ir tada pagalvojau, kad gal galima gražiai papasakoti kodėl esate neteisus arba teisus ir kodėl istorija ir jos interpretacijos čia nevietoje -- juk kalba eina apie asmeninius potyrius ir objektyvius dalykus, objektyvius faktus parodančius, kodėl sovietukai yra debilai…
Tai va… galvojau galvojau ir tada supratau, kad vis dėlto pasiųsti naxui yra gal ir geresnis variantas 😉
Aš jau vėl ten kažkur pasivaikščiojau, kur Rokiškis jau nesumastė pasiųsti, ir vėl (kol kas) rašau (bet jau tikrai ne jam). :))
Nei aš gyniau tuos sovietus, nei ką. Su istorija gal ir išvažiavau iš vėžių kažkur į šoną -- jis apie dizenterijas, aš apie istorijas.
Bet būtent, kad kalba buvo apie asmeninius potyrius, kurie pateikiami kaip objektyvūs faktai, kaip du-kart-du. Kaip asmeninė nuomonė gali būti objektyvi iš esmės, plačiuoju mastu? Kodėl žmogus gali laikyti save teisiu, nes jis tiesiog teisus? Man tai net arti objektyvumu nekvepia. Būtų vien faktai, kuriems visi iki vieno pritaria -- tai kas čia per visuomenė gautųsi? Ar tai reiškia, kad visus „kitokius“ reikia siuntinėti, sodinti ir šaudyti, ir kuo tada tai skirsis nuo tų pačių sovietų?
Ir esmė ne tame, kad tokias teisingas nuomones ir faktus gali turėti dauguma. Tiesiog tie siuntinėjimai be paaiškinimų nė ką geriau už sovietininkų „varžtelius“ -- „yra žmogus -- yra problema, nėra žmogaus -- nėra problemos“. Vat būtent šito ir nesupratau iš šio įrašo, šitą ir pavadinau kraštutiniškumu -- kad stumiama ant to, kas kažkada pats stumė, bet labai panašiais radikaliais būdais.
Šio įrašo autorius tikriausiai ir sušaudyt visus tuos išvardintus Ibicus’us neatsisakytu, jei proga būtų, arba bent masiškai sodintų už tai, kad jų plaukų ilgis ne toks (masto kitaip ir giria sovietmetį).
Jūs mažiau žiūrėkite to „ką norėjo parašyti“, o geriau paskaitykit kas yra parašyta.
Dėti savo projekcijas ir paskui su jomis ginčytis yra dibilizmo ir marginalumo, o gal net ir šizofrenijos apraiška.
Ir vėl dvidešimt penki.. Nesupykit, kolega, bet leiskite vėl nesutikti. Nebent jau praradot visą norą ir viltį diskutuoti apie tai.
Taip, parašyta „liaudies priešas“ -- tai ir sušaudyt iškart. Nėr čia ko gilintis, išvedžioti ir įžeidžiančius anekdotus pasakoti. Ar teisingai supratau logiką?
Apie projekcijas, tai tą galima pritaikyti ir įrašo autoriui, ir tiems kas gyrė/giria sovietmetį (jie ilgaplaukius persekiojo irgi dėl savo „faktų“, mums dabar nesuprantamų). Tai arba visi debilai su savo frenijom, arba vis dėl to kažkoks adekvatumas tame yra.
nedebilai o dibilai (žr. pipediją).
Pateikite konkretesnių projekcijų, kurias pateikėte kas kitas, o ne jūs pavyzdžių.
O antros pastraipos jūsų komentare nesupratau.
O aš nesupratau prašymo įvardinti „projekcijas“. Ne aš tą terminą pirmas paminėjau. Jūs mane apkaltinot, kad dedu projekcijas. Ir aš lyg jau įvardinau ką dar galima tuo apkaltinti. Tai kokių dar pavyzdžių reikia?
Antra pastraipa pabandžiau atsakyti į teiginį, kad reikia skaityti kas parašyta, o ne žiūrėti „ką norėjo parašyti“. Anksčiau rašė „liaudies priešas“ („враг народа“) ir nesigilino, tiesiog sušaudydavo (panašiai kaip ir įrašo autorius siuntinėja kitus).
Ir dar, nežinau kaip tiksliai suprantate terminą „marginalas“, bet panašu, kad su juo pataikėte, negaliu neigti. Tik tiek, kad tai nelyginčiau su šizofrenijom ar kitais „dibilizmais“. Dėja ar ne dėja, bet tokį jau pėdsaką padarė gyvenimo aplinkybės, kaip ir minėjau anksčiau. Gerai ar ne gerai yra „marginalumas“ -- čia jau turbūt dar kita tema. Ir taip išeina, kad ir priežastį mano nesupratimui suradome -- valio, „nusikaltymas išaiškėjo“. 😀
Tai jei jau sakote, kad projekcijas galima pritaikyti įrašo autoriui, tai ir bandau suprasti apie ką kalbate.
O kokį skirtumą matote tarp žodžių „šaudyti“ ir „nachui“? 🙂
Bet jūs tikras projektuotojas profesionalas. Vos tik paminėjau „marginalumo požymius“ (na dar šizofrenijos ir dibilizmo), jūs tuoj pat užsiprojektavote tai ant savęs ir ėmėte svarstyti ar gerai padarėte. Čia kaip apsipilti šūdais galvą ir garsiai klausinėti praeivių: „kodėl aš šūdus ant galvos užsipyliau?“.
Įrašų ciklas vertas apdovanojimo, o šiaip pagalvojau, kad apie tų laikų realijas nėra nei vienos suprantama kalba knygelės išleista, taigi tamsta galite būti pirmas 🙂
Reiktų šiuos įrašus įvesti į mokyklos programą -- kokioje 10,11 klasėje jau būtų pats tas.
Ir dar. Esu beveik šventai įsitikinęs, kad visiškai autentiškai atkūrus kokį Vilniaus ar Kauno centro gabaliuką su 80-ųjų pramogų ir prekių „įvairove“ dabartiniai šešiasdešimtmečiai SSRS fanai kryžium gultųsi ir įrodinėtų kad taip nebuvo.
Visa, kas bloga, paprastai užmirštama gana greitai. Nes mums išties nesinori prisimint blogybių. Mes linkę prisiminti gerus dalykus. Aš vat irgi savo jaunas dienas visai geruoju prisimenu. Bet kai pabandau truputį atmesti asmeninius svaigimus, vaizdas gaunasi labai nekoks.
O šiaip tai, norint parašyti truputį rimtesnį atpasakojimą, labai daug darbo gautųsi. Aš čia šiaip padėliojau kai kuriuos akcentus, bandydamas žvilgtelėti truputį antropologišku, pašaliniu žvilgsniu.
O kiek tų keistenybių daug buvo -- ir andropoviniai patikrinimai dėl vėlavimų į darbą, ir civilinės saugos pratybos su dujokaukėmis ir ašarinėmis dujomis, ir aukštojo mokslo grožybės, ir tai, kas mokyklose dėjosi, ir muzikos pasirinkimas, etc. -- visur buvo tų keistų, sunkiai suvokiamų, bet toje sistemoje gal ir logiškų fenomenų.
Viskas per paskutinius porą dešimtmečių keitėsi gan tolygiai, gal todėl tai neatrodo, kaip milžiniškas sukrėtimas, iš rimtesnių pokyčių juk prisimenam tik banditų siautėjimo laikus ir kovą už Laisvę. Bet juk realiai pakito tiek, kad jau sunku išvis lyginti tą sistemą su dabartine.
Ir tikrai ne kažin ką aš čia parašiau, gal tik užkabinau iš visiems artimų ir suprantamų buitiškų fenomenų pusės. Buitiniai dalykai priverčia truputį kitaip viską pergalvot, nes tai artima.
ponas Rokiški, kiek Jums metų? 🙂
Pora daugiau nei man, įtariu. Arba keturiais:)
Iš išvaizdos jam duočiau apie 45.
noriu pasidalinti senu vaizdeliu nagrinėjančiu kapitalizmą galbūt panašioj šviesoj
http://www.thedailyshow.com/watch/tue-january-5-2010/even-better-than-the-real-thing
Taip, čia tas pats neosovietukų kleidėjimo mechanizmas. Kad labai gražus buvo sovietmetis. Kleidėjimas, susijęs su vaikystės grožiu.
Visgi skirtumas yra paprastas. Pas mus dar prieš tris dešimtmečius buvo totalitarinė sistema, kokios amerikiečiai nelabai ir įsivaizduoti galėtų. Tad kleidėtojai apie laimingus sovietmečius ima atrodyti ne šiaip keistai, o tiesiog fantasmagoriškai.
Tikrai šaunus įrašas, patiko skiatyt.
Aš jau Atgimimo vaikis, tai asmenine patirtimi negaliu girtis, bet atgarsiai ir po Sąjūdžio, stiklinės pastatytos parduotuvėje prie gazuoto vandens aparatų, tų kur atneši butelį, o tau duoda kitą jau su gazu. Knygų taippat tėvams kažkas atidavė kolekciją, tą kur 88-89metų leidimo, puiki kolekcija, vistik čia jau atgimimo pradžia…
O Tėvai labai daug ką pasakojo, vistik dėdė vaizdžiai papasakojo apie bendrikus, tai va tuoletas buvo vienas ant viso aukšto 3-4 butai, vonia irgi viena, virtuvė -- viena, atrodo kažkoks anachronizmas, nesuprantu kas turėjo dėtis ryte, jei kaimynai turi 2 dukras? Valgio ruoša irgi specifinė turėjo būt. Čia yra ir + ir -- , vistik negali išvengti kaimynų taip dažnai net ir norėdamas, taigi bendravimui +, visdėlto jokio savo kampo -.
Su senesnio modelio barakais dar prasčiau būdavo -- dabar atmintis neatgamina, bet berods ant kokių gal 10 kambarių būdavo vienas tualetas/prausykla, tokio specifinio tipo. Tiesa, tai būdavo daugiavietis tualetas/prausykla. Bet eilės rytais išties susidarydavo.
Virtuvės irgi būdavo daugiavietės, 3-4 dujinės. Tai kažkaip išsitekdavo. Bet išvirsdavo tai kartais į visokius cirkus -- tai koks psichas kam nors skalbimo miltelių pripila sriubon, tai katiną orkaitėn uždaro ir padega, tai dar kažką pridirba. Žodžiu, nekas.
Čia dar galima pridėti tokį užmirštą fenomeną, kaip bendrabučių komendantes ir budinčiąsias, kurios ką nors įleisdavo arba neįleisdavo į svečius. Dabar tai kiek sunkoka suvokti net, kad kažkokia budinti galėdavo nuspręsti, ar gali pas tave kažkas užeit į svečius ir nuo kelių iki kelių tas kažkas gali užeit.
Mūsų šeimai (aš su broliu ir tėvai) teko gyventi koridoriniame bendrabutyje keletą metų. Jamelijanovo 5 name (Alytus). Kambarys vienas gal 20 kvadratų, o gal ir mažesnis. Vonios ir dušai buvo rūsyje. Nuo viryklių, kurios pas mus buvo berods viena vienam aukštui vogdavo nuolat maistą. Baisi skylė.
Kažkada neseniai buvau nuėjęs iki to bendrabučio (dar stovi), bet pavirtusi visiška narkoalkoholandyne.
Rokiški, tarybiniai žmonės nesiprausdavo kiekvieną dieną -- kokios eilės 🙂
Tiksliai 😉 Prisimenu pats tiksliai, kad prausdavomės kartą į savaitę 🙂
Prie tualetų eilės.
Beje, bendrikuose dušo raktą, rodos, reikdavo gauti pas komendantą, o dušai paprastai būdavo rūsyje. Tiesa, buvo ir tokių bendrikų, kur kiekvienas kambarys turėjo savo sanitarinius mazgus su dušu arba sėdima vonia (120cm ilgio).
Būdavo visokių bendrikų, ir tokių, kur du dušai aukštui, ir vienas tualetas dviem kambariam, ir tokių, kur kambariai be nuosavų tualetų, ir visaip. Šiaip jau taupė ant visokios sanitarijos.
Aš nedaug, bet prisimenu labai bijodavau į parduotuvę, nes pardavėjos labai nemandagios. autoritetingos matronos su tom karvės spalvos liemenėm epasivargindavo negražesniu žodžiu pavaryti tave, arba net ir per nugarą suduoti.
apskritai su vaiku niekas per daug nesiskaitė.
nekalbu apie darželio bausmes, berniukus už blogą elgesį nurengti nuogai ir pastatyti ant stalo. Kai kuriems tai atrodydavo labai juokinga stovėti nuogu pimpaliuku, man jau tada tai atrodė kraupokas pažeminimas.pamiršau paminėti, kad tas blogas elgesys būdavo nemiegojimas pietų miego. mažesnė bausmė būdavo ausies nusukimas, ne už nieką, o už tai kad per daug vartydavaisi kai reikdavo miegoti. Todėl vienintele pramoga, žmogui kuris per 3 kalėjimo metus darželyje miegojo ne daugiau kaip 3 kartus, būdavo piešti seilėmis ant grindų, apsimetant kad miegi ant šono.
iš ties šlovingi laikai. net netveriu kailiu kaip noriu atgal.
Dėl nuogumo tai išties puikus pastebėjimas. Pas mus buvo lygiai tokios pačios bausmės. Tikrai buvo gilus sukrėtimas, nes ir pats dar dabar tai atsimenu.
Ypatingai gerai atsimenu tą bjauriai šleikštų jausmą, valgyklos kvapą ir pan., kai reikėdavo kas rytą eiti į darželį.
Darželis man buvo kažkas neapsakomai bjauraus. Aš iki šiol negaliu atsikratyti to šlykštaus jausmo ir net gaila savo sūnų į ten leisti. Va kaip tik neseniai teko lankytis apžiūrint vieną iš jų (sovietiniais laikais statytų), tai prisiminimai užplūdę buvo.
Dar gerai prisimenu raketą kieme ir šūdų bei myžalų kvapą sklindantį iš jų.
darželis tai čia išvis atskira tema…sEUbas kažkoks. Prisimenu šlykščią kakavą su pieno plėvele, pienišką sriubą…fe…ir aišku auklytes -- viena tai buvo labai faina, visi vaikai mylėjo, o kita…vaikystės siaubas. Rasdavo iš ko pasityčioti visada. Ir ne šiaip ką pikto pasakyti, bet kad visi vaikai suprastų, kad tu čia dabar kažką blogo padarei -- pvz neteisinga spalva kažką nuspalvinai. O nemiegančius tai pastoviai į kampą siųsdavo ir pan. Pamenu būdavo kaifas, kai kuri nors auklytė išeidavo ir palikdavo kitos grupės auklytę mus prižiūrėti -- kaifas!Aišku triukšmas visą ką, bet kai tik įmarširuodavo pavaduojanti teta visi iš karto užsikimšdavo 😀 Piktos tetos kartais išsivesdavo neklusnius vaikus į kitą grupę -- tipo pas lopšelinukus, kad atseit nelygis dideliems vaikams būtų
Tos darželinės bausmės -- iš tokio didžiojo tarybinio pedagogo Makarenkos metodologijų. Prieškariu tas pačias nurengimo/nuogumo bausmes naudodavo ir lageriuose, tik kad matyt suaugusiems tai nelabai pasiteisino.
Pingback: Taip buvo: pirmas pamatytas doleris | Grumlino palėpė
Na va, mūsų atkirtis sovietinės tikrovės teršėjui Rokiškiui 😉
http://www.grumlinas.lt/?p=22659
Puikus irasu ciklas, labai tikiuosi, kad nors keli sovietofilai perskaitys ir jiems dasus.
Gimiau 1980, bet neitiketinai gerai atsimenu 1985-1990 metus su sovietiniais bairiais. Tikrai nenoriu atgal.
Bet daugybe zmoniu ilgisi tu laiku (irgi todel, kad buvo tuomet jauni), kai valstybe dave moksla, darba, buta ir masina.
Jei būsim tikslūs, tai yra dvi pagrindinės grupės žmonių, kurios linkusios idealizuoti sovietmetį:
1. Žmonės, kurie dėl kokių nors priežasčių gyveno kitų sąskaita -- tai daugiausiai funkcionieriai ir jų vaikai bei tokia labai įdomi grupė visokių kolūkiečių, kurie sovietmečiu buvo neįtikėtinai smarkiai subsidijuojami. Daugelio tokių žmonių gyvenimas, pasikeitus santvarkai, labai pablogėjo. Atitinkamai, asmeninis požiūris išvirto į politinę projekciją. Per tą pjūvį šių žmonių įsivaizdavimą ir reiktų nagrinėti -- ką turėjo, ką turi, kodėl.
2. Durniai, kurie sovietmetį įsivaizduoja tiktai iš sovietmetį idealizuojančių veikėjų kalbų. Šitie elementariai kleidėja (ir apie valstybės duotas mašinas, butus, darbus), jų įsivaizdavimo lygis yra grynai fantazijų ir kliedesių lygio. Tokių žmonių įsivaizdavimas nagrinėtinas išimtinai per smegenų krušimo pjūvį -- per tai, kaip visiški kliedesiai gali būti įkalti durniams į galvas taip giliai, kad jie jais tikėtų lyg tikra tikrove.
Tikriausiai kartosiu kitų mintis, bet.
Vat ką pastebėjau (ar susigalvojau) — sovietinėj sistemoj buvo galimi skirtingi santykiai tarp piliečio ir sistemos. Santykiai kito priklausomai nuo piliečio pasaulėžiūros (imti/duoti; sau/kitiemsl; tvarka/laisvė), nuo įmonės, netgi nuo miesto/miestelio priklausė.
Nors (manau) kažkas vertė visus piliečius tą sistemą vertinti praktiškai vienodu įverčiu — kažkuriuos aspektus teigiamai, kažkuriuos neigiamai. Bet vienodai. Sistema, va tokia, unikali ir viskas.
O kai ji numirė, tada nuomonės ir pradėjo diferencijuotis. Tikriausiai pagal neišsipildžiusių lūkesčių emocinius atspalvius:)
Ypač kai tie vertinimo skirtumai iškildavo/iškyla šeimos viduj. Siaubas.
Visai tikiu, kad vyresni žmonės jau buvo įsivažiavę į sistemą ir jos eigą. Ir jautėsi gan stabiliai. Nebūtinai puikiai.
O štai jaunimui (na, vyrukams) grėsė ir šiaip armija už n-tūkstančių km, ir afganai, ir povandeniniai laivai su branduoliniais reakoriais, ir stomatologiniai kabinetai, kur nuo didelės gražto vibracijos pas mokyklos stomatologą vaikai norėdavo žudytis ir paskui kurdavo siaubingus mitus, ir dar bbž-kas. Tai irgi suteikia dabar pagrindą skirtingiems vertinimams.
…
Man šiaip įdomiausia, kaip viskas „persivertė“ (o gal, tiksliau, taip ir nesugebėjo galutinai persiverst) į „naują“ santvarką. Visad bjojau, kad lietuviai nufeilins šitą misiją. Nes tuo metu nemačiau jokios aiškios vizijos, išskyrus gražias abstrakcijas. Todėl visai smagu buvo perskaityt Gintaro Rumšo pastebėjimą, kad nupuolimas buvo matyti jau 80-aiaisiais.
PS: yra sakius mano močiutė mano tėvui kadaise: „Nebijok, vaikeli, nebus šita tokia _tvarka_ amžinai“. Ir išties, nebuvo 😀
Tiesiog atskirkim objektyviai įvertinamą (ekonominę) sudedamąją nuo subjektyvios (propagandinės) ir viskas susistatys į savo vietas.
Požiūrių pokyčiai, kurie objektyviai pamatuojami -- tai santykinis ir absoliutinis gerbūvio bei objektyvių galimybių tenkinti poreikius pokytis plius sąnaudos pokyčio įgyvendinimui.
Subjektyvūs pokyčiai susiję su informuotumu, čia vertinti sunkiau. Sakykim, tokie fenomenai, kaip sovietukai, pasakojantys propagandinius kliedesius apie tai, ko nematė -- tai yra geras pavyzdys. Sakyčiau, čia turėtų būti kažkas artimo atvirkštinei funkcijai iš intelekto. Kažkas tokio.
Smagu skaityti.
Ech, tik baisoka, kas bus po 10 metų ir vėliau, kai visa tai kas čia parašyta atsimenančių žmonių tik mažės ir mažės?.. Ar nesugrįš vėl tvirtos rankos ir visiškos lygybės troškimas, kai nebebus kam trenkti ranka į stalą ir pasakyti „kokias čia nesąmones kalbat“.
jei išsivalys valstybinė mūsų valdžia nuo šūdukų mažų ir didelių, nekils tokie daugumos troškimai. Natūralumas labai pakankamas ir stiprus veiksnys. Kai jis neužgožtas.
Po truputį valosi. Bet labai lėtai. Bet visgi valosi, randasi jau požymiai šiokie tokie, nepaisant pasipriešinimo. Nors toks jausmas kartais kyla, kad jei galėtų, tai valdžiažmogiai vėl sovietmetį įvestų.
Tos tvirtos rankos ir dabar daug kas nori, bet vis daugiau žmonių pasižiūri į tai, kaip be tvirtos rankos kokie nors anglai gyvena, pasižiūri, kaip su tvirta ranka gudai gyvena, palygina ir nusprendžia, kad gal visgi be tvirtos rankos geriau.
Iš esmės, viskas atsiremia į informuotumą.
Mielasis rokiški, perskaičiau viską (netoli 3 aut. lankų, kažkur 58 000 ženklų). Ką supratau: kad ir gerą istorijos bakalauro darbą (pagal lygį tai magistro, bet jo iškart neduoda) galima parašyt per naktį. Dabar mąstau apie du dalykus: taip Tamstą įtikint tokį darbą įformint (įvadas yra, tik objektas problema, aktualumas, tik šaltiių ir leiteratūros apžvalgą parengt; struktūra gal ir pasklidusi, bet pavadinimą galima koreguot, vietoj išnašų — comentų citatos su pavyzdžiais ir patikslinimai; paskutinė dalis tinka vietoj išvadų); antra, kaip padaryt kas mūsų VU Istfake tokį darbą galima būtų ginti eksternu be išlyginamųjų studijų ir mokesčio. Bet kaip būtų krūtai: iš blogo įrašų laipsnis. Ir tada galėtum visus siuntinėti jau ir kaip diplomuotas istorikas.
Dėl turinio: daug dalykų, kurie įvardyti taikliau nei kiečiausioje sovietologinėje literatūroje. Puikūs pavyzdžiai, gerai apmąstyti, slankiai sugulantys į iškalbingą paveikslą. Dėl daugelio detalių galima ginčytis, tikslinti, bet kaip stipriai užkabinta esmė. Totalus respectas.
Čia tamsta labai perdedat su pagyromis. Tiesiog pabandžiau kabint iš to, kaip suprantamiau būtų. Vat ir viskas.
Taip kad geriau savo patirties pasakykit, o ne pagyrų 😀
Ir šiaip, jei ir yra čia kokio nors požiūrio, tai tikrai ne istorinio, o antropologinio. Tik vat su antropologija Lietuvoje nelabai, tiesa? 😀
Patirtis toks daiktas: ne kiekvienas moka adekvačiai (be prigalvojimų ar primiršimų) nupasakoti, kaip buvo. Man norint ką prasmingo pridurti (apie eiles kaimo parduotuvėje, kai mėsos veždavo šeštadieniais, apie vogimo alternatyvas, apie melavimo ir dviveidystės formas, apie medinės kalbos tvėrimąsi (mano vienas darbų gi ir yra parodyti VLKK sovietinę esmę ir kilmę), reikia daug pamąstyti. O mąstydamas imi ir priduoti intervą lrytui apie pavergtą protą, o ne įrašą pope. Arba temą sugalvoji tyrimui. Antropologija visa tai, žinoma, mes gi pusę diplomų kultūros istorikams išdalijam už antropologinius „tyrimus“, tik jie paprastai tokie jau skurdučiai, kad vienas rokiškis visus nuneštų. Пагалвосю ир парашысю
Tiesiog reikia žiūrėt fenomenologiškai. Kokius to meto fenomenus mes pastebėtume dabar, kokie tuometiniai fenomenai šiais laikais atrodytų, kaip visiškas, nesuvokiamas anachronizmas. Ir tada panagrinėti tų fenomenų priežastis.
„dibilams nusispjaut, jiems faktai neturi reikšmės, jie gyvena kažkokioje ufonautiškoje paralelinėje erdvėje.“ -- heil rokiskis! saunuolis fasistuojantis jaunuoli, taip ir toliau laikyk fasistini fronta! demokratija gi leistina tik tiems kas pritaria tavo nuomonei, visus kitus ant lauzo, gi jie debilai!
jei sovietai butu uzsilike, garantuotai rokiskis psichiatrinej priziuretoju dirbtu ir siustu visus gydytis kurie netiki sovietine ideologija. gal tavo tevai kaip tik ir dirbo toki darba? gi negali sveiko proto zmogus netiketi valdzios propaganda!
del vidurines azijos ir vergoves: absurdiska kaltinima meti sovietu sajungai, kaip suprantu, kaltindamas kad del dabar egzistuojancios feodalines-vergovines diktaturos, kuri yra lygiai tokia pati kaip egzistavo iki 1917 m. sovietu atejimo i valdzia, yra kalta CCCP ir likes sovietinis mastymas -- nelogiska ir priestarauja faktams, ir tiek.
tas pats galioja ir Lietuvoj, turim ta pacia santvarka kaip iki 1940 metu, kad turejom, ir tokia pacia kaip visam likusiam pasaulyje -- tai kuo cia deta sovietu sajunga????
Puikus įrašas, puikūs komentarai… Deja, nebegaliu skaityti jų visų toliau -- ašaros akis užspaudė dėl „ilgesingų“ prisiminimų…
Pasakysiu tik tiek: sovietmetis -- tai keiksmažodis, kurio ištarimo pasekmes mes šiandieną jaučiame savo dantimis.
heh, labai geras įrašas/įrašų grupė, tiek iš Rokiškio, tiek ir iš komentarų labai daug atgarsių atmintyje sukėlė -- va taip buvo ir šitą gi akurat prisimenu. Pats buvau gal kiek per mažas, kad suvokčiau, jog kažkas negerai, bet žvelgdamas atgal, tikrai negali nesutikti su didžiąją dalimi teiginių. Man irgi vizualiai istrįgęs vaizdas, kažkokių tai buitinių prekių parduotuvė, Vilniuje, tuščiom lentynom, ir yra tik kastuvų, grėbliųų ir tokių didelių laistytuvų… gal ir neobjektyvus tas atsiminimas, bet jau toks yra.
Taip, kad Rokiškis dar labiau įtvirtino nuomonę apie save kaip žmogų, pas kurį į tinklapį verta užsukti 🙂
Pingback: Buvo Tiesa, pasidarė Diena, buvo Diena, vėl bus Tiesa « Rokiškis
Pingback: Baltojo vaiduoklio juodraščiai » Prisiminimai, apie ateitį
na kiek as atsimenu is rusu laiku tai ,pietus mokykloje nemokami,mokykloje disciplina buvo,budavo viesa sarmata pasakyti pries vyresniam zmogui,kaip sakant jausdavom pagarba,ledai buvo 2 kapeikos,o kapeiku tiesiog gatvei galedavai rasti,knygynuose knygu buvo pilna ir motina tiek romanu prisipirko,kad teko dalinti juos dikai lietuviu laikais,va talonai budavo cukrui miltam ir degtinei,toliau maisto kaip prisikta visur,netgi kioskuose bananu budavo ir donald kramtuskiu kuriuos isigit budavo lengviau nei dabar,nedai boch nedirba kas nors va kokie ilgaplaukiai iskart bauda ir suranda darba,aisku tokius nuskuzdavo kad negadintu grazaus komunizmo,nebudavo jokio pedofilo,o dabar ju pilna,vienas kitam padedavom o dabar vienas kitam ikasti bandom,kariuomenei aisku ten buvo bardakas,bet uztat civiliai gyveno labai gerai,blogai gyveno ilgaplaukiai,alkoholikai,okupacijos istroske zmones, tuo metu gyvenome laisvai o dabar okupavo mum europa ir suliginkit laikus kada buvo geriau,man buvo gera gyventi prie LTSR,o dabar as ateities neturiu,tiesiog bandau pagal kubiliaus istatymus isgyventi,kad nereiktu mirti badu kur po tiltu
Mokykloje pietus apmokėdavo tėvai -- tai nebuvo nemokama. Išimtį sudarė socialiai remiami vaikai -- kaip ir dabar.
Dėl disciplinos -- neabejotinai, konslagerinėje sistemoje jos visada žymiai daugiau.
Dėl ledų -- šūdinai nevalgomi ledai iš šaldyto vandens su chemija kainavo berods 7 kapeikas, kiti buvo brangesni.
Pinigų ir dabar galima gatvėje rasti. Esu kartą radęs berods 50 litų -- dar tais laikais, kai litas buvo porą kartų didesnės vertės.
Mitų apie romanų prisipirkimą galit nepasakoti, žinom, kaip buvo realiai. Kad Nepriklausomybės laikais, atsiradus krūvoms knygų ir dingus deficitui, grožinės knygos staiga tapo praktiškai bevertėmis (pinigine prasme), o tuo pačiu ir atiduodamos pažįstamiems už dyką -- puikiai suprantamas faktas: žiaurus deficitas dingo, faktinės kainos krito irgi žiauriai.
Dėl pasakų apie bananus kioskuose ir Donald kramtuškių -- tamsta neskiriate ankstyvos Nepriklausomybės laikų nuo sovietmečio. Tai rodo tamstos amžių labai vienareikšmiškai.
Apie „nebūdavo jokio pedofilo“ ir „vienas kitam padėdavom“ -- požymis, kad pasakojate tai, ką girdėjot iš bobučių kažkokių.
Apie „tuo metu gyvenome laisvai“, „man buvo gera gyventi prie LTSR“ -- tai jau simptomatika (ypač ryški, kai sulygini su faktu, kad tamsta sovietmečio nepatyrėte, nes tą matom iš tamstos kliedesių).
Taigi, tamsta esate čionai nepageidaujamas, linkiu paieškoti kitų vietų nusišnekėjimams.
As dar del tu ledu ir sokoladu. Is tikruju, tada tie ledai uz 7 kap atrodo pasakiskai skanus, taip pat ir tos donaldo kramtoskes (as gimus 1981). Bet idomu yra tai, kaip as dabar viska matau, pagyvenusi kelis metus Prancuzijoje. tiesa sakant tie vaikiski sovietiniai prisiminimai man sukelia grauduli. Kaip zmones buvo pamauti del to riboto vartojimo, kaip visi buvo suniveliuoti ir iki siol yra niveliuojami (pirkti maksimose pagaminta maista, pirkti DADU ledus ir tt). As tik Prancuzijoje ismokau pasigaminti ledus, karamele ir daug visokiu tikru, naturaliu ir paprastu dalyku, jau nekalbant apie kitas gyvenimo sritis. Ir is pasakojimu po truputi susidarau po truputi vaizda, kaip paprasti prancuzai gyveno tais 70-ais, 80-ais. Po galais, tas susiktas sintetinis vanilinis cukrus LT buvo deficitas, o Prancuzijoje buvo ir iki siol naudojama vaniles lazdeles ir tai ne kokiu ponu preke. O jau kad zirneliai ir majonezas buvo deficitas tai is viso verkti norisi. Majonezo parduotuvinio mano aplinkoje niekas nevalgo ir nevalge, o daro namuose savo (is aliejaus, garstyciu ir kiausinio ir tt).
Tai tamstai vaikystės prisiminimai sukelia graudulį, o ne sovietmetis. Pakanka atskirti, kad tai skirtingi dalykai. Vaikystė tuo ir pasižymi, kad ji visada atrodo graži, viskas joje nuostabu.
Dėl majonezo -- tai, kad jį galima pačiam pasidaryti namuose, visą laiką buvo didžioji paslaptis, kurios banaliai niekas nežinojo. Bet… Kai majonezui reikia gero aliejaus, tai vat imkim ir prisiminkim, kad tiktai rafinuotas saulėgrąžų aliejus tada parduotuvėse tebūdavo. Toksai posmirdis, iš kurio majonezas vargu, ar gautųsi skanus.
Problema, kad visas tas reikalas sistemiškai blogas buvo. Ir atrodytų, kad vieną-kitą dalyką gal ir galima būtų buvę pasitvarkyt, bet kai pažiūri, vis atsirasdavo kažkas, dėl ko nesigaudavo.
Gal svarbiausias dalykas, dėl kurio nesigaudavo, būdavo laikas: atidirbęs 8 valandas, žmogus turėdavo dar kelias valandas praleisti, stovėdamas eilėse, o jei tik pasiseks -- daryti bent kokias nors chaltūras, kad prie atlyginimo prisidurt.
Žodžiu, kompleksinės problemos.
Jus visiskai teisus, tik as turbut netiksliai issireiskiau. Man is tikruju labai gaila, kad as budama vaikas turejau tenkintis tuo apribotu vartojimu. Anksciau kazkaip apie tai nesusimastydavau, bet dabar daznai apie tai pasikalbu su vyru (prancuzu). musu amzsius panasus,tad galime galbeti kazkiek apie tuos the 80’s 90’s ir pan. Tai tikrai labai liudna palyginus, kaip gyveno prancuzu vdutines klases paprasta seima be jokiu dideliu mokslu ir tt, ir pvz musu seima Lietuvoje.
Esu savo tinklaraštyje rašiusi buitiškai paprastai apie sovietinių laikų gastronomus ir kitas parduotuves, pvz daržovių http://www.7ravioli.com/sovietiniu-laiku-darzoviu-parduotuve/
Pingback: Vilniaus Viešojo transporto privatizavimas « Rokiškis
Laba diena, labai idomus jusu blogas. Norejau jusu paklausti, ar esate skaites si dokumenta ir ar jis, jusu nuomone, tikrai tikras? Man, atrodo, tai labai gerai paaiskina globaliai tuometine sistema. http://www.ruf.rice.edu/~sarmatia/194/instruct.html
Aš nesu istorikas, todėl man labai sunku kažką spręsti.
Visgi kliūna toksai dalykas: organizuojant kai kuriuos sisteminius reikalus tiap, kad liktų pakankamas slaptumas, tokio tipo punktai paprastai formuluojami, laikantis dviejų reikalavimų:
1. Formuluotės turi būti tokios, kad neatrodytų neigiamai tiems, kas gali jas pamatyti (pvz., ne nenorintiems mokytis duoti vietas universitetuose, o suteikti galimybes mokytis vargingiausių proletariato sluoksnių atstovams, etc.)
2. Paaiškinimus dėl vieno ar kito punkto priežasčių duoti tiktai žodžiu ir tik ribotam ratui. Jokių rašytinių paaiškinimų apie specifinių punktų priežastis neturi būti.
Dėl šių priežasčių esu linkęs manyti, kad tas tekstas, nors ir paaiškina daugelį dalykų, visgi nėra originalus -- tai greičiau kažkieno bandymas atkurti kai kurias okupantų specifinio elgesio priežastis ir mechanizmus.
Pingback: Pabiros apie sovietmečio miesto transportą « Rokiškis
O va šitas straipsnis patiko.
Gyvenu Prancuzijoje ir cia bemaz 80 proc. zmoniu isitikine, kad sovietu sajunga buvo auksciausios kulturos, stiprios ekonomikos, laimingu zmoniu ir siaip galinga valstybe, kad visi TSRS pilieciai buvo rusai ar bent rusakalbiai ir teigia, kad gerai, jog zlugus TSRS atsirado daug nepriklausomu valstybiu, taciau negi jiems dabar blogai? Kodel begioja po visa pasauli..
Na nesvarbu. Apie knygynus.. Mano mama man sakydavo, kad sovietmeciu is kiekvieno atlyginimo galedavo nusipirkti po keleta knygu. Bet karta pamaste ir pridure -- Jei kas gero knygyne budavo.. Juokinga, tai, kad kakuriu knygu ji net neskaite arba turi net keleta, nes uzmirsdavo, kad tokia jau turi. Visgi mano mama apsiskaiciusi ir sutinka, kad rasti gera ir vertinga grozines literaturos knyga buvo sunku.. Ypac uzsienio autoriu.. O JEI PAVYKDAVO rasti / gauti, tai butinai tekdavo skaityti rusiskai… O siaip, manau ir dabar lietuvis is kiekvienos algos be vargo gali nusipirkti po dvi knygas.
Labas, Rokiški. Iš karto pasakysiu, kad neskaičiau visų komentarų. Turiu tokią problemą. Esu jaunas studentas, todėl nemačiau sovietmečio, o ir, galima sakyti, negyvenau jame. Tai va, namuose pastoviai vyksta ginčai tokiomis durnomis temomis kaip „dabar VS tais laikais“. Tėvai vis aiškina, kaip gerai buvo tais laikais, bet man įsiminė vienas dalykas. Daug kas sako, kad tais laikais buvo lengviau išlaikyt butą, sumokėt komunalinius, kitaip sakant, daug paprasčiau susimokėt už būtiniausias paslaugas. Tai va, maniau, kad galėtum detaliau apie tai papasakot (mokesčius už buitinius ir pnš.), o gal jau esi papasakojęs? Iš anksto dėkui
Čia nėr ką pasakot, kalėjimuose būstas nemokamas.
Rabinovicius zydas debilais vadina asmenybes nepasidavusiai pindostano zydiskai 5 osio kolonos propogandiniam sudui…. matai kaip yra zyduk… gojus ir amerikoj gojus… bande stalinas is goju gyvuliu zmones padaryt… nesigavo… neyvertino pliusu… o tu prasmirdes zyde kazkodel naudoji viena neigiamaja puse svarstykliu….. ir manai esi sviesa savo gojams gyvuliams skaitytojams…. jie idijotai pats matai. Taktika tokia tavoji visuose sttraipsniuose kurios gojus gyvulys lietuvos neyzvelgia. Tu rasai apie tu laiku minusus ir apie siu laiku pliusus… nors demokratijos buvo daugiau nei dabartinej amerikoj. jus zydai esat gudrus maustyti kitus… jus zaidziat su reiksmemis ir pavadinimais yvardydami tam tikrus daigtus… ir tas daigtas turi skitingus pavadinimus skirtingais metu laikotarpiais. Na bet tau nechujova braithone jew yorke sedet ir cia rasibet… vistiek is mokesciu moketuju sutjnktj babkiu gaudi holokaustines ismokas dvi pencijas… na kaip vusi lietuvos zydukai skurdinantys valstybe ir visa pasauly…. linksmai..
Na o j3i apie sivietmety… nebuvo pederastu narkotiku mokykse.. o ir bunant tai neviesai kad jau net dabar nein telika rodyt vaikams. Lezbes pedikai gatvemis zygiuoja.. o blogiausia buvo zydams ypac rabinoviciui… jis gi buvo lygus su goju gyvuliu… neklase ir nelygis… zydas o lygus su gojum… na bet dabar turi galimybe dutyt kvaila goju jaunima…