Andrius Kubilius ir Ingrida Šimonytė yra gerai

Aš labai seniai nerašiau apie rimtą politiką*. Kai kažką rašiau kadaise seniai, tai dar turėjau tikėjimo, kad kokios nors politikų kalbos atspindi kokias nors realijas. Bet dabar aš žinau daug daugiau, o kai rinkimai panosėje, tai ta tema vėl darosi aktualia. Aš žinau vieną svarbų dalyką: Lietuvoje yra tokia košė-malošė su politinėmis pjautynėmis bei tiesiog nerealiu, neįtikėtiną galią turinčiu ir fantastinį stagnacijos lygį pasiekusiu biurokratiniu aparatu, kad stebuklų padaryti beveik neįmanoma. Netgi kiečiausia, protingiausia ir geriausius norus turinti valdžia gali padaryti tik truputį daugiau, nei nieko.

Žinote, kadaise aš galvojau, kad tose valdiškose įstaigose gali veikti paprasta schema, kur trečdalį žmonių kokioje nors įstaigoje atleidi, likusiems pasakai, kad arba parodote rezultatų gerėjimą, arba žiūrėsim, o jei anie neparodo – tai vėl iš likusių trečdalį atleidi ir sakai tą patį, ir tai darai, kol ta įstaiga susipranta matuotis savo rezultatus, ir pradeda gerinti savo veiklą realiai, o ne žodžiais. Ir tai turi veikti. Bet deja, per tuos metus, kol ši valdžia yra, panašūs veiksmai, tegul tik šiek tiek švelnesni, išties ir buvo daromi su kai kuriomis valdiškomis kontoromis. Taip, lyg kai kurie ministrai prieš kelerius metus būtų paskaitę mano rekomendacijas. Ypač pasistengė čia Ingrida Šimonytė. Bet ir keli kiti irgi pasistengė. Pavyzdžiui, Dainius Kreivys ir Rimantas Žylius. Ir ką jūs manote? Ogi tos visokios kontoros, pavaldžios visokioms institucijoms, kaip veikė, taip ir veikia – nerangiai, beprasmiškai ir idiotiškai, didesne dalimi kenkdamos visiems, kam papuola.

Mušimas tęsis tol, kol pasitaisys moralė

Optimizuojant valdišką darbą, veikia tiktai vienas metodas - nuolatinis gerinimas. Pagal PDCA (PDTV) ciklą: planuoti fiansavimo mažinimą, daryti finansavimo mažinimą, tikrinti, ar ne per mažai sumažinta, o paskui imtis veiksmų, kad būtų viskas dar labiau sumažinta

Aišku, galim čia prisiminti ir Eligijų Masiulį, kurio pavaldume esantis Lietuvos Paštas parodė stebuklus: po masinių vadovybės atleidimų staiga tapo pelninga įmone. Čia matyt vertėtų prisiminti senus gandus, kad ilgamečiai tos kontoros vadovai vis svaigdavę, kaip jie kažkada privatizuos Lietuvos Paštą, o todėl reikia mažinti kaštus taip, kad būtų kuo daugiau nuostolių.

Bet aš čia turiu pasakyti, kad mano kadaise siūlyta strategija buvo neteisinga, nes jos efektyvumas nepakankamas. Nes reikia atleidinėti ne po trečdalį, o po pusę. O kartais ir po devynis dešimtadalius. Aš labai klydau ir dėl to atsiprašau visų. Nes štai ponai Andrius Kubilius, Ingrida Šimonytė ir kiti minėti kadaise atleido po mano rekomenduotą trečdalį šen bei ten, nes matyt irgi mąstė panašiai, kaip aš. Ir lyg ir išties tenai, kur buvo masiniai atleidimai, situacija ėmė kažkaip lyg ir vos vos gerėti. Bet štai bėda, kad tas vos vos gerėjimas tenka daugiausiai visokioms šnekoms, o ne realiems darbams. O tai reiškia, kad visgi reikia ir dar atleidinėti.

Ir sprendžiant iš to, kad bendri rezultatai keičiasi nepakankamai**, tai reikia atleidinėti kardinaliai smarkiau, nes resursų kiekiai yra neadekvačiai dideli: atleidus trečdalį žmonių, resursų pakanka ne tik tam, kad gaunami būtų tie patys rezultatai, bet ir visiems pokyčiams suvaldyti, taip lyg nieko nebūtų įvykę. Todėl tai reiškia, kad testinis trečdalis yra labai maža dalis. Reikia imti devynis dešimtadalius, nes pirminis atleidinėjimas parodė realią situaciją. Taip, reali situacija yra tokia, kad ten, kur buvo atleista trečdalis, niekas to nei nepajuto. Todėl ir nesiėmė jokių aiškesnių veiklos gerinimo veiksmų. Rodiklių nebuvimas rodo, kad situacija vis dar nevaldoma.

Bet kita vertus, jei jau grįžtam prie minėtų politikų, tai aš noriu pasakyti, kad jie visgi yra puikūs. Andrius Kubilius mane žavi, nes pas jį yra stoiškas požiūris, kad ar taip, ar anaip viskas įvyks, o ką galima padaryti su reformomis – tai tik pagreitinti savaiminį procesą. Aš pradžioje galvojau, kad tai yra toksai politinis fatalizmas ir bejėgiškumas. Bet ne, čia yra ne politinis fatalizmas ir ne bejėgiškumas, o vienintelis realistinis požiūris: viskas yra taip blogai, kad telieka spardyti padvėsusį biurokratinį kuiną. Jis teisus, kaip teisus ir ponas Kreivarankis, kalbantis apie tai, kad biurokratinė košė yra tokia košė.

Įsivaizduokim tokį dalyką paprastą: Lietuvoje yra dešimtys tūkstančių visokių tarnautojų. Ir vos kelios dešimtys tų politikų, kurie turėtų vadovauti. Ir visas tas aparatas, kur yra dešimtys tūkstančių visokių įvairiarūšių valdžiažmogių, yra sisteminis. Jis yra sistemiškai nusistagnavęs iki tiek, kad svarbiausias to aparato tikslas – tai išlaikyti save pačius. Ir jie daro viską, ką tiktai gali, kad tik kažkaip pasipriešintų.

Valdininkai puikiai supranta, kad bet kokių realių duomenų apie jų darbą pateikimas – tai nuosprendis sau patiems. Jie puikiai moka imituoti reformavimus, gerinimus ir t.t. – taip idealiai, kad tuo galima ir patikėti. Jie puikiai sugeba supainioti ir sumakliavoti bet kokius sprendimus iki tiek, kad šie taptų visiškai priešingais. Jei reikia, valdininkai nepasidrovi pašnekėti spaudai, dar ir pasilikdami nuošaly, nepaminėtais. Jei reikia – pasiskundžia seimūnams. Jei reikia – sutartinai pradeda versti ant ko nors makaronus kibirais.

Valdininkai žino, kad visi politikai yra laikini. Pačiu blogiausiu atveju – kokie 4 metai ir dings, ateis kiti, kurie visuose ligtol buvusiuose fyntuose nesusigaudys. O jei valdininkams pasiseks – tai juk ministrai keičiasi žymiai greičiau, daugelis vos kokius metus teišbūna. Taip kad stoiška Andriaus Kubiliaus pozicija yra ne šiaip sau: jis tiesiog žino, kad reikia ilgai, nuosekliai, nuobodžiai ir daug metų spausti, spausti, spausti. Tiek ilgai, nuosekliai ir nuobodžiai, kad tai jau ne kokie nors įvykiai, kad kažką padarysi ir viskas. Tai tiesiog kaip pokyčių srautas. Užsuki kranelį finansavimo kažkam, o tada anie ir ima keistis. Atleidi trečdalį darbuotojų – ir ima įstaiga tobulėti. Tiktai deja, per lėtai.

Žinote, Andrius Kubilius su savo vyriausybe padarė nepakankamai. Valdiško aparato apimtys per keletą metų kažkiek pasikeitė. Žiūrint į pokyčio modulį, tai matyt per kokius 3 paskutinius metus valdininkų etatų skaičius pakito maždaug tiek, kiek iki tol pasikeisdavo per kokius 4 metus. Tik tiek, kad dabar pasikeitė ne į didėjimo (kaip įprasta buvo, kai valdė dabartinė opozicija), o į mažėjimo pusę. Jei nemeluoja atmintis, kokiais 10 tūkstančių valdininkų ir samdomų etatų susitraukimas gavosi, viską suskaičiavus. Tai yra labai gerai.

Pora iš Edward Deming įvardintų chroniškų vadybos ligų yra vadovybės kaita ir tikslo nepastovumas: jei keičiasi vadovai ir judama vis kita kryptimi, tai įsivyrauja chaosas, bardakas, mura ir muda. Jei tikslai ir vadovybė lieka stabiliais – organizacija įgauna judėjimo kryptį ir ima tobulėti.

Andrius Kubilius tapo ilgiausiai vadovaujančiu Ministru Pirmininku per visą Atkurtos Nepriklausomybės laikotarpį. Ir visą tą laiką tikslas buvo pastovus: mažinti aparatą, didinti efektyvumą, taupyti pinigus ir išsilaikyti, nepaskendus krizėje***. Nesvarbu, kad tas aparatas priešinasi neįmanomai smarkiai. Po truputį, po truputį – štai jau ir kokie mokesčių rinkėjai trečdaliu sumažėjo, štai ir Vyriausybės pastate kas antras kabinetas tuščias – valdininkų nelikę.

Ponai ir ponios, aš jums vieną pasakysiu dalyką: pakanka pažiūrėt į prekybos saldo pokyčius, kad pavadintum dabartinę valdžią šventaisiais. Ir ne veltui Lietuvos tarptautiniai skolinimosi reitingai kyla.

Gaila, kad su komunikacija, su gebėjimu parodyti gerus dalykus, konservatoriai ir libsąjūdiečiai turi didelių bėdų. Jie tiesiog bando dirbti ir galvoja, kad geri darbai kalbės už juos pačius. Deja, kai šios partijos tikisi, jog parodys kažką jų darbai, gaunasi taip, kad tų darbų rezultatai – tai atleisti valdininkai, kurie gero žodžio tikrai nepasakys. Taigi, anie yra pikti. Ir puikiai sutaria su visokiais politiniais dabartinės valdžios oponentais. Su tais pačiais, kurie biurokratinį aparatą ir išaugino.

Gandai sako, kad vos ateis kita valdžia, viskas smarkiai keisis.

 

—————

* Šitas straipsnis buvo rašytas dar vasarą. Dabar galvoju, kad labai gaila, jog anksčiau nepaskelbiau. Bet geriau jau vėliau, negu niekad.

** Apie tai, kad bendri rezultatai keičiasi nepakankamai, galime labai užtikrintai šnekėti pagal vieną iš atvirkštinių faktų: apie teigiamus pokyčius visi labai stengiasi girtis, bet tenai, kur nėra kuo girtis, tai ir nesigiria. Bent jau nemačiau, kad kokios nors kontoros imtų skelbtis apie kokius nors labai gerai pakitusius rodiklius, o juk rodikliai, t.y., skaičiai – tai vienintelis objektyvus faktas, kur viskas yra vienareikšmiška. Mėnesinių skaičių išvis man rodos neina rasti. O apie tai, kad pagrindinių rodiklių gerinimas ilgalaikiame planavime turi būti nuo dydžio X iki dydžio Y – tai man rodos, tai yra už bet kokių valdininkiško suvokimo ribų.

*** Turint omeny, kad Lietuva gamina gan mažai, importuoja labai daug, o prekybos balanso neigiamumas apie dvidešimt metų buvo protu sunkiai suvokiamas, tai galima numanyti, kas turėjo ateiti Lietuvai, kai pasaulyje prasidėjo krizė. Taigi, vat tas dalykas iš raidės P ir neatėjo. Kolapso išvengėme. Skirtingai nuo kokios Latvijos. Ir tai nepaisant to, kad prieš tai buvę kirkiliniai spėjo visas rezervines lėšas išleist, kasmet didindami biudžetus sunkiai suvokiamais dydžiais, o paskui dar pašūkaut apie tai, kaip jokios čia krizės nėra ir viskas yra išsigalvojimas.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook50Share on Google+22Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

17 thoughts on “Andrius Kubilius ir Ingrida Šimonytė yra gerai

  1. Ledas

    Ne į temą.
    Del pašto, galvoju, kad šiek tiek nuvertintas naujos pašto vadovybės indėlis.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Naujoji pašto vadovybė atėjo Masiulio dėka -- aš būtent apie šitą reikalą, nes visgi čia kalbam apie politikus.

      O kad dabartiniai Lietuvos Pašto vadovai nepagailėjo ten įsikerojusių biurokratinių pusgalvių ir ėmė gerai visą tą nesuvokiamą balą semt -- tai vat ir rezultatas.

      Reply
  2. Julius

    Rokiški, gal žinot kokių konkrečių pavyzdžių iš kitų valstybių, kur gerai įvykdyta tokie susitvarkymai? T.y. kur valstybė valdoma maksimaliai efektyviai, o ne taip, kad biurokratija užtikrintų savęs pačios egzistavimą. Ar tai būtų tiesiog „bendrai paėmus“ Japonija, Vakarai ir visos kitos turtingos šalys?

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Visur yra blogai. Gerų pavyzdžių nežinau. Žinau tik porą reformų (Gruzijos ir Kanados), kur buvo labai smarkiai pagerinta situacija, tačiau tai būdavo ryškus sąlyginis šuolis -- iš labai blogos situacijos į pakenčiamą lygį.

      Problema yra ta, kad biurokratinis aparatas būna pakankamai didelis, kad jo valdomumas būtų pernelyg prastas, todėl stagnaciniai procesai ima veikti visada.

      Tarp kitko, Lietuva nėra labai jau blogas variantas, jei lyginsim su kitomis šalimis. Tiesiog pas mus kiek kitos problemos, nei Vakaruose -- tose šalyse kiek efektyvesnius biurokratinius mechanizmus puikiai kompensuoja visokios profsąjungos ir panašios organizacijos, gebančios verslą nuvaryt į kapus.

      Čia yra dar viena gili dilema: jei biurokratinis aparatas užsiima žmonių ir verslo teroru, tai dar klausimas, ar glaima pasakyti, jog yra gerai, jei tas aparatas veikia efektyviai?

      Reply
  3. glow

    Dėl biurokratinio aparato dydžio mažinimo pritariu pilnai; tik pagalvojau štai ką -- pastaruoju metu pagarsėjo keli tokie atvejai kur pakankamai aukšto profilio pareigūnai grįždavo atgal (arba prisiteisdavo kompensacijas) kvestionuodami savo atleidimo priežastis teisme. Žemesnio lygio biurokratai galbūt nepultų taip aktyviai gintis (nors kitų sėkmės istorijos gali įkvėpti), bet sumoje jų yra gerokai daugiau. Ar tai neapsunkintų tokio kadrų politikos efektyvinimo vykdymo?

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Čia yra labai didelė bėda iš senų laikų -- valdininką atleisti beveik neįmanoma, nesvarbu, ar jis gerai dirbo, ar blogai. Įspūdingas pavyzdys -- Darbo Biržos vadas, kuris buvo grąžintas darban netgi nepaisant aiškiai nutekėjusių milijonų.

      Žodžiu, gaunasi neretai taip, kad paprasčiau sukurti naują įstaigą, o seną uždaryti, nes tai gaunasi efektyviausias atleidimo būdas.

      Reply
  4. Viešpats

    Žmonių grupės dažnai elgiasi pagal labai niutoniškus dėsnius ir nors pilnai palaikau masinius biurokratų valymus, bet metodas: „arba dirbi arba valini“, labai tikėtina -- nesuveiks.
    Pats minėjote, kad jų yra dešimtys tūkstančių. Tai yra labai respektabilus nuošimtis rinkėjų ir tai yra pakankamą masę turintis skaičius, kad sukeltų jiems chaosą ir Vyriausybę laikytų įkaitais. Visas Europos viešas sektorius yra aplipęs profsąjungomis, kurios susikūrė, kai vyriausybės, brutaliomis priemonėmis pradėjo futbolint valstybinius tunijacus lauk.
    Juk puikiai matėsi, kaip sauja Aukštaitijos mokytojų gali paralyžiuoti visą sistemą.
    Lietuvos biurokratai pasižymi godumu ir tingumu, ką galima puikiai išnaudoti, įvedus schemą, kad tarkim biurokratas, radęs, kaip sutaupyt pinigų, gaus X procento premiją nuo tos sumos, arba pagreitinęs procesą Y kartų, gaus mokestį, kuris skaičiuosis bazinę sumą, dauginant kartais, pagreitinusiais procesą. Ir viską koordinuoja viena centrinė instituciją. Jokių ėjimų per subordinacijos grandinę: radai sprendimą, užpildei trumpą laisvos formos paraišką, gavai pinigus -- anonimiškumas garantuotas. Daug kam net dirbti nereikės, parodžius, kad pvz.: yra departamentas, kuris atlieka visiškai niekines funkcijas, štai įrodymai, štai sprendimas.

    Valstybinės įstaigos yra pilnos jaunų, iniciatyvių, veržlių specialistų, kurių rankas pančioja dar Brežnevo kalbas atsimenantys sisteminiai urodai. Ir atvirkščiai -- yra senų gerų specialistų, kurie bejėgiai prieš jaunus parlamentarų giminaičius, katrų tikslas -- purtytis atsakomybės ir kuo tyliau išsėdėti iki kitų rinkimų. Jie yra mums reikalingi ir jie ramia sąžine patyliukais išvalys visą sistemą.
    Einant na pralom, mes biurokratus suvienysim ir išmokinsim už save kovoti. Leidę sistemai save kanibalizuoti mes tai padarysim efektyviau, greičiau ir pigiau.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Tokią schemą, kur patys save imtų atleidinėti, bandė kanadiečiai. Iki tam tikro lygio pasiteisino. Bet suorganizuoti tokią schemą yra baisiai sunku -- reikia kardinaliai keisti valstybės tarnybos įstatymą, o ten begales interesų turi visokios partijos. Ir todėl pakeisti to praktiškai neįmanoma.

      Reply
    2. P.

      Visose post-sovietinėse šalyse yra bendrų panašių problemų. Kartą teko dalyvaut tokiam seminare, kur produkto tiekėjas bandė padėt išspręst to produkto atstovams šalyse (būtent Rytų Europos) tokią problemą (sakė niekur daugiau to jam daryt nereikia, nes elgiasi visi kažkaip normaliai, o vat Latvija, Lenkija, Lietuva, Čekija, dar ten kelios kažkurios -- nu vis tos pačios bėdos): produkto tiekėjas duoda savo tiekėjo kainą, atstovui pvz. Lietuvoj, tas atstovas Lietuvoj kažkiek minimaliai užsimeta ir duoda dvi kainas jau pardavėjams (tą kuria jie perka ir tą už kurią turi parduot (rekomenduojamą mažmeninę)), kurie su end-useriais deal’ina. Tai ištisai ta pati bėda -- visi bando pasiimt didesnius klientus nusmaukdami kainą beveik iki tiekėjo kainos (ir net kartais sau į minusą) ir taip bando vienas iš kito tuos klientus atiminėt. Žodžiu nori žmonės padaryt sistemą, kad ir labai banalią ir klasikinę, bet pas mus ją iškart paima išgaidina, pradeda abuse’int ir rezultate niekas nieko nepasidalina ir nifiga neuždirba (aišku kaltina paskui produktą :)).
      Long story short: šitas sistemos kanibalizavimas pas mumis nesuveiks; visi sugebės pasikelt sau algas ir nė vieno draugo neatleist 🙂 net ir pats jau pora variantų sugalvojau 🙂

      Reply
      1. Rokiškis Post author

        Na, jei šitas problemas žiūrėsim -- tai tam tikrų žinių trūkumas, dėl ko nesuvokiami kai kurie paprasti dalykai, pvz., kad norint žaisti kainomis, reikia ir resursų turėt, ir rinkos, t.y., kad lygtis nėra tokia jau paprasta.

        O vat dėl valdiškų kontorų -- visose postsovietinėse šalyse didžiausia problema yra tame, kad jų orientacija yra bloga. Dėl sovietinio tęstinumo. Tiesiog tose įstaigose esantys žmonės įsivaizduoja, kad verslas gali egzistuoti jų dėka, o jie patys yra visiška duotybė. Pačių valdiškų įstaigų kvestionavimas, netgi minimaliausias, jiems sukelia visišką šoką ir denializmą.

        Žodžiu, požiūrio dalykai.

        Reply
      2. pukuotuks

        Pastaba dėl seminaro: farmacija išsprendė paprastai -- paskirstė viską aiškiu teritoriniu principu. Bėdos ir neliko(kogero…)
        Dėl straipsnio -- kai kuriais atvejais sumažinimas paliečia ne „dirbančius“, o „vegetuojančius“ valdininkus(atleidžiami max visi be „stogo“ ir paliekami tik dirbantys(ir nesiskundžiantys) bei „stoginiai“).

        Reply
  5. gied

    Kam tos profsajungos, jei mes turime darbo kodeksą su gana dosniomis išeitinėmis kompensacijomis :). Todėl kiekvienai įstaigai, kur pagrindinės išlaidos yra darbo užmokestis, skausmingiausia trumpu laikotarpiu atleisti būtent tuos ilgai sėdinčius žmones. Todėl prieiname prie tokių kuriozų kaip buvo policijoje ( nemokamos atostogos taupant kaštus ).
    Įdomu, kad šis darbo kodeksas yra orientuotas į Generation X -- žmones, kurie dirba ilgą laiką vienoje įstaigoje ir orientuoti į ištikimybę tai įstaigai. Generation Y, kuri jau keičia ankstesnę ir orientuota į asmeninį rezultatą, DK ir mokesčių reforma buvo labai nepalanki (premijos, bonusai apmokęsdinami pilnai).

    Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *