Esu jau rašęs apie paradigmų poslinkius ir su tuo susijusius suvokimo efektus. Bet tai buvo apie praeitį, kurią šiais laikais sunku suvokti, nes paradigma jau kita. Dabar gi matome kitą atvejį – paradigma keičiasi, o mums sunku suvokti, į ką tai virsta. Nes viskas keičiasi taip, kad nors lyg ir viskas panašu, bet visiškai kitaip. Taip, aš čia apie internetų paradigmą. Ir apie visą tą skandalingai triukšmingą atvejį, kur tarpusavy susidūrė ponai Algis Ramanauskas ir Artūras Račas.
Kai šūdai pasiekia ventiliatorių, sustabdyti reikalą būna labai sunku. Čia karikatūroje toksai Rupert Murdoch, kuris irgi įkliuvo į šūdų spąstus, kai jo leidiniai nepajuto ribos tarp to, kur yra asmeniniai žmonių reikalai, o kur yra žiniasklaida.
Paties to atvejo aš nenagrinėsiu, nes panašių cirkų daug kartų mačiau dar prieš krūvą metų, tik kad mažesnių – Internetas anksčiau buvo nedidelis. Bendrai tai apie panašius atvejus sakoma paprastai – šūdas pakliuvo į ventiliatorių. Žinote, kas būna, kai šūdas į ventiliatorių pakliūna? Ogi jis taškosi į visas puses – ir ant kaltų, ir ant niekuo dėtų. Ir svarbiausia, kad nelabai prognozuojamai. Bet čia kitas reikalas įdomus: anksčiau panašūs cirkai tapdavo vienos kokios nors grupelės vidinėmis pjautynėmis. Dabar gi šitai plinta per visą Internetą ir netgi pasiekia tuos, kas Interneto net nėra matę. Ir visa tai vyksta kažkokiame nesupratimo fone: KPŠ?
Ko gero, ryškiausiu indikatoriumi bet kuriam paradigmos pasikeitimui yra tai, kad kažkuri dalis žmonių suvokia įvykius, kaip visiškai natūralius, tuo tarpu kita dalis nesuvokia tiek, kad daro visiškas nesąmones.
Daugelis senų internautų į šią istoriją žiūri, kaip į banalų atvejį, kur nieko nuostabaus ir išvis neverta kreipti dėmesio. Bet čia pastebėkim keistą Žurnalistų Etikos Komisijos elgesį: ana, po nesenų įvykių, kai ponas Artūras Račas kažkaip pasireiškė apie ponus Audrių Bačiulį, Andrių Užkalnį ir Audrių Matonį, nusprendė, kad pono Artūro Račo blogas yra žiniasklaida ir reikia tai nagrinėti, kaip kažkokį rimtą įvykį. Kitiems rimtu įvykiu pasirodo Algio Ramanausko-Greitai paskelbtos nominacijos, nes jos gi irgi skandalingos ir staigiai pagarsėjusios.
Taigi, turim aiškų atvejį: vieniems viskas natūralu tiek, kad paprasčiausiai galima ignoruoti ir tai dings, o kitiems – tai kažkokia užribinė nesuvokiamybė, kur reikia imtis kažkokių skubių veiksmų. Aiškus paradigmos poslinkio požymis.
Vat čia ir susiduriam su įdomumu – Facebook, Google Plus, blogai, forumai ir pan. pagal seną paradigmą gali būti vertinami dvejopai: ir kaip vieša informacijos priemonė (t.y., faktiškai žiniasklaida), ir kaip uždara, nevieša informacijos perdavimo priemonė (t.y., kaip privatus bendravimas). Ir tas vertinimas tepriklauso nuo to, kokius kriterijus susigalvosi. Ir atrodo, kad visokios komisijos, žurnalistai bei teismai dėl visokiausių savų priežasčių susigalvoja tuos kriterijus kuo plačiau.
Vieni gal susigalvoja todėl, kad kuo plačiau vertinsi – tuo daugiau informacijos galėsi nusiurbti ir paskelbti kokiame nors leidinyje. Kiti – todėl, kad jų įtaka taip išsiplečia, nes daugiau galima reguliuoti. Treti – dar dėl kažko. Štai taip ir gauname keistą situaciją, kur žiniasklaidai prilyginama viskas, kas papuola. Ir tada jau kokia nors Frosia iš Bezdonių netikėtai atranda, kad kažkokias jos asmenines nuotraukas, kur ji su draugėmis girta fotografavosi, skelbia kokie nors didieji Lietuvos portalai – nes čia, žinote, gi vieša, nes internete, o visas internetas – tai juk žiniasklaida.
Prieš kelioliką metų situacija buvo priešinga: pvz., Delfi turėjo nemažai problemų, kol sugebėjo išsikovoti, kad juos pripažintų žurnalistais – kai kurios valdiškos kontoros aiškindavo, kad jie gi ne spauda, ne radijas ir ne TV, todėl neleis. Tą ribą Delfi perlaužė, tačiau tuo nesibaigė. Prieš kelis metus dar vieną ribą perlaužė Liutauras Ulevičius, paskelbęs, kad žiniasklaida yra jis pats, nes jis turi blogą, o tai ir yra žiniasklaida. O dabar štai žiniasklaida tampa ir kažkokie socialinių tinklų bajeriukai – kas ką palaikino, kas kuo pasidalino.
Atvejis, kur dabar visų svarstomas – kad ponas Artūras Račas skelbia sąrašus tų, kurie dalinosi pono Algio Ramanausko nominacijomis – paremtas prielaida, kad jei jau kažkoks žmogus (pvz., vienas iš šitų nagrinėjamųjų – nesvarbu, ar ponas A.R., ar kitas ponas A.R.) yra žurnalistas, tai reiškia, kad ir visa jo medžiaga – tai žurnalistika, o viskas, ką toks žmogus skelbia – irgi žurnalistika savaime, nes gi jis žurnalistas, viešas asmuo, turi daug sekėjų ar pan.. Tai abejotina prielaida. Bet ji nei kiek ne daugiau absurdiška, nei prielaida, kad koks nors Delfi komentatorius yra visuomenės informavimo šaltinis. Tačiau už komentarus teismai baudžia, remdamiesi tuo, kad jie kažkokioje informavimo priemonėje.
Dar keleri metai ir staiga paaiškės, kad bet koks Facebook, Google Plus, One, LiveJournal ar PoPo naudotojas yra tolygus žurnalistui, turinčiam teisę lįst į visokias įstaigas (ar tikrai?), tačiau neturinčiam teisės turėti asmeninę nuomonę. Nes žurnalistas juk turi informuoti. O nuomonę turėti gali tiktai šiaip žmogus, bet tik ne Internete, nes jei jau internetas – tai vadinasi, žiniasklaida? Ir jei jau kažkas kažkam kažką pasakė, o kažkam tai nepatiko – tai reiškia, kad turi būti teismai ir nagrinėjimai visokiose įstaigose.
Ir štai tada kils senosios paradigmos veikėjų kalbos apie tai, kad Internetą reikia reguliuoti, nes kaip gi galima leisti, kad kiekvienas kalbėtų tai, ką nori? Ar galima leisti, kad kiekvienas galėtų skelbti savo nuomonę?
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
„Ir štai tada kils senosios paradigmos veikėjų kalbos apie tai, kad Internetą reikia reguliuoti, nes kaip gi galima leisti, kad kiekvienas kalbėtų tai, ką nori?“
Tai kad, sakyčiau jau pradeda kilti. Pas mus dar ne, tiesa. Bet Britanijoj jau prasideda tokios nesąmonės, kad bando visokius Facebookų/G+/Twitter ir panašius postus reguliuoti. Arba bent jau man susidarė toks įspūdis, kad britų biurokratai mielai įvestų kokią reguliaciją -- ypač iš tokių istorijų, kai žmonės už postus internete pakliūna į teismus.
Biurokratams tie internetai yra žiauri rakštis subinėj, nes per tuos internetus visi jų prisidirbimai išlenda tokiais triukšmais, kad nutylėti to darosi neįmanoma.
būtų galima įžvelgti tokią štai tiesą: Vienas A.R apdrabstė šūdais kitą A.R ir abu įžvelgė galimybę populiarinti savo vardą nesvarbu kokiais tais būdais. Vienas turi savo tinklaraštį, kurio lankomumas šoktelėjo (?), kito gęstanti žvaigždė vėl sužibėjo. Nors viens kitą šūdais drabsto per ventiliatoriaus sparnuotę ir purslai užkabina kitus, bet iš esmės apie juos kalba. Tą ir reikėjo pasiekti abiem. O kokia nors komisija pasiūlys reguliuoti socialinių tinklų skleidžiamą info, nes šūdukais drabstytis negalima -- reikia reguliuoti mėtymąsi mėšliuku. Kad, gink Dieve, neužtikštų ant padorių komisijos narių 🙂
Čia viena iš n įmanomų įvykių interpretacijų.
Štai čia toks paveiksliukas apie raco tinklapio statistiką. Šūdų drabstymas skaičiais :)Galima tiksliai nustatyti kada ventiliatoriaus pradėjo suktis 🙂
http://viešvilė.lt/?attachment_id=4878
Na, čia yra baisūs ir klaikiai man nesuvokiami skaičiai, kurių aš niekad nesuprasiu. Jei taip kiekybiškai matuojantis, tai jau jo, gal ponas Artūras Račas ir išties yra arčiau žiniasklaidos ir dargi didžiosios, nei blogų.
žiniasklaida -- realybės reiškinys, nulemtas objektyvios aplinkybės, ar informacija laisvai (ar kvazi-laisvai kaip kad „For friends --> Share public“ atveju) sklinda
žurnalistas -- papildomus specifinius požymius turintis asmenį
tarp šių kategorijų yra koreliacija, tačiau ne visiška ir pastaruoju dinamiškai keičiaisi mažejimo pusėn
Laisvai sklinda ir gandai, ir garsas, kai žmonės šnekasi. O taip pat ir elektros signalai, šnekantis laidiniu telefonu, radijo bangos, šnekantis mobiliaku, laiškai, siunčiant juos paštu, etc..
Taigi, bet koks techninis apibrėžimas yra beprasmis, nes tai savo esme nekabina informacijos skleidimo imperatyvų, o kabina tiktai informacijos perdavimo techninį kanalą, kuris su pačia informacija niekaip nesisieja.
Vienintelis prasmingas apibrėžimas, kuris leistų įvesti aiškią distinkciją tarp žurnalistinės veiklos ir privataus bendravimo -- tai deklaravimas, kad esi žurnalistas, o informacijos skleidimo tikslas -- visuomenės informavimas.
Faktiškai, būtent remiantis tamstos deklaravimu, buvo sprendžiama, kad tamsta esate žmogus-žiniasklaidos priemonė.
Norėjau parašyt kažką panašaus, bet žiūriu, kad jau parašei Rokiški. Dar galima pridurti, kad čia papildomai galima būtų pasinaudoti šiuolaikinėm technologijom -- tarkim išsiimi elektronini žurnalisto sertifikatą iš atitinkamos įstaigos ir juo pasirašai savo žurnalistinius straipsnius. Sertifikatai galėtų būti išduodami ir visai redakcijai kaip juridiniam asmeniui. Parašas tokiu atveju rodytu, kad už bazarą atsakai. O straipsniai be parašo, rodytu, kad už jų informacijos rimtumą niekas neprisiima atsakomybės.
O, čia jau tamsta labai formalizuotą atvejį nagrinėjate, bet tai kaip tik ir yra išskirtinai įdomu.
Tarp kitko, tokia tamstos mintis apie skaitmeninius sertifikatus labai sinergizuojasi su tradicinės žiniasklaidos noru apmokestinti skaitmeną -- čia išsyk gautųsi toks labai įdomus variantas: arba gauni neaišku, ką, arba gauni patikrintą informaciją, bet už tai mokėk.
Tokiu atveju pats žiniasklaidiškumas būtų patikimumo sinonimu. Ir atvejų nagrinėjimas galėtų būti žymiai objektyvesniu.
Taip; tiksliai įvardinta.
Paskutinės dvi pastraipos -- svaiginančiai puikios. Įtariu, kad nuo kažko nusirašytos;).
Bet šie įtarimai yra tik mano asmeninė nuomonė, kurios tikriausiai jau nebegalima išsakinėti internete. Tai aš ir nesakau nieko.
„…naudotojas yra tolygus žurnalistui, turinčiam teisę lįst į visokias įstaigas…“ -- tikrai nuostabus argumentas, tik gaila kad argumentai nelabai veikia prieš grubią valstybės jėgą.
Taip, čia ir yra toks įdomumas: iš eilinių jūzerių pradedama reikalauti atsakomybės taip, lyg jie būtų žurnalistai, tačiau teisės, atitinkančios žurnalistų teises, jiems nesuteikiamos.
Nepriklausomai nuo paradigmų, skiriančių žiniasklaidą nuo nuomonės, yra garbė, yra orumas ir yra viešos tvarkos pažeidimai.
Nuomonių skirtumai:
1. Prišiku savo kieme prie durų.
2. Prišiku ant šaligatvio troliko stotelėje.
3. Prišiku Premjerui ant galvos.
Žr. komentarą tamstai žemiau.
Yra labai aiškus tokių atvejų reglamentavimas be ilgų apmąstymų apie paradigmas:
1. ATPK 174 str.: http://www.infolex.lt/ta/103787:str174
2. Jei nepakanka, tai BK 284 str. http://www.infolex.lt/ta/66150:str284
Ne šitie straipsniai tą atvejį reguliuoja.
O ir tamstos priėjimas yra neteisingas -- įstatymais žmonių bendravimo nenustatysi (čia jau nekalbant apie tai, kad įstatymai kyla iš žmonių poreikio, bet ne atvirkščiai).
Todėl panašiais paradigminiais atvejais laikytis teisinės pozicijos yra absoliučiai garantuotas FAIL.
Jei snukiaknygė ar blogas yra žiniasklaidos priemonė, tai ir žmogus rėkiantis aikštėj yra žiniasklaidos priemonė. Ar kažką ne taip supratau?
Bingo, ponas Vyteni. Būtent taip ir supratote. Ir būtent link to sukasi reikalas.
Lyginti nelabai išeina. Žmogaus, rėkiančio aikštėje, išraiška yra apribota tiek erdvėje tiek laike. FB įrašas (ypač jei jis Public ir autorius yra leidęs subscription’us) nei erdvėje (Internetinėje) nei laike neapribotas.
Internete apribotas nei kiek nemenkiau. Pagalvokite ir pavyzdžių tamstai panosėj tiesiog atsiras.
Pirma, paradigmų kaita yra labai jau reikšmingas pavadinimas tokiam menkam pasikeitimui kaip čia. Nedaug į šią teoriją gilinausi, bet kalbant apie internetą, paradigmos kaita yra visa bendravimo ir informacijos perdavimo koncepcija bei naujų formų bendravimas/demokratija. Todėl vadinti kažkokį tai menkutį dalykėlį paradigmų kaita ne visai tikslu. Tai tik vienas atvejis, net ne tendencija, o juo labiau ne kažkokios paradigmos kaita.
Antra, viskas čia suplakta į viena. Taip, ar blogas yra žiniasklaidos priemonė, yra labai didelis klausimas, bet iš tamstos komentaro atrodo, kad kažkieno asmeninės nuotraukos, komentaras Delfi ir įrašas bloge yra visiškai vienodi dalykai. Gal komentaras ir įrašas turi kažkiek panašumo, bet nuotraukos -- kita opera.
Beje, o už tai, ką šneki ar rašai atsakai visuomet: tiek realybėje, tiek internete. Tiesiog internetinis įžeidimas užrašytas, todėl jį lengviau užfiksuoti.
Ponia Austėja, tamsta išties nesigilinote, o ir čia neskaitėte, nes nesuvokiate, kad kalba apie simptomatiką. Todėl dabar čia rašote irelevantiškus fufelius.
O tamsta labai mėgsta Didelius Žodžius iš tarptautinių žodžių žodyno. Irrelevantiškus mat. Tik sakau, kad paradigmų kaita yra labai didelė mokslinė teorija, tas ir patraukė dėmesį į šį įrašą. O pasirodo, čia tik apie kažkokį pirstelėjimą, kad ir simptomatišką (dar vienas Didelis Žodis).
Ponia Austėja, neišsisukinėkite dabar.
Neišsisukinėju, visam blogo įrašui įkvėpėte. Ten gal pavyks geriau paaiškinti, ką turiu galvoje. :}
Tamstai nereikia turėt galvoje nieko -- tamsta esate iš naujos paradigmos, todėl nematote, kas čia išvis keisto ir įspūdingo. Galit būti tiesiog puikia iliustracija šitam reikalui.
Jei gerai suprantu jūsų mintį, t.y. kad bandoma internetą pritempti prie žiniasklaidos ir paversti tradicine viešąja erdve, kad jis būtų lengviau kontroliuojamas, aš tiesiog manau, kad tai nevyksta ir visas šitas atvejis visiškai nieko nereiškia.
Ne bandoma pritempti. O tiesiog jie nežino, ką daryti. Tamsta nesuprantate todėl, kad tamstai viskas savaime aišku su tais visokiais internetiniais apsiburnojimais ir t.t..
O vat tiems iš visokių komisijų, teismų, tradicinės žiniasklaidos ir pan. -- absoliučiai niekas neaišku, todėl jie žiūri į visą reikalą, kaip ožys į naujus vartus ir bando po senovei su savo tradiciniu supratimu galvot, ką daryt.
Ir kai jiems neaišku, ką daryt, nes visiškai niekas neaišku, tai paskui gaunasi bėdos.
Paradigmos poslinkio esmė tame ir yra, kad viskas lyg ir panašiai, kaip anksčiau, ir žmonės tie patys, bet požiūriai pasikeičia taip, kad senieji su naujaisiais bendros kalbos negali rast. Sąvokų sistemos skirtingos.
Man, tiesą sakant, visiškai niekas čia neaišku. 🙂 Tas ir yra įdomiausia čia, matyt.
Ir o, aš ne iš tos pusės supratau tamstos mintį apie paradigmą iš pradžių.
Tai tamstai neaišku matyt, kas neaišku tiems, kas iš senosios paradigmos.
O šiaip jau paradigmų poslinkiai tuo ir pasižymi, kad niekam niekas neaišku. Ir vieni tada galvoja vienaip, o kiti galvoja kitaip, ir vieni kitų nesupranta.
Vat čia ir esmė, vat šitą ir matome iš to dabar visų apkalbamo naujametinio įvykio -- vieniems vienaip, kitiems kitaip, o susikalbėt vieni su kitais žmonės negali, nes netgi neįstengia bendro visiems vaizdo susikurt.
Ir būtent tai yra poslinkio simptomatika visame gražume.
Labai geras įrašas!
Kaipgi, visgi, su tom nuotraukom internete jūsų manymu? Tai viešos jos ar nelabai? Nes portalai dar ne visada (nors irgi gradualiai vis daugiau) skelbia jas kaip kokią tai informaciją, bet tam pačiam Facebooke tai jau nuotraukos vaikšto gana laisvai. Kaip žinia, tai gali netgi nemenkai atsieiti žmogui mąžtančia reputacija.
Ar čia pats individas turi žiūrėt, ką jis ten deda, ar jis turi teisę pykt, kad kas nors kitas paėmė tą jo vaizdelį ir pridirbo what not…?
🙂
Matot, vat su tomis nuotraukomis, kaip ir su belenkuo kitu -- esmė ta, kad mes dar nežinome, kokia ta nauja paradigma, tad pagal aną vertinti negalim. O sena paradigma jau ėmė byrėti, tad nors pagal ją tos nuotraukos ir neviešos būtų, bet gaunasi, kad gal ir viešos.
BTW, metų taip prieš 10 įsitikinimas, kad bet kas, kas paskelbta internete -- tai vieša -- buvo daug labiau paplitęs. Dabar gi randasi kitas konceptas: žmogus privatumą turi užsitikrinti pats.
Bet čia ir paradoksas: jei nepaisant žmogaus noro užsitikrinti privatumą, kažkas išviešinama, tai daugelis kontorų linkę palikti to paties žmogaus atsakomybei.
Pvz., jei tos pačios panos iš Kalabybiškių siauram rateliui pasišarins savo kokias nors nuotraukas, bet koks nors gudriai įlindęs žurnaliūga jas nucybrins, tai gausis, lyg tos pačios panos kaltos, kad apie jas parašė kažkas. Ir tie parašę ir išplatinę nuotraukas dargi moralizavimais užsiims, o kokia nors teisėsauga gal netgi ims kažką apie tų panų veiklą tirti.
Taigi, kaip čia išties yra ar turėtų būti?
Iš esmės pritariu dėl to „žmogus privatumą turi užsitikrinti pats“. Beveik kaip saugumą 🙂 laukinės taisyklės.
Gal telieka pažiūrėti, į ką čia viskas išvirs.
Vat taip ir laukiam. Tik ka dneramu, jog kol mes laukiam, tol visokie reguliuotojai nuspręs, kad visi dėl visko kalti ir niekas niekam neturi teisės.
Palyginimas su Delfi buvusia situacija į dešimtuką. Manau, kad problema yra tame, jog internetas, nors ir teoriškai įprastas ir visų naudojamas, yra toks reikalas be sienų, be apibrėžtų ribų, kur gali reikštis kiekvienas, o ne saujalė išrinktųjų, tačiau jį vis norima įsprausti į tam tikrus rėmus ir pritaikyti jau galiojančias taisykles.
Taip. Anksčiau buvo labai aiškios ribos -- bet kokiam platesniam informacijos skleidimui reikėjo didelių kapitalo kiekių. Dabar viskas pasikeitė.
Bet kokie kiekybiniai rodikliai čia visiškai netinka -- netgi vaikai kartais surenka tūkstančius ar netgi šimtus tūkstančių skaitytojų kokiu nors atsitiktiniu postu, kuris buvo skirtas ribotam ratui žmonių.
Kuo daugiau aš galvoju, tuo labiau man lenda į galvą, kad vieninteliu kriterijumi visgi gali būti savideklaracija, kur prisiimtum atsakomybę, reguliavimus ir teises, užsidėdamas kokį nors užrašą, kad esi žiniasklaida. Ko nors kitko -- neįsivaizduoju.
O gal keičiasi socialekonominė paradigma, o internetas čia tik kaip agrokultūra ar garo variklis. Gal viskas pataps moderniuoju sėslumu t.y. žmonės po agrokultūros išradimo, nebelakstė po didelę teritoriją, o čia dabar net iš namų ribų praktiškai nereik išeit, norint išgyvent. O su agrokultųra atėjo vergovė-kažkoks moralės lūžis. Šiaip kvailas pamąstyms, nes kas vyksta dabar aiškiau bus po 100 metų, nei rytoj. kuo arčiau savęs, tuo labiau savęs nepažįsti ar pan.
Kas be ko -- paprastai ten, kur pokyčiai kardinalūs, ten keičiasi viskas. Vienok socialekonominiai dalykai vargu, ar taip tiesiogiai išlenda, nors ir matome, kaip kokie nors baltarusiai iš savo namų dirba lietuviškai firmai, kurios serveriai kur nors Vokietijoje, o pati firma registruota ir moka mokesčius Didžiojoje Britanijoje.
Čia visgi klausimas man kiek kitoks: matome, kaip ima rastis kiek kitokie informaciniai reiškiniai. Ir tai netgi nėra koks žurnalų ar laikraščių rašymas apie kokius nors feisbukus, o tai yra feisbukinio tipo buzai, kurie ėmė ir išsiveržė tiek, kad senos žiniasklaidos reguliuotojams netgi neaišku, ką čia išvis daryt, nes jiems tai kažkoks suvisam kvankšt.
Ir tuo pat metu naujos kartos atstovai nesupranta, kas čia išvis tokio, ką verta nagrinėt -- labai iliustratyvus pavyzdys yra kiek aukščiau, kur ponia Austėja Masiokaitė stebisi ir nesuvokia.
Tarkim. analogiją pateiksiu, kai irgi buvo kvankšt. Romėnų teisė ir paprotinė teisė: dviejų idėjų samplaika tapo Europos pagrindu, tai vėlgi, buvo kažkokie informacijos virsmai, o realiai kas tuo metu taip pat vyko? perėjimas iš vergovinės santvarkos į ankstyvąjį feodalizmą. Mane kartais asociacijos persmelkia, nors kaip vėliau paaiškėja jos būna nepagrįstos. Bet visada geriau pastebėt tai, ko nėra, nei kartais nepastebėt kas yra
Tamstos asociacija labai gera ir įdomi -- pakanka pabandyt įsivaizduoti, kaip feodalinės sistemos gyventojai turėjo nesuprasti tų, kas gyveno vergovinėje ir vice versa.
Pačiu laiku proga pamatyti kaip ‘feisbukinio tipo buzai’ šįvakar pas Jakilaitį prisistatys plačiajai auditorijai
Aš drįsčiau net suabejoti, kas iš tikro yra plačioji auditorija: TV ar internetai. Ypač įvertinus auditorijų įtakingumo skirtumus (tami tarpi ir piniginius resursus).
Per tuos internetus gali tekti pradėt galvot apie savo elgesį išvis, nes kiekvienas pakvailiojimas gali tapti vieša informacija ir dėl to viešumo esi pats kaltas.
Tai jeigu viskas tampa vieša informacija, tai kas tada lieka nevieša informacija?
iš lūpų į lūpas
O gal iš akies į akį?
Tai dabar spręs komisija vieša ar nevieša, kuriai skundą pateikė partija, ne patys „nukentėjusieji“ 😀
Kada nors baigsis kitų kišimasis į ne savo reikalus. Tikiuosi 🙂
O tos visokios komisijos, inspekcijos ir aplamai didelė viešojo sektoriaus dalis yra stabdis, ne tik kalbainiai su įvedamomis taisyklėmis. Čia gi konfliktuojančių pusių reikalas, ne komisijų. Vieša/nevieša senų laikų relikvija ir net nereikia taip skirstyti- taisyklėmis neaprašysi visų kintamųjų. Žmonės= žiniasklaida- taip ir turi būti, o ne taisyklės, cenzūra. Ai taip, valdžiažmogiam žmonių žodis- rakštis subinėje 😀
Kažką kažkas įžeidė- patys tegu sprendžia savaip (ar su teismų pagalba savo iniciatyva). Gaila tik, kad visokie komisuotojai, inspektoriai turi didelę galią, atvirkščiai proporcingą sveikam protui.
Na, žiniasklaida, kaip atskiras segmentas, kadaise buvo atskirta dėl nepaprastai didelės įtakos, dėl kurios jai reikėjo specialaus reguliavimo -- kad nebūtų pernelyg didelių piktnaudživimų. Dabar gi atrodo, kad tas apsaugos nuo piktnaudžiavimų mechanizmas kažkaip gali būti perkeltas šiaip ant žmonių, kur to regulivimo išties ir neturėtų būti, nes visų galimybės daugmaž panašios.
Pingback: Žodžio laisvės žvalgyba mūšiu