Tag Archives: Adolfas Hitleris

Pokyčių tempai

Įsivaizduokime situaciją prieš kokius, tarkim, 3 metus. Tik tik buvo Seimo rinkimai, socdemai atėjo į valdžią, viskas buvo visai ramu – na, atsimenate, kaip ten buvo.

Vos prieš kelerius metus būtų sunku patikėti, kad Stalinas vėl bus pradėtas garbinti Rusijoje.

Vos prieš kelerius metus būtų sunku patikėti, kad Stalinas vėl bus pradėtas garbinti Rusijoje.

Tai va, tarkim, kad prieš tuos 3 metus kas nors ima ir paskelbia rimtą pranašystę, kurioje sako štai tokius dalykus apie artimiausius mums svarbius įvykius:

  • Ukrainoje žmonės nuvers prezidentą-vagį, bus masiniai žmonių žudymai, bet beginkliai žmonės laimės, Viktoras Janukovyčius bus išvarytas. O viskas prasidės Vilniuje, kur Janukovyčius atsisakys tartis su Europos Sąjunga.
  • Rusija pradės karą prieš Ukrainą, užgrobs Krymą, užgrobs dalį Ukrainos pasienio teritorijos, bet tuo pat metu ir skelbs, kad jokio karo nėra, o kartu grasins pasauliui branduoliniu ginklu.
  • Lietuvoje bus grąžinta šauktnių kariuomenė, žmonės masiškai rašysis į šaulius, bus perkama karinė technika, dislokuojamos NATO pajėgos.
  • Visa Lietuva pripažins, kad Vytautas Landsbergis buvo teisus, kalbėdamas apie Rusijos agresyvumą ir keliamą pavojų pasauliui.
  • Patriarcho anūkas – Gabrielius Landsbergis, ateis į politiką ir per neįtikėtinai trumpą laiką taps vienu iš ryškiausių Lietuvos politikų, o taip pat ir TS-LKD vadovu.
  • Georgijaus juostelės ir kita panaši sovietinė II Pasaulinio karo simbolika taps atviriausiais fašizmo ženklais.
  • Rusijos politikieriai ims viešai skelbti, kad Rusija turi atimti iš Lietuvos Klaipėdos kraštą ir Vilnių.
  • Michailas Saakašvilis (buvęs Gruzijos prezidentas) taps Odesos gubernatoriumi.
  • Ryškiausia Vilniaus problema taps koloradinių atspalvių biurokratai, trukdantys nuversti Žaliojo tilto balvonus.
  • Lenkijos veikėjai į Valdemarą Tomaševskį ims žiūrėti kaip į politiką, vykdantį Lenkijai priešiškus veiksmus.
  • Lietuva pasauliniuose politiniuose disputuose taps viena iš rimčiausių atsvarų Rusijai, o Dalia Grybauskaitė – vienu iš labiausiai Rusijos nekenčiamų politikų pasaulyje.
  • Visiškai natūralu ir įprasta pasidarys tarpusavyje lyginti Vladimirą Putiną ir Adolfą Hitlerį kaip dviejų fašistinių režimų vadus.

Ponai ir ponios, praėjo vos keleri metai. Aš netgi nežinau, ar aš viską čia pavardinau, bet tai yra šakės gi.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

1939-1945: niekada daugiau mes nenorime karo

Gvardijos juostelė ilgai buvo naudojama, kaip sovietų pergalės prieš nacius simbolis. Atkreipkite, beje, dėmesį – SSRS pergalės prieš III Reichą, o ne šiaip nacistų sutriuškinimo. Dėl to, beje, ir švenčiama Gegužės 9, o ne Gegužės 8, kai naciai kapituliavo. Taigi, neužmirškime, kad II Pasaulinį karą kariavo daugybė šalių, o ne tik šios dvi.

Kariavo ir Lietuva, tapusi viena iš pirmų valstybių, kurias užpuolė Adolfo Hitlerio valdoma Vokietija. Tiesa, kažkaip atseit taikiai – ultimatumais ir karinės jėgos demonstravimu naciai atplėšė Klaipėdos kraštą (primena Rusijos agresiją Kryme, tiesa?). Lietuva nuo nacių nukentėjo labai skaudžiai – prisiminti galime ir Ablingos tragediją, ir Pirčiupius, ir daugybę nužudytų žydų, lenkų, o ir tų pačių lietuvių. Nacių režimas buvo siaubingas.

Prisiminkime ir supraskime, kad karas - tai didžiausias košmaras, koksai tik gali kilti

Prisiminkime ir supraskime, kad karas – tai didžiausias košmaras, koksai tik gali kilti

Nacių režimą sunaikino daugybė šalių. Ir tos, kurios buvo užgrobtos, priešinosi partizaniniu judėjimu, ir tos, kurios kariavo įprastą karą. Jei bandysime tas šalis išvardinti, gausis beveik visos Europos valstybės.

Deja, kai kam norėtųsi įsivaizduoti, kad kariavo tik Rusija. Netgi ne šiaip SSRS, o tiktai Rusija ir viskas. Kažkokie Kremliaus ideologai sovietinę gvardijos juostą 2005 metais pervadino Georgijaus juostele (beje, ne švento Georgijaus, kaip cariniais laikais) ir surengė akciją, skirtą rusiškumui stiprinti. Pagrindiniais organizatoriais buvo fašsituojantis judėjimas „Naši“ (labiausiai visiems žinomas iš riaušių Taline), Vladimiro Putino partija „Jedinaja Rossija“, jos komsomoliškas filialas „Molodaja gvardija“ ir Rusijos žiniasklaidos korporacija „RIA Novosti“, šiuo metu garsėjanti kliedesiais apie Ukrainos įvykius.

Taigi, dar nuo to laiko gvardijos juosta ėmė prarasdinėti sovietinę karo prasmę, o vietoje to – gauti naują, nacistinio pobūdžio potekstę – „Rusija – aukščiau visko“. Po truputį vis labiau, labiau, kol galų gale, jau šiemet, pamatėme visai naują reiškinį: Georgijaus juostelė tapo ženklu, identifikuojančiu Rusijos okupacines pajėgas, jų specialiuosius dalinius, žmonių žudikus ir agresorius.

Kažkada panašiai pasikeitė svastika: pradžioje buvusi laimės, gėrio, gyvybės simboliu, šioji ėmė simbolizuoti šlykščiausius nusikaltėlius. Taip dabar keičiasi toji gvardijos juosta, tapdama Rusijos agresijos Ukrainoje simboliu.

Todėl mums reikia kito simbolio. Tokio, kuris primintų apie visus žuvusius, apie visus nužudytus, apie visus kareivius ir civilius, kurie prarado gyvybes. Simbolio, kuris primintų apie milijonus mirčių. Simbolio, kuris primintų apie tai, kad karas – tai ne pergalės, o mirtys. Mirtys, kraujas ir lavonai. Tai yra tikras karo veidas – žvelgiantis į dangų aklomis numirėlio akimis.

Tokį simbolį nesunku atsispausdinti ir išsikirpti. Ir jis primena tai, kas išties buvo karas - kraujas ir mirtis.

Tokį simbolį nesunku atsispausdinti ir išsikirpti. Ir jis primena tai, kas išties buvo karas – kraujas ir mirtis.

Todėl aš siūlau visiems prisiminti, kas yra karas. Ir įsisegti raudoną aguoną. Tokią, kokią britai segasi, prisimindami I Pasaulinio karo aukas. Tokią, kuri kaip kraujo dėmė ant peršautos krūtinės. Kad neužmirštume viso to siaubo, kuris išties yra karas.

Ukrainiečiai dizaineriai Sergiy Mishakin ir Tetiana Borzunova (3Z Studio) jums sukūrė simbolį, kuris primintų. Ir šis simbolis yra neutralus. Jis primena žmones, kurie žuvo, o ne tuos, kas atstovauja kažkokią ideologiją. Prisiminkime praradusius savo gyvybes. Paspauskite ant paveiksliukų – jų rezoliucija čia kaip reikiant didelė. Adaptavo Lietuvai vienas anoniminiu likęs puikus žmogus.

Beje, protingai apie tą patį rašo kaimyniniame bloge esantis ponas Remigijus Šimašius. Irgi paskaitykite.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Truputį apie nacių režimo finansus

Kartais būna, kad kas nors pradeda pasakoti visokius niekus apie tai, kaip esą Adolfas Hitleris pakėlė Vokietijos ekonomiką. Čia išties nėra ką kalbėt, nes ekonomika ten buvo patvarkyta iki nacių, o jau prie nacių buvo per labai trumpą laiką tiesiog nudrožta iki visiško kolapso. Naciams juk ne šiaip sau prireikė konclagerių su daugybe darbo jėgos. Ir ne šiaip sau prireikė masinio žydų turto nacionalizavimo.

Oranienburg koncentracijos stovyklos pinigai, Vokietija, 1933-1939

Išleistus pinigus tenka padengti turtu, nes kitaip jie nuvertėja. Didžiausias turtas - tai žmonių gyvybės. Jomis naciai ir dengė savo valiutą. Čia matote vienos iš pirmų koncentracijos stovyklų vidinius pinigus - Oranienburgo lagerio 50 pfeningų (lagergeld - tai lagerio banknotas).

Per kelerius Adolfo Hitlerio valdymo metus Vokietija link kolapso nuėjo panašiai, kaip į kolapsą nueina loterijoje išlošęs varguolis, kuris staiga pasijunta turtingu, ima švaistytis pinigais į visas puses, o paskui, aptikęs kad loterijos pinigai baigėsi, supranta, kad gyventi kaip anksčiau, nebegalės. Ir tada jis ima vogti žmonos santaupas, prisiima greitų kreditų, įkeičia butą, o galų gale užsiima apiplėšimais. Tai, kaip nacių Vokietija švaistėsi pinigais – seniai žinoma. Tuos švaistymus prisimindami, daugelis dabar vaizduojasi, kad tie švaistymai buvo turtėjimo rezultatas. Ne. Tai buvo idiotizmo rezultatas.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Austrija: biurokratinė sistema, gyvenanti savo dėsniais

Pabūsiu Austrijos advokatu, pabandydamas paanalizuoti šį bei tą toje Austrijos istorijoje su Michailo Golovatovo paleidimu iš visai kitos pusės. Iš tos, kuri susijusi su kultūriniais dalykais, o ne kažkokių asmenybių sprendimais. Šį straipsnį rašiau, praėjus kelioms dienoms po įvykių, tačiau palikau jį susigulėti. Per tą laiką įvyko visai kitas dalykas: ganėtinai panašiai susimovė ir Lietuva, lyg patvirtindama mano mintis apie mūsų šalių keistus panašumus.

Austrijos herbas 1919-1934

Kai iš Austrijos valdymo pasitraukė Habsburgų šeima, šalies herbe atsirado pjautuvas ir kūjis. Atsirado ne šiaip sau, o kaip socialistinės Austrijos simbolis. Pirmas herbas, kurį sugalvojo anoks Karl Renner, buvo išvis panašus į RTFSR (ir kitų soc. respublikų) herbą - auksinių varpų vainikas, aprėminantis juodą bokštą, virš kurio raudoni plaktukai. Tačiau vėliau apsispręsta tiesiog modifikuoti seną Austrijos ir Šventosios Romos Imperijos herbą.

Įvykiai daug kuo priešingi – Austrija sąmoningai nusprendė paleisti žinomą nusikaltėlį, tuo tarpu Lietuva išdavė nekaltą žmogų – Baltarusijos organizacijos „Vesna“ vadovą Alesių Beliackį baltarusiškam saugumui. Kita vertus, abiem atvejais įvykiai velniškai panašūs: biurokratinė sistema, turinti vykdyti teisingumą tampa neteisingumo garantu, sukelia nukentėjusių šalių visuomenės pasipiktinimą, o visokiems valdininkams atrodo, kad viskas vyko teisingai, nes vyko pagal procedūras – kaltų lyg ir nėra. Simptomatiškas vienas iš paskutinių Remigijaus Šimašiaus pareiškimų, kad viena iš tarnautojų, atsakingų už duomenų apie Alesių Beliackį išdavimą, bus nubausta, jai skiriant įspėjimą už nepakankamą iniciatyvumą ir įžvalgumą, nes viską jinai darė pagal taisykles ir nieko neteisingo nebuvo. Galim suprasti, kad realiai kaltųjų nėra, o sistema juk niekad nebūna kalta už save. Taisyklės yra savaime, jos negali būti blogos, o atsakingų už jas, žinoma, kad nėra – jos gimsta iš nekalto prasidėjimo per Konstitucijos Dvasią, tad valdžia čia niekuo dėta, ji nekalta kaip šv. Mergelė Marija. Taip, tarp kitko, Austrija, kaip ir Lietuva – irgi labai katalikiška valstybė.

Michailo Golovatovo paleidimą Lietuvoje daugelis suvokia, kaip kažkokį nacionalinį įžeidimą, Austrijos pasikėlimą ir panašiai, nors išties tai tėra didžiausios Austrijos tragedijos simptomas. Mums derėtų užjausti tą šalį, o ne piktintis ja. Nes mes susidūrėme su tragedija, kurios sąmoningai neįstengia suvokti netgi daugelis austrų. Tačiau ta tragedija žymiai lengviau suvokiama mums – lietuviams. Tiesiog todėl, kad mes pergyvenome panašius istorinius įvykius, bet visiškai priešingai. Tai tiesiog austrų, kaip tautos problema – savivokos, visuomeninės atminties, saviidentiteto problema, išlendanti į paviršių per neurotiškus valdžios veiksmus. Tegul ir kitaip, Austrija atspindi mūsų pačių problemas. Jie paprasčiausiai negali kitaip. Pabandykime juos suprasti.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Arabiški režimai, kaip nacizmo ir komunizmo tąsa

Seniai užmirštas reikalas – su kuo draugavo Adolfas Hitleris Artimuosiuose Rytuose. Kas nors atsimenat? Ar atsimenat, kad II Pasaulinio karo metais Sueco kanalas buvo strateginis taškas, o Irano nafta jau buvo tapusi kritiniu dalyku, dėl kurio kovojo Sąjungininkai ir Ašis?

Haj Amin Al Hussejni ir Adolfas Hitleris

Haj Amin Al Hussejni ir Adolfas Hitleris

Viskas prasidėjo dar prieš I Pasaulinį karą, kai Vokietija susidraugavo su yrančia Osmanų (Otomanų) Imperija. Ta pačia, kuri buvo Vokietijos pusėje prieš Rusiją. Ta pačia, kuri pirma pasaulyje įvykdė organizuoto nacionalinio genocido aktą, išžudydama apie pusantro milijono armėnų, taip pat sulyginamą skaičių asirų ir graikų. Žmones tiesiog varydavo į dykumą, be vandens ir maisto, tam, kad jie mirtų sekinančioje kelionėje. Osmanų imperijos valdomose žemėse gyveno ir daug žydų, ypač Palestinoje.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter