Rokiškis Rabinovičius

Po to, kai parašiau apie kelias didesnes sovietmečio katastrofas, aišku visvien atsirado veikėjų, kurie ėmė man pasakoti, kad aš neteisus. Nors turiu pasakyti, kad paskutiniu metu tokių tipažų visgi mažėja: kai susipažįsta su realybe, kuri tokia, kad sprogdina jiems smegenis, tai anuos ištinka staigus psichikos kolapsas. Kitais kartais būna, kad sukilusi frustracija sovietžmogį paverčia į tirtančią, nerišliai mekenančią lachūdrą, pilną bejėgiškos neapykantos.

Bet randasi pavyzdžiui, tokių veikėjų, kurie pradeda jau visai beviltiškai šnekėt apie tai, kaip pvz., „tai pasakos, visvien neturi tu įrodymų, pateik patikimus šaltinius, viskas buvo ne taip“. Tai aišku, kad tokiems aš siūlau eiti tenai, kur jiems ir vieta, nes susirasti ir pasitikrinti informaciją apie tokius įvykius dažniausiai yra tiek lengva, kad kelios sekundės – ir jau turi krūvas straipsnių. Čia pakanka visiškai minimalios kompetencijos – tiesiog į Google įvedi kelis žodžius ir pasižiūri, ką gavai. Puikiai galima suprasti, kad panašūs klausinėjimai turi tik vieną tikslą – tiesiog belenkokiu durniausiu būdu kvestionuoti realybę: juk nieko kito ir nelieka, kai realybė kliedesiams prieštarauja. Paskui tokie tipažai dar bando remtis tipiniu ir nykiu argumentu iš nemokšiškumo: „aš nesuprantu (netikiu, nežinau, šiaip esu dalbajobas, kuris negeba sakinio perskaityti, o ir išvis neklausau, kas man sakoma) – vadinasi tai netiesa“.

Kita vertus, klausimas apie įvairius šaltinius, jų patikimumą ir įrodymus čia visgi yra įdomus visai kitu aspektu: kai informacija yra dešimtis metų slepiama, ji ilgainiui degraduoja, dingsta, užsimiršta ir išskysta. Ir tada jau gerai, jei ta informacija atrandama kokiuose nors archyvuose, kur kažkokie istorikai kasasi. Tik vat kai ta informacija buvo dešimtis metų labai sistemingai slepiama, tai atrasti ją kartais tikrai būna labai sunku. Ir ypač kai tie slėpimo mechanizmai buvo labai efektingi.

Štai čia ir pažiūrėkime į vieną labai specifinį ano meto informacijos ribojimo procesą, dėl kurio patikimai išsiaiškinti duomenis apie sovietmečiu buvusius įvykius (t.y., buvusius vos prieš kokius 30-40 metų, kai netgi liudininkai gyvi) kartais yra sunkiau, nei atkasti duomenis apie įvykius, buvusius prieš 100-200 metų. Ir netgi ne tik dėl tyčinio slėpimo, to tiesiog dėl to, kad taip jau viskas buvo organizuota.

Pirmiausiai pažiūrėkim, kaip yra realizuojamas sovietinis valdymo informacijos procesas, kurio metu informacija apie incidentus turėtų pakliūti į vadovybę:

• Aukščiausia SSRS vadovybė baudžia už bet kokią neigiamą informaciją, todėl visa žemesnio lygio vadovybė (respublikinė ir šakinė) stengiasi ataskaitas ir informaciją apie blogus įvykius švelninti ir filtruoti taip, kad į viršų informacijos pakliūtų kiek įmanoma mažiau ir ji atrodytų kuo nereikšmingesnė. Ir kartu ta žemesnio lygio vadovybė baudžia visus, per ką į viršų pakliūna neigiama informacija.
• Kadangi respublikinė ir šakinė vadovybė irgi baudžia už bet kokią neigiamą informaciją, visa dar žemesnio lygio vadovybė (rajoninė, gamyklų ir pan.) irgi stengiasi ataskaitas ir informaciją apie blogus įvykius visaip švelninti ir filtruoti. Ir kartu baudžia visus, per ką į viršų pakliūna neigiama informacija.
• Kadangi visokių gamyklų vadovai baudžia už bet kokią neigiamą informaciją ar šiaip blogus įvykius visus, ką papuola, tai visi kaip įmanoma stengiasi bet kokią informaciją švelninti ir filtruoti. Visokie smulkesni vadovai baudžia dar smulkesnius ir visi viską slepia ir filtruoja. Ir ypač baudžia, jei ta informacija užfiksuojama kažkur dokumentuose, nes būtent dokumentuose esanti informacija ir gali nukeliauti viršun.
• Kadangi visas baudimas už neigiamą informaciją veikia per visus lygius, tai galutinėse grandyse visi žino, kad nesvarbu, kas blogo įvyktų, bausmės dydis bus tuo didesnis, kuo daugiau neigiamos informacijos paklius į viršų. Vienintelis būdas išvengti bausmės – tai įvykius nuslėpti ar iškraipyti taip, kad atrodytų, jog nieko blogo neįvyko.
• Tokiu būdu visų lygių ir visų rūšių vadovybė ir darbuotojai subordinuojami į tai, kad visuose lygiuose maksimaliai sumažintų ir iškreiptų bet kokios informacijos apie incidentus mastus.

Rezultate netgi pačių įstaigų viduje neatsiranda tikslios informacijos apie įvykius – ji nuslepiama, nufiltruojama, iškraipoma, paverčiama belenkuo, kas tik negali būti įvertinta, kaip kažkas neigiamo. Negana to, kuo labiau į viršų, tuo ta informacija iškraipoma, pametamos visos jos detalės, o kartais ji netgi apsiverčia aukštyn kojomis: koks nors gamybinę avariją sukėlęs veikėjas įvardinamas kaip susidorojęs su išskirtiniais sunkumais ir apdovanojamas.

Visai nukrypstant (bet užtat grįžtant prie man įprastesnių vadybinių temų) – čia vertėtų prisiminti Demingo principus ir užduoti sau klausimą, kodėl gi Demingas taip kategoriškai reikalavo išgyvendinti baimę: viena iš svarbiausių priežasčių būtent ta ir yra – kad neprasidėtų informacijos slėpimas ir filtravimas, o tuo pačiu – ir bardakai, panašūs į buvusius SSRS*.

Kaip katastrofos pavirsta į peršalimus

Tarkim, kaip pavyzdys – jau anksčiau ne kartą mano minėtas Chimpromas, kuriam priklausė krūvos chemijos gamyklų, įskaitant ir tuos liūdnai pagarsėjusius cheminio ginklo fabrikus. Tuose Chimprom fabrikuose nuolat kildavo klaikios katastrofos su chloru (pakapsčius, galima atrast kokias kelias dešimtis tokių, kur su žuvusiais): tai koks nors vamzdis prakiūra, tai cisterna, tai dar kažkas. Tačiau jei apie tokius įvykius bus informuota valdžia, tai kils labai daug bėdų: vienus į žemesnes pareigas perkels, kitus iš darbo išmes, dar kitiems premijas nubrauks, o dar kažkam – atitolins paaukštinimą.

Kiek nukrypstant, dėl bendro išsilavinimo: chloras yra kraštutinai nuodingos ir chemiškai agresyvios dujos, I Pasaulinio karo metais naudotos kaip cheminis ginklas, todėl pakanka, kad žmogus truputį įkvėptų ir plaučiai liks pažeisti visam gyvenimui. Net labai nedidelės koncentracijos pažeidžia plaučius ir akis, kiek didesnės – nudegina odą. Tačiau kai kuriose chemijos pramonės srityse chloras yra būtina žaliava. Be chloro, beje, yra ir kitų klaikaus nuodingumo chemijos pramonėje naudojamų dujų, su kuriomis būta katastrofų – tarp dažnesnių – fosgenas (irgi naudotas, kaip cheminis ginklas), fluoras, fluoro vandenilis ir pan..

Taigi, sakykim, įvyko tipiškas Chimpromo incidentas: trūko chloro vamzdis, į aplinką išmesta keletas tonų chloro. Šalia avarijos vietos stovėjęs žmogus nuo chloro srovės tiesiog suvirė, dar keli, stovėję už keliolikos metrų – gavo cheminius nudegimus, nuo kurių numirė per keletą valandų ar dienų ligoninėje, o chloro debesis nuėjo ant miesto, kur įvairaus sunkumo plaučių pažeidimus gavo keli tūkstančiai žmonių, iš kurių keli šimtai buvo apysunkiai sužeisti, o kelios dešimtys pakliuvo į ligoninę sunkioje būklėje.

Ligoninės vadovybė tokiu atveju puikiai žino vieną dalyką: jei tiktai incidentas nueis į viršų, daug svarbių veikėjų gaus per kuprą taip, kad maža nepasirodys, todėl visi tie gavę kupron pasistengs, kad ligoninės vadovybė būtų nubausta už ką papuola. Ir neduokdie, jei dar žmonės apie tai pradės kalbėti – čia gi ir KGB viską stebi. Ir rajkomas koks nors, kuris per partinę liniją paspaudęs, gali iš darbo tave išmesti. O rajkomas juk atsakingas ir už medikus, ir už tą pačią gamyklą, ir už gyventojus, o jame sėdi tie patys, kurie per kuprą gali gaut. Taigi, ką daro medikai?

Medikai vieną žmogų užregistruoja, kaip žuvusį, kelis žmones kaip sužeistus (nes visgi tiesiogiai faktai), tačiau mirties priežastis įrašo kitas (realiai patyrė mirtinus cheminius sužeidimus dėl dujų, o pagal popierius numirė nuo pneumonijos), o su visais likusiais jau tvarka išvis paprasta: jei žmogus kosti kraujais, akys pūliuoja ir šiaip atvežtas paslikas – žymimas, kaip su plaučių uždegimu ar kažkokia dermatoze (priklausomai nuo dominuojančių simptomų). Likę, kurie kriokia, kosti ir švogždžia taip, kad irgi reikia gydyt, tačiau visgi dar patys paeina – ORZ („ostroje respiratornoje zabolevanije“, aka peršalimas). Visi likę, kur simptomai bent kiek švelnesni – išvis neregistruojami.

Taigi, rezultatas – katastrofa staiga pavirsta į visai nekaltą įvykį, kur atrodo, kad beveik nieko neįvyko. Formaliai – vienas žuvęs ir keli sužeisti. Jei koks istorikas bandys atkasti kažką – pavyks tik per tai, kad po įvykio staiga padaugėjo tų dermatozių, plaučių uždegimų ir peršalimų. Ir tą padidėjimą pavyks atkasti tiktai pagal vietinius archyvus. Ir tai, tik su sąlyga, kad duomenys apie susirgimus nebus pašalinti.

Galima nesunkiai suprasti, kad jei chloro nuotėkis buvo mažesnis (ne kelių tonų cisterna, o tik šiaip koks keliolikos kilogramų balionas), tai įvykis išvis niekur nebus fiksuotas. Nebuvo jokio incidento. Na, susirgo ten plaučių uždegimais kelios dešimtys žmonių, na dar ten koks šimtas-kitas šiaip kažkokiais peršalimais, na, numirė ten kažkas nuo kažko, praėjus kelioms dienoms – įvykio nebuvo, nieko nežinom.

Kai 1979 metais įvyko ta Sibiro opos (aka juodligės) epidemija Sverdlovske, viskas lygiai taip pat masiškai buvo registruojama, kaip peršalimai, plaučių uždegimai ir pan., tik paskui visi tie duomenys dar ir masiškai pašalinti iš visų ligoninių ir poliklinikų. Rezultatas – netgi netiesioginių duomenų atrasti vargu, ar kas besugebėtų: kiek yra tų įvykių dalyvių – visi tik nepatvirtinamus atsiminimų fragmentus pasakoja, apie tai, kaip buvo neapibrėžtinių apimčių krūvos lavonų ir dar pusiau gyvi žmonės į maišus kišami. Žodžiu, spėlioti apie šimtus ar tūkstančius mirusių galima netiesiogiai, o vat pabandžius pagrįsti dokumentais, gautųsi, kad gal keli juodligės atvejai ir fiksuoti kažkur, bet neišlikę, o įrodymų dėl mirusių išvis nėra, netgi tie lyg ir oficialiai pripažįstami faktai apie keliasdešimt mirusiųjų – neaišku, kiek įrodomi. Koks čia jums dar biologinis ginklas, nu patys pagalvokit? Viskas tvarkoje, tiktai peršalimai buvo.

Esminis dalykas, kurį svarbu suprasti – tai, kad informacijos slėpimu totalitarinėje sistemoje suinteresuoti visi be išimties. Vadovai – tam, kad neturėtų problemų, darbuotojai – kad irgi neturėtų problemų, visos valdžios įstaigos – irgi kad neturėtų problemų, ir netgi nukentėję – tam, kad neturėtų problemų (tam tikras iki šiol veikiantis BK straipsnis dėl šmeižimo būtent tam ir buvo įvestas sovietmečiu – kad nesiskųstų kas nereikia, nes už skundimusis visada galima pasodint). Ir kad jokia informacija nesklistų, visus tinkamai pakoordinuodavo partijos komitetai bei KGB.

O dabar vat, jei įsikirtote, kodėl ir kaip veikė tie totalinio slėpimo mechanizmai, tai pereikim prie antros fazės – kaip informuojama visuomenė, kai jau neįmanoma to informavimo išvengti.

Informacijos lokalizacija sovietinėje žiniasklaidoje

Čia pažiūrėkim į kitą procesą, irgi sistemiškai: sakykim, gyvena koks nors Jonas kažkur Jonavoje, Kęstas – Kaune, o Vytas – Vilniuje. Ir visi jie kažkiek tarpusavy pažįstami, bendrauja, gal ir giminų turi. Ir įvyksta avarija kokiame nors hipotetiniame Jonavos „Azote“. Sakykim (tiesiog iš lempos), žuvo 20 žmonių, sužeistų 200, o dar tūkstantis-kitas prisikvėpavo nitrofoskos dūmų bei amoniako ir taip toliau. Dabar klausimas: ką ir kaip reikia informuoti taip, kad kiekvienam susidarytų įspūdis, kad įvykis buvo kuo mažiausias, o valdžia nemeluoja?

Vat čia ima žaisti lokalizavimo konceptas – visus žmones įtaisyti į informacinius burbulus taip, kad kiekvienas sužinotų tik tiek, kiek jis visvien sužinos, tačiau sukurti tokį įspūdį, kad valdžia informavo pati:

• Kadangi Jonas gyvena Jonavoje, tačiau gamykloje nedirba, tai jį kažkiek apgauti bus įmanoma, tačiau gan sunkiai: jis gi gali pasitikrinti per pažįstamus. Todėl jam informaciją pateikti teks norom nenorom, tačiau pateikti galima gana išskydusią. Pvz.: „Kelios dešimtys žmonių sužeista, yra žuvusiųjų, nukentėjusių skaičius dar tikslinamas. Visi nukentėję išgabenti į ligonines.“ Viskas atrodo lyg ir teisingai, bet kiek teisingai – nesuprasi. Jonas gal ir nelabai patenkintas, bet pasakyti, kad laikraštis meluoja – negali.
• Kaune, kadangi incidentas smarkiai nuskambėjo, o ir netoli įvyko, irgi nesigauna išvengti informacijos. Bet čia jau tokių žmonių, kurie galėtų patikimai kažką papasakoti, bus nedaug. Taigi, koks nors Kauno laikraštis išspausdintų maždaug tokią žinutę: „Avarijos metu yra sužeistų, gali būti žuvusių, avarija sėkmingai likviduojama“. Juk dauguma tiksliai neišsiaiškins. Kęstas iš Kauno, paklausinėjęs Jono, sužinos kažką, bet tai jau bus mažesnio patikimumo informacija, taigi, laikraštis gandus bus apslopinęs.
• Vilniuje esantis Vytas paskaitys laikraštyje dar kitokią žinutę – „Avarija sėkmingai likviduota, gali būti sužeistų“. Kadangi jau pripratęs prie tokių eufemizmų, Vytas kažką įtars, tačiau jo įtarimas pasibaigs tuo, kad jis paskambins Kęstui ir paklausinės kažko, bet dėl to, kad jau ir Kęstas apfiltruotas, o ir Vytas apfiltruotas, tai gausis taip, kad apie žuvusiuosius Vytas nebent kažką spėlioti galės.

Ar pagaunate mechanizmus? Labai paprasta: kuo didesnis kiekis žmonių yra informuojamas, tuo įvykis pranešamas menkiau. Labai panašiai, kaip ir tuo minėtu valdžios informavimo atveju, tiktai filtravimas veikia dar labiau sustiprintai.

Labai svarbu suprasti, kaip žiniasklaida totalitarinėje sistemoje sąveikauja su valdžia: kiekvienas aukštesnis valdžios lygis gauna vis menkesnę, labiau išfiltruotą ir iškraipytą informaciją, tad iš žiniasklaidos irgi reikalauja, kad ta informacija būtų menkesnė. Kartu visi valdžios lygiai į tą informaciją žiūri su vienu klausimu: kaip padaryti, kad sužinotų kuo mažiau žmonių, kuo greičiau nusloptų kalbos ir visi viską užmirštų?

Taigi, akivaizdu, kad kriterijai čia paprasti: viena vertus, jei tik įmanoma išvis nieko nepranešinėti, tai geriau išvis nepranešinėti. Antra vertus, jei nepranešti neįmanoma, tai reikia kardinaliai menkinti įvykio mastus.

Praktikoje, jei gandai sklisdavo intensyviai, tai kažką pranešdavo vietinė spauda (pvz., koks nors rajono laikraštis). Jei gandai sklisdavo smarkiau – apie įvykius pranešdavo ir bendras visai LTSR laikraštis, pvz., „Tiesa“ ir „Komjaunimo tiesa“, o esant didelėms bėdoms, pranešdavo ir vietinis sąjunginio leidinio variantas. Ir tik esant jau visai klaikiai katastrofai (kaip Černobylio atominės elektrinės atveju), pranešimas būdavo realiai per visą SSRS.

Beje, dėl tos sąjunginės spaudos – čia labai įdomus dalykas buvo, apie kurį dauguma iki šiol nežino: vienas pažįstamas sovietmečiu gana nemažai skraidydavo tarp įvairių SSRS miestų. Tai kartą anas specialiai nupirko parodymui porą tą pačią dieną leistų „Pravdos“ ir „Izvestijų“ komplektų, Vilniuje ir Maskvoje. Ir dabar įsivaizduokite: juose visuose netgi vedamieji straipsniai skyrėsi. Viskas buvo visiškai skirtingai. Dabar įsivaizduokit, kaip reaguoja koks nors lietuvis, paskaitęs, kad „Pravda“ praneša apie Jonavos „Azotą“: taigi vis dėl to pranešė per visą SSRS. Bajeris tas, kad pranešė tiktai vietinė, LTSR skirta „Pravda“, o vat kaip toji, kur Maskvoje – tai dar neaišku. O kokia nors, kuri Vladivostoke platinama – išvis jokių užuominų apie tai neturi.

Išties tai nebuvo taip sudėtinga padaryti, kaip kažkam gali pasirodyti: visi tie sąjunginiai laikraščiai būdavo spausdinami kiekvienoje vietovėje atskirai – pvz., Lietuvoje būdavo platinami Vilniuje spausdinti „Pravda“, „Izvestija“, „Sovetskij Sport“ ir dar kažkurie laikraščiai. Pirminės priežastys buvo visai elementarios: tiesiog vežioti tonas atspausdintų laikraščių po visą SSRS – beveik neįmanoma. O ir užtruktų tai daug: net gabenant lėktuvu iš Maskvos į kokį Vilnių, pats gabenimas pridėtų gerą pusdienį, o juk reikia operatyviai laikraštį platinti. Taigi, centrinė redakcija tiesiog paruošdavo maketą, jį nusiųsdavo kažkokiais fototelegrafo aparatais, o tada anas ir būdavo spausdinamas vietoje. Taigi, kai platinimas toks, tai prisitaikyti prie vietos sąlygų – labai paprasta.

Visasąjunginiai laikraščiai buvo skirtingai leidžiami netgi tarp skirtingų Rusijos miestų: „Pravda“ kokiame nors Novosibirske skyrėsi nuo „Pravdos“ Volgograde. Bet spauda tai spauda, o geresnis įdomumas buvo tame, kad net ir TV programa „Vremia“ turėdavo skirtingas naujienas skirtingose SSRS vietose. Nes kažkas savo laiku visgi įvertino tas lokalaus prisitaikymo galimybes. Smagu, ar ne?

Taip organizuojant žiniasklaidą, gaudavosi savotiški informaciniai burbulai, kai kažkam atrodo, kad nors ir labai valdžia nutyli, bet visgi kažką praneša. kai jau labai aplinkybės prispaudžia. O realiai gaudavosi taip, kad praneša tiktai tiems, kas ir taip viską jau žino, tuo tarpu tie, kas nežino – per valdiškus kanalus nieko ir toliau nesužino**.

Tas informacijos lokalizavimas irgi yra viena iš priežasčių, dėl kurių apie daugumą katastrofų labai sunku kažką atsekti: lengvai prieinami archyvai praktiškai nieko neturi, nes viskas dar anais laikais buvo neįtikėtinai nufiltruota. Ir apie mažesnes, kaip lietuviško masto avarijas – išvis neįmanoma ką nors rasti: dideliuose leidiniuose nesufigūravo, taigi, ir neišliko. Aš vat prieš kažkiek laiko pabandžiau parankioti info apie įvykius Lietuvoje – tai didžiąja dalimi vien gandų arba tos pačios sovietinės spaudos lygio informacija, o minimos katastrofos – tos, kurios ir taip visiems žinomos (pvz., Žaslių geležinkelio avarija ar Vilniaus pontoninio tilto katastrofa). Tiesa, kartais šį bei tą galima rasti specializuotuose šaltiniuose, bet tai jau labai fragmentai.

Ir pabaigai, apie sovietinę propagandą bei slaptumą

Galų gale, kad jau visai būtų smagu ir gautumėte progą pasidaryti kokią atvejo analizę, čia jums toksai dokumentas, kas kvadratines raides skaitote – sugebėsite suprasti. Šitas dokumentas yra pakankamai geras, kad išanalizuoti vertėtų. Tai apie avariją Černobilyje, aukščiausiu lygiu (via Allin777):

Kadangi ne visi supranta tas kvadratines raides, tai išversiu. Čia rašo SSRS energetikos ir elektrifikacijos ministro pirmasis pavaduotojas A.N.Makuchinas (tarp kitko, buvęs Ukrainos Energetikos ministras, kuris berods dar 1972 nusprendė statyti tą pačią Černobylio elektrinę), rapotuoja partinei vadovybei apie avariją Černobylio atominės elektrinės 4-ąjame bloke.

Dokumento žymos: 1986.04.26, slaptai, skirta SSKP Centro Komitetui. Dokumento apačioje – parašas, kad kažkas susipažino, 1986.04.27 dieną, t.y., po paros. Dar po paros matosi, kad dokumentas registruotas SSKP CK (raudonas spaudas su 1986.04.28 data) – t.y., dvi dienos tokios katastrofos pirminiam nagrinėjimui.

Apie avariją Černobylio AE bloke nr.4

Skubus pranešimas

1986.04.26, 1 val. 21 min., išvedant energobloką nr.4 į planinį remontą, po reaktoriaus sustabdymo įvyko sprogimas viršutinėje reaktoriaus skyriaus dalyje.

Pagal Černobylio AE direktoriaus pranešimus, sprogimo metu įvyko stogo ir dalies sienų plokščių nugriuvimas reaktoriaus skyriuje, kelių plokščių nugriuvimas mašinų salėje ir reaktoriaus skyriaus pagalbinių sistemų bloke, o taip pat stogo užsidegimas.

3 val. 30 min. užsidegimas buvo likviduotas.

AE personalo pajėgomis imamasi priemonių reaktoriaus aktyvios zonos iššaldymui.

Pagal SSRS Sveikatos apsaugos ministerijos 3 pagrindinės valdybos nuomonę, specialiųjų priemonių priėmimas, įskaitant ir gyventojų evakuaciją iš miesto, nėra reikalingas.

Hospitalizuota 9 žmonės iš eksploatacinio personalo ir 25 žmonės iš sukarintos priešgaisrinės apsaugos.

Imamasi priemonių pasekmių likvidacijai ir įvykių tyrimui.

A.N.Makuchinas

Sureagavo tuometinė valdžia tiktai po dienos: visą Balandžio 26 praktiškai nieko nedarė, tačiau Balandžio 27 dieną, nepaisant minėtų Minzdravo rekomendacijų, pradėta masinė žmonių evakuacija iš Pripetės: iš Maskvos atvykusi komisija nusprendė, kad jei to nepadarys, bus daug ligonių ir lavonų, o tai bus dar prasčiau.

Dabar įdomumas apie visuomenės informavimą: pirmas pranešimas SSRS mastais apie įvykį pasirodė tiktai Balandžio 28 vakare, kai apie įvykius jau žinojo visas Vakrų pasaulis: dar Balandžio 28 ryte radioaktyvus debesis pasiekė Švediją, kur Forsmarko elektrinėje buvo identifikuotas radioaktyvumo padidėjimas, išsiaiškinta, kad jo šaltinis ne vietinis ir nustatyta, kad kilmė greičiausiai iš SSRS, kur turėjo įvykti didžiulė branduolinė katastrofa. Štai po to jau SSRS irgi pripažino faktą.

Pranešimo, kurį Balandžio 28 vakare išplatino TASS per programą „Vremia“ (tą pačią „Vremia“, kuria galėjot pasidžiaugti viename iš ankstesnių straipsnių), tekstas ir vertimas:

На Чернобыльской атомной электростанции произошел несчастный случай. Один из реакторов получил повреждение. Принимаются меры с целью устранения последствий инцидента. Пострадавшим оказана необходимая помощь. Создана правительственная комиссия для расследования происшедшего

Černobylio atominėje elektrinėje įvyko nelaimingas atsitikimas. Vienas iš reaktorių patyrė pažeidimus. Priimamos priemonės su tikslu pašalinti incidento pasekmes. Nukentėjusiems suteikta būtina pagalba. Sukurta vyriausybinė komisija įvykių tyrimui.

O dabar primeskite, kaip interpretuotų šitą pranešimą kažkas dabar gyvenantis, o kokias išvadas pasidarė žmonės, kurie šitą pranešimą išgirdo tais laikais. Taip, tais laikais didesnė dalis susiprato, kad geriau neiti į lauką, sėdėti namie, gerti jodą, visą pavasarį ir vasarą vengti visokių ten daržovių, grybų, vaisių ir uogų, o maitintis geriausiai tik senais konservais ir taip toliau. Nepaisant to, valdžia dar ilgai bandė vaizduoti kažkokius kliedesius: pvz., Kijeve ir Minske buvo surengtos Gegužės 1 demonstracijos, į kurią žmonės kategoriškai atsisakinėjo eiti, nepaisant įprastų savanoriškai-priverčiamųjų priemonių.

Žodžiu, tie, kas sovietmečio bent kiek detaliau neatsimena, čia šiokias tokias išvadas patys gali pasidaryti. O kas atsimena – tai galit vėl prisiminti tą malonų jausmą, kai tau sako, kad viskas gerai ir nieko čia neįvyko.

 

——————–

* Kalbant apie sovietinę vadybą, man labai įstrigo prieš kelioliką metų skaityta kažkokio buvusio SSRS karininko analizė apie karinės karjeros mechanizmus. Nagrinėtų dalykų buvo daug, tačiau pastebėtini buvo du esminiai: visų pirma, gera tarnyba ir gebėjimas tvarkytis su visokiomis bėdomis – tai garantija, kad karjeros nepadarysi, nes tokiu atveju esi pernelyg naudingas savo viršininkui, jis nenori tavęs prarasti, todėl nestums į priekį. Kita vertus, kadangi pažeminimas laipsniu įmanomas tik labai prisidirbus, o dėl pažeminimo – visada teikiamas raportas aukštesnei vadovybei, tai reiškia, kad tokiu kentės ir tavo vadovai. Tai reiškia, kad karininkai laipsniu pažeminami nebent už visiškai baisius prisidirbimus, kur informuoti bus ne tik tavo vadovai, bet ir vadovų vadovai, o gal ir kažkas dar aukščiau. O kadangi jei prisidirbi, tai bando atsikratyti visais atvejais (nepriklausomai nuo prisidirbimo lygio), o atsikratymas įmanomas tik pervedant į kitur, o pervedimas į kitur paprastai eina su kuo geresnėmis charakteristikomis (kad tie kiti priimtų) ir vykdomas su siūlymu paaukštinti – tai gaunasi, kad svarbiausias karjeros metodas – nuolat prisidirbinėti, tik svarbu neperžengti kažkokios ten ribos, dėl kurios galėtų pažeminti. O dabar primeskite, kad panašūs mechanizmai veikė ne tik armijoje, bet ir visur kitur. Taip, nuolatinė ir totalinė durnių atranka į vadovybę yra tiesioginė bausmių ir baimės pasekmė.

** Dėl to informacijos lokalizavimo ir burbulų – labai panašus procesas, deja, dabar itin ryškiai matomas internetuose, ypač socialiniuose tinkluose: žmonės neretai įsivaizduoja, kad žino viską, kas dedasi, tačiau realiai sėdi tokiame informaciniame burbule, kad nelabai netgi suvokia realijas. Ten veikia kiek kiti mechanizmai – socialiniai tinklai bando kuo labiau įtikti žmogui, atrinkdami jam informaciją pagal kažkokius iškrypėliškus kriterijus. Į tai labai siūlau visiems atkreipti dėmesį. Ir siūlau daryti du dalykus: visų pirma, jei tik pernelyg neužknisa, traukitės į savo ratus, friendus ir taip toliau kuo keistesnius ir neįprastesnius žmones, turinčius įvairias pažiūras – taip truputį išplėsite savo burbulą. Antra, patys aktyviai dalinkitės (šarinkitės) viskuo, ką randate įdomaus, net jei galvojate, kad kiti tai matė. Jei nesidalinate, tai liekate tuo kraštiniu, kuris vienintelis kažką sužinojo, o kiti – ir toliau nieko nei neįtaria.