Rokiškis Rabinovičius

Manęs prašė, tai aš ir rašau apie Turkiją. Gana trumpai ir negiliai. Štai pabandė įvykti ten perversmas. Išties tai nieko tokio. Aišku, atrodo kad pora šimtų žmonių žuvo, koks tūkstantis sužeista – tai yra nemažai, bet kita vertus, kaip kariniam valstybės perversmui su visais susirėmimais ir taip toliau – tai dar nedidelis kiekis.

Turkijoje perversmai vyksta reguliariai, o šis netipiškas tik vienu atžvilgiu – jis nesėkmingas. Tačiau tų karinių perversmų istorija bei idėja visad ta pati: Turkija turi būti sekuliari valstybė, kurioje remiamasi įstatymais, o ne religiniais islamistinio pobūdžio kliedesiais.

Norint suprasti, kodėl tie įvykiai vyksta Turkijoje ir ką išvis jie reiškia, reikia truputį nukrypti į istoriją. Ir čia ne šiaip sau nukrypti – mums labai sunku suvokti, kariniai perversmai Turkijoje visad reiškė demokratiją. Tuo tarpu įvykių eiga, kur liaudis išeina į gatves ir demokratiškai išrinktas prezidentas atsilaiko – nebūtinai geras ženklas.

Istorinis Turkijos įvykių fonas

Istoriškai viskas prasidėjo nuo to, kad po I Pasaulinio karo vietoje Otomanų imperijos atsirado Turkija. Jai vadovavo buvęs Otomanų karininkas, pirmasis Turkijos prezidentas ir Turkijos respublikos kūrėjas Mustafa Kemal Ataturk, kuris visą šalį perorientavo nuo islamą atitinkančių sultanato ir kalifato idėjų (taip, tų pačių visokių ten su haremais ir religiniais kliedesiais) prie normalios vakarietiškos respublikos. Demokratija, kuri Turkijoje atrodė neįmanoma, atsirado ir išaugo kaip tikras stebuklas.

Jau 1924 metais buvo panaikintas Otomanų kalifatas, o 1926 metais Turkijoje valstybė buvo visiškai atskirta nuo religijos, o islamo teisės galiojimas panaikintas. 1937 islamo paminėjimas išvis buvo išmestas iš Turkijos konstitucijos.

Kad ir keistokai skamba, bet Ataturk demokratiją ir visą Turkijos demokratėjimą suprato kaip priverstinį procesą. Ir Turkijos atveju šitai pasiteisino. Čia jums 1933 jo ištarti žodžiai:

Respublika reiškia demokratinį valstybės valdymą. Mes sukūrėme respubliką, kuri jau pasiekė dešimtus metus. Ji privers privalomai vykdyti visus demokratijos reikalavimus, kai tam ateis laikas.

Mustafa Kemal Ataturk darė viską, kad Turkija priartėtų prie Europos, visose srityse. Ir ne imitaciškai, o per esminius, sisteminius pokyčius valstybėje. 1928 metais turkų kalba buvo pervesta nuo arabiškos prie lotyniškos abėcėlės. 1935 metais net ir Koranas buvo išleistas turkų kalba – tam, kad iš sunitų šventikų būtų atimtas religinis monopolis, kai tik jie gali skaityti Koraną ir žinoti, kas ten parašyta.

Gal ryškiausiai Turkijos demokratėjimą rodė pokyčiai su moterų teisėmis – dar 1924 moterims leista mokytis aukštosiose mokyklose kartu su vyrais, o 1927 mergaičių mokymosi programos buvo išplėstos taip, kad sutaptų su berniukų, panaikinant vienalytes klases. Jau 1934 metais, anksčiau nei dalyje Europos šalių, Turkijoje buvo visiškai sulygintos vyrų ir moterų teisės politikoje ir visuomeniniame gyvenime, o jau 1935 metais 18 moterų buvo išrinkta į Turkijos parlamentą.

Kita vertus, per visą Ataturk valdymo periodą bandymai kurti daugpartines sistemas ar leisti nuomonių pliuralizmą, laisvą spaudą ir taip toliau – vis baigdavosi ganėtinai nesėkmingai. Kai tik Ataturk duodavo daugiau laisvės (o jis reguliariai vis bandydavo viską atlaisvinti), galvas pakeldavo islamistai, kurie pradėdavo rengti sukilimus, protestus, žudynes ir taip toliau. Demokratija vėl stiprėti imdavo tik po to, kai islamistai būdavo nuslopinami švelnesniais ar žiauresniais būdais.

Žinote, kaip vykdavo protestai prieš Mustafa Kemal Ataturk? Ogi taip, kad būrys nuprotėjusių islamistų išvesdavo į gatves minią žmonių, o tada jie imdavo elementariai žudyti visus kareivius ir ypač karininkus, kuriuos tik rasdavo. Žudynės būdavo klaikios, su lavonų išniekinimais, galvų kapojimais, jų movimais ant kuolų ir taip toliau.

Tie Mustafa Kemal Ataturk griežto demokratėjimo principai ilgainiui pradėti vadinti kemalizmu. Ir visą tą kemalizmą garantuoja kariuomenė, kuri užtikrina, kad demokratija bus. Ir taškas.

Visiškai logiška, kad lyginant su islamistiškais siautėjimais, net griežčiausia vakarietiško tipo karinė diktatūra priartina šalį prie demokratijos. Netgi stalinizmas gali pasirodyti demokratišku, jei jį palyginsi su radikalių islamistų siautėjimu. Būtent todėl kemalizmas ir buvo demokratijos garantas Turkijoje: viena yra karinė chunta, kuri visgi žiūri kažkokios tvarkos, garantuoja tam tikras teises ir laisves, o visiškai kita – tai islamistų pamišimas su žudynėmis.

Trumpai tariant, Mustafa Kemal Ataturk tapo Turkijos idėjiniu vadu, kuris žlungančiai šaliai davė naują gyvenimą. Tokį gyvenimą, kurio dėka Turkija ėmė darytis panaši į vakarietiškas šalis – augti, stiprėti ir laisvėti. Tačiau šitai pavyko padaryti tik kariuomenės dėka. Ir gavosi taip, kad kariuomenė 90 metų buvo Turkijos demokratijos ir laisvių augimo garantu.

Perversmas Turkijoje

Taigi, kaip jau matėme, Turkijoje būtent kariuomenė tapo garantu to, kad islamizacija nevyks ir Turkija liks demokratine respublika. Vykdydami Mustafa Kemal Ataturk priesakus, kariškiai dar 1950 metais vėl leido laisvus, daugiapartinius rinkimus. O paskui kartodavosi perversmai. Kai kada net perversmų nereikdavo – pakakdavo kariuomenės vadų patarimo nedaryti to ar ano.

• 1960 kažkiek valdžios veikėjų buvo iššaudyta už kilusią draugystę su SSRS, kad daugiau tokių draugysčių nekiltų.
• 1971, kai Turkijoje prisiveisė islamistų ir komunistų, kurie ėmė kovoti tarpusavyje, grobti ir žudyti žmones, užsiimti teroru, kariuomenė tiesiog ėmėsi reikalų. Ir visokius islamistus su komunistais sukišo į kalėjimus.
• 1980, kai vėl prisiveisė komunistų, islamistų, o dar ir kažkokių nacistų, kur visi vėl pradėjo tarpusavyje kovoti, žudyti ir taip toliau, kariuomenė vėl ėmėsi reikalų. Ir visokius islamistus, nacistus, komunistus ir kitus sukišo į kalėjimus.
• 1997, kai į valdžioje per daug sau leido islamistai, o visokios islamo grupuotės ėmė steigti Hezbollah ir Hamas filialus, Turkijos kariuomenė išvažiavo tankais į gatves, pasakė, kad taip nebus ir pasiūlė, kad islamistiškas monistras pirmininkas Necmettin Erbakan atsitatydintų. Tasai patarimą suprato, nors ir keikėsi apie sionistus.

Kaip ir įprasta, visi tie perversmai anei niekaip nėra demokratiški, žūsta daug žmonių, tačiau Turkijos kariškiai, kad ir kaip žiauriai malšindami neramumus, paskui vėl įvesdavo demokratinius rinkimus, laisvą spaudą ir taip toliau. Žodžiu, ta pati priverstinė demokratija pagal Ataturk idėjas.

Šitas perversmo bandymas, nukreiptas prieš Recep Tayyip Erdogan, kuris gal ir nėra radikalus islamistas, tačiau ganėtinai neatitinkantis kemalizmo idėjų, irgi primena ankstesnius: Turkijos kariuomenė nusprendžia sustiprinti demokratiją, nes ši pernelyg susilpnėjusi.

Perversmo bandymas – natūralus: pagal Recep Tayyip Erdogan, hidžabai turėtų būti norma, o mergaitės turi mokintis atskrai nuo berniukų, gal net ir išvis reiktų remtis religiniais, o ne pasaulietiniais įstatymais. Akivaizdus ir posūkis link Otomanų imperijos tradicijų, su net ir kažkokiomis užuominomis, kad Recep Tayyip Erdogan norėtų būti kokiu tai sultonu, tik kad vakarietiškesniu, panašesniu į Anglijos karalienę (čia jo paties aiškinimai). Ganėtinai pastebimi ir Erdogano judesiai link Rusijos, kurią kemalistai jau daug metų vertino kaip barbarišką, Vakarų demokratijos normų nesilaikančią valstybę.

Beje, nors dar Mustafa Kemal Ataturk savo gyvenimo pabaigoje nusisuko nuo sovietinės Rusijos, kuri jį parėmė, kai šis atėjo į valdžią, galutinis kemalistų posūkis įvyko po to, kai 1945 SSRS vienašališkai ėmė grasinti, paskelbdama apie SSRS-Turkijos taikos sutarties nutraukimą. Sovietų Sąjunga reikalavo, kad Turkija jai leistų kontroliuoti Bosforo ir Dardanelų sąsiaurius, o taip pat atiduotų nemažas Rytų Turkijos teritorijas. SSRS grasinimai aprimo tik po to, kai Turkija 1952 įstojo į NATO ir gavo pagalbą iš JAV. Visą Šaltojo karo laiką Turkija veikė kaip atsvara sovietiniam ekspansionizmui, o santykiai su Rusija ėmė iš lėto taisytis tik po SSRS žlugimo.

2008-2013 metais Recep Tayyip Erdogan buvo surengęs didelius kariuomenės vadovybės valymus, taip pat susodinęs į kalėjimus ir nemažai žurnalistų bei akademikų – taip vadinami Ergenekon teismo procesai. Gal dėl to šitas tik ką bandęs įvykti perversmas nepavyko – jam įsisiautėjus, dalis kariuomenės stojo į valdžios pusę, nes kariškių vadai buvo pakeisti į Recep Tayyip Erdogan valdžiai lojalius žmones. Tuo pačiu, beje, bandyta ir daugybę teisėjų pakeisti į Erdogano valdžiai lojalius.

2014 metais Recep Tayyip Erdogan įvedė Turkijoje įstatymus, pagal kuriuos pasidarė galima uždrausti bet kokį Interneto puslapį praktiškai be apribojimų. Taip tenai ilgokam laikui buvo uždraustas Twitter, apribota Youtube, o galų gale Recep Tayyip Erdogan pareiškė, kad reiktų uždaryti net ir Facebook. Kiek vėliau, kai paaiškėjo, kad Twitter apriboti nepavyksta, draudimai buvo sušvelninti, Twitter vėl buvo leistas.

Šitie Interneto draudimai atsirado pagrindinai kaip atsakas į Gezi parko protestus, vykusius 2013 metais, kai jaunimas protestavo prieš korupciją valdžioje, protestai pasiekė tokius mastus, kad policija tiesiog išbaigė ašarinių dujų atsargas. Jau to meto protestų metu pasimatė, kad Recep Tayyip Erdogan suka Turkiją nuo demokratijos link autoritarizmo.

Paradoksas, bet kaip tik demokratiškas Twitter bei kiti Interneto puslapiai ir padėjo Recep Tayyip Erdogan išlaikyti valdžią – per visokius internetus sukviesti žmonės išėjo į gatves ir pasipriešino kariuomenei. Tiesa, pasipriešinimas, kaip jau pasimatė, buvo grubus, primenantis įprastą islamistų siautėjimą, prieš kurį tiek ilgai kovojo Mustafa Kemal Ataturk.

Internetas jau tapo esminiu kovos įrankiu. Būtent tas pats Internetas, prieš kurį kovojo Recep Tayyip Erdogan, įvedinėdamas visokius apribojimus, būtent ta pati demokratija, kurią Recep Tayyip Erdogan slopino didžiuliais kiekiais ašarinių dujų, tapo to paties Recep Tayyip Erdogan išsigelbėjimu nuo demokratijos garanto – Turkijos kariškių.

Ar pasidarys Recep Tayyip Erdogan iš to sau demokratėjimo pamoką – abejotina: jau dabar jis skelbia, kad reikia įvykdyti masinius teismų valymus. Iš 2013 metais vykusių protestų jis tik tiek pasimokė, kad reikia dar labaiu riboti demokratiją ir remtis islamo idėjomis, nes šitaip galima laimėti per rinkimus.

Akivaizdu, kad ilgi ilgi kemalizmo laikai Turkijoje gali nueiti į praeitį. Gali būti, kad islamizmas ten toliau stiprės ir po kiek laiko vėl atsiras kalifatas. Gal net per kokius nors demokratinius rinkimus (Recep Tayyip Erdogan jau tiek kartų laimėjo rinkimuose, kad jis po truputį tampa amžinu Turkijos vadovu). Vargu, ar ši Turkijos valdžia imsis sekuliarizacijos užtikrinimo veiksmų, kurių anksčiau imdavosi kariškiai. Ir panašu, kad kariškiai ten jau neįstengia nuversti tų, kas naikina Mustafa Kemal Ataturk idėjas.