Rokiškis Rabinovičius

Didžiausiu cheminiu karu nuo pat I Pasaulinio karo laikų tapo Irako-Irano karas, prasidėjęs 1980. Apie tai, kaip ten mažesnis Saddamo Husseino Irakas bandė išdaužyti didesnį Iraną ir kaip abi pusės daugiausiai prarasdavo dėl nemokėjimo kariauti ir visiškų savo durnumų – būtų galima daug kalbėti. Visgi mums šitas karas įdomesnis tuo, kad tai buvo vienintelis pilnavertis cheminis karas nuo Italijos-Abisinijos karo laikų. Vienas iš kokių dviejų karų, kur chemija išties nulėmė baigtį. Ir didžiausias cheminis karas po I Pasaulinio karo. Ir vienintelis cheminis karas, kur buvo naudojami šiuolaikiniai cheminiai ginklai – tokie, kaip zarinas ar VX.

Šis karas jau buvo daug kuo panašus į tuos karus, kokie gali būti ir dabartiniais laikais – ir su pakankamai modernia technika, ir su mobiliais padaliniais, ir su gana šiuolaikiškais ginklais – ir tankais, ir viršgarsiniais lėktuvais, ir sraigtasparniais, ir taip toliau. Dar įdomiau, kad abi pusės naudojo modernią vakarietišką ginkluotę, o kartu – ir ginklus, gautus iš SSRS (pradžioje sovietinius ginklus turėjo Irakas, o paskui – ir Iranas, užgrobdavęs nemažai Irako technikos).

Irako cheminė programa buvo pradėta dar prieš Saddamui Husseinui ateinant į valdžią, apie 1970 ji pradėta vystyti kiek smarkiau, po 1973 arabų-Izraelio karo – dar smarkiau, bet visi tie bandymai kažką daryti po kelerių metų kažkaip išsikvėpdavo. Sėkminga ir kartu išsyk didelių mastų cheminių ginklų programa buvo pradėta tik apie 1978, kai Irakas ėmė statyti iprito gamyklą Muthanna vietovėje. Kita vertus, nors pirmi cheminio ginklo cechai buvo pastatyti dar prieš prasidedant karui prieš Iraną, karo pradžioje Irakas bent kiek didesnių cheminio ginklo atsargų vis dar neturėjo.

Dar kita vertus, tas maždaug dešimtmečio įdirbis buvo visgi pakankamai nemažas – karo pradžioje jau buvo kažkiek savų chemijos specialistų ir šiokie tokie gamybiniai pajėgumai, laboratorijos, o ir šioks toks bendras panaudojimo supratimas kariuomenėje, ir dideli kiekiai užpirktų dujokaukių, ir apmokymai su ašarinėmis dujomis – kaip tik visa tai, ko reikia geram ir greitam startui. Ir, žinoma, didžiuliai kiekiai pinigų, nebloga draugystė su Egiptu bei tuomet jau užmegzti ryšiai su SSRS, kuri labai norėjo pasukti Iraką link komunizmo ir taip įsitvirtinti Persijos įlankos zonoje.

Irano-Irako karą verta apžvelgti detaliau, nei kitus cheminius karus (nors ir visvien praleidžiant istorijas apie tanklaivių karus ar aviacijos mūšius), kad pasimatytų, kaip karas keičiasi, kai jame imamas naudoti cheminis ginklas. Beje, nedideliais kiekiais cheminį ginklą (atrodo, pagrindinai ašarines dujas ir kažkiek ipritą) Irakas bandė naudoti jau nuo karo pradžios, nuo pirmų mėnesių, tačiau ilgokai tai buvo vos fragmentiški, labai pavieniai atvejai – pvz., puolant kokius nors labiau įtvirtintus taškus ar ginant kažkuriuos kitus taškus nuo Irano kontrpluolimų. Tokie cheminio ginklo (pagrindinai – ašarinių dujų ir arseno organikos) panaudojimai kartais leisdavo susidoroti su keliais šimtais išprotėjusių Irano islamistų, bet realios karo eigos niekaip nekeitė. Realus cheminis karas įsisuko vėliau – ir dar tokiais mastais, kad kelis kartus didesnis Iranas galų gale buvo išdaužytas.

Irako-Irano karo kontekstas

Iranas buvo didelis, turintis nesveikai daug patrankų mėsos. Patrankų mėsą Iranas rinko iš nuprotėjusių islamo revoliucijos fanatikų – po 1979 islamo revoliucijos ten buvo tiesiog milijonai bepročių. Visiškai tokių, kaip iš filmų – su pamišusiomis akimis ir Ajatolos abrozdėliais kišenėse.

Nežinau net, kaip nupasakoti tą pamišimą – prieš siunčiant juos į frontą, ant kaklo jiems raišteliu pakabindavo Ajatolos knygutę – „Raktas į dangų“, kurioje būdavo rašoma, kad jei jie mirs mūšyje, tai išsyk keliaus į rojų. Taigi, tą knygutę jie paskaitydavo (tie, kurie mokėdavo skaityti) ir, vos pasitaikius progai, lėkdavo į mūšį, ieškodami mirties. Kuo greičiau numirsi – tuo greičiau būsi rojuje. Išties daugybės tų islamistų gyvenimas buvo toks baisus, kad mirtis jiems tikrai atrodė, kaip išsigelbėjimas, tik kad religija žudytis neleido. Užtat religija leido mirti mūšyje ir laikė tai didžiule dorybe.

Negana to, Iranas, iš esmės, turėjo ir kažkiek geresnę ginkluotę – prieš pat revoliuciją spėjo prisipirkti tokius kiekius, kad dalį tų ginklų iki šiol dar naudoja, nors keturi dešimtmečiai jau praėjo. Itin išsiskyrė Irano aviacija – Šeicho laikais lakūnai gavo be galo daug mokymų iš JAV, ir tokių gerų, kad vėlesniais vertinimais, vien dėl tų mokymų Irano lakūnų efektyvumas buvo maždaug tris kartus didesnis, nei Irako. Kita vertus, skirtingai nuo Irako, Iranas vėliau savo aviacijos papildyti naujais lėktuvais nebegalėjo, o praradimus irgi patirdavo, tad aviacija, buvusi itin efektyvia karo pradžioje, ilgainiui vargiai teįstengdavo apsaugoti patį Iraną nuo Irako lėktuvų įsiveržimų.

Islamo revoliucijos idėjos Irano vadų galvose tuo metu buvo labai karštos – jie jau fantazavo apie viso islamiško pasaulio suvienijimą, o paskui – gal ir apie žygius prieš likusį pasaulį. Visos Iranui nepaklūstančios šalys buvo skelbiamos neteisėtomis – t.y., beveik visų arabų šalių valdžia buvo paskelbta nelegitimia, tokia, kuri turi būti nuversta ir sunaikinta. Ar tik ne vienintelę išimtį sudarė tiktai gana šiitiška Sirija, vėliau gana pasyviai, bet nuolatos palaikiusi kare Iraną. Tuo tarpu kitose šalyse Iranas išsyk ėmė skleisti savo propagandą ir kurti kažkokias islamo revoliucijos grupeles, kurios turi sukilti, nuversti valdžią ir jungtis prie iranietiško islamizmo.

Iranietiškas islamizmas buvo labai paprastas – tiesiog islamizmas, prikimštas papildomų kliedesių apie visokių ajatolų šventumus ir marksistinio absurdo, paramstyto islamistinėmis idėjomis. Žodžiu, panašiai kažkaip, kaip visokiose šiaurės korėjose, kur asmenybių kultas yra paremtas marksizmu, kuris papildytas nacizmu, tik Irano atveju – tai greičiau kažkoks asmenybių kultas, paremtas islamizmu, kuris papildytas marksizmu.

Irakas, lyginant su Iranu, buvo pakankamai mažas, net kelis kartus mažesnis. Bet naglas visiškai. Saddamas Husseinas irgi buvo revoliucionierius, tik kad ne islamistinis, o toks, greičiau primenantis kažkokius komunistų banditus (prisiminkim Josifą Staliną su jo banditizmais), tik kad su Artimiesiems Rytams būdingais valdymo polinkiais – „kas bent kiek manim abejoja, tą nušausiu vietoje“. Žodžiu, irgi kažkoks revoliucinis asmenybės kultas, tik jau dar mažiau aiškus.

Saddamui Husseinui Irano bandymai skleisti islamizmus Irake labai nepatiko – tai buvo tiesioginė grėsmė jo valdžiai, o su tokiomis grėsmėmis jis dorodavosi, tiesiog visus naikindamas. Kita vertus, Saddamui labai norėjosi ir daugiau naftos gauti, ir daugiau valdžios turėti, pvz., prisijungus kokią nors papildomą teritoriją. Taigi, 1980 metų rudenį Irakas pradėjo invaziją į Iranui priklausiusį Khuzestano regioną.

Reikia pasakyti, kad Saddamas Husseinas irgi svaigo revoliucijomis, tad fantazavo, kaip po įsiveržimo į Iraną, Irano liaudis sukils, nuvers savo valdžią ir jungsis prie Irako. Panašūs diktatoriai nuo realybės būna atšokę labai smarkiai. Kita vertus, dėl savo pamišimo tokie diktatoriai nesiskaito visiškai su niekuo. Pvz., Saddamas Husseinas niekad neprisiimdavo jokios atsakomybės už jokius pralaimėjimus mūšiuose, tad jei imdavo sektis kiek prasčiau – pradėdavo masinius generolų sušaudymus.

Kai Saddamui invazija į Iraną nepavyko, o Iranas išstūmė Irako pajėgas ir pats perėjo į praktiškai nesustabdomą puolimą, įvyko vienas incidentas, kuris labai gerai nusako Saddamo mąstymą: 1982 metais, Saddamui pasiūlius taiką, Iranas atsakė ultimatumu, kuriame pareiškė, kad Irakas privalės mokėti reparacijas, o Irako valdžia turi būti pakeista – tik tada Iranas atsitrauks. Irako padėtis tuo momentu buvo tokia beviltiška, o ateinantis žlugimas atrodė toks akivaizdus, kad kažkuris iš jo valstybės vadovų per susirinkimą pasiūlė planą, kaip Saddamą išgelbėti – kad jis formaliai gali laikinai pasitraukti, o po metų vėl grįžti. Saddamas pasakė jam kažką maždaug tokio – „noriu su tavim aptarti atskirai“, nusivedė į gretimą kambarį ir išsyk nušovė. Grįžęs, paklausė kitų, ar jie turi klausimų apie jo pasitraukimą. Niekas klausimų neturėjo.

Na, čia tiek bendram kontekstui – suvokimui, kokios dvi valstybės viena su kita daužėsi. Taigi, 1980 metų rugsėjo 22 dieną prasidėjo karas, tapęs vienu iš didžiausių, daugiausiai aukų nusinešusių karų nuo pat II Pasaulinio karo laikų – Irakas įsiveržė į Irano teritoriją.

Irako-Irano karo pradžia

Nors pirmas dienas Irako pajėgos judėjo greitai, invazija buvo ne itin sėkminga: Iranas turėjo kardinaliai geresnę aviaciją (Irano ginkluotėje buvo netgi to meto technologinis stebuklas F-14), kuri labai greitai ištaškė rusiškus Irako naikintuvus. Sausumoje Irano pajėgos buvo prasčiau organizuotos, bet viską puikiai kompensavo tūkstančių tūkstančiai fanatikų, kurie kartais į mūšius net be ginklų lįsdavo, bandydami užsmaugti Irako karius plikomis rankomis. Tiesą sakant, kartais jie ginklų išties ir negaudavo, nes nu kam, ir taip gerai gi.

Kai kurie susidūrimai buvo išties keisti – pvz., kai kelios dešimtys Irako kareivių išties ir būdavo iš kokių nors įtvirtinimų išmušama šimtų neginkluotų religinių bepročių. Nors tų bepročių visad žūdavo daugiau, nei Irako karių, irakiečiai tarpais būdavo priversti trauktis, nes Irano bepročių pajėgos buvo nenormaliai didelės.

Jau po kelių mėnesių Irako puolimas ėmė galutinai strigti, tuo tarpu Irano atsakomieji smūgiai buvo gana skaudūs – išdaužytas naftos eksporto uostas Basroje, išsprogdintas statomas atominis reaktorius Bagdade, daugybė sunaikintos Irako karinės technikos. Apie 1980 pabaigą Irakas jau išnaudojo savo ginklų atsargas, 1981 pradžioje puolimas galutinai sustojo, o per 1981 Iranas susimobilizavo. 1981 pabaigoje Iranas pradėjo vis aršesnius atsakomuosius puolimus, bandydamas atsiimti savo teritorijas. Karas ėmė darytis panašiu į I Pasaulinį – su daugybe tranšėjų ir stacionarių įtvirtinimų, tik kad ginklai jau buvo naudojami modernūs.

Irano rengiami puolimai buvo klaikiai prastai organizuoti (nors Irako pajėgos, reikia pasakyti, irgi buvo tragiškai valdomos), tačiau tuose puolimuose dalyvaudavo begalės savanorių islamistų, kurie lėkdavo į priešakines linijas, o jau paskui juos judėdavo normalūs Irano kariniai daliniai. Pastarieji mūšyje neretai orientuodavosi paprastu būdu – pagal žūstančius islamistų savanorius pamatydavo, kur ir kaip įsitvirtinę Irako daliniai: kur lavonų daug, o bėgiojančių bepročių darosi mažai – ten reiškia, kad Irako kariai ir yra įsitvirtinę. Aš suprantu, kad tai, ką skaitote, atrodo kaip absurdas – bet primeskite, kad Iranui tai atrodė kaip normalus, netgi labai geras kovos būdas. Šita Irano taktika buvo pavadinta žmonių bangomis – užlieti Iraką tokiais kiekiais puolančiųjų, kad jie tiesiog savo kiekybe nugalėtų.

Tipiškose žmonių bangų atakose žūdavo kelis kartus daugiau iraniečių, nei irakiečių, bet Irako daliniai būdavo priverčiami trauktis arba sunaikinami. Iranas savo žmonių bangas naudodavo netgi išminavimui – fanatikai, susikišę į kišenes ar ant kaklų pasikabinę Ajatolos Khomeini abrozdėlį, patys lėkdavo ant minų, tikėdamiesi, kad kuo greičiau numirs, tuo greičiau paklius į rojų, pas ten jų laukiančias skaisčias mergeles. Suprantate, juos tiesiog paleisdavo į minų laukus, o jie laimingi į tuos laukus ir bėgdavo, besisprogdindami. Ir nuo jų niekas net neslėpdavo, kad jie lekia į minų laukus – tiems fanatikams šitai buvo tvarkoje. Greičiau susprogsi – greičiau pakliūsi į dangų.

Kaip tik apie tą laiką, maždaug 1981 pabaigoje ar 1982 pradžioje, Irakas, pradėjo kiek intensyviau ir sistemingiau naudoti chemiją, pagal viską – daugiausiai arseno organiką (vėmimą sukeliančias medžiagas) ir ašarines dujas. Jei tuo metu Irakas ir naudojo ipritą, tai vis dar tokiais menkais mastais, kad jam tai niekuo nepadėdavo. Kita vertus, ir arseno organikos bei ašarinių dujų naudojimas vis dar nebuvo labai dažnas.

Iš labai paskirų fragmentų (daugiau gandų tipo nuogirdų ir dedukcijos) galima spėti, kad ašarinės dujos kažkiek padėdavo nuo žmonių bangų, tačiau arseno organika tokiais atvejais dažniausiai nebūdavo efektyvi – dėl pernelyg lėto veikimo (simptomai paprastai išsivysto su 5-20 minučių uždelsimu). Kita vertus, arseno organika, atrodo, veikė tais atvejais, kai būdavo panaudojama prieš atsargesnius, realiai kariauti mokančius reguliarios armijos padalinius.

Iranas pereina į puolimą

1982 metais Iranas pradėjo pilnavertį puolimą, prieš kurį Irakas jau priešintis neįstengė. Pasirengimas buvo geresnis, nei anksčiau – krūvą pajėgų Iranas į fronto liniją atgabeno civiliu transportu, užmaskuotai, patyliukais, kad nesukeltų įtarimo Irako žvalgybai. Didžiulėmis žmonių bangomis Iranas pramušė Irako įtvirtinimus, o kai Irakas pabandė savo likusiais daliniais išgelbėti apsuptas savo divizijas, Irano aviacija išdaužė Irako tankus. Irako kariuomenė buvo tiesiog sudaužyta. Nuo to momento prasidėjo Irano bandymai prijungti Iraką prie savo islamiškos revolicinės ateities.

Saddamas Husseinas Iranui ėmė siūlyti taiką ir pasitraukimą iš Irano teritorijos, o Iranas ėmė skelbti, kad taikos dabar nebus, nes Irakas turi sumokėti reparacijas ir pakeisti visą savo valdžią į tokią, kuri būtų ištikima šiitų islamo revoliucijai.

Kadangi pasaulis matė, kad Iraną valdo bepročiai, savo islamiškas revoliucijas norintys paversti totaline mėsmale, Irakas susilaukė palaikymo – ir iš kitų arabų šalių (Iranas gi skelbė, kad visos arabų monarchijos yra neteisėtos ir turi būti nuverstos), ir iš Vakarų pasaulio, ir iš SSRS, ir netgi iš Kinijos. Visi ėmė Irakui tiekti ką papuola, netgi į skolą. Irakas ėmė pirktis didžiulius kiekius ginklų, bet sustabdyti Irano pajėgų jau nesigavo – puolimas tik plėtėsi. Iranas į savo pusę patraukė Irako kurdus, tad Irake prasidėjo ir partizaninis karas, negana to, Irano aviacija ir toliau dominavo ore. Ir svarbiausia – Irano daliniai mokėsi. Netgi tie žmonių bangose dalyvavę fanatikai ėmė po truputį išmokti kariauti, nes islamo revoliucijos vadai jau ėmė jiems krušti protą, kad norint pakliūti į rojų, reikia dar ir priešus naikinti, o ne tik žūti. O žmonių Iranas turėjo kelis kartus daugiau, nei Irakas.

1982 metų vasarą Iranas pradėjo didžiulį Basros puolimą – dalyvavo apie 150 tūkstančių žmonių. Irako pajėgos buvo kone dvigubai mažesnės ir puolimo atlaikyti negalėjo, netgi teoriškai. Bet buvo vienas bet: Irakas jau buvo apsirūpinęs dujokaukėmis ir dideliais kiekiais ašarinių dujų. Ašarinės dujos buvo panaudotos masiškai, ypatingai efektyviai jos veikė visas tas prastokai apmokytas žmonių bangas. Veikė jos ir Irano karius, turėjusius ir normalią patirtį, ir netgi tankų įgulas – neretai šie važinėjo atidarytais liukais (karštis taigi nenormalus). Irano puolimas pavirto į beprasmį chaosą ir staigiai užsilenkė.

Irano puolimas dargi taip užsilenkė, kad tai buvo panašu į kažkokį stebuklą – gindamasis įprastais būdais, Irakas neturėjo jokių šansų, tačiau kilometriniai ašarinių dujų debesys padarė savo. Iranas prarado apie 20 tūkstančių karių, Irako nuostoliai buvo apie tris kartus mažesni. Nuostolių Iranui pridėjo dar ir tai, kad po chemijos panaudojimo Irakas perėjo į staigų puolimą, panaudodamas sraigtasparnius – šiais skraidė virš mūšio lauko ir tiesiog šaudė – ir į orientaciją praradusius žmones, ir į ašarinėmis dujomis iškirstus tankus. Keletas kitų Irano bandymų pakartoti puolimus irgi baigėsi panašiai.

Apie 1982 pabaigą Irano puolimai ėmė vis labiau strigti, o Irakas – ėmė gauti daugybę ginkluotės. Irakas tuo pačiu pradėjo dar ir masinę mobilizaciją – pastaroji buvo tokia didelė, kad vienu metu Irako armija buvo tapusi 4 pagal dydį pasaulyje. Bet buvo ir svarbesnis dalykas – po Basros mūšio Saddamas Husseinas pamatė išsigelbėjimą – karinę chemiją. Netgi ašarinės dujos paaiškėjo darančios stebuklus, kai priešas tam nepasiruošęs.

Iranas keičia taktiką

Per 1983 metus Iranas vis dar bandė naudoti tas pačias žmonių bangas, Irakas vis geriau ginklavosi, tad galų gale viskas pasisuko taip, kad Irano vadai ėmė po truputį suvokti, jog visos žmonių bangos tėra žmonių švaistymas. Keista, bet Iranas, kad ir koks pamišėliškas, visgi sugebėjo žymiai geriau keisti taktiką, nei Irakas – prasidėjo mobilūs mūšiai, kur puolančios grupės smarkiai sumažėjo, kartais – vos iki kelių ar keliolikos tūkstančių žmonių, o kartais – ir iki dar mažesnių skaičių. Žmonių bangoms Iranas ėmė naudoti vaikus ir jaunesnio amžiaus paauglius – t.y., tuos, ką laikė nieko nevertais – jais vis dar išminuodavo minų laukus. Tuo tarpu suaugę islamo savanoriai jau po truputį buvo mokomi tapti normaliais kareiviais.

Mūšiai pasidarė maži ir lokalūs, bet labai manevringi – kaip tik tokie, kokių mokosi ir šiuolaikinės kariuomenės. Paskiros Irano karių grupės prasiverždavo kelis ar kelioliką kilometrų, kažkur kažką numušdavo, atsitraukdavo, kažkur – įsitvirtindavo, paskui vėl rengdavo puolimus. Iranas vis labiau stengėsi tą daryti tyliai – tai maršuose (žemumose esančiose pievose ir nendrynuose, kur pilna upių ir upelių), tai kur nors kalnuose. Praktinė fronto linija ėmė plėstis – mūšiai vyko kelių dešimčių kilometrų pločio zonose, kartais netgi platesnėse, nei tos, kurias gali dengti kurios nors vienos pusės artilerija.

Sukontroliuoti tokias plačias zonas – labai sunku. Priešo kariai įsitvirtina kokioje nors nendrynų saloje, paskui – kitoje saloje, o paskui – ima ir užima kokį nors ruožą. Ir taip plečiasi. Iranas būtent taip ir pažiūrėjo į karą: jei jau nesigauna laimėti didžiuliuose mūšiuose, kur dalyvauja šimtatūkstantinės pajėgos, tai galima laimėti, puolant mažais gabaliukais. Kilometras šen, kilometras ten – o paskui ir Irako nebeliks.

Itin aktyviai maršuose veikė specialiosios Irano pajėgos – narai, turėję nardymo kostiumus, plaukioję su lastais, kariuomenė per visokias upes būdavo gabenama greitais desantiniais kateriais, žodžiu, karą jau ėmė lemti ne islamistiniai revoliucionieriai, o gerai paruošti reguliarios kariuomenės daliniai.

Irakas, susidūręs su tokiais taktikos pokyčiais, ėmė jaustis vėl bejėgiu – aptikti Irano karius būdavo sunku, o padaryti ištisinę fronto liniją jau nesigaudavo – ir dėl vis mobilesnių Irano dalinių, kurie įtvirtinimus vis sėkmingiau pramušdavo, ir dėl tiesiog tranšėjiniam karui netinkamų, itin drėgnų teritorijų – vandenyje apkasų gi neišsikasi. Kalnų vietovės irgi nelabai tikro gynybai – Iranas naudojo vis daugiau lengvai ekipuotų pėstininkų, kurie tiesiog pėstute perkopdavo kur nors kalnus, o paskui – vėlgi netikėtai puldavo.

Apie 1983 metus Irakui itin daug problemų ėmė kelti kurdai – jie ir norėjo nepriklausomybės, ir gavo daug ginklų iš Irano. Iranas kurdais puikiai naudojosi – ir kaip vedliais, ir kaip partizanais. Irakas suvaldyti iš kurdų pusės rengiamų puolimų neįstengė, tad ėmė naudoti ipritą.

Ipritas buvo naudojamas labai panašiai, kaip ir Italijos-Abisinijos kare: įvairios kalnų perėjos, pakelės, šiaip praeinami ruožai būdavo užlaistomi dideliais kiekiais chemijos, tad visi, kas pabandydavo tas zonas praeiti, gaudavo po dozę. Nors dozė suveikdavo ne išsyk, bet visvien po kokios paros ar dviejų priešai būdavo iškritę. Žodžiu, kurdų partizanų ir kalnuose veikusius Irano specialius kariuomenės padalinius ėmė persekioti cheminės problemos.

Iki 1983 galo Irakas ipritą ėmė naudoti gana plačiai, ir labai efektyviai – vien nuo to laistymo visokiose pereinamose šiaurinio fronto vietose buvo sužeista ar mirtinai nukauta apie 3000 Irano ir kurdų kovotojų. Ipritas tapo vienintele efektyvia priemone, padėjusia sustabdyti mobilių grupių puolimą.

Apie 1984 pradžią ipritas buvo panaudotas, ginant didžiausias naujas naftos gavybos vietas – ypač dirbtinę Manjoon salą. Tai jau vyko ne kalnuose, o pietiniame fronte. Paaiškėjo, kad ir drėgnose zonose ipritas visai gerai tinka. O jei kur nors smėlynai – tai gal netgi ir dar geriau tinka. Žodžiu, dar apie 2500 iraniečių nukentėjo nuo iprito.

Nors iprito ir nepakako tam, kad viską juo gautųsi visur užpilti, Irakas visgi ėmė užteršinėti ipritu paskiras maršų zonas, kurios galėjo būti panaudotos Irano puolimams. Į tas zonas pakliuvę Irano kariai per kelias dienas pasidengdavo pūslėmis ir paskui imdavo mirdinėti. Kartais ipritą Irakas panaudodavo ir didesniuose mūšiuose – nors tiesiogiai tai mūšių eigos nenulemdavo, bet pridarydavo Iranui labai daug aukų – irgi per dieną ar kelias.

Lūžis Irako kovinės chemijos gamyboje

Apie 1984 metus, prisirankiojęs ir savų, ir svetimų specialistų, gavęs konsultantų iš Egipto ir SSRS, Irakas jau įstengė gaminti ir tabūną (iki 40 tonų), o metų gale – ir pirmas bandomąsias zarino partijas (apie 5 tonas). Gamyklų savarankiškai pasistatyti pats Irakas nesugebėjo, statėsi, pirkdamas visokią įrangą iš Vakarų valstybių, didesnius pirkimus organizavo Egiptas – daugiausiai per visokias savo sukurtas priedangos įmones Vokietijoje. Vėliau buvo nustatyta, kad Egiptas bent jau porą kartų Irakui organizavo ir žaliavų tiekimą – tokių, kaip vandenilio fluorido ar fosforo chlorido. Dalį žaliavų per trečiąsias kompanijas Egiptas nupirkdavo Vakarų valstybėse, kai kurias, atrodo, pirkdavo iš Indijos, dar kažkurias – galimai ir iš SSRS. Kai Vakaruose ėmė kilti visokie įtarimai apie cheminio ginklo gamybą, Irakas ėmė aiškinti, kad stato pesticidų fabrikėlį žemės ūkiui ar tai išvis vos ne kažkokią laboratoriją moderniems astrologiniams tyrimams.

Anuometinė cheminių ginklų gamybos kontrolė pasaulyje buvo vis dar labai silpna, tad didelių apribojimų įrangos įsigijimui nebuvo, nors problemų kartais kildavo – pvz., jau vėlesniais laikais išaiškėjo, kad Šveicarijos blokuoti kai kurių cheminių medžiagų ir įrangos pardavimai Egiptui išties galėjo keliauti į Iraką. Formaliai tie pardavimai būdavo skirti kokiai nors Egipto vaistų pramonei ar panašiems tikslams.

Aišku, kai esi kokia nors didelė firma ir kai tau siūlo labai daug milijonų, tai norisi užmerkti akis ir nieko nežinoti. Neretai anais laikais įvairios įmonės užmerkdavo akis ir nieko nežinodavo. Ir parduodavo ką nors kur nors kam nors – kas sidabruotus vamzdžius, kas platinuotus reaktorių indus, kas šaldymo sistemas, kas teflonu padengtas bačkas, o kas dar ką nors.

Kelios su Egiptu susijusios vokiečių firmos, turėjusios mažiau skrupulų, Irakui pastatė netgi ir gamyklų bei laboratorijų pastatus – tokius, kur būtų tinkama ventiliacija ir patogios požeminės slėptuvės. Specialiai tokius, kurie būtų idealūs pesticidams gaminti. Na, jūs supratote.

Savo jaunai ir besivystančiai chemijos pramonei Irakas ėmė pirktis ir žaliavas – pvz., kad ir elementarų chlorą, fluorą, fosforo rūgšties anhidridą, bevandenį spiritą ir panašiai. Žodžiu, visokius ten junginius, kokių gali prireikti žemės ūkiui. Nors daug tokio tiekimo organizavo Egiptas, atrodo, kartais Irakas ir tiesiogiai, per savus tarpininkus kažko įsigydavo.

Pradinė Irako gamyba buvo ipritas – nors atrodo, kad pirmos kelios tonos pagamintos jau 1980-1981, tačiau dar ir 1983 apimtys nebuvo didelės – apie pusantro šimto tonų. Ir tai nepaisant to, kad skirtingai nuo fosforo organikos, iprito gamyba yra labai primityvi. Tie patys pusantro šimto tonų iprito, atrodo, tais pačiais metais buvo išnaudoti prieš kurdus ir ginant naftos gavybos vietas. Kiek vėliau iprito gamybos apimtys kasmet plėtėsi. Pvz., 1985 pagaminta apie 350 tonų, 1987 – 900 tonų.

Kita vertus – tai greičiau Irako deklaruoti duomenys. Netiesioginiai požymiai rodo, kad iprito gamybos apimtys galėjo būti ir daug didesnės, galimai – dešimteriopai, nes patys gamybos pajėgumai buvo daugybę kartų didesni. Ir jei su fosforo organika didesniu ribojimu buvo prekursoriai (žaliavos), kurių ne visada gaudavosi įsigyti, tai bent jau iprito atveju sovietai Irakui pastatė ir prekursorių gamybos liniją – taigi, galima spėti, kad ipritą Irakas gamino bent kelis kartus didesniais kiekiais, negu kad deklaravo.

Apie 1984 jau veikė ir tabūno cechas – Irakas pagamino apie kelias dešimtis tonų. Tų pačių metų pradžioje Iranas pradėjo intensyvius maršų mūšius – per visokius upelius kateriais ir desantiniais laivais išsilaipindavo vis giliau Irako teritorijoje ir plėtė savo puolimą. Puolimas labai staigiai augo, Irakas vargiai galėjo atsilaikyti, iraniečių judėjimo sekti nelabai įstengė, tad vėl ėmėsi cheminių ginklų.

Pokyčiai Irako cheminėje taktikoje

Irako tatika buvo paprasta – rengti du ar tris įtvirtinimų ruožus su galimybėmis atsitraukti. Priešais įtvirtinimo ruožus būdavo laistomas ipritas. Kai Irano kariai prasiverždavo per iprito užtvaras, Irako kariai atsitraukdavo ir delsdavo. Jei pavykdavo uždelsti dieną-dvi – Irano kariai per tą laiką apsipildavo pūslėmis ir pasidarydavo nepajėgūs kovoti.

Patobulinta taktika buvo, naudojant tabūną – šis tiko staigiam Irano puolimų sustabdymui: net už kelių šimtų metrų nukritus sviediniui su tabūnu, pavėjui esantys Irano kareiviai būdavo visiškai iškertami per kelioliką-keliasdešimt minučių. Pakakdavo labai nedidelių garų koncentracijų, ir netgi nebūtina būdavo, kad jos būtų mirtinos – užtekdavo to, kad kariai apakdavo ir nelabai galėdavo pastovėti ant kojų. Tokių tabūno koncentracijų Irano kariai dažnai nei neužuosdavo, tad net jei ir turėdavo dujokaukes, dažniausiai jų neužsimaudavo. O kai užsimauti susiprasdavo, jau būdavo gavę pakankamas tabūno dozes.

Tiesa, tabūno vis dar buvo mažai, o ir tiekimas strigo. Bet netgi ribotas chemijos naudojimas darė savo – dėl iprito ir tabūno Iranas per kelis puolimų bandymus prarado apie 3000 karių, o likę ėmė pulti žymiai lėčiau. Bendrai imant, net ir iš anksto užsimaunamos dujokaukės apsaugodavo ribotai, nes ir tabūnas, ir ipritas įsisavindavo dar ir per odą. Apie tai, kad būtų galima naudoti priešcheminius kostiumus, karšto klimato zonoje vargu ar galima ką nors rimčiau kalbėti – tie kostiumai būtų mirtinesni už pačius cheminius ginklus.

Matyt apie tą patį laiką buvo realiai atidirbta ir kombinuota taktika, kur kartu su chemija Irakas panaudodavo sraigtasparnius: artilerijos apšaudymas tabūnu ne tik sustabdydavo puolimą, bet ir atkirsdavo puolančius dalinius nuo palaikymo ir kartu atimdavo iš jų galimybę trauktis. Spąstuose esančius padalinius sunaikindavo Irako sraigtasparniai.

Panašu, kad sraigtasparnių naudojimas buvo kraštutinai efektyvus, tačiau buvo ir aukų – man kadaise pasitaikė matyti aprašymų apie incidentus, kur žemai skridusių sraigtų įgulos irgi pakvėpuodavo tabūnu ar zarinu, kas kartais baigdavosi staigiomis katastrofomis. Sraigtasparniai aplink save sukurdavo tankų oro sūkūrį, kuris chemijos garus įtraukdavo labai gerai. Kita vertus, atrodo, kad tokių nenumatytų apsinuodijimo savu zarinu ar tabūnu atvejų visgi buvo tik vienas-kitas.

1984 maršų puolimas buvo sustabdytas tik chemijos dėka. Jei ne tos gana saikingos tabūno ir iprito atsargos, Iranas greičiausiai būtų užėmęs Basrą. Kažkodėl Iranas, nors ir išmokęs visai naujos, manevrinio karo taktikos, visvien nepasimokė to, kad chemijos reikia saugotis.

Irano nuostoliai per visus tuos maršų mūšius buvo didžiuliai: elektros užtavoromis, minomis, cheminiais ginklais ir įprasta ginkluote Irakas nukovė apie 20 tūkstančių Irano kareivių, apie 30 tūkstančių sužeidė. Nukautų Irako kareivių tebuvo apie 3 tūkstančius, sužeistų – apie 9 tūkstančius. Žodžiu, nuostolių skirtumas buvo realiai stebinantis, netgi turint omeny absurdiškas Irano vis dar naudotas žmonių bangas. Kita vertus, Irakas, nors ir atlaikęs pagrindinį puolimą, jau nelabai įstengė sukontroliuoti maršų zonos.

Gana stebino ir pasaulio reakcija: nors pirmi pranešimai apie cheminio ginklo panaudojimą buvo dar 1980 metais, Irako puolimo metu, Jungtinių Tautų ekspertai cheminio ginklo naudojimą ėmė pripažinti tik apie 1984, kai iš Irano į Vakarus, per Raudonąjį kryžių ėmė eiti karo aukų srautas – tarp jų buvo daugybė, patyrusių tipiškus iprito nudegimus. Vėlesnės JT inspekcijos rodė tą patį, tačiau pasaulis Irako chemiją tiesiog kažkaip ignoravo. Atseit, „mes nežinome“. Tik gerokai vėliau buvo pradėtos bylos, o visokių įrangą Irakui pardavinėjusių firmų vadai ėmė keliauti už grotų. Bet čia jau kitos istorijos.

Irano puolimas tęsiasi

Apie 1985-1986 metus Iranas dar labiau išplėtė savo manevrinį karą – kur reikdavo, jis vis dar panaudodavo ir žmonių bangas, tačiau karas darėsi vis organizuotesnis, toks, kur daugybė mažų grupių puola savaip, sudarydamos bendrą frontą. Tuo metu įvyko didžiausias poslinkis Irano-Irako kare – Iranas priartėjo prie Basros ir atkirto Iraką nuo jūros. Irakui tai reiškė potencialią ekonominę katastrofą, nes be išėjimo į jūrą strigo naftos eksportas. Sirija Irakui sausumos eksporto kanalus buvo uždariusi jau anksčiau.

Irakas bandė kontratakuoti, nelabai kas gavosi, bandė pulti kitose zonose – kažkas gavosi, kažkas nelabai. Link 1986 galo Irako pajėgumai vėl ėmė sekti, tuo tarpu Iranas vis geriau atidirbinėjo savo taktikas. Taigi, Irakas ėmė vis labiau ir labiau remtis chemija.

Būtent 1986 įvyko masyviausias vienkartinis chemijos naudojimo atvejis – Irakui bandant atsiimti Al Faw pusiasalį, bandyta įsiveržusius ir įsitvirtinusius iraniečius išmušti cheminiais ginklais. Per kokią savaitę vien nuo chemijos žuvo apie 10 tūkstančių Irano kareivių, tačiau puolimas nepavyko – Irakas tuo metu vis dar neįstengdavo savo chemijos pritaikyti atakoms. Bendrai imant, Irakas per tuos mūšius prarado apie 17 tūkstančių žmonių, o Iranas – apie 30 tūkstančių, bet laimėjęs liko visgi Iranas.

Cheminiai ginklai apie 1985-1986 buvo naudojami jau labai plačiai, ir dažnai tapdavo tuo vieninteliu įrankiu, kuris pakeisdavo mūšių eigą ir išgelbėdavo Iraką nuo sutriuškinimo. Efektyvūs chemijos panaudojimo atvejai dažniausiai būdavo gynybiniai – viliojant priešą į iprito ruožus, o juos praėjus – stabdant ir tempiant gumą ir priešinantis tol, kol puolančius kareivius iškirs pūslės. Tabūnas arba zarinas buvo naudojamas didesnėms puolimo bangoms sustabdyti – net nebūtinai tiesiogiai apšaudant puolančius, o tiesiog sukuriant priešais juos tabūno užtvarą. Tie, kas bandydavo per tabūnu užkrėstą zoną pulti, toli nenueidavo.

Apie tą laiką imtas naudoti zarinas buvo naudojamas lygiai taip pat, kaip ir tabūnas – tokios specifinės zarino savybės, kaip gebėjimas labai greitai išsisklaidyti, nebūdavo panaudojamos, nes bent jau apie tą laiką matyt dar nesigaudavo sukurti zarino aerozolių. Jį tiesiog iššaudavo, jis taškydavosi, bet sukurdavo ilgokai išliekančias balas.

Zarinas buvo daug efektyvesnis už tabūną – suveikdavo daug staigiau ir patikimiau, ir didesniu spinduliu nuo apšaudomos zonos, o svarbiausia – kitą dieną visgi jau būdavo išsisklaidęs, tad ne itin trukdydavo rengti kontrpuolimus. Jei tabūno sviediniais sukurta zona kartais būdavo nepraeinama kelias paras, tai zarino sviediniais apšaudyta zona pasidarydavo praeinama jau po keliolikos valandų, maksimum – po paros, o geresniais atvejais, jei puolantys kariai yra su dujokaukėmis – tai ir po pusvalandžio-valandos. Tai reiškė, kad po priešų apšaudymo zarinu, Irakas priešus persekioti gali jau ne tik sraigtasparniais, bet ir tankais bei pėstininkų pajėgomis. T.y., net nepaisant blogų cheminės sklaidos priemonių, atsirado kontratakavimo galimybės.

Kažkiek pasikeitė ir Irako pėstininkų taktika – atsirado atskiri geriau apmokyti ir geriau aprūpinti padaliniai, savo veikimu panašesni į specialios paskirties padalinius – po cheminių tabūno ar zarino atakų jie užsiimdavo chemija paveiktų Irano padalinių naikinimu. Tokia taktika irgi pasiteisino, ypač dėl to, kad šaudyti į kad ir labai minimaliai zarinu apnuodytus (pvz., gavusius porą procentų nuo mirtinos dozės) karius yra labai lengva: šie nelabai orientuojasi aplinkoje, yra pusakliai ar visai apakę, lėtai reaguojantys ir nelabai ką išvis suvokiantys. Svarbu tik pačiam kaip nors neapsinuodyti.

Mobili zarino gamyba

Bėda Irakui buvo tik viena: gamyklų pajėgumai buvo riboti, zarinas ir tabūnas buvo nekokybiški, o pasikartojantys Irano puolimai ir aviaciniai bombardavimai trukdydavo gabenti sviedinius. Prastos kokybės, rūgštimis ir vandenilio fluoridu užterštas zarinas bei tabūnas klaikiai ėsdavo sviedinius, į kuriuos būdavo išpilstomi – šie jau po kelių valandų imdavo pratekėti. Beje, pildavo tą tabūną ir zariną į įprastus haubicų sviedinius – tiesiog pirkdavo tuos sviedinius iš amerikiečių, iškrapštydavo iš jų sprogmenis, o į sprogmenų vietą supildavo chemiją. Taip vat bukai. Įprastinio detonatoriaus pakakdavo tam, kad chemija būtų kažkiek išsklaidoma aplink pataikymo zoną. Tragiškai mažas tokio apšaudymo efektyvumas Irakui nelabai rūpėjo, nes tai visvien buvo dešimtis ar šimtus kartų efektyviau, nei įprastiniai šaudmenys.

Taigi, didžiausia problema Irakui tapo chemijos gabenimas: sviediniai pratekėdavo. Gamyklose užpildytos bačkos su tabūnu ir zarinu – ilgainiui irgi pratekėdavo (netgi tos, kur teflonu dengtos), bet kiek mažiau. Dėl to Irakas ėmė rengti mobilius zarino išpilstymo fabrikėlius – šie būdavo per kokį 50-100km nuo fronte esančių artilerijos baterijų, o kartais – ir dar arčiau. Kadangi atstumas būdavo nedidelis, zarinas nespėdavo suirti ar ištekėti, tad šitokia keista gamybinė logistika veikė visai gerai: fabrikėlyje (realiai – atvirame ore) būrys kareivių tiesiog kibirais pilsto zariną į sviedinius, kiti kareiviai – krauna sviedinius į sunkvežimius, išsyk veža į artilerijos pozicijas, o ten esantys artileristai – išsyk iššaudo. Problema buvo tik bačkos ir tai, kad pora dešimčių procentų zarino suirdavo dar begabenant iš pagrndinės gamyklos iki išpilstymo vietos.

Štai tada su sovietų patarėjų pagalba atsirado binarinio zarino fabrikėliai: Irako gamyklos ėmė gaminti metylfosfonyl difluoridą, jį ir izopropilo spiritą gabendavo į tuos išpilstymo taškus, ten tiesiog specialiuose vamzdžiuose maišydavo ir pildavo į bačkas, iš kurių ten pat vietoje perpilstydavo ir į sviedinius. Proceso niuansėlis buvo tik vienas: šitos reakcijos metu išsiskiria daug šilumos, tad zarinas pasiekia virimo temperatūrą ir išsyk suskyla. Kad lauko sąlygomis zarinas neskiltų, Irakas, patartas sovietų patarėjų, prisipirko mobilių skysto azoto gamybos įrengimų, tokių, kurie telpa ant sunkvežimio. Tų pačių skysto azoto įrengimų, kur ne tai astrologijos, ne tai astronomijos tyrimams, ne tai išvis kažkokiam neaiškiam mokslui.

Skystas azotas būdavo purškiamas vamzdyje, į kurį per purkštuką-reaktorių paduodamas jau sumaišytas, tik tik reakcijos metu susidaręs zarinas. Karšto zarino srautas maišydavosi su skystu azotu, purškiamu per kitą purkštuką ir atšaldavo anksčiau, nei spės suskilti. Atvėsęs zarinas kondensuodavosi ant vamzdžio sienelių ir tekėdavo žemyn, o išgaravęs azotas, persimaišęs su atlikusiu vandenilio fluoridu ir to paties zarino garais, keliaudavo kažkur į atmosferą. Aišku, visi dirbdavo su dujokaukėmis ir cheminiais kostiumais, o jei kas netyčia užklysdavo per arti fabrikėlio, į kelių ar keliolikos kilometrų zoną pavėjui, tai neretai atgal jau nebesugrįždavo. Kartais būdavo ir incidentų su kareiviais, kurie netyčiukais užtaikydvao per arti tokio fabrikėlio privažiuoti. Ir neišvažiuodavo jau patys.

Žodžiu, Irakas pirko tas mobilias skysto azoto mašinas, bet kam jų reikia, niekas ilgai nesuprato. Kai suprato (tas supratimas Vakaruose, atrodo, atėjo jau pasibaigus Irano-Irako karui), suvokė ir tai, kiek smarkiai Irakas buvo dėjęs ant bet kokio saugumo ir bet kokio sveiko proto. Normalūs žmonės panašios gamybos net baisiausiame košmare įsivaizduoti negalėjo.

Visgi, reikia pripažinti, mobilūs fabrikėliai kare buvo geresnis sprendimas, nei šiaip zarino gabenimas ir pilstymas – nors naudinga zarino išeiga būdavo mažesnė, ji visvien būdavo gerokai didesnė, negu tuo atveju, kai zarinas savaitę ar kelias sunkvežimiais pervežinėjamas iš gamyklų. Ir mobilumas buvo daug didesnis. Ir prekursoriai buvo visgi stabilesni, ir dar daugiau – su tais pačiais gamybos pajėgumais Irakas jų galėjo pasigaminti daugiau.

Aišku, dėl tokios gamybos vis būdavo atsitiktinių aukų, kartais – ir tarp kariškių. Istorijos, kur kokie nors kareiviai važiavo kur nors pro šalį ir niekur nenuvažiavo, nes papūtė vėjas nuo už kelių kilometrų įrengto zarino fabrikėlio – laikas nuo laiko vis kartodavosi. Žodžiu, tai buvo karas. Šlykštus ir klaikus dviejų baisių režimų tarpusavio karas, kur abiejų valstybių režimai buvo visiškai padėję ant savo pačių piliečių.

Apie 1987 Muthana gamykla (pagrindinis cheminio ginko gamybos centras) gamino jau virš 200 tonų zarino per metus. 1988 gamyba pasiekė beveik 400 tonų. Panašu, kad šie skaičiai, deklaruoti Irako, galėjo būti gerokai (potencialiai gal net iki 10 kartų, bet greičiausiai – du-tris kartus) sumažinti, o ir taikyti tik galutiniam, pačioje gamykloje gamintam, ilgesniam saugojimui pritaikytam zarinui. Neaišku, ar į tuos skaičius papuolė mobiliuose fabrikuose gamintas zarinas, nors panašu, kad prekursorius jam gamino ta pati Muthana gamykla. Visgi kitų skaičų, be paties Irako vėlesniais laikais deklaruotų, tiesiog nėra.

Iprito karas

Ilgainiui kare Irakas priartėjo prie Abisinijoje naudotos italų cheminės taktikos: laistydavo ipritą iš lėktuvų ar sraigtasparnių kur papuola Irano užimtų teritorijų gilumoje – visur, kur tik gali judėti Irano pajėgos. Paaiškėjo, kad labai apsimoka pabombarduoti iprito bombomis ar nulaistyti iš lėktuvų kelius, esančius gana giliai Irane – tiesiog ten, kur gali judėti Irano pajėgos, neretai – per šimtus kilometrų nuo fronto linijos. Irano pajėgos pravažiuodavo, karinė technika užsiteršdavo, kariai gaudavo nuo jos sužeidimus – tas pačias pūsles.

Kelių laistymas gana pasiteisindavo: ipritas neblogai užteršdavo įvairiausią Irano naudotą karinę techniką (sunkvežimius, šarvuočius, tankus) – ši pasidarydavo netinkama tolesniam naudojimui, ją tekdavo degazuoti. Degazavimas ilgai trukdavo, o kai kada po tos degazacijos reikdavo ir remontuoti, o dar kai kada, po nesėkmingos degazacijos – ir išmesti (degazavimas irgi, žinote, ne šiaip sau kokia nekalta chemija – gumos kartais po degazacijos suanglėja).

Irano sunkvežimiai kartais tiesiog tapdavo iprito sklaidos šaltiniais, apkrėčiančiais kareivius už dešimčių ar šimtų kilometrų nuo vietos, kur pervažiavo per kokią nors iprito balą. Kai kuriais atvejais taip ipritu užsiteršdavo ir sunkvežimiais gabenami kroviniai, kurie jų gavėjams irgi keldavo pūsles. Panašias problemas keldavo ir ta technika, kurią Iranas panaudodavo puolimams – grįžus, ji būdavo užteršta ir vėlgi apnuodydavo kareivius ipritu.

Ipritą Irakas naudodavo ir fronto linijoje, gynybai. Kai kada irakiečiai netgi numatydavo, kur gali norėti įsitvirtinti Irano kariai, tyčia ten patys iškasdavo apkasus, kad Irano kariams noras įsitvirtinti būtų dar didesnis, o į apkasus vėlgi pripildavo iprito – t.y., darydavo tiesiog cheminius spąstus. Pasėdi kariai tokiuose spąstuose truputį – o kitą dieną pūslės.

Beje, čia kai kalbu apie pūsles, tai negalvokit, kad tai paprastos pūslelės – įsivaizduokit, kad turite maždaug pusės metro skersmens pūslę per savo kūną, ir ta pūslė negyja, bet tik ima pūliuoti. Arba dar didesnę pūslę – metrinę. Kur jau pats esate tiesiog užpūliavusioje pūslėje, iš kurios tik jūsų rankos ir kojos kyšo. Arba įsivaizduokite, kad vietoje jūsų galvos – tiesiog pripūliavusi pūslė, o toje pūslėje – jūsų galva. Maždaug panašiai kartais ir atrodo sunkūs iprito sukeliami sužeidimai. Tos iprito pūslės – tai nėra vaikiški žaidimai, tai realiai baisus dalykas, po kurio pasilieka labai klaikūs randai. Ant veido pakliuvęs ipritas veidą gali nuėsti taip, kad po pagijimo vietoje veido žmogus turės kažkokį neaiškios formos, į veidą nepanašų randų gumulą.

1987 metais Irakas surengė Sardašto bombardavimą – subombarduotas buvo nedidelis, maždaug 12 tūkstančių žmonių turėjęs miestas. Antskrydžiai, atrodė, sukėlė nemažai aukų – 10 žmonių žuvo ir virš 600 buvo sužeista. Po kokios dienos paaiškėjo, kad tasai „nemažai“ buvo labai jau optimistinis – tūkstančius žmonių ėmė berti iprito pūslės. Per kelias dienas mirė apie 30 žmonių, maždaug 4500 patyrė gana sunkius sužeidimus (iš jų 1500 – gana sunkius, su būtina hospitalizacija), dar apie 3000 patyrė kiek lengvesnius, su mažesnėmis pasekmėmis. T.y., didesnė miesto gyventojų dalis buvo apnuodyta ipritu.

Kiek vėlesniais laikais, jau 2004 metais, Irano režimas, spaudžiamas sankcijų dėl branduolinio ginklo kūrybos, sugebėjo surengti karikatūrišką teismo procesą dėl Sardašto bombardavimo. Proceso metu Irano teismas nuteisė Jungtines Valstijas ir priteisė Iranui 600 milijonų dolerių fantaziją už tai, kad Irakas išbombardavo tą miestą. Nes dėl visko kaltos JAV. Trumpai tariant, net ir praėjus kone dviems dešimtmečiams, islamistiniams pamišėliams stogai į vietas vis dar nebuvo sugrįžę. Bet čia, atleiskit, tiesiog nuokrypis.

Kažkiek cheminių atakų buvo surengta ir prieš kitas gyvenvietes. Žodžiu, nieko gero, kai žudomi civiliai. O ir ne gyvenvietėse rengtos iprito atakos sukeldavo daugybę civilių aukų – šie irgi keliaudavo tais pačiais keliais, kaip ir kariškiai.

Irako chemijos augimas

Zarino naudojimas buvo kiek kitoks, nei iprito – jis buvo operatyvinis ginklas, naudotas daugiausiai intensyvių Irano puolimų stabdymui. Kai kuriais atvejais zarinas būdavo panaudojamas labai sėkmingai – pvz., aptikus kokiu nors tarpekliu judančias Irano pajėgas, sukuriama zarino užtvara kokio nors tarpeklio artimesnėje dalyje, paskui – ir tolimesnėje, o dar paskui – apšaudoma ir vidurinė tarpeklio dalis. Net jei žūdavo tik dalis Irano karių, likę gyvais būdavo apduję ir dezorganizuoti, tad juos nesunkiai sunaikindavo sraigtasparniai ar mobilios Irako pajėgos.

Antroje karo pusėje Irakas ėmė gaminti ir lėtų tipų nervus paralyžuojančias medžiagas, kurios buvo efektyvesnės už ipritą: pvz., atrodo dar apie 1983-1984 jie aktyviai bandė rasti būdus zomanui ar jo analogams, tačiau neįstengė gauti pinakolilo spirito – vienintelė pasaulyje didesniais kiekiais jį gamino SSRS, tačiau kažkodėl lyg ir atsisakė tiekti. Gal kaip tik todėl atsisakė tiekti, kad vienintelė pasaulyje tą pinakolilo spiritą gamino ir dėl to vienareikšmiškai galėjo būti identifikuota. Taigi, Irakas ieškojo kitų panašaus efektyvumo medžiagų ir gan greitai atrado ciklozariną, dėl kurio prekursorių problemų jau nebuvo.

Panašu, kad apie 1984-1985, nutraukdamas tabūno gamybą, Irakas išsyk ėmė gaminti ciklozariną, kurį ėmė naudoti operatyvinėms užtvaroms, lygiai tais pačiais būdais, kaip ir tabūną. Ciklozarino nuodingumas buvo apie 10-20 kartų didesnis, nei tabūno, o gamybos procesas beveik nesiskyrė nuo zarino, jį galima buvo gaminti ir tuose pačiuose mobiliuose zarino fabrikėliuose. Duomenys apie ciklozariną išaiškėjo, atrodo, tik po 1996 vykdytų Muthanna gamyklos kasinėjimų, kai iš griuvėsių buvo iškasta nemažai dokumentų, kurie paskui buvo gerokai tyrinėjami. Berods tada ir paaiškėjo, kad Irakas tapo vienintele ciklozariną į ginkluotę priėmusia pasaulio šalimi.

Kiek plačiai ciklozarinas naudotas – nelabai aišku, bet atrodo, nemaža dalimi jis buvo naudojamas ne tik vietoje tabūno, bet ir vietoje iprito – tais atvejais, kai Irano kariai būdavo viliojami į užterštus spąstus. Pagal gamybą ciklozarinas beveik nesiskiria nuo įprasto zarino, tiesiog vietoje izopropilo spirito būdavo naudojamas cikloheksanolis.

Ciklozarino naudojimo pats Irakas nedeklaravo, o sužinota apie jį buvo gerokai vėliau. Jo neaptiko ir inspekcijos, kurios buvo rengiamos po Irako-Kuveito karo (aka pirmojo Irako karo). Iš to jau galima numanyti, kiek mažai apie tuos chemijos naudojimo mastus žinojo Vakarų pasaulis. Nors Irako deklaruoti cheminio ginklo gamybos kiekiai – vos apie kelis šimtus tonų per metus, nors tiriant gamyklas, jų nominaliniai pajėgumai paaiškėjo siekiantys apie 2500-3000 tonų, t.y., maždaug 10 kartų daugiau. Ir tai dar turint duomenų, kad be didžiosios Muthanna gamyklos įtariamai egzistavo ir dar keli mažesni, atsarginiai chemijos fabrikėliai (čia ne tie mobilūs, o normalūs, tik nedideli, atsargos atvejui skirti), tad šiokia tokia gamyba galėjo vykti ir kitose vietose.

1988 metais Irakas sugebėjo pradėti ir VX gamybą, kad ir labai mažais mastais – pagamino vos keletą tonų. Kita vertus, tai jau reiškė rimtą posūkį – net ir karštu drėgnu oru, netgi maršuose, netgi vandens balose VX užteršimai išsilaikydavo kelias dienas, kartu visą tą laiką sukurdami ir mirtinas garų koncentracijas. Pagal įsisavinimą per odą VX buvo kardinaliai efektyvesnis už ipritą – mirtinam poveikiui pakakdavo vos lašelio VX, pakliuvusio ant odos, o tai reiškė, kad atsirado ir visiškai naujos galimybės cheminį ginklą naudoti Irano gilumoje.

Buvo kalbos ir apie tai, kad Rusija tiekė ir raketas chemijos sklaidai – t.y., greičiausiai, kad kažkokias specializuotas chemines raketas ar jų modifikacijas, skirtas BM-14 ar Grad sistemoms. Kalbų patvirtinti nepavyko, tačiau klausimas taip ir liko atviras: iš karo pasimatė, kad netgi apie 1984 metus, vykdant didžiules chemines operacijas, pasaulis nebuvo linkęs tikėti tuo, kad cheminis ginklas yra realiai naudojamas. Irakui kažkaip labai sėkmingai gaudavosi tą cheminį karą nuslėpti. Galima numanyti, kad daugelis su Irako chemine programa susijusių dalykų taip ir liko nežinomais ir gali būti, kad dar ilgai liks nežinomais – iki neatsiras nepriklausomų šaltinių ar nebus išviešinti bendradarbiavimo duomenys iš Egipto ir Rusijos.

Irako chemija Kurdistane

1988 metais Irako cheminio karo metodai jau buvo atidirbti tiek gerai, kad jau ne šiaip nulemtų mūšio baigtį, o tiesiog laimėtų mūšius. Per Irano puolimus Kurdistane Irakas zarino sviedinius naudojo tiek efektyviai, kad būtent chemijai teko apie 60% tiesioginių Irano nuostolių. Likę gyvais Irano kariai būdavo apimti tokios panikos, kad tiesiog bėgdavo iš mūšio lauko. Kiek karių tuose puolimuose prarado – iki šiol nelabai aišku, tačiau atrodo, kad skaičiai galėjo siekti apie 10 tūkstančių žmonių. Viena iš didžiausių ir geriausiai ginkluotų Irano divizijų – 84-oji pėstininkų divizija – buvo ne šiaip ištaškyta, o tiesiog visiškai sunaikinta.

Irano puolimas Kurdistane baigėsi ne tik Irano sutriuškinimu – Irakas pradėjo aktyvų cheminį karą prieš kurdus. Žuvusių skaičius iki šiol neaiškus, tačiau galima spėti, kad suminiai kiekiai būtų dešimtys tūkstančių žuvusių civilių (dėl tikslingai surengtų etninių valymų), gana didele dalimi tie civiliai buvo nužudyti cheminiais ginklais.

Po Irako surengto Halabja apšaudymo (miestas, esantis už kokių 250km nuo Bagdado, vos už poros dešimčių kilometrų nuo Irano sienos), žuvo apie 1000-5000 civilių (skaičiai labai varijuoja, nes vietovė buvo beveik neprieinama stebėtojams iš šono, o vietiniai nieko neskaičiavo). Iranas, norėdamas pasauliui parodyti Irako veiksmus, kokios dienos ar kelių surengė specialų reidą, kurio metų į Halabją nugabeno keletą Vakarų šalių žurnalistų, kad tie galėtų nufotografuoti gatves, kuriose tuo metu vis dar gulėjo krūvos lavonų. Pasaulio reakcija buvo sunkiai suprantama. Nors gal ir nesunkiai suprantama – tiesiog pernelyg sunku suvokti, kad išvis taip gali būti.

Žodžiu, didelė dalis žiniasklaidos nusprendė, kad tai kažkokia falsifikacija, o tie patys nuotraukas darę žurnalistai arba buvo kažkaip papirkti Irano, arba jiems surengtas kažkoks vaidinimas, arba kad tai net ne Irake, o Irane išties kažkas buvo, nes tiesiog negali taip būti, kad miestas, o jame gatvėse lavonai guli krūvomis. Nes taip baisiai tiesiog negali būti ir viskas.

Irakas, tuo metu turėjęs vis dar sąlyginai neblogą įvaizdį, ėmė skelbti, kad tas atakas rengė Iranas, ir kad čia Irano cheminė ataka prieš taikų Irako miestą, nes Irakas gi neturi priežasčių žudyti savo paties gyventojus. Kadangi sklido neaiškaus tikrumo duomenys apie tai, kad Iranas startavo ir savo nuosavą cheminę programą (apie tą vis irgi papasakodavo Irako propaganda), o Irano religiniai fanatikai buvo tapę tiesiog kažkokiu sunkiai suvokiamu, legendomis apipintu siaubu, didelė dalis Vakarų žiniasklaidos nusprendė, kad gal jokių cheminių atakų ir nebuvo, o jei ir buvo – tai gal čia išties tas pats Iranas pridarė.

Išties kare labai sunku gauti tikrus duomenis apie tai, kas vyksta. Tad galima pasaulį suprasti. Jau kiek vėliau, kai žiniasklaida padarė nemažai nepriklausomų tyrimų, o kai kuriuos duomenis paskelbė ir CŽA (aka CŽV), pasaulis ėmė šiek tiek susigaudyti realybėje. Irako-Irano karas tuo metu jau senokai buvo pasibaigęs, buvo kilęs ir Irako-Kuveito karas, o jau dėl šio karo Irakas buvo sumuštas jungtinėmis Vakarų pajėgomis.

Po Irako-Kuveito karo (aka pirmo Irako karo su Vakarų pasauliu) Irako cheminiai, bakteriologiniai ir branduoliniai objektai buvo išbombarduoti, o pats Irakas irgi ėmė labai intensyviai naikinti bet kokius chemijos, bakterijų ar branduolinių projektų įrodymus, įskaitant ir visus dokumentus, o kartais gal net ir kai kuriuos vykdytojus. Dėl to dabar ir tenka labai daug spėlioti – net nuvertus Saddamo Husseino režimą, ne tiek jau daug paaiškėjo. Atsiprašau, kad čia tarpais vis nukrypstu.

Cheminio puolimo taktika

Karo su Iranu pabaigoje Irakas galų gale išmoko naudoti chemiją ir puolimams – tai buvo jau apie 1988 metus, kai Irako kariuomenė vėl pabandė atsiimti Al Faw pusiasalį ir kai kurias kitas teritorijas.

Tuo metu Irakas jau buvo gana neblogai įvaldęs kombinuotą artilerijos panaudojimą, kai puolantis priešas apšaudomas ir zarinu, ir įprastais fugasais. Zarino nugabenimui būdavo naudojama ne tik įprasta artilerija, bet ir raketos – atrodo, daugiausiai BM-14 ar Grad tipo sistemos, kurios leisdavo labai staigiai paskleisti didelį kiekį zarino maždaug hektaro didumo plote. Kaip pvz., vėlyvuose Kurdistano mūšiuose vienam dideliam Irano puolimui sustabdyti Irakas panaudodavo iki 1000 sviedinių su zarinu, iš jų maždaug 700-800 būdavo reaktyviniai, skirti didesniems plotams greitai uždengti, o apie 200-300 – įprastoms haubicoms, skirti tikslingam panaudojimui prieš konkrečius taškus. Čia Irano teigimu – išties gali būti, kad šie skaičiai kažkiek perdėti.

Puolimo taktika paprastai būdavo panaši į gynybinę: apšaudymas įprastais fugasais, tarpais įterpiant ir kažkiek sviedinių su zarinu ar ipritu. Ipritas dažniau būdavo naudojamas tais atvejais, kai pulti ruošiamasi tik po poros dienų (kad pats ipritas kažkiek išsisklaidytų, o priešo kariai – spėtų iškristi nuo nudegimų), o zarinas – ir tą pačią dieną, kai vykdomas puolimas. Paaiškėjo, kad tik toks kombinuotas chemijos ir įprastos artilerijos naudojimas išties pasiteisina puolimuose – Al Faw pusiasalį Irakas atgavo visai sėkmingai. Skirtingai nuo pirmo Al Faw puolimo, čia Irakas jau įstengė surengti realią puolamąja cheminę operaciją.

Kaip ir pirmo Pasaulinio karo atvejais, įprasta artilerija sėkmingai užmaskuodavo chemijos naudojimą, tad šios efektyvumas dar gerokai išaugdavo – kariai nežinodavo, ar chemija yra panaudota, ar bus panaudota, o ištisas paras sėdėti su dujokaukėmis neįstengdavo. Vėlesniuose mūšiuose dėl tos pat priežasties Irano karius imdavo panika, kad bet koks artilerijos apšaudymas reiškia dar ir cheminę ataką.

Chemija būdavo naudojama ne tik su artilerija – karo pabaigoje Irakas iš lėktuvų ir sraigtasparnių ėmė skleisti ipritą (panašu, kad dar ir ciklozariną bei VX), kurį laistydavo ir Irano kariuomenės tiekimo keliuose, neretai per porą šimtų kilometrų nuo sienos, ir negana to, kariumenės atsitraukimo keliuose – už kelių-keliolikos kilometrų nuo mūšio zonų. Irano kariai, bėgdami nuo Irako cheminų atakų, praeidavo ir iprito, ciklozarino ar VX zonas, tad net jei ir likdavo gyvi, visvien būdavo ilgam laikui iškertami chemijos. Iš esmės tai reiškė, kad kai kuriuose mūšiuose žūdavo arba būdavo sužeisti kone 100% dalyvavusių Irano kareivių, chemijai tuose mūšiuose tekdavo iki 60-70% Irano nuostolių, o kartais – gal netgi ir daugiau.

Paskutiniuose, 1988 pirmoje pusėje vykusiuose mūšiuose Irano nuostoliai buvo sunkiai suvokiami – ir kalta buvo ta pati Irako naudojama chemija. Irano kariams tie mūšiai ėmė kelti tokį siaubą, kad jie kartais tiesiog masiškai bėgdavo iš mūšių zonų ir įtvirtinimų, vos prasidėjus bet kokiam apšaudymui, net be jokios chemijos. Irano kareiviai bėgdavo, pamesdami ginklus, karinę techniką ir išvis viską. Per pirmą 1988 metų pusmetį Irakas užgrobė apie pusę sunkiosios Irano ginkluotės – vien per tokius masinius kariuomenės bėgimus. Tai jau reiškė, kad Iranas atsidūrė ant žlugimo ribos.

Pagal Irako paskelbtus ir, atrodo, gana patikimus skaičius, Irakas iš Irano per tą pusę paskutinių karo metų atėmė 1298 tankus ir sunkiąsias šarvuotas kovos mašinas, 155 kitų tipų šarvuotas kovos mašinas, 512 šarvuočių, didelius (bet neaiškius) kiekius įvairių artilerijos pabūklų (panašu, kad apie 5000), 6196 minosvaidžius, 8050 granatsvadžių ir beatatrankių pabūklų, 60694 šautuvus ir automatus, 322 pistoletus, 501 sunkųjį inžinerijos įrenginį, 6156 radijo ryšio/komunikacijos įrenginius, 16863 vienetus cheminės apsaugos įrangos, 454 sunkvežimius, 1600 lengvąsias transporto priemones ir 24257 karstus (???). Didelė dalis šių daiktų buvo visiškai nauji, niekur nenaudoti.

Irako-Irano karo pabaiga

Irakas cheminius ginklus aktyviai naudojo iki pat karo su Iranu pabaigos – vis efektyviau ir sėkmingiau, visiškai atsiimdamas tas teritorijas, kurias buvo praradęs. Iranas, patirdamas sunkiai suvokiamus nuostolius, sutiko su paliaubomis ir kariuomenės atitraukimu, Irakas su tuo irgi sutiko, tačiau kurį laiką karas vis dar tęsėsi – tik jau su Irako reidais į Irano teritoriją ir nelabai sėkmingu bandymu prasimušti kažkur link Teherano. Formaliai reidai buvo vykdomi kažkokių šiaip neaiškių milicijos padalinių, tačiau praktikoje tai buvo visvien ta pati Irako kariuomenė, daugiau ar mažiau remiama ir cheminiais ginklais.

Irako-Irano kare buvo ir dar vienas įdomus reikalas – tai miestų karas, kur Irakas balistinėmis raketomis apšaudydavo Iraną, o Iranas – Iraką. Irakas sugebėjo prisikviesti inžinierių iš Rytų Vokietijos, su jais – gerokai patobulino senas sovietines Scud-B raketas, padidindamas jų veikimo nuotolį tiek, kad galėtų pasiekti ir Teheraną. Kai pačioje karo pabaigoje prasidėjo Irako cheminės atakos prieš įvairius didesnius ir mažesnius Irano miestus, Iranas vienareikšmiškai suprato apie tai, kad greitai tomis pačiomis raketomis į didžiausius Irano miestus bus skraidinami užtaisai su zarinu ar VX. Tas supratimas irgi nulėmė Irano atsitraukimą bei staigų norą, kad konfliktą imtų reguliuoti Jungtinės Tautos.

Kaip jau minėjau, karo gale chemiją Saddamas ėmė aktyviai naudoti ir prieš savo šalies gyventojus – prieš kurdus. Halabja atakos metu Irakas išnuodijo maždaug 1000-5000 civilių – išbombardavęs porą gyvenviečių iprito ir zarino bombomis, tačiau tai nebuvo vienintelė tokia ataka – Irakas tiesiog surengė kurdų naikinimą. Kelis mėnesius po paliaubų paskelbimo, Irakas vykdė puolimus ir prieš Irano Kurdistaną, nes matė jame tuos pačius kurdus, kovojančius Irano pusėje. Įsiveržimų metu būdavo naudojami ir cheminiai ginklai – išnaikinami ištisi kaimai. Pačiame Irako Kurdistane Saddamas surengė tokius etninius valymus, kad jie jau gali būti prilyginami atviram genocidui – per trumpą laiką buvo sunaikinta apie 50 tūkstančių žmonių. Vėlgi, juntama dalimi – taip pat cheminiais ginklais.

Galutinai cheminis karas baigėsi tik po to, kai Iraną nuo Irako atskyrė Jungtinių Tautų taikdariškos pajėgos – Irakas reidų rengti nebegalėjo. O po karo prieš Kuveitą – išvis jau nebegalėjo nieko.

Po Irako-Irano karo

Ai, taip, karas prieš Kuveitą – vos porai metų praėjus po Irako-Irano karo, Irakas užpuolė vieną iš labiausiai jį rėmusių sąjungininkų – Kuveitą, kuris Irakui ir naftą padėdavo eksportuoti, kai Iranas Basros uostą blokavo, ir netgi šiaip sukišo apie 10 milijardų dolerių į Irako ginkluotę. Kuveitui islamistines revoliucijas stumiantis Iranas atrodė daug baisesnis už Iraką. Nepaisant visos tos pagalbos Irakui, jau po poros metų Irako pajėgos įsiveržė ir Kuveitą užėmė. Saddamas po pergalių prieš Iraną jautėsi labai galingas, o mažytis Kuveitas, kurio naftos eksportas buvo panašus, kaip viso Irako, atrodė labai pelningai. Tiesiog užimi – ir viskas.

Irako įsiveržimas į Kuveitą baigėsi tuo, kad Irakui atsaką davė JAV su sąjungininkėmis. Prieš JAV Irakas cheminio ginklo panaudoti neišdrįso (suprantama, kodėl), o kitas pajėgas JAV išdaužė labai staigiai. Antskrydžiais buvo sunaikinta ir Muthanna gamykla – tiek, kad toje vietoje teliko griuvėsiai. Kartu buvo sunaikinta ir Irako priešlėktuvinė gynyba, ir aviacija, ir dar kas papuola. Pagal keistus rytietiškus supratimus Irako aviacija, vengdama JAV naikintuvų, išskrido į Iraną – šitaip pastarasis gal kokius porą kartų pasididino savo aviacijos parką. O Irako chemikai, su to paties Saddamo palaiminimu (ir su visokia dokumentacija), atrodo, buvo iškelti į Siriją – vienintelę Irano sąjungininkę. Tai tokios gana keistos vėlesnės peripetijos, kur buvę priešai po poros metų tampa vos ne draugais, o draugai – priešais.

Irako-Kuveito karas baigėsi ilgai trukusia Irako blokada: nei JAV, nei Saudo Arabija, nei kitos šalys, žinodamos cheminius Irako pajėgumus, į didelį karą tuo sykiu veltis nenorėjo, nes suprato, kad Saddamas Husseinas gali ir čia imti naudoti cheminius ginklus kaip beprotis, juoba kad Saddamas tuo gana atvirai grąsino, ypač intensyviai aiškindamas, kad jei jį puls, tai savo raketomis chemiją paleis į Izraelį (pastarasis išvis gavosi kaip nekalta auka – kariauja kiti, o raketos skrieja jam). Kita vertus, pats Irakas chemijos pirmas prieš JAV bandyti irgi nenorėjo – netgi pamišusiam Saddamui buvo akivaizdu, kad po to jau jis neišgyvens. Taigi, Irako-Kuveito kare Irakas buvo tiesiog išdaužytas, sunaikinta jo priešlėktuvinė gynyba, aviacija ir krūva strateginių objektų, tačiau visa tai paskui buvo užstabdyta. Iki to laiko, kol Saddamas vėl nepradėjo pezėti, kad jis dar kažkaip pasauliui kažką parodys. Bet čia, atleiskit, aš nukrypau.

Pagal 1991 išviešintus CŽA (dar žinomos, kaip CŽV) duomenis, Irano cheminių aukų skaičius siekė apie 50 tūkstančių žmonių – išties, lyg ir nedidelė visų žuvusių ir sužeistų dalelė. Pagal naujesnius duomenis, dar maždaug 50 tūkstančių visgi patyrė lėčiau išsivystančias traumas – pvz., tik po kažkiek metų pilnai pasireiškiančius inkstų, kepenų, nervų sistemos ar plaučių pažeidimus. Bendras Irano žuvusių skaičius kare – apie 200 tūkstančių žmonių, nors pagal kai kuriuos kitus vertinimus – iki dviejų kartų daugiau (pats Iranas savo skaičius linkęs labai mažinti, o Irakas Irano skaičius buvo linkęs didinti). Bet kuriuo atveju, Irako nuostoliai kare buvo vos ne dvigubai mažesni, nei Irano.

Daug vėliau, per antrąjį Irako karą, įsiveržusios JAV pajėgos atrado kažkiek išlikusių cheminių šaudmenų – zarinas buvo visiškai suiręs, likę tik pėdsakai jo irimo produktų, tačiau šaudmenys paaiškėjo besą tiesiog įprastais fugasiniais haubicų sviediniais, gamintais JAV. Iš tų sviedinių Irakas bukai išimdavo trotilą, pripildavo zarino ir naudodavo cheminiams šaudymams. JAV specialistai buvo truputį apšalę nuo tokio naudojimo – po tokio išpilstymo sviedinius buvo galima gabenti tik turint pilną priešcheminę aprangą, šaudyti – irgi tik su priešchemine apranga, o ir pabūklai likdavo nepataisomai užteršti, o ilgainiui – dar ir su rūgščių išėstais vamzdžiais. Tikėtina, kad taip pat Irakas elgėsi ir su sovietinėmis raketinėmis sistemomis – pildavo zariną vietoje iškrapštyto trotilo ir išsyk šaudydavo. Specializuotų chemijos paskleidimo priemonių taip ir nebuvo surasta – atrodo, kad jokia šalis to tiekti nenorėjo, o jei kokie sovietai ir tiekė – greičiausiai Irakas greitai viską išnaudojo ir nieko to nebeliko dar prieš pasibaigiant karui.

Prieš kelis metus ISIS pajėgos, įsisiautėjusios Irake, sugebėjo užgrobti kadaise išbombarduotą, paskui degazuotą ir užkastą, paskui apie 1994-1996 atkastą ir išvalytą nuo užsilikusios chemijos, o paskui vėl užkastą Muthanna gamyklos teritoriją. Spėjama, kad būtent ten ISIS rado kažkiek užsilikusių sviedinių su iprito liekanomis, kuriuos bandė panaudoti vėlesniuose veiksmuose prieš Irako pajėgas. Kiek incidentai parodė, ipritas būdavo labai jau suiręs, beveik neveiksmingas, o keli atvejai su zarino sviediniais buvo komiški – juose nebuvo likę nei zarino, nei daugumos jo skilimo produktų – tik pagal antrinių ir tretinių irimo produktų liekanas JAV tepavyko nustatyti, kuo tie sviediniai kadaise buvo užpildyti.

Irako karo chemijos pramonė buvo nemaža, bet labai labai nekokybiškai ir baisiai dirbanti. Bet visgi tikrai nemaža – nes kadaise nulėmė vieno iš didžiausių XXa. karų baigtį.

Bendra Irako cheminio karo taktikų apžvalga

Pagal tai, kaip aktyviai buvo naudojami cheminiai ginklai ir kiek daug jie padarė įtakos, Irako-Irano karas yra vienas iš didžiausių cheminių karų, kokie tik yra buvę žmonijos istorijoje. Nors jis toli gražu neprilygsta I Pasauliniam karui absoliutiniu chemijos aukų skaičiumi, tačiau sąlyginis aukų kiekis čia matyt bus gerokai didesnis. Svarbesnis skirtumas yra toks: Irako-Irano kare chemijos naudojimas išties visiškai nulėmė karo eigą – daugybe atvejų jis pristabdydavo Irano puolimus, vėlesniais etapais – tiesiog sunaikindavo puolančius Irano karius, o galų gale tapo ir esminiu įrankiu Irako puolimui.

Šiame kare chemija naudota ir užtvaroms, ir puolamiesiems veiksmams, ir dar daugiau – tai bene vienintelis karas, kuriame chemija buvo naudota kombinuotiems veiksmams ir operatyviniam priešo pajėgų naikinimui, o ne tik pasyvioms užtvaroms ar išankstiniam atakų parengimui. Kompleksinis cheminio ginklo naudojimas kartu su kitais kariniais veiksmais čia buvo tipiškas, o viduriniuose ir ypač vėlyvuose karo etapuose – labai gerai apskaičiuotas ir organizuotas.

Formaliau žvelgiant, galima išskirti bent kelias gerokai skirtingas Irako chemines taktikas:

• Tiesiog masinis ašarinių dujų panaudojimas dideliuose mūšiuose, efektyvus prieš karius, neturinčius dujokaukių
• Gynybinės iprito (vėlesniais laikais – galimai ciklozarino ar VX) užtvaros fronto zonoje, sukurtos taip, kad į jas pavyktų įvilioti ir kuo ilgiau išlaikyti puolančius priešo karius
• Įvairaus efektyvumo tabūno ar zarino apšaudymai, sustabdantys ir sunaikinnantys puoančius dalinius, neretai – reaktyvnių raketų salvėmis, kad būtų vienu metu uždengiami dideli plotai
• Operatyviai kuriamos iprito, ciklozarino ar VX užtvaros, skirtos atsitraukiančios priešo kariuomenės apnuodijimui
• Operatyvinės tabūno ar zarino užtvaros, blokuojančios priešo dalinių judėjimą keliais ar teritorija ir leidžiančios tuos dalinius naikinti sraigtasparniams ir artilerijai
• Operatyvinės zarino užtvaros, blokuojančios priešo dalinių judėjimą ir leidžiančios juos efektyviai naikinti specialiai paruoštiems ir priešcheminėmis priemonėmis aprūpintiems pėstininkams
• Tikslingos atakos prieš ginklų ir karių tiekimą – vykdomos iš oro, gana giliai priešo teritorijoje, nukreiptos prieš pagrindinius kelius ir jais važiuojančius tiekimo sunkvežimius
• Priešo teritorijos gilumoje, atsitiktinėse vietose kuriamos ilgalaikio užteršimo zonos, skirtos ir kariuomenės mobilumui mažinti, ir nuolatiniam aukų srautui kurti, ir karinei technikai užteršti
• Atakos prieš civilius gyventojus, skirtos ir žmonių bauginimui, ir partizaninio karo slopinimui ir tiesiog išvis neaišku kam
• Kombinuotas artilerijos apšaudymas cheminiais ir įprastais sviediniais, vėliau vykdant apšaudytų teritorijų puolimą. Esant ilgesniam pasiruošimui, apšaudymuose naudojamas ipritas, artėjant puolimo laikui – zarinas
• Politinis spaudimas, grąsinimai ir šantažas cheminiu ginklu (atgabenamu balistinėmis raketomis) sunaikinti pagrindinius Irano miestus

Galima pastebėti, kad daugelis iš šių taktikų yra gana sofistikuotos – jų nesigautų panaudoti šiaip, iš lempos sugalvojus. Tokios taktikos vystėsi ilgą laiką, joms reikėjo ir gero specifinių cheminių ginklų išmanymo, ir gero skirtingų dalinių (pvz., artilerijos ir pėstininkų) koordinavimo. Vykstant karui, taktikos darėsi sudėtingesnės ir kartu – žymiai efektyvesnės.

Irako-Irano karo sukelti posūkiai arabų šalyse

Pamačiusios Irako cheminių ginklų efektyvumą, šiais ginklais staigiai susidomėjo ir kitos arabų šalys, daugelis jų smarkiai išplėtė savo ginkluotės programas. Akivaizdžiai cheminių ginklų programą pabandė vystyti ir Iranas – dar apie karo vidurį buvo labai nerišlių bandymų panaudoti cheminius ginklus (ipritą), gautą visiškai neaiškiais keliais. Tiesa, jokių sėkmių Iranas anuomet nepatyrė, tačiau per vieną susidūrimą perimtas minosvaidžių minas, užtaisytas ipritu, Irakas paskui demonstravo pasauliui, kaip įrodymą, kad čia ne jis, o Irakas naudoja chemiją.

Kiek vėliau Iranas bandė vystyti chemijos programą plačiau, tačiau duomenys apie ją labai prieštaringi ir padriki – viena vertus, po karo Ajatola Khomeini išleido fatvą, draudžiančią ir smerkiančią cheminius ginklus, kaip mirtiną, prieš islamą nukreiptą nuodėmę. Antra vertus, daugelį metų po to Iranas vis būdavo pričiumpamas beperkantis kažkuriuos ankstyvų stadijų, formaliai į cheminio ginklo draudimus nepakliūnančius VX prekursorius, turinčius dvigubą paskirtį (galimus naudoti ir pesticidams ar tepalų priedams).

Iranas turi gana išvystytą cheminę pramonę, kuri daugumą prekursorių cheminiams ginklams yra pajėgi gaminti pati, o kartu įvairias medžiagas gamina ir taikiems tikslams, tad praktiškai cheminė Irano programa yra labai sunkiai įrodoma – kol kas galima tik spėlioti, kad gal yra, o gal ir nėra. Pats Iranas viską neigia, tačiau pripažįsta, kad kažkuriuo metu, prieš pasirašant sutartis dėl cheminio ginklo draudimo, turėjo cheminę programą.

Bene labiausiai savo cheminę programą ėmė plėsti Sirija – pastaroji cheminiais ginklais užsiėmė dar anksčiau, nei Irakas, gaudama daug paramos iš SSRS ir Egipto (pastarasis, vėlgi gavo paramos iš SSRS). Iki Irako-Irano karo Sirija daugiau pirkdavosi jau pagamintus cheminius ginklus iš kitur, kad ir iš to paties Egipto, tačiau Irakui įsivėlus į karą su Iranu, Sirija labai aktyviai ėmė kurti savo cheminio ginklo gamybą.

Pagal viską, po Kuveito karo, kur Irakas smarkiai gavo į kaulus, Sirija su Iraku kažkaip rado bendrą kalbą, o dar paskui – sugebėjo perimti ir dalį Irako specialistų. Kiek ir kokių – nelabai aišku, nes net nelabai aišku, kiek ir kokių specialistų Irake su chemija dirbo, iki šiol ne iki galo aišku, kas buvo tie užsieniečiai Muthanna gamykloje. Gali būti, kad Egiptas savo mokslininkų ir inžinierių paslaugas kuriam laikui pardavė Sirijai, nors visgi yra įtrarimų, kad į ten iškeliavo ir vietiniai Irako Muthanna gamyklos specialistai.

Kažkiek po to Sirija įsivėlė ir į komplektėlį visokių prekursorių skandalų – vienas iš įdomiausių buvo, kai paaiškėjo, kad jau subyrėjusios SSRS Chimpromas kažkokiais neaiškiais būdais į Siriją ėmė tiekti pinakolilo spiritą – tą patį, kuris turi tik vieną vienintelę paskirtį. T.y., zomanui gaminti. Vėliau buvo ir daugiau skandalų su pinakolilo spiritu, kurio Sirija tarpais tiesiog durnai ieškodavo Vakarų šalyse, nors nei viena iš Vakarų šalių jokiais juntamais kiekiais tos medžiagos negamina (pinakolilo spiritas tiesiog neturi jokio panaudojimo). Iš buvusių skandalų (ir juose minimų pinigų) galima spėti, kad Sirijos cheminio ginklo programa buvo nesveikai prišerta pinigais, bet kita vertus, bent jau kažkuriame etape tą programą koordinavo kažkokie visiški puspročiai, net po cheminių ginklų uždraudimo bandantys pirkti tiesioginius zomano prekursorius Vakarų Europoje. Iš to, vėlgi galima spėti, kad kažkuriame etape Egiptas paramą Sirijai greičiausiai nutraukė.

Egiptas, kuris ir taip jau turėjo stipriausią, dar apie 1950 su sovietų parama pradėtą cheminio ginklo programą, atrodo, tiesiog pasimokė iš Irako visokiausių cheminio ginklo naudojimo taktikų. Kiek ir ko jie ten išmoko – nelabai aišku, bet aišku tai, kad Egipto veikėjai buvo vieni iš koordinatorių, organizavusių ir Irako cheminio ginklo gamybą, ir tyrimus, ir tiekimą. Taigi, galima numanyti, kad Egipto programa po to visgi pasipildė ir naujomis žiniomis.

Į Irako cheminį karą rimtai pažiūrėjo ir Libija, bet šiai, tiesa, taip nepasisekė – devinto dešimtmečio antroje pusėje naujai pastatytą cheminio ginklo gamyklą jiems išbombino NATO pajėgos. Sovietai anuomet labai intensyviai per visą pasaulį rėkė apie tai, kokia vargšė yra Libija, kurios taikias vaistų gamyklas bombarduoja amerikiečiai. Maždaug apie tą laiką Libija naudojo chemiją kare prieš Čadą, tiesa, lyginant su Iraku – tiesiog mikroskopiniais mastais.

Libijos cheminio ginklo programą irgi rėmė Egiptas, kažkurio metu į tą programą įsitraukė ir Iranas, kurį tie patys egiptiečiai ir pričiupo su chemijos tiekimu. Vienas iš įtarimų dėl Libijos cheminio ginklo programos buvo toks, kad Egipto žvalgyba ją išviešino kaip kerštą už tai, kad Libija pasirinko pirkti žaliavas iš konkurento – Irano. Nepaisant to, kad chemijos gamyklas jai pabombino, Libija ir toliau į jas investavo, tad vienu metu visai įstengė gamintis ir zariną. Pinigų chemijai ta šalis tikrai negailėjo. Tiesa, jau po cheminio ginklo draudimo konvencijos įsigaliojimo Libija buvo spaudžiama, spaudžiama, tad galų gale, atrodo, savo chemiją sunaikino.

Gana neaiškias, neretai labai ribotas chemines programas anuo metu pradėjo ir kitos arabų šalys, tačiau panašu kad didesne dalimi tos programos visgi apsiribodavo apsauginėmis, priešcheminėmis priemonėmis – kad netektų nuo cheminių ginklų kentėti taip skaudžiai, kaip teko kentėti Iranui.

Prekursoriai, įranga ir skandalai

Irako cheminė programa tapo dar ir viena iš svarbiausių priežasčių, dėl kurių pasaulyje buvo priimta cheminio ginklo draudimo konvencija, pagal kurią buvo apribota daugybė visokiausių cheminių ginklų prekursorių – t.y., medžiagų, kurios naudojamos cheminių ginklų gamyboje. Skandalai su Irakui įrangą ir prekursorius tiekusiomis Vakarų, ypač Vokietijos firmomis, buvo baisūs, teismų buvo daug, o vėlesni tarptautiniai susitarimai, kuriuos pasirašė daugiau kaip 100 skirtingų valstybių, buvo tokie, kad daugiau panašūs cheminio karo atvejai nepasikartotų. Cheminių medžiagų kontrolė nuo tų laikų pasaulyje sugriežtėjo tiek smarkiai, kad dabar kažkokias tokias prekybas, panašias į anų laikų, sunku net įsivaizduoti.

Į didesnius ar mažesnius Irako chemijos skandalus buvo įsivėlusi daugybė skirtingų šalių – atrodo, kad pagrindinėmis technologijų, intelekto ir įrangos tiekėjomis Irakui tapo Vokietija, Prancūzija, Egiptas ir SSRS, bet įrangą ar medžiagas Irakui tiekė ir nemažai kitų valstybių. Didžiulę dalį to tiekimo pridengdavo visokios Egipto firmos, kartais dar ir įkurtos taip, kad atrodytų lyg būtų mažai ką su Egiptu bendro turinčios. Kartais pirkimai išties atrodydavo lyg ir visai nekaltai – pvz., nu kam ten tam Irakui dujų chromatografas, kainuojantis pasakiškus pinigus? Mokslui, matyt – universitetui kokiam nors.

Nors didesnę dalį Muthanna gamyklos statė neaišku kaip pasamdytos vokiečių firmos, ten pat buvo ir vienas pastatas, kurį darbuotojai vadino prancūzų pastatu – jis buvo vienas iš pirmų, skirtas bandomosioms skirtingų cheminių ginklų partijoms, t.y., turėjo sudėtingą, gana įvairiems cheminiams procesms skirtą įrangą. Kitas iš pastatų buvo vadinamas rusų pastatu – jame buvo gaminamas ipritas, o paskui – linija išplėsta taip, kad būtų gaminamas ir tiodiglikolis, t.y., esminis iprito prekursorius. Rusų pastatas, atrodo, tapo visiškai savarankiška cheminio ginklo gamykla – tokia, kuriai prekursoriai iš užsienio nereikalingi. Juntamą dalį Irako poreikių patenkino ir kitos, dar anksčiau statytos, lyg ir taikiomis laikytos gamyklos – pvz., dar prieš karą pastatyta chloro gamybos linija, kuri paskui tiekė chlorą tam pačiam ipritui gaminti.

Oficialiai Irakas toje vietoje neturėjo jokių cheminio ginklo gamyklų. Oficialiai jis skelbėsi, kad ten gamina tik pesticidus ir kažkokius dažus. Žodžiu, liaudies ūkiui ir taip toliau. Pagal vėlesnius tyrimus paaiškėjo, kad dauguma mokslininkų, dirbusių Muthanna laboratorijų komplekse, buvo ne irakiečiai. Tačiau iš kokių šalių tie mokslininkai buvo – kažkaip liko kaip ir neaišku – pagal vėlesnius liudijimus, daugelis iš jų nebuvo europietiškai atrodantys – greičiau kaip atvykę iš kažkurių arabų šalių. Panašu, kad tas personalas buvo ne iš Vokietijos ir ne iš Prancūzijos – šios šalys tebuvo visokios įrangos tiekėjomis (nors bent dalis įrangą pardavusių firmų neabejotinai numanė, kokiam tikslui ta įranga bus naudojama), o ką reikia pirkti – kažkas Irakui patardavo.

Kad Iraką konsultavo SSRS ir Egiptas – taip ir liko neįrodyta, bet po kelių SSRS mokslininkų nutekėjimų į Vakarus, buvo atnešta gandų, kurie paaiškino, kaip, būtent sovietų specialistų patarimu, Irakas susiprotėjo zariną gaminti binariniu būdu, lauko sąlygomis, su visais tais mobiliais azoto skystinimo įrengimais. Apie sovietus kilo kalbų ir po to, kai pasimatė, kiek Irake buvo sovietinių karo patarėjų, ir kaip Irakas apie 1984 ėmė iš kažkur traukti sovietines trijų lygių cheminės gynybos ir artilerijos užtvarų (rus „zagraždenije orgniom“) taktikas.

Nors panašu, kad sovietai ir rėmė Iraką kažkuriomis technologijomis ir žiniomis apie cheminius procesus bei cheminio karo taktiką, SSRS visgi netiekė Irakui cheminių ginklų tiesiogiai, o taip pat – vengė ir tiekti prekursorius, bent jau skirtus modernesniems ginklams, tokiems, kaip tabūnas ar zarinas. Neaišku, dėl kokių priežasčių. Gal todėl, kad nenorėjo tuo mėšlu teptis. Nors gal ir tiekė kažką – gal tiesiog sėkmingai nuslėpė. Net ir dabar Irako tiekimo kanalai žinomi daugiausiai pagal tai, kiek Vakarų Europoje būdavo prigaunamas tarpininkavęs Egiptas.

Saddamo pabaiga

Po Kuveito karo Irakas ėmė stabdyti savo chemines programas – įvedus naftos eksporto apribojimus, banaliai ėmė trūkti pinigų, iš kurių gautųsi vėl atstatyti išbombarduotas chemijos gamyklas. Kurį laiką Irakas vis dar bandė tuos ginklus labai mažais kiekiais gaminti tiesiog lokaliems panaudojimams prieš civilius (atrodo, kad gamybos apimtys neviršijo kelių tonų per metus, gaminta kitose vietose, iš seniau prikauptų ir išsaugotų prekursorių), tačiau po kiek laiko suiro ir išsaugoti prekursoriai, o visa cheminė programa užsilenkė galutinai. Kai prasidėjo antras karas su Iraku, JAV naujų cheminių ginklų jau nerado, nors prieš įsiveržimą Saddamas Husseinas vis švaistėsi užuominomis apie ypatingus atsakus, kurių visi susilauks.

Tie grąsinimai cheminiais ginklais bei tikslingai iš Irako JAV bei Jungtinės Karalystės žvalgyboms pakišinėjamos dezos, Saddamo įsivaizdavimu, turėjo pasauliui parodyti, kad Irakas cheminį karą kariaus vėl, tiktai dar sėkmingiau, nei prieš Iraną. Saddamas apsiskaičiavo: jo saugumiečių kurtos dezos kaip tik ir įtikino Vakarų šalis, kad reikia imtis priemonių anksčiau, nei Irakas vėl ką nors užpuls ir pradės masinius nuodijimus. Taip prasidėjo II Irako karas, šįsyk jau pasibaigęs visišku Irako režimo žlugimu.

Chemines žudynes rengęs Saddamas Husseinas vėliau buvo sugautas ir pakartas. Irano islamistų vadai, kurie Irako minų laukus išminuodavo vaikų kūnais – vis dar valdžioje.