Rokiškis Rabinovičius

Sovietinės psichiatrijos tema yra tokia plati, kad aš netgi nežinau, nuo ko išvis pradėti – ar nuo sąvokų, ar nuo istorinių ekskursų, ar nuo asmenybių, ar nuo to, kaip viskas išaiškėjo. Tiesiog nežinau, nes visko pernelyg daug.

Aš ilgai rašiau šitą straipsnį, o paskui gavosi įvykis – kažkokia firma su Lietuvos psichiatrų asociacijos vado palaiminimu ėmė rodyti psichikos sutrikimų turinčius žmones kaip kažkokius gyvūnus iš zoologijos sodo – kažkokiems kursų dalyviams. Ir dar su pasakojimais apie SOS mygtukus ir visokias baisenybes.

Jei pasižiūrėsim į ICD-10 esančią tarptautinę ligų klasifikaciją, F skyrių (ta raide žymimi psichikos sutrikimai), tai visi sau bent po vieną surasim, o gal ir po kelis. Tą galiu garantuoti – pasižiūrėkit tenai patys. Ir pabandykit įsivaizduoti, kad iš jūsų kažkas atima bet kokias teises ir paskui demonstruoja lyg beždžionėles kažkokių kursų dalyviams.

Po šio skandalo Dainius Pūras, kadaise kūręs psichiatrų asociaciją, iš jos išstojo, pareikšdamas, kad tai yra sovietmetis. Ir taip, panašu, kad požiūris į žmones pas daugelį senesnių lietuviškų psichiatrų yra toks pats, koks buvo sovietiniais laikais.

Todėl, kad ir neišdirbtą (ir kažkur gal fragmentiką), aš jums šiandien duodu dar vieną ilgai rašytą straipsnį apie sovietinius laikus. Apie tai, kaip Nikita Chruščiovas lagerius pakeitė į durnynus. Apie tai, kaip durnynai tapo pagrindiniu, tyliai veikiančiu, užmaskuotu sovietinio teroro įrankiu.

Gal po šio straipsnio bus lengviau suvokti ir tai, iš kur išties atėjęs tas požiūris į žmones, kaip į kokias beždžionėles, su kuriomis galima daryti viską, ką tik nori.

Įsivaizduokite, kad bandote atpasakoti sovietinio teroro istoriją – reiktų užkabnti ir tai, kas per asmenybės buvo komunistų vadai (tarp jų – nemaža elementarių banditų, kaip kad traukinius su savo gauja užpuldinėjęs Josifas Džiugašvilis-Stalinas), ir kokiais jie žiaurumais užsiėmė, ir kaip viskas buvo pagrindžiama ideologiniais absurdais, ir kaip tai ilgainiui keitėsi, ir kaip galų gale tie komunistai prarado valdžią. Tai būtų ištisa knyga. Ne, tai gal net ne knyga būtų, o daugiatomis veikalas.

Sovietinė psichiatrija irgi turi tokią plačią ir sudėtingą istoriją, kad nupasakoti visko beveik neįmanoma. Tiesiog visko tenai pernelyg daug. Per daug nusikaltėlių, per daug ideologinių kliedesių, per daug smurto, per daug visko. Tiesiog per daug. Per daug vienam straipsniui, per daug netgi ištisai knygai. Tai, ką aš čia rašau – tai tiesiog fragmentai apie tai, kaip sovietinė baudžiamoji psichiatrija atsirado ir kaip ji veikė.

Psichiatrinės ligoninės vietoje kalėjimų

Pirmiausiai gal pažiūrėkime paprastai, iš režimo poreikio pusės: vat įsivaizduokite, kad jūs esate gudrus komunistų vadeiva, kaip koks Nikita Chruščiovas*. Ir norite prieš Vakarus pavaizduoti žmonių laisves, demokratėjimą ir taip toliau. Bet kažkaip nesigauna to padaryti, nes jei tik leisi demokratiją, režimo priešininkai ims šnekėti tai, ko negalima. Ir neduok Dieve, dar sugalvos, kad jiems demokratinių rinkimų reikia. Ką jūs darysite?

Žodžiu, gaunasi tokia dilema (prisiminkime TOC dilemų analizę):

• Režimui reikia stabilumo
  • Reikia stabilumo – tai reiškia, kad jokios opozicijos neturi būti
    • Opozicijos neturi būti – tai reiškia, kad visus režimo priešininkus reikia sodinti į kalėjimus
  • Kartu tai, kad reikia stabilumo – reiškia, kad reikia išvengti sankcijų ir spaudimo iš Vakarų šalių
    • Reikia išvengti sankcijų – tai reiškia, kad į kalėjimus režimo priešininkų sodinti negalima

Nesunku suprasti, kad tuo pat metu ir sodinti priešininkus į kalėjimus, ir jų nesodinti – tiesiog neįmanoma. O šitai reiškė ir tą, kad režimas tampa nestabiliu – arba SSRS turės problemų dėl sankcijų ir nuolatinio Vakarų pasipriešinimo (įskaitant ir karinę paramą prieš komunizmą kovojančioms valstybėms), arba problemos prasidės pačios SSRS viduje. Beje, jei su Vakarų spaudimu Chruščiovas dar galėjo taikstytis, tai su vidinėmis problemomis – niekaip. O problemos buvo didelės, nes po to, kai buvo paskelbta apie stalinizmo nusikaltimus, pasipriešinimas komunistinei valdžiai ėmė augti labai labai greitai.

Problemų sprendimą Nikitai Chruščiovui tiesiog ant lėkštutės atnešė vienas iš Josifo Stalino laikais iškilusių psichiatrijos veikėjų – Andrejus Snežnevskis: vietoje to, kad sodinti politinę opoziciją į kalėjimus ir lagerius, galima visus kišti į durnynus. Įkišti į durnynus opozicionieriai bus automatiškai sukompromituoti (nes paskelbti psichikos ligoniais), negana to, iš jų bus atimtas veiksnumas, negana to, psichiatriniai metodai padeda perauklėti ir „pagydyti“ tokius oponentus dar efektyviau, nei bet kokie kalėjimai.

1959 laikraštyje „Pravda“ buvo išspausdintas kažkoks Nikitos Chruščiovo pasisakymas apie komunistinę ateitį. Viena iš pasisakymo pastraipų labai aiškiai nusakė kryptį, kuria ėmė judėti SSRS psichiatrija:

Nusikaltimas – tai nukrypimas nuo visuomenėje visuotinai priimtų elgesio normų, neretai sukeliamas žmogaus psichikos sutrikimo. Ar gali būti susirgimai, psichikos sutrikimai komunistinėje visuomenėje tarp paskirų žmonių? Matyt, kad gali būti. Jei taip bus, tai gali būti ir poelgiai, kurie būdingi žmonėms, turintiems nenormalią psichiką […] Tiems, kas tokiu pagrindu norėtų kviesti kovai prieš komunizmą, galima pasakyti, kad ir dabar yra žmonės, kurie kovoja prieš komunizmą […] bet pas tokius žmones, matyt, aiškiai ne normoje yra psichinė būsena.

Po to, kai Nikita Chruščiovas paskelbė apie šitokį antikomunistinės veiklos pervertinimą, sovietinė psichiatrija ėmė augti neįtikėtinais tempais. Buvo statomos vis naujos ir naujos psichiatrinės ligoninės, o esamos – plečiamos. Tuo pat metu psichikos sutrikimų diagnostika ėmė darytis tokia išskydusia, kad į durnyną pasidarė įmanoma uždaryti bet ką.

Psichiatrinių ligoninių skaičius augo tiesiog fantastiniais tempais: 1935, kai baudžiamoji psichiatrija tik buvo pradėta naudoti, SSRS turėjo 34 tūkstančius vietų psichiatrinėse ligoninėse. 1955, kai Josifas Stalinas jau buvo miręs, o Nikita Chruščiovas ėmė valdžią į savo rankas, vietų skaičius siekė 116 tūkstančių. 1962, kai baudžiamoji psichiatrija įsivažiavo, vietų skaičius pasiekė 223 tūkstančius, o 1974, kai apie tokį psichiatrijos naudojimą ėmė kalbėti visame pasaulyje, jau buvo 390 tūkstančių vietų. Nepaisant to, SSRS ministras pirmininkas Aleksejus Kosyginas 1978 pasirašė įsakymą statyti dar 80 naujų psichiatrinių ligoninių ir papildomai – dar 8 kalėjimo tipo psichiatrines.

Vėlyvuoju sovietmečiu psichiatrinės sistemos augimas pasikeitė (1987 buvo 335 tūkstančiai vietų ligoninėse): labiau nugydytus ligonius ėmė siųsti į plečiamą psichoneurologinių dispanserių bei internatų tinklą, kurio apimtys irgi išaugo iki panašių skaičių. Dalis psichiatrinių ligoninių ar jų skyrių buvo tiesiog paverstos psichoneurologiniais dispanseriais ir internatais. Tokios įstaigos nebuvo kažkuo švelnesnės – jei žmogus pakliūdavo į internatą, tai reiškė, kad iki gyvenimo galo.

Maždaug 1960, valdant Chruščiovui, ir prasidėjo tas lūžis, kai baudžiamoji psichiatrija tapo totaline, išplitusia visur. Psichiatriniai dispanseriai, jų skyriai ar ištisos psichiatrinės ligoninės buvo pradėtos kurti visuose didesniuose SSRS miestuose. Tiesiog tam, kad jei prireiks, tai išsyk būtų galima pasinaudoti.

Visai nepastebimai daugumą savo funkcijų KGB perleido psichiatrams – būtent šie tapo tais, kas spręsdavo, ar kas nors atitinka tas „visuotinai priimtas elgesio normas“ (žinoma, svarbiausia norma buvo pasitenkinimas esama santvarka). Ir jei kas nors tų normų neatitikdavo – tasai kas nors gaudavo diagnozę. Dažniausia diagnozė buvo taip vadinama „vangioji šizofrenija“.

Tiesiog įsivaizduokit, koks sudemokratėjimas gavosi: leptelit kokiam valdžios veikėjui kažką, ką galvojate apie sovietinį režimą, o tas jums maloniai ir pasako: „na, gerai, palaukite priimamąjame truputį, aš turiu kai kur paskambinti“. O po pusvalandžio atvažiuoja kažkoks gydytojas su pora sanitarų ir išveža jus gydyti. Psichiatrinėje ligoninėje diagnozuoja jums vangiąją šizofreniją, pralaiko ten kokius pusę metų, paverčia į daržovę, o tada jau jūs visam gyvenimui žinote, kad geriau prieš valdžią neburnoti. Ir visa tai – be jokių ten KGB, be jokių ten milicijų. Nes tik psichikos ligonis gali būti nepatenkintas tarybine valdžia.

1963 metais Serbskio instituto parengtoje instrukcijoje buvo rašoma:

Kliedesiniais pasisakymais reikia laikyti pasisakymus, kurie šmeižia tarybinę valstybės ir visuomenės santvarką arba skleidžia marksizmo-leninizmo ideologijai nebūdingus samprotavimus

Kaip matome, sovietinio Baudžiamojo Kodekso straipsniai perkelti į psichiatriją, tik viską padarant dar neapibrėžčiau. Pakanka pasamprotauti ką nors, kas netiko – ir tai reiškia, kad kliedi (medicinine, o ne liaudiška prasme). Kliedesiai – tai reiškia, kad žmogus turi būti skubiai hospitalizuojamas, nes jam psichozė. O jei jau psichozė – tai reiškia, kad šizofrenija.

Jau 1964 metais Minzdravo (SSRS Sveikatos apsaugos ministerijos) įsakymu buvo nurodyta, kad visi, kas tik gauna bet kokią psichiatrinę diagnozę, turi būti traukiami į privalomą psichiatrinę įskaitą. Tai reiškė, kad jie reguliariai privalo lankytis pas psichiatrus, o jei tik neateis – gali būti hospitalizuojami prievartiniu būdu (t.y., veikė ta pati kontrolės schema, kaip pvz., kalėjimų ir tremties  atveju). Apie 1987 metus tokių į įskaitą įtrauktų žmonių buvo maždaug 10 milijonų.

Psichiatrinė įskaita reiškė kelis dalykus: žmogus bet kada gali būti priverstinai hospitalizuojamas, jis neturėjo teisės mokytis aukštosiose mokyklose, jam nebuvo leidžiama dirbti didelės dalies darbų ir taip toliau. Ta pati informacija apie psichiatrinę įskaitą laisvai būdavo pranešama bet kokioms įstaigoms, pvz., potencialioms darbovietėms, į kurias kas nors norėdavo įsidarbinti. Taigi, visi žinodavo, kad žmogus netinkamas. Kitaip tariant, pakliuvęs į psichiatrinę įskaitą, žmogus tapdavo tiesiog beteisiu.

Pagal Sidney Bloch ir Peter Reddaway, iš visų per psichiatrinę sistemą persekiotų žmonių apie 10% sudarė nacionalinių judėjimų atstovai, 20% – žmonės, norintys emigruoti iš SSRS (itin dažnai – žydai ir Pavolgio vokiečiai), o 15% – žmonės, persekioti dėl religinių įsitikinimų. Kiti atvejai buvo sunkiau grupuojami.

Chruščiovo Atšilimas išties reiškė, kad režimui netinkami žmonės pradėti siųsti ne į kalėjimus bei lagerius, o į durnynus. Iš šono tai atrodė kaip didelis sudemokratėjimas.

Išties sudemokratėjimas buvo imitacinis – atsirado didžiulė baudžiamosios psichiatrijos sistema. Jei Stalino laikais tebuvo kelios psichiatrinės ligoninės, į kurias buvo uždaromi netinkami žmonės, tai Chruščiovo laikais viskas neįtikėtinai išsiplėtė. Leonido Brežnevo laikais, kai apie baudžiamąją psichiatriją ėmė kalbėti visas pasaulis, jau veikė labai išvystyta, sudėtinga totalitarinės psichiatrijos sistema.

 

Sovietinė baudžiamoji psichiatrija iki Atšilimo

Pačioje sovietų režimo pradžioje niekam tos baudžiamosios psichiatrijos nereikėjo – Feliksas Dzeržinskis, sovietinio saugumo įkūrėjas, į viską žiūrėjo paprastai: jei kas prieš režimą, reikia sušaudyti ir nėra ko gilintis. Jo vadovaujami saugumiečiai siautėjo nevaldomai, rengdami klaikias žmonių skerdynes ir tuo netgi didžiuodamiesi.

Pirmi komunistų piktnaudžiavimai psichiatrija buvo susiję greičiau su tuo, kad kartais kažkaip prireikdavo išsukti savo pačių veikėjus – pvz., 1920 metais paties Vladimiro Lenino nurodymu į durnyną buvo uždarytas toks Michailas Kedrovas – jis kareiviams įsakė šaudyti į būrelį vaikų. Po tokios egzekucijos kažkaip reikėjo viską pridengti. Beje, jau 1924 tas pats Michailas Kedrovas toliau darė karjerą komunistinėje valdžioje.

Gal pirma kaline, kuri buvo uždaryta į durnyną, o ne į kalėjimą, tapo tokia Marija Spiridonova – viena iš eserų partijos vadų, po Spalio perversmo kovojusi ir prieš komunistų valdžią. Nors dabar užmiršta, anuomet Marija Spiridonova buvo tokia revoliucijos žvaigždė, toksai žmogus-simbolis, kad jos nei sušaudyti, nei kažkaip kitaip nuteisti negalėjo – suėmę ją 1918 metais, nuteisė vienų metų kalėjimo bausme, o kitą dieną amnestavo. O kadangi Spiridonova buvo gana aktyvi ir prieš Lenino valdžią kovojo aršiai, tai suimti ją teko ir vėl. Bolševikai tiesiog nežinojo, ką daryti.

1919 metais sprendimą, ką daryti su tokia revoliucijos žvaigžde, sugalvojo komunistų ideologas Nikolajus Bucharinas – jis per teismą pareiškė, kad ji yra psichiškai nesveika ir ją reikia gydyti. Teismo sprendimas buvo 1 metai priverstinio gydymo psichiatrinėje ligoninėje. Pati „ligoninė“ buvo specialiai organizuota – tiesiog kamera viename iš kareivinių pastatų. Nepaisant tokio įkalinimo, eserai organizavo Spiridonovos pabėgimą, paskui ji slapstėsi, paskui vėl buvo suimta, uždaryta jau į tikrą psichiatrinę ligoninę, o galų gale paleista tik po to, kai 1921 pasirašė pasižadėjimą daugiau niekada neužsiimdinėti jokia politine veikla. Nors savo pažado ji laikėsi (politika neužsiimdinėjo), 1937 metais Marija Spiridonova buvo vėl suimta, nuteista 25 metais laisvės atėmimo, o 1941 sušaudyta kartu su 150 kitų kalinių – per taip vadinamą kalėjimo evakuaciją.

Maždaug iki 1934 tokie atvejai, kai režimas žmones įkišdavo į beprotnamius, buvo gana netipiški – durnynas buvo greičiau jau būdas išsisukti nuo kalėjimo, lagerio ar sušaudymo. Situacija ėmė keistis tik prasidėjus pirmiems valdžios valymams, kai teroras tapo sistemingu ir bolševikai vis dažniau turėdavo galvoti, ką daryti su kokiais nors visiškai neseniai aukštintais komunizmo veikėjais.

Vienais iš pirmų kalinių, sistemingai kišamų į psichiatrines ligonines, buvo pačių komunistų veikėjai, o taip pat – politikai iš šalių, kurias SSRS okupavo po Molotovo-Ribentropo pakto. Viena iš priežasčių buvo netgi ne nenoras kažko viešinti, o paprasčiausiai bandymai nuslėpti represijas nuo kitų komunistų. Būdavo ir tokios situacijos, kai gal ir reikia kokį nors veikėją suimti ir pašalinti, bet gal ir nereikia dar jo nuteisti. Žodžiu, būdavo visokių atvejų, kai NKVD kažką norėdavo pasodinti, bet kartu norėdavo ir išvengti viešumo.

NKVD žinojo, kad kalėjimuose sklinda gandai. Politiniai kaliniai nugirsdavo prižiūrėtojų pokalbius, sutikdavo kitus kalinius, kuriems perduodavo naujienas, galų gale, kaliniai susistuksendavo ir per sienas, taip perduodami žinutes**. Nuslėpti svarbių politinių veikėjų buvimo vietą bei jų suėmimo aplinkybes būdavo gana sudėtinga, o kai nepavykdavo nuslėpti – apie viską ilgainiui sužinodavo ir užsienio valstybės, ir kiti partiniai veikėjai.

Taigi, ypatingus kalinius stengiamasi buvo nukišti į kuo labiau neįtikėtinas, uždaras vietas. Tarp tokių buvo Sarovo vienuolynas, paverstas į kalėjimą – ten veždavo žymesnius partinius veikėjus, kai norėdavosi slaptumo. Kartais vienas kitas opozicionierius būdavo išvežamas ir į kokią nors psichiatrinę ligoninę – bet dažniau taip atsitikdavo tada, kai opozicionierius pats imdavo simuliuoti psichikos ligą ar realiai išsikraustydavo iš proto dėl kankinimų.

Pirma tikslingai sukurta kalėjimo tipo NKVD psichiatrine ligonine tapo Kazanės psichiatrijos klinika, jau iki tol turėjusi kalėjimo tipo skyrių. Į ten politinius kalinius vežė jau nuo 1934 metų, kitaip tariant – dar anksčiau, nei prasidėjo didžiųjų represijų banga, o nuo 1935 į tą pačią ligoninę pradėjo masiškai persiuntinėti ir kalinius iš Sarovo. Taip Kazanės psichiatrinė ligoninė perėmė Sarovo kolonijos funkcijas. Beje, kiek nukrypstant – vėliau Sarove buvo įsteigta viena iš NKVD priklausiusių branduolinių šaraškių*** – Arzamas-16, slaptas branduolinių ginklų kūrimo ir gamybos centras, kurį kuravo gerai žinomas Lavrentijus Berija.

Tarp Kazanės psichiatrinėje ligoninėje kalintų žmonių buvo Jan Pilsudski (vienas iš Vidurio Lietuvos respublikos kūrėjų, Maršalo Jozefo Pilsudskio brolis), kurį NKVD suėmė 1939 metais, sovietų armijai užgrobus Vilnių. Jam pavyko ištrūkti, kai vėliau Vladislav Sikorski vyriausybė tremtyje pareikalavo, kad SSRS jį atiduotų.

Kitas toks politinis kalinys buvo Estijos prezidentas Konstantin Pats, kalintas be jokio teismo. Beje, Konstantin Pats buvo nuteistas tik 1952, kai jam skyrė 25 metų laisvės atėmimo bausmę. Bet ir po to jis buvo laikomas uždarytas durnynuose, o kad mažiau badytų akis, persiųstas į Tverės apskritį, Buraševo psichiatrinę ligoninę, kurioje ir mirė 1956.

Su Kazanės psichiatrine ligonine kartais siejamas ir Raoul Wallenberg, žydus gelbėjusio švedų diplomato likimas – vieni iš paskutinių liudijimų yra siejami su lietuvių kilmės Vermachto karininku Bogdanu, kuris šį sakėsi sutikęs Norilske, o vėliau kartu su Raoul Wallenberg persiųstas į Kazanės psichiatrinę. Tiesa, kiek šitas liudijimas patikimas – iki šiol neaišku. Pats Bogdanas, atrodo, vėliau buvo persiųstas į kalėjimo tipo psichiatrinę Syčevkoje.

Nors kurį laiką Kazanės psichiatrinė ligoninė dar bandė būti kažkuo panaši į ligoninę, tačiau nuo 1939 metų viską valdyti ėmė NKVD, o pats durnynas gavo specialų statusą. Nuo tada tvarka ėmė blogėti ir blogėti, kol Kazanės durnynas tapo kažkuo tokiu baisiu, kad NKVD tardytojai juo gąsdindavo tuos kalinius, kurie nepasiduodavo kankinimams.

Ilgainiui Kazanės psichiatrinėje ligoninėje nusistovėjo tvarka, kuri būdavo perkeliama ir į kitas, naujai kuriamas NKVD psichiatrines ligonines. Kalinių prižiūrėtojais tapdavo kaliniai iš kalėjimų (paprastai – teisti už chuliganizmą), o menamas gydymas buvo pakeistas į tiesiog kankinimus. Įkalinti žmonės būdavo rišami ožiu, mušami, vyniojami į šlapią brezentą (tasai, džiūdamas, traukdavosi, klaikiai suspausdamas žmogaus kūną), kaliniai-prižiūrėtojai atimdinėdavo kalinių maistą, už bet kokį nepaklusnumą būdavo taikomas elektros šokas (po kurio žmonės virsdavo daržovėmis) ir sulfozinas (sieros emulsijos injekcijos, sukeliančios nepakeliamo stiprumo skausmą, karščiavimą ir nekrozes). Kiek vėliau kaliniams ėmė taikyti ir barbitūratus, o dar vėliau – ir neuroleptikus, dėl kurių jie prarasdavo išvis bet kokią orientaciją realybėje.

Kokio vadovybės požiūris buvo į ten uždarytus kalinius, nusako viena istorija (ją vėlesniais laikais spaudoje paskelbė psichiatras Fiodoras Kondratjevas, 1980 buvęs tos ligoninės kuratoriumi): 1941-1942 metų žiemą, kai jau vyko karas, ligoninė tiesiog nustojo kūrenti krosnis ir maitinti savo „pacientus“. Didžioji dalis žmonių mirė nuo bado ir šalčio, o kadangi žemė buvo įšalusi, lavonus tiesiog krovė į krūvas tos pačios ligoninės kieme. Dauguma įkalintų žmonių tais metais mirė.

Apie 1950 metus Kazanės psichiatrinėje ligoninėje buvo maždaug 1000 kalinių. Maždaug pusė iš jų buvo nuteisti už kontrrevoliucinę veiklą, dalis – už kitas antitarybines veiklas. Tarp likusiųjų buvo vienas-kitas kriminalinis nusikaltėlis, o taip pat – išvis už nieką nenuteisti žmonės. Pastarieji tarp naujai atsiunčiamų „pacientų“ iki pat Lavrentijaus Berijos pašalinimo sudarė vis didesnę ir didesnę dalį. Tiesiog NKVD tai buvo labai patogu – svarbesnius kalinius būdavo galima pasodinti, net neperdavus bylos į jokį teismą.

Tarp kitko, pagal tuo metu nustatytą tvarką, žmogaus uždarymas tokiame durnyne nebuvo laikomas įkalinimu. T.y., jei koks 10 metų nuteistas žmogus būdavo uždaromas į durnyną, ten išbūdavo 10 metų, tai paskui visvien turėdavo dar 10 metų atsėdėti. Negana to, laikymas durnyne buvo niekaip neterminuojamas – ar žmogų paleisti, ar „gydyti“ toliau – spręsdavo kas pusmetį sukviečiama komisija, kuri kiekvieną kartą laikymą galėdavo pratęsti. Kai kurie žmonės šitaip būdavo laikomi 10 ar net 20 metų, kas pusmetį vis pratęsiant ir pratęsiant „gydymą“.

Atėjus į valdžią Nikitai Chruščiovui ir prasidėjus Atšilimui, situacija kiek pagerėjo, tačiau labai trumpam – pradžioje net buvo sudaryta komisija, kuri 1954-1955 metais dalį iš ten uždarytų žmonių paleido į laisvę, tačiau greitai Kazanės psichiatrinė ligoninė vėl ėmė dirbti kaip kaip įprasta.

Pagal Kazanės durnyno modelį buvo kuriamos kitos kalėjimo tipo psichiatrinės ligoninės. 1951 metais Leningrade, buvusio moterų kalėjimo pastatuose buvo įkurta dar viena tokio pat tipo psichiatrinė ligoninė (antra pagal „pacientų“ kiekius po Kazanės). Maždaug tuo pat metu sukurtas ir psichiatrinis Butyrkų kalėjimo filialas Maskvoje (tiesa, šis egzistavo neilgai), o taip pat ir kalėjimo tipo ligoninės Šacke, Syčiovkoje, Čistopolyje, Tomske ir Gorkyje (dabar – Žemutinis Novgorodas).

Bene didžiausias mirtingumas buvo Leningrado psichiatrinėje – ten sulfozino injekcijos buvo įprastu reikalu, o negana to, kai kuriems „pacientams“ skirdavo insulino komas, neretai sukeliančias ir sunkius smegenų pažeidimus, o kartais besibaigiančias išvis mirtimi. Kita vertus, toje ligoninėje buvo ir daugiau vaizdavimo, kad tai ligoninė – kaliniams leisdavo bendrauti (atidarydavo kameras ir leisdavo vaikščioti koridoriumi), kartais išvesdavo juos pasivaikščioti į lauką, vienu metu netgi leisdavo pasimatymus su artimaisiais. Kalinių mušimas Leningrado psichiatrinėje buvo mažiau įprastas, nei kitur.

Beje, Leningrado psichiatrinė – tai geras menamo sovietinio psichiatrinio humaniškumo pavyzdys: kaliniai mušami mažiau, nei kitur, sąlygos atrodo kažkaip lyg ir geresnės, tačiau mirtingumas didesnis. Pagaunat paradoksą?

Visgi, kad ir kaip stipriai veikė Kazanės bei Leningrado durnynai, tikruoju baudžiamosios psichiatrijos centru dar tais laikais tapo visai kita įstaiga – Serbskio institutas Maskvoje, kuris veikė ne tik kaip psichiatrinė ligoninė, bet ir kaip bandymų centras. Ten kūrė specialius preparatus KGB naudojimui bei atidirbinėjo tų preparatų taikymo metodikas. Kaip tik ten buvo sukurtas taip vadinamas barbitūratinis-kofeininis atpalaidavimas (net nežinau, kaip išversti tiksliau – rus. „амитал-кофеиновое растормаживание“), kuris liaudyje buvo vadinamas „teisybės eliksyru“.

Serbskio institute buvo vykdomos ir visos teismo psichiatrijos ekspertizės, ir kalinami disidentai. Politinius kalinius į ten sistemingai uždarinėti pradėjo dar 1938 metais (tam buvo sukurtas specialus 4-asis skyrius), o paskui, jei tik NKVD norėdavo, bet kam skirdavo kokią nors diagnozę.

Ekskursas į ankstyvąją psichiatriją

Dabar kiek nukrypkim nuo NKVD ir netgi nuo Rusijos ir pasižiūrėkim, kaip visa tai susiformavo. Gal pradėkim nuo to, kad XIXa. psichiatrija buvo apimta tiesiog kažkokio chaoso: žmonės, kuriems būdavo kažkokios problemos, būdavo tiesiog uždaromi į įstaigas, kurios primindavo elementarius kalėjimus. Vaistų nebuvo, supratimo apie ligas – irgi nebuvo. Vienas-kitas mokslininkas bandė ieškoti kažkokių būdų bent jau sistematizuoti tas ligas ir kaip nors susieti jas su smegenų veikla, tačiau visa tai priminė greičiau kažkokį spėliojimą.

XIXa. pabaigoje ėmė visgi išsiskirti dvi esminės psichiatrijos kryptys – viena buvo labiau paremta fiziologija, o kita – psichologiniais potyriais. Psichologizuojantys buvo linkę manyti, kad psichikos problemos kyla iš kažkokių pergyvenimų, išmokimų ir patirčių, tuo tarpu fiziologinį požiūrį turintys labiau rėmėsi prielaidomis, kad psichikos ligos yra kokių nors bakterijų ar organinių smegenų pažeidimų sukeltos.

Kai kurios iš ligų buvo identifikuotos ir išskirtos pakankamai anksti – pvz., bipolinis sutrikimas ar epilepsija. Daugiausiai klausimų visgi keldavo įvairiai pasireiškiantys sutrikimai, kurių metu ligoniai patirdavo haliucinacijas ir kliedėdavo, prarasdami bet kokį realybės suvokimą ir ilgainiui tiesiog degraduodami. Tokio tipo sutrikimai buvo vadinami įvairiai, bet XIXa. pabaigoje nusistovėjo terminas „dementia praecox“ – ankstyvoji silpnaprotystė. Labiausiai šitą terminą išpopuliarino Emil Kraepelin.

Tarp fiziologinę kryptį atstovaujančių pradžioje buvo ir Sigmund Freud, kuris pastatė visą teorinį pagrindą šiuolaikinei psichofiziologijai ir neurologijai – tokie dalykai, kaip neuromediatoriai, sinapsinis plyšys, elektrocheminis (mediatorius-jonai, vietoje tuo metu dominavusių cheminių ir elektrinių teorijų) nervinio signalo perdavimas, nervų sistemos skirstymas į centrinę ir periferinę – tai vis jo sugalvoti dalykai, kurie tik vėliau buvo patvirtinti ir įrodyti eksperimentais (beje, už tuos kitų mokslininkų eksperimentus vėliau buvo skirta nemažai Nobelio premijų). Visgi Sigmund Freud kažkuriuo metu apsisprendė, pareiškė, kad tuometinis mokslas yra nepajėgus šių dalykų tirti ir persimetė į anuomet gan silpną psichologinę stovyklą.

Freudo darbų rezultatu tapo būtent fiziologinėmis teorijomis paremta psichoanalizė. Freud modelis buvo maždaug toks: smegenų žievė – tai žmogaus sąmonė, giluminės smegenų sritys – pasąmonė, o dar labiau nutolusios sritys ir periferinė nervų sistema – besąmonė. Žmogui augant, formuojasi vertybės, kurios konfliktuoja su įgimtais instinktais, o taip gaunasi neurozės. Iš Freudo psichoanalizės išsivystė didžioji dalis šiuolaikinės psichoterapijos metodų, bet tai jau būtų kita tema. Čia tiesiog šiaip, dėl bendro supratimo pasakoju.

Kita vertus, dalis psichiatrų ir toliau bandė aiškintis apie fiziologiją. Tarp tų psichiatrų bene ryškiausiais tapo Emil Kraepelin ir Eugen Bleuler. Tiesą sakant, abu jie buvo su šiokiais tokiais perlenkimais į degeneracijos teorijas, tačiau kiek skirtingais. Ir abu labiausiai kapstėsi po tokį sutrikimą, kaip schizofrenija: jei dėl kitų sutrikimų tarp psichiatrų ir būdavo randamas koks nors konsensusas, tai vat dėl schizofrenijos ir tuomet, ir dabar vis dar vyksta milžiniškos diskusijos.

Čia vėl nukrypkim: schizofrenija – tai Eugen Bleuler sugalvotas pavadinimas, reiškiantis asmenybės byrėjimą (nuo graikų „schizo“ (skilimas) ir „phrenos“ (mąstymas)). Iki tol schizofrenija buvo vadinama dementia praecox – ankstyvoji silpnaprotystė. Šiuo pavadinimu vadindavo visus atvejus, kai žmonėms prasidėdavo nepataisomas ir gilus asmenybės byrėjimas, pasibaigiantis kažkuo panašiu į senatvinį marazmą, bet kažkodėl ankstyvame amžiuje – kartais vos sulaukus 20 ar 30 metų.

Eugen Bleuler viską tyrinėjo, bandydamas suderinti ir psichologines, ir fiziologines teorijas. Vienas iš jo pastebėjimų buvo apie tai, kad dar prieš susirgdami, pacientai turėdavo turėdavo gana specifines ir labai gilias mąstymo ir bendravimo problemas – vėliau tas problemų rinkinys buvo pavadintas autizmu. Autizmas toli gražu nereiškė, kad pas žmogų išsivystys schizofrenija, bet tiesiog daugeliu Eugen Bleuler tirtų atvejų paaiškėdavo, kad schizofrenija susirgęs žmogus jau iki tol buvo autistiškas.

Pagal Eugen Bleuler gavosi, kad schizofrenija išsivysto kaip neurozė – pirmiausiai dėl to, kad žmogaus emociniai potyriai neatitinka jo protinio supratimo, o kai žmogus mąsto autistiškai, jam tiesiog nesigauna išspręsti to emocinio-intelektinio vidinio konflikto. Esminis faktorius, dėl kurio ilgainiui išsivysto demencija (silpnaprotystė) – tai nuolatinė gili ambivalencija, kai žmogų tiesiog drasko visiškai priešingi norai (pvz., žmogui reikia atsistoti nuo kėdės, jis nori atsitstoti, bet randasi ir priešingas noras – sėdėti).

Dėl nuolatinės ambivalencijos žmogus ilgainiui tiesiog praranda valią, tas valios praradimas plečiasi, kol dėl ambivalencijos žmogus tampa nepajėgiu netgi galvoti, visas mąstymo procesas sugriūna, fragmentuojasi, prasideda kliedesiai ir haliucinacijos, o galų gale – subyra asmenybė ir prasideda kažkas, primenančio senatvinį marazmą. Esminis terapijos metodas pagal Eugen Bleuler buvo paprastas: visiška deinstitucionalizacija, kad schizofrenija sergantys asmenys galėtų gauti paramą iš aplinkinių, nes nuo to priklauso jų gebėjimas tvarkytis su problemomis.

Reikia pasakyti, kad Eugen Bleuler buvo gan didelis Sigmund Freud gerbėjas, bet kaip ir daugelis kitų, nuo psichoanalizės gana piktai atskilo. Kaip ir įprasta visiems nuo psichoanalizės atskilusiems, Bleuler kalbėjo apie pernelyg susiaurintą ir dogmatišką Freud požiūrį, dėl kurio viskas tiesiog pernelyg suprimityvinama. Šiuo konkrečiu atveju neatitiktis buvo paprasta: pagal Bleulerį, tam tikros neurozės, kombinacijoje su kažkuriais galimai įgimtais mąstymo sutrikimais, galėjo virsti schizofrenija, ir netgi be didelių vaikystės traumų. Pagal Freudą tokie kompleksiniai sutrikimai buvo tiesiog nenumatyti – psichoanalitikai manė, kad tai neįrodomi išvedžiojimai.

Beje, jei jau kalbame apie schizofreniją, reikia prisiminti ir kitą Eugen Bleuler konceptą: kadangi galime kalbėti, kad toks sutrikimas, kaip schizofrenija, išsivysto pas žmones, kurie jau ir taip turi labai gilias ir aiškias problemas, ir negana to, kai kuriais atvejais pavyksta net ir suprognozuoti besivystantį sutrikimą, tai galime tarti, kad tie žmonės jau turi tam tikrą sutrikimą, kuris tiesiog neišsivystęs. Štai tas sutrikimas ir buvo pavadintas latentine schizofrenija – tokia, kur dar nematoma, dar neturinti aiškių požymių, tačiau jau beprasidedanti. Vėliau šitas konceptas tapo Andrejaus Snežnevskio teorijų pagrindu – tik kad drastiškai, klaikiai iškraipytas, visiškai atmetus bet kokias neurozes ar traumų sukeltas psichikos problemas.

Visai kita kryptimi nuėjo Emil Kraepelin – jis tiesiog ignoravo psichologiją. Jo nagrinėta dementia praecox (jis šitą schizofenijos pavadinimą populiarino kaip savo terminą) buvo tiesiog neaiškios kilmės organinis sutrikimas, primenantis neurosifilį. Atitinkamai, ir visas schizofrenijos vystymasis pagal jį buvo vertinamas, kaip to paties neurosifilio analogas. Ir kadangi simptomai kažkuriais atvejais kažkiek būdavo panašūs (pvz., pacientų kliedesiai, intelekto praradimas, haliucinacijos), tai ir vertinimas buvo paprastas – jeigu sifilis pažeidžia smegenis, tai reiškia, kad ir schizofrenija atsiranda nuo panašių smegenų pažeidimų. O kadangi pažeidimai progresuoja (vyksta kažkoksai tai degeneracinis procesas), tai ir ligonio būklė vis blogėja. Žodžiu, tokia paprasta Emil Kraepelin teorija.

Čia vėl kiek nukrypstant, reikia pasakyti, kad kai kurios infekcinės ligos gali sukelti išties sunkius smegenų pažeidimus – kartais tiesiog laikinus, o kartais – ir nepataisomus. Tai ir visokie encefalitai, ir tas pats sifilis, kurį Emil Kraepelin naudojo, kaip kitų psichikos ligų modelį. Kartais infekcijos būna išties netikėtos ir baisios: įsivaizduokite, kad jūs ėjote kur nors mišku, įkrito šapelis į akį, kažkiek sužeidė. Akies uždegimas tęsėsi savaitę-kitą, bet užgijo ir jūs jį jau pamiršote, tačiau infekcija prasiskverbė į smegenis. Po mėnesio ar kelių jums prasideda proto aptemimai, kurių pats nesuprantate, o vieno aptemimo metu jūs pasiimate kirvį ir pradedate gintis nuo jus užpuolusių ufonautų. Ir tada jau džiaukitės, jei jūsų nenušaus koks policininkas, o tiesiog nugabens į kokią ligoninę. Ir džiaukitės, jei jums ten diagnozuos infekciją, nuo kurios pagydys, o ne pradės antipsichotikais šerti, galvodami, kad čia schizofrenija. Žodžiu, ne taip viskas paprasta, kai pasigilini.

Grįžtant prie Emil Kraepelin ir jo teorijos – nors schizofrenija pagal Emil Kraepelin ir tapo tokia liga, kuri neturi jokio priežastingumo paaiškinimo (tiesiog kažkokia endogeninė psichozė), bendras jo taikytas psichikos ligų skirstymas, kaip tam laikui, buvo pakankamai geras. Kokia pusė to skirstymo net ir šiuolaikinėse F grupės susirgimų klasifikacijose yra atsekama.

Jau vėliau, perėjusios į sovietinę psichiatriją, Emil Kraepelin teorijos buvo kiek išplėstos, kažkiek persimaišė su kitomis fiziologinėmis teorijomis, tačiau idėja apie kažkokius progresuojančius endogeninius smegenų pažeidimus taip ir liko esmine.

Beje, sovietinėje psichiatrijoje pasikeitė ir schizofrenijos pavadinimas: kai visas pasaulis žinojo, kad „schizo“ tariama kaip „skizo“, Rusijoje kažkokie nemokšos ėmė ir pradėjo rašyti „šizo“. Beje, toks „sk“ vertimas į „š“ visiškai įsigalėjo tik vėlyvais laikais – dar apie XXa. vidurį net ir rusiškai daug kur rašydavo „skizofrenija“. Tačiau variantas su raide „š“ buvo naudojamas Andrejaus Snežnevskio ir jo pasekėjų darbuose, tuo pačiu ir tapdamas norminiu. O jau iš rusų kalbos nemokšiškai transkribuotas žodis nukeliavo į lietuvišką psichiatrinę terminiją, iki šiol keldamas visokias mintis tiems, kas šiek tiek žino istoriją.

Ivanas Pavlovas, ankstyvoji psichiatrija SSRS ir Pavlovo konferencija

Taigi, čia dar kartą grįžkime prie visokių ištakų, tik šįsyk – jau prie grynai sovietinio mokslo apie žmogaus smegenis. O tą mokslą vykdė anoks Ivan Pavlov, kuris darė bandymus su šunimis. Žinote, kur skambutis skambina, o šuniui seilės išsiskiria?

Klausimas, kuris daugeliui kildavo, buvo toks: o kodėl tas pats Ivanas Pavlovas, vietoje to, kad tiesiog įkištų šuniui po liežuviu vamzdelį, per kurį seilės nutekėtų, prapjaudavo šuniui ant žando skylę?

Apie tai, kad Ivanas Pavlovas praktiškai tokius pat bandymus darydavo ir su vaikais, kuriuos imdavo iš vaikų namų, sovietmečiu buvo nekalbama – užuominų galima buvo rasti nebent specializuotoje literatūroje. Taip, tuos pačius vaikus irgi pjaustydavo vien tam, kad galėtų visokius vamzdelius kaišioti, o paskui refleksus tyrinėti. Daktaras Josefas Mengelė su savo bandymais atsirado tik vėlesniais laikais.

Ta pati sovietinė psichiatrija, perimta Ivano Pavlovo globotinių, tapo ir baudžiamosios psichiatrijos pradininke. Pagrindus ankstyviems baudžiamosios psichiatrijos judesiams padėjo toksai Anatolijus Ivanovas-Smolenskis, to paties Ivano Pavlovo mokinys ir padėjėjas, vėliau užėmęs ir Pavlovo postą ir tapęs panašiu didžiuoju tarybiniu psichiatru, kaip koks akademikas Lysenka buvo tapęs didžiuoju tarybiniu biologu.

1950 metais, kai Andrejus Snežnevskis su savo pasiūlymais naudoti durnynus vietoje lagerių, sugebėjo prisibelsti iki Josifo Stalino, Ivanovas-Smolenskis jau buvo tokia figūra, kad už jo kritiką galima buvo ir į lagerius iškeliauti. Panašiai, kaip ir už Lysenkos kritiką.

Vat tada ir įvyko didysis susidorojimas su visais realiais psichiatrais – 1950 metų Andrejaus Snežnevskio organizuotos Pavlovo sesijos, kurių metu buvo buržuaziniu pseudomokslu apskelbta kibernetika, psichoterapija, SSRS mastais imti skleisti Snežnevskio kliedesiai apie tai, kad Vakarų šalys nori pavergti žmones, juos paversdami kompiuterių valdomais robotais ir taip toliau. Apie tai, kaip pseudomokslas SSRS buvo išstūmęs realų mokslą, jau rašiau viename savo straipsnyje. Pavlovo sesijos buvo vienas iš svarbių susidorojimo su mokslu etapų.

Per Pavlovo sesijas daugiausiai teko psichiatrams – visi, kas tik rėmėsi normaliais vakarietiškais mokslo darbais, buvo sudoroti, kaip prieštaraujantys didžiojo Pavlovo idėjoms ir Ivanovo-Smolenskio mokymams. Snežnevskio kliedesiai po to tapo sovietinės psichiatrijos norma, jam pritariantys psichiatrai gavo aukštus postus, o pats Snežnevskis gavo tiesiog beribes galias.

Kiek vėliau Josifas Stalinas mirė, tad kurį laiką atrodė, jog Andrejus Sneževskis gali prarasti po truputį auginamą kalėjimų-durnynų sistemą, tačiau sušvelnėjimas buvo trumpas – greitai į valdžią atėjo Nikita Chruščiovas, o Snežnevskis sugebėjo jam išaiškinti, kaip demokratiškai SSRS atrodys, jei koncentracijos stovyklas pavers psichiatrinėmis ligoninėmis. Taip paskui prasidėjo nauja sovietinės psichiatrijos era – iš kalėjiminio lygio psichiatrija išaugo į lagerinį, totalinį.

Nikitai Chruščiovui ta baudžiamoji psichiatrija pasiteisino: jis galėjo aiškinti Vakarams, kad jau nesiunčia į lagerius režimui nepritariančių žmonių. O SSRS viduje ant tų nepritariančių galėjo labai patogiai klijuoti „psichų“ etiketes, kad esą jie pavojingi ir bepročiai.

Išties tai buvo labai patogu: žmones nubukindavo vaistais, kai kada – išdegindavo smegenis elektros šokais, palauždavo (daugelis neuroleptikų sukelia tokias klaikias būsenas, kad jų vartojimo kaip nors kitaip, kaip kankinimu neįmanoma pavadinti). Ir jau visada – taip po durnynus patampytus žmones sukompromituodavo.

Sistema pasiteisino taip gerai, kad vėliau buvo plečiama ir plečiama jau prie Leonido Brežnevo. Itin smarkiai durnynų plėtros vis reikalaudavo tuometis KGB vadas Jurijus Andropovas, matęs toje sistemoje labai efektyvų teroro įrankį.

Andrejus Snežnevskis ir jo psichiatrijos teorija

Pirmas dalykas, kuris įvyko soietinėje psichiatrijoje, kai ją valdyti ėmė Andrejus Snežnevskis – tai visiškas diagnostinių kriterijų išskydimas. Čia vėl eilinį kartą nukrypkim: pvz., kas yra pschozė? Apibrėžimas yra elementarus: tai žmogaus būsena, kai jis sau įprastoje aplinkoje sau įprastus įvykius ar reiškinius suvokia visiškai nenormaliai.

Pvz., stovi žmogus parduotuvėje, eilėje prie kasos, ir nuoširdžiai vaidenasi jam, kad čia jis yra kosminiame ateivių laive, varomas į skerdyklą, ir visi mirs, o jų kraują išgers ufonautai. Ir šitas vaidenimasis – tai ne šiaip koks vaizduotės žaismas, o tiesiog tos situacijos suvokimas. Galim tarti, kad jei žmogus šitaip viską suvokia, jei toks suvokimas jam atrodo kaip realybė, tai jam yra psichozė.

O dabar įsivaizduokime, kad žmogus stovi parduotuvės eilėje, fantazuoja savo smagumui fantazijas apie kosminius laivus bei ufonautus (ar dar ką nors), puikiai suvokia, kad jis parduotuvėje, bet vat fantazijos yra smagios. Tai visiška norma. Bet jei taikysime išskydusius kriterijus – mes galim pasakyti, kad čia jau yra simptomatika, t.y., psichozė. Akivaizdu, kad išskydę kriterijai yra savo esme absurdiški – jie skirti tiesiog pritempinėjimui.

Analogiškai gali būti ir kita situacija: vat pvz., atvažiuoja koks laukinis į Lietuvą, pakliūna į parduotuvę – ir jam ohoho, kaip viskas įspūdinga. Taip įspūdinga, kad jis net nesuvokia, į kur pakliuvo (prisiminkim, beje, prieš ketvirtį amžiaus stovėjusias eiles prie Vilbaros – vien parduotuvės pažiūrėti). Dėl savo negalėjimo susiprasti nepažįstamoje situacijoje toksai žmogus gali išties pagalvoti, kad pakliuvo į kosminį laivą ar kažką panašaus. Taigi, pas žmogų vėlgi stipri reakcija į mums (bet ne jam) įprastą situaciją. Jei taikysim išskydusius kriterijus – tai irgi gausis psichozė, nors vėlgi akivaizdu, kad visa tokio žmogaus reakcija bus išties normali: jis tiesiog nesusigaudo ir nežino, kaip vertinti tai, ką patiria.

Žodžiu, išskydę kriterijai reiškia vieną dalyką: vietoje to, kad diagnozuojant būtų remiamasi visiškai aiškiais, nenuneigiamai stipriais, objektyviai įrodomais kriterijais, pradedama remtis kažkokiomis pačių psichiatrų fantazijomis, prisigalvojimais ir spėliojimais. Štai tie išskydę kriterijai ir tapo esminiu sovietinės psichiatrijos bruožu. Bet tai ne viskas, nes kaip papildymas išskydusiems kriterijams (pagal kuriuos eiliniam žmogui galima ir įprastą schizofreniją diagnozuoti), buvo sugalvota ir nauja schizofrenijos rūšis – vangioji, išvis neturinti aiškių simptomų.

Pagal Snežnevskį gavosi taip, kad šizofrenija (čia jau vartokim žodį su raide „š“ – kad aiškiai skirtume, kur yra sovietinis išradimas) – tai kažkoks progresuojantis sutrikimas, kuris niekada nepagydomas ir kartu gali būti latentinėje stadijoje (prisiminkim latentinę schizofreniją). Ir toje latentinėje stadijoje gali būti neribotai ilgai. Kad ir visą žmogaus gyvenimą. Štai tokia permanentiškai latentinė šizofrenijos forma buvo pavadinta vangiąja šizofrenija.

Kiek paskui paaiškėjo, kad nesigauna paaiškinti, kodėl vienais atvejais ta latentinė šizofrenija pavirsta į normalią, o kitais – ne (juk negalima čia sakyti, kad koks nors psichogeninis faktorius suveikia). Tada Andrejus Snežnevskis dar papildė teoriją – kad esą vangioji šizofrenija yra išvis atskira šizofrenijos rūšis, kuri taip vangiai ir tęsiasi, todėl į įprastą šizofreniją ji niekada ir neturi pavirsti. Iš to sekė dar tolimesni makaronai – kad pas vangiąją šizofreniją irgi esanti latentinė stadija, kuri išvis niekaip nepasireiškia ir aplinkinių niekaip nepastebima, o ta latentinė stadija gali tęstis irgi visą gyvenimą, o todėl gydytojams sudėtinga ją diagnozuoti ir tyrimas gali ilgai užtrukti (taip, šitas briedas apie vangiąsias ir latentines vangiąsias formas – iš Snežnevskio psichiatrijos vadovo, galit patys pasiskaityt).

Visa vangiosios šizofrenijos esmė buvo tame, kad tai yra šizofrenija, kuri neturi jokių aiškių požymių ir į nieką nesivysto, tačiau patyręs psichiatras kažkokiu būdu gali imti ir atpažinti tą susirgimą, nes jis yra patyręs ir turi daug patirties. O štai aplinkiniai tos patirties neturi, todėl jiems gali atrodyti, kad tas žmogus sveikas ir niekuo neserga. Ir nepatyrę Vakarų psichiatrai tiesiog nemoka tos vangiosios šizofrenijos diagnozuoti.

Aiškinimus apie tai, kad kažkokie traumuojantys įvykiai ar blogi išmokimai gali sukelti elgesio, nuotaikos ar mąstymo bėdas, Andrejus Snežnevskis tiesiog atmetė – pagal jį gavosi, kad visa tai yra tik kažkokio degeneracijos proceso pasekmė, kuri pasireiškia kaip neurozė. Eugen Bleuler teoriją Snežnevskis priėmė tik tiek, kiek ją galėjo pritaikyti, išvedinėdamas savo teorijas apie latentines ir vangiąsias šizofrenijos formas.

Bendras Snežnevskio požiūris buvo toks: viskas yra tiesiog procesas, kurio metu bet kokiam pacientui vyksta negrįžtama smegenų degeneracija (tiesa, šio žodžio sovietiniai psichiatrai nelabai vartodavo, bet kaip sakant, kalbėdami apie esmę, grįžkim prie Emil Kraepelin ištakų), todėl pradžioje žmogų kamuoja nuovargis, paskui neurozės, paskui šizofrenija, o galų gale ateina marazmas. Taigi, jei kažkam buvo diagnozuota kokia nors neurozė, tai paskui gali būti diagnozuota ir ta pati šizofrenija. Bet jei jau prasidėjo šizofrenija, tai ji jau nepasitaisys – geriausiu atveju bus tik laikinas pagerėjimas (net jei tas pagerėjimas – iki gyvenimo galo), todėl lengvesnio sutrikimo jau diagnozuoti nebus galima. Nes tai negrįžtamas procesas.

Kadangi rišliai šitos savo teorijos Snežnevskis pagrįsti negalėjo, tai jo paties dvitomyje apie tai tegalima rasti nerišlias sapaliones, kur pasakojama apie tai, kaip visos psichikos ligos tik progresuoja, o skiriasi nebent jų prograsavimo eiga – tai ten tolygiai, tai ten šuoliškai. Bene gražiausiai tuose išvedžiojimuose atrodo pasažai, kuriuose aiškinama, kaip šizofrenija kyla po gripo ir psichogeninių traumų. Atleiskit, aš negaliu susilaikyti, aš jums čia išverstą didelę Andrejaus Snežnevskio citatą duosiu (kad patys sau išvadas pasidarytumėte):

Atsirandant psichikos ligai, kaip ir bet kokiai kitai, lemiančią įtaką turi tos išorinės ir vidinės sąlygos, kuriose veikia priežastis. Priežastis sukelia ligą ne visada, ne fatališkai, o tik susidėjus eilei aplinkybių, be to, prie skirtingų priežasčių, sąlygų reikšmės, nustatančios jų poveikį, skiriasi. Tai liečia visas priežastis, netgi infekcinių ligų sukėlėjus. Viena infekcijos rūšis, pakliuvusi į organizmą, beveik neišvengiamai sukelia ligą (maro, raupų sukėlėjas), kitos infekcinės ligos išsivysto tik esant atitinkamoms sąlygoms (skarlatina, gripas, difterija, dizenterija). Ne kiekvienas infekavimas sukelia ligą, savo ruožtu, ne kiekviena infekcinė liga sukelia psichozę. Iš to seka, kad „tiesinis“ etiologijos supratimas nepaaiškina viso psichikos ligų atsiradimo sudėtingumo, kaip, beje, ir bet kokių kitų. „Tiesinis“ gripo, kaip infekcinės psichozės priežasties supratimas, psichinės traumos kaip neurozės – akivaizdus. Kartu tokia iš pirmo žvilgsnio neabejotinai teisinga priežasties ir pasekmės traktuotė pasidaro supaprastinta ir bejėge, kai aiškinama ne tik tokiais atvejais kylančių ligų kilmė, bet ir paskirų ligonių susirgimai. Negalima, pavyzdžiui, atsakyti į klausimą, kodėl viena ir ta pati priežastis, šiuo atveju gripas, vienam sukelia laikiną, o kitam – lėtinę psichozę, o didžiuliam kiekiui žmonių išvis nesukelia kokio nors psichikos sutrikimo. Taip pat veikia ir psichinė trauma, kuri vienais atvejais sukelia neurozę, kitais – psichopatijos dekompensaciją ir trečiais nesukelia jokių nesveikų nuokrypių. Vėliu aptinkame, kad labai dažnai priežastis, tiesiogiai sukėlusi patologiją, nėra tolygi pasekmei – menkutė priežastis rezultate tampa toli einančiais pokyčiais. Taip, iš pirmo žvilgsnio pagrindinė ir vienintelė susirgimo priežastis, tas pats gripas ar psichikos trauma, besivystant psichikos patologijos procesui, pavirsta į kažką visiškai antraeilio, į vieną iš ligos atsiradimo sąlygų. Pavyzdžiu tam gali būti chroniška progresuojanti psichikos liga (šizofrenija), kylanti iškart po gripo ir netgi po fioziologinio proceso – normalaus gimdymo.

Trumpai tariant, krūvos išvedžiojimų, permaišytų su kuo papuola, bet akivaizdu, kad už tų išvedžiojimų slepiasi viena mintis: psichikos ligos vystosi pačios iš savęs, o visa kita – tai tik šiaip kažkokios sąlygos ar netgi paties paciento susigalvotos nesąmonės, kuriomis jis bando apgauti gydytojus, nes nori nuslėpti tikrą susirgimą. O išties visos tos pacientų ligos virsta šizofrenija. Ir jei žmogus susirgo gripu (peršalimai – vienas iš hipochondrinės vangiosios šizofrenijos požymių) ar patyrė kokį nors smurtą – tai reiškia, kad jam tiesiog šizofrenija prasideda.

O kadangi šizofrenija yra sunkus ir baisus sutrikimas, tai jį reikia skubiai gydyti, o ligonį hospitalizuoti. Jei ligonis nenori pripažinti savo sunkios ligos, tai yra aiškus požymis, kad jis serga ir jo būklė sunki, todėl hospitalizuoti būtina. O jei ligonis pripažįsta, kad serga, tai reiškia, kad jis pats jaučia sunkius simptomus ir jį hospitalizuoti irgi būtina. Žodžiu, jūs supratote.

Beje, dar kartą grįžtant prie tų Andrejaus Snežnevskio išvedžiojimų – pas jį minimas gripas, kaip šizofrenijos priežastis – tai ne kokia nors metafora. Snežnevskis rėmėsi sensne, Emil Kraepelin teorija apie galimai infekcinę daugumos psichikos sutrikimų kilmę. Taigi, pagal Snežnevskį gripas galėjo būti tikras šizofrenijos sukėlėjas. Žodžiu, šizofrenija gautųsi kaip ir užkrečiama, infekcinės kilmės, tik infekcija lyg ir neaiški.

Bet tuo pat metu, patys psichiatrai ar kompartijos vadai, apsirgę gripu, netampa šizofrenikais – nes negali gi taip būti, nors ją sukelti kažkokie virusai ir bakterijos ir gali. Taigi, toje Snežnevskio teorijoje ir atsirado visokie išvedžiojimai apie išvis neaišku ką, kad yra dar kažkokie neaišku kokie faktoriai. Vėlesnėse knygose pas jį jau ėmė rastis ir perteklius visokių paveldimumo teorijų, iš kurių galima numanyti, kad pvz., jei kompartijos vadai neserga tokiais sutrikimais, tai reiškia, kad jie genetiškai tobulesni – todėl jiems tie sutrikimai ir negręsia. Na, jūs vėlgi supratote.

Vangiosios šizofrenijos (vėliau daugelyje knygų būdavo ji būdavo vadinama „mažai progredientiška šizofrenija“) simptomai buvo labai įvairūs – nors ir visiškai išskydę. Tarp tipiškų bendrų simptomų buvo tokie, kaip PMS, prastesnė už „normalią“ nuotaika, geresnė už „normalią“ nuotaika. Beje, geresnės ar blogesnės nuotaikos normalumo kriterijai irgi niekaip nebūdavo įvardinami – tiesiog atsirado tokie apibrėžimai, kaip „hipomanija“ ir „subdepresija“. Tiesiog kad skambėtų moksliškiau. O kad būtų paprasčiau diagnozuoti, visa ta vangioji šizofrenija buvo dar ir išskaidyta į porūšius. Vat čia jums į paprastą pavidalą sutrauktų pavyzdžių pateiksiu:

• Vangioji šizofrenija su įkyrių būsenų reiškiniais: pas žmogų gali būti aukščio, tamsos, vienatvės, griaustinio, gaisro ar gėdos baimė, o taip pat gali būti ir kokie nors „magiški“ apsisaugojimo būdai (pvz., pabelst į medį).
  • Šizofrenijos aktyvi fazė pasireiškia tuo, kad pacientas patiria nerimą dėl ateities, abejones savo anksčiau padarytais veiksmais.
• Vangioji šizofrenija su depersonalizacijos reiškiniais: pas žmogų gali būti neryžtinga eisena, galvos skausmai, o taip pat nepasitenkinimas savimi, atskirties nuo kitų žmonių jausmas, sutrikę kontaktai su aplinkiniais.
  • Šizofrenijos aktyvi fazė pasireiškia tuo, kad žmogus jaučiasi praradęs jausmus, jam emocijų nesukelia muzika, jie jaučiasi viskam abejingi, o taip pat – jaučiasi ir nieko neverti, lyg praradę savąjį Aš. Paciento elgesys tampa paremtas racionalumu, o ne emocijomis.
• Hipochondrinė nekliedesinė šizofrenija: žmogus nepasitiki savimi, yra įtarus, rūpinasi savo sveikata, neretai peršala, yra jautrus orų permainoms, jam gali būti alergijos, migrena ar virškinimo problemos. Žmogus neretai kreipiasi į gydytojus, tačiau neįkyri savo ligomis. Blogesnė savijauta būna po persidirbimo ar kitų sunkumų.
  • Šizofrenijos aktyvi fazė pasireiškia tuo, kad pacientas kreipiasi į gydytojus, patiria bradikardiją ar dusulį, taip pat nerimą dėl savo gyvybės, pradeda intensyviai aiškintis galimą savo susirgimą, skaitydamas medicininę literatūrą.
• Hipochondrinė senestopatinė šizofrenija: žmogus patiria įvairius neurologinio ar vidaus organų pobūdžio skausmus, kurių kilmė neaiški. Skausmai gali būti įvairaus pobūdžio – kaip dilgčiojimai, maudžiantys skausmai, buki skausmai ir t.t., o jų trukmė gali būti nuo kelių minučių iki kelių dienų.
  • Šizofrenijos aktyvi fazė pasireiškia tuo, kad pacientui kyla stipresni ir ilgiau trunkantys skausmai – dažniausiai tai galvos kausmai, kartais – vidaus organų, lytinių organų, krūtinės, galūnių ar kiti skausmai.
• Vangioji šizofrenija su isteriniais reiškiniais: žmogus yra linkęs fantazuoti, žavėtis kitais žmonėmis, kitiems žmonėms dovanoti gėles ar kitas dovanas, stebinti kitus žmones netikėtais išsigalvojimais, būna kaprizingi, po konfliktų su kitais linkę apsiverkti.
  • Šizofrenijos aktyvi fazė pasireiškia tuo, kad žmogus išeina iš namų, bando užsiimti kažkokia labdaringa veikla, susideda su blogomis kompanijomis, pradeda girtuokliauti, užmezga atsitiktinius seksualinius santykius ir pan..
• Vangioji šizofrenija su simptomų trūkumu: yra pastebimas simptomų trūkumas, žmogus turi mažai iniciatyvumo, nėra elgesio nenormalumų.
  • Šizofrenijos aktyvi fazė pasireiškia tuo, kad neigiama simptomatika sustiprėja – pas žmogų dar sumažėja iniciatyvumo, jis gali mesti mokslus ar darbą, pasidaryti nekalbus, jaustis negaluojančiu, turėti prastesnę nuotaiką.

Kaip matote, negana to, kad vangioji, dar yra ir vangioji su simptomų trūkumu – čia tam atvejui, jei jau išvis nesigaus prie nieko prisikabinti. O jei jau metėte mokslus ar darbą, tai jums vangus simptomų trūkumo priepuolis. Kitaip tariant – psichozė. Kitaip tariant – staigiai reikia uždaryti.

O bendrai, tą vangiosios šizofrenijos diagnozę skirdavo už bet ką – ir už tai, kad žmogus yra malonus, ir kad linksmas, ir kad abejoja savo veiksmais, ir kad neabejoja savo veiksmais, ir kad jam ką nors skauda, ir netgi dėl to, kad yra tiesiog racionalus. Žodžiu, protingas mąstymas – irgi akivaizdus vangiosios šizofrenijos požymis.

Snežnevskio psichiatrijos vadove kiekvienai tokiai vangiosios šizofrenijos formai po porą puslapių skirta, bet kiekvienu atveju su panašaus lygio diagnostiniais kriterijais, tik kad dar priveliant į viską prasmę pakeitusios (išskydusios) psichiatrinės ir išvis kartais grynai snežnevskiškos terminijos.

Beje, jei čia skaitydami, patys sau vangiosios šizofrenijos dar nesusidiagnozavote, tai reiškia, kad pas jus yra kokia nors disimuliacija (apsimetinėjimas sveiku), kas yra aiškus šizofrenijos požymis, tik jau matyt ne vangiosios, o kokios nors paranoidinės. O tai jau žymiai blogiau, ir jus reikia hospitalizuoti dar skubiau. Disimuliacija – tai tada, kai pacientas apsimetinėja sveiku ir neigia savo ligą, o todėl nesimato jokių psichikos ligos požymių. Pagal SSRS įprastą psichiatrinę praktiką – tai sunkaus sutrikimo požymis.

Čia dar pridėkim tai, kad kitos šizofrenijos formos irgi būdavo diagnozuojamos ne taip, kaip įprasta Vakaruose, o taip pat pritempinėjant. Tarp bene įdomiausių būdų pritempti diagnozes, buvo kelios teorijos apie visokius minčių sūkurius, ryškius sapnus, senestopatijas (tokius pojūčius, kaip pvz., pilvo diegliai) ir panašius reiškinius. Tiesiog kažkas iš tos Snežnevskio šutvės sugalvojo taip, kad jei jau pas pacientą nėra haliucinacijų, tai sapnai ar snaudimo metu matomi vaizdiniai – tai gali puikiai sueiti. Tereikia tik išvesti teoriją apie tai, kad tie sapnai ar dar kas nors tėra neišvystyta haliucinacijų forma. Lygia taip pat vietoje kliedesių ir psichozių gali sueiti ir visokie minčių sūkūriai. Užplaukia, pvz., prieš užmiegant visokios mintys – štai jums ir šizofrenija.

Trumpai tariant, sovietiniai diagnostiniai kriterijai pasiekė tokį išskydusį lygį, kad netgi sunkią psichozę (tą būseną, kur žmogus negali suvokti aplinkos) galima būtų diagnozuoti bet kokiam žmogui, kokiam tik norisi. Visiškai bet kokiam. O psichozė – tai reiškia, kad žmogui reikia skubios priverstinės hospitalizacijos.

Praktinis baudžiamosios psichiatrijos taikymas

Taigi, dabar įsivaizduokite, kaip tai veikia praktikoje: iškviečia koks nors partkomo veikėjas kokiam nors neįtikusiam greitūškę, o greitūškė ir išveža. Nes visi kriterijai aiškūs – žmogus neadekvatus, nes matyt ne šiaip sau jam iškvietė. Atveža tokį žmogų į durnyną – o durnyne jau viską jam ir sudiagnozuoja. Pagal tuos pačius kriterijus. O jei žmogus priešinasi – oj, tada tai jau labą dieną, visas pilnas agresijos priepuolių gydymas kokiame nors sunkiame skyriuje.

Pastebėkime esminį momentą: joks KGB šitame net nesudalyvauja – viskas vykdoma pagal priverstinės hospitalizacijos proedūrą. Pagal ją buvo galima priverstinai hospitalizuoti bet kokį asmenį, kuris kelia pavojų sau ar aplinkiniams. Tarp keliamų pavojų buvo įvardinamas ir kažkoks socialinis pavojus (išties – kalbos apie tai, apie ką negalima kalbėti).

Žodžiu, buvo žmogus kažkuo nepatenkintas, burnojo prieš valdžią – žmogui iškviesta brigada iš psichiatrinės (esant reikalui – su milicija), žmogus uždaromas, jo ar jo artimųjų sutikimo niekas nei neklausia. Ir žmogus garantuotai gauna diagnozę bei priverstinį gydymą. Kaip tik tai, nuo ko pradėjome – psichiatrija išsprendžia režimo problemas.

Uždarius žmogų į durnyną, skiriamas gydymas – trunkantis nuo kelių mėnesių iki kelerių metų (jei nepasiseks). Gydymas – pirmiausiai aminazinu (klaikiai mąstymą, valią ir emocijas slopinantį poveikį turinčiu neuroleptiku), o jei pacientas aršesnis – sulfozinu (sieros emulsijos injekcijomis).

Kaip savo prisiminimuose pasakodavo sulfozino injekcijas matę žmonės – ligoniai, kuriems jas leisdavo, rėkdavo nesavais balsais. Injekcijų vietose pradėdavo vystytis nekrozės, pasilikdavo randai, o dėl uždegiminių reakcijų į sierą prasidėdavo karščiavimas, trunkantis nuo kelių dienų iki savaitės. Smarkiau neįtikę pacientai būdavo „gydomi“ insulino komomis, nuo kurių kartais kildavo išvis nepataisomi smegenų pažeidimai (insulino sukeltas gliukozės badas smegenyse), o taip pat – elektros šoku. Dėl pastarojo – įsivaizduokit, kad jums per galvą padavė srovės iš suvirinimo aparato, o tada primeskit, kas jums su smegenimis pasidarys nuo šitokio impulso – maždaug toks vat ir gydymas.

Senesniais laikais buvo ir dar vienas sovietinių psichiatrų išradimas – „gydymas“ miegu****. Pacientams šerdavo arkliškas barbitūratų dozes, dėl kurių jie miegodavo dienų dienas, atsikeldami tik pavalgyti ir į tualetą nueiti. Nors tiesą sakant, net ir pavalgyti ir į tualetą nueiti neatsikeldavo kai kada. Jau po savaitės tokio gydymo žmogus prarasdavo bet kokį gebėjimą suvokti kas jis ir kur jis, o dėl lėtinio apsinuodijimo pacientai kai kada ir numirdavo. Akivaizdu, kad bet kokios tokio gydymo pasekmės paskui būdavo suverčiamos ant tos pačios sudiagnozuotos ligos – „žiūrėkit, kaip šita šizofrenija sparčiai progresuoja, net nepaisant to, kad taip stengiamės pagydyti“.

Galima tik tiek gero pasakyti apie sovietinę psichiatriją, kad bent jau lobotomija ten pasiliko ribotai (tik ankstyvaisiais laikais) taikytu metodu. Skirtingai, nei kai kuriose Vakarų šalyse, kur vienu metu praėjo ištisa smegenų žalojimo banga*****.

Aišku, gydymo intensyvumas varijuodavo skirtingose ligoninėse, o ir metodai kažkiek skirdavosi. Netinkami ligoniai kartais būdavo išsiunčiami į kalėjimo tipo psichiatrines ligonines – ten sulfozinas būdavo naudojamas iki pat sovietmečio pabaigos, o pagal kai kuriuos duomenis – kartais netgi ir šiais laikais******. Vėlyvesniais laikais vietoje aminazino buvo pradėti naudoti kiti preparatai – pvz., triftazinas ir mažeptilis. Daugelis neuroleptikų (ypač mažeptilis) sukeldavo dar ir nepaprastai skausmingus, ištisas dienas trunkančius raumenų spazmus.

Bet tai gydymas įprastose psichiatrinėse. O be įprastų, tuo metu buvo ir komplektėlis kalėjimo tipo psichiatrinių ligoninių, į kurias irgi galėdavo pasiųsti – ypač, jei pacientas labiau neįtinkantis, ar pernelyg pasireiškęs. Tiesa, čia reikia pasakyti, kad dažniau sprendimą dėl siuntimo į specialią psichiatrijos kliniką padarydavo KGB. Panašių specialių klinikų per visą Sovietų Sąjungą buvo bent 11. Tiesa, tas skaičius iki šiol nevisiškai aiškus – pvz., 1978 metais Aleksejus Kosyginas pasirašė įsakymą pastatyti dar 8 kalėjimo tipo psichiatrines ligonines, o negana to, kai kurios iš įprastinių buvo labai labai priartintos prie kalėjimų, tik kad priklausė ne VRM, o Minzdravui.

Pirmoji iš kalėjimo tipo ligoninių buvo jau anksčiau aprašyta Kazanės psichiatrinė ligoninė, kuri nuo Stalino laikų iki dabar ne tiek jau ir smarkiai tepasikeitė. Žinomiausios kalėjimo tipo psichiatrinės ligoninės buvo Kazanėje, Leningrade, Syčevske, Blagoveščinske, Černiachovske, Kostromoje, Minske, Dnepropetrovske, Rygoje, Orlove ir kitur.

Savo kalėjimo tipo ligonines turėjo Butyrkų, Novoslobodsko, „Matroskaja tišina“ ir Krestų kalėjimai. Daugelis kitų kalėjimų turėjo psichiatrinius skyrius prie kalėjimų ligoninių. Žinoma, buvo ir specialių, „psichinių“ kamerų įvairiuose KGB kalėjimuose. Taip pat buvo smulkesnių specialios paskirties skyrių psichiatrinėse ligoninėse – ir šiaip specialių (grotuotų, bet ne ligoniams, o disidentams skirtų) psichiatrijos skyrių, o kartais tiesiog paskirų grotuotų, disidentams skirtų kamerų. Ir žinoma, buvo dar ir Serbskio institutas, turėjęs savo skyrius ir disidentų kalinimui, ir jų „diagnozavimui“, ir visokiems eksperimentams.

Nuo 1965 metų iš Lietuvos disidentai būdavo siunčiami į Kaliningrado sritį, Černiachovsko******* specialios paskirties psichiatrinę ligoninę, ėmusią veikti 1965. Į ten išveždavo tuos pacientus, kurie lietuviškoms psichiatrijos ligoninėms būdavo kažkuo netinkami. Kai kada veždavo į Rygą – ten buvo kita specialios paskirties psichiatrinė ligoninė. Visai jau teisminiais atvejais veždavo į Maskvą – į Serbskio institutą, kuris darydavo „ekspertizes“.

Bjauriausia bausmė „pacientui“ būdavo ta, kad per kelis mėnesius organizmas prisitaikydavo prie skiriamų vaistų. Ir jų nevartoti žmogus jau nelabai įstengdavo – staigiai metus vaistus, galėjo prasidėti ir reali (o ne išgalvota) psichozė, o jau su realia psichoze – vėlgi kelias tiesiai į durnyną. Kai kurie iš preparatų psichiatrinėse ligoninėse būdavo leidžiami vis didėjančiomis dozėmis tol, kol jų atsisakyti pasidarydavo beveik neįmanoma. Žmogus tapdavo priklausomu nuo psichiatrinės sistemos – jam reikdavo lankytis pas gydytojus vėl ir vėl, gerti vaistus ir toliau „gydytis“. Netgi tada, jei iki durnyno jis būdavo sveikas.

Negana to, iš šizofrenijos diagnozę gavusių būdavo atimamas veiksnumas, žmogus traukiamas į psichiatrinę įskaitą. Psichiatrinė įskata reiškė dar vieną dalyką: kartais žmogus galėjo būti priverstinai hospitalizuojamas esą profilaktiniais sumetimais. Tokie profilaktinio gydymo renginiai paprastai būdavo daromi tada, kai galėdavo kilti kažkokie protestai – kad ir dėl kokių nors atmintinų datų minėjimo. Kažkiek prieš didelius renginius tam tikri labiau stebimi (realiai politiniai) pacientai būdavo tiesiog iš anksto sugaudomi ir uždaromi – kad neprotestuotų gatvėse.

Kiek padoresni psichiatrai, suprasdami, kam dirba sovietinė psichiatrinė sistema, pagal galimybę būdavo linkę vengti schizofrenijos diagnozių – dažnam „pacientui“ įrašydavo kokią nors depresiją ar dar ką nors – tokiu būdu žmogus bent jau išlaikydavo veiksnumą. Dauguma „pacientų“ antrą kartą į durnyną pakliūti jau nenorėdavo. Jei visgi kuris pakliūdavo pakartotinai, dažniausiai jam būdavo pasunkinama diagnozė – iki tos pačios vangiosios ar dar kokios nors šizofrenijos.

Nors detalius skaičius apie SSRS psichiatrinę sistemą rasti sunku, šį bei tą galime visgi paekstrapoliuoti: pasitaiko duomenų, kad vidutinė gydymo trukmė SSRS/Rusijoje siekė apie 1,5-2,5 mėnesio (tarkim, ketvirtį metų), o kone ketvirtis pacientų patirdavo pakartotinę hospitalizaciją tais pačiais metais. Tuo pat metu ligoninės būdavo perpildytos – žmonės guldomi net koridoriuose – užpildymas nuolat siekdavo 100% ar netgi daugiau. Taigi, grubiai galime primesti, kad didelę dalį sovietmečio hospitalizacijų skaičius atitikdavo pikinį vietų skaičių 1974 metais (390 tūkstančių) – per metus hospitalizuotų žmonių skaičius buvo 390*75%*4=1170 tūkstančių. T.y., virš milijono.

Tarus, kad pusė žmonių apsiribodavo vienu kartu ir paskui jau hospitalizacijos išvengdavo, galime spėti, kad per tris dešimtmečius SSRS buvo apie 15 milijonų vienkartinių hospitalizacijų ir apie 3 kartus mažesnis kiekis daugkartinių (neskaitant atvejų su dispanseriais ir internatais). Taigi, gaunasi, kad per Andrejaus Snežnevskio psichiatrinės sistemos valdymą buvo apie 20 milijonų hospitalizuotų žmonių. Apie 8% visų SSRS gyventojų. Dar kitaip tariant, maždaug 1 žmogus iš 12 bent kartą gaudavo patirti tą džiaugsmą.

Kokia dalis iš tų žmonių išties turėjo psichikos sutrikimus – gana neaišku (niekas taip ir nerengė jokių perdiagnozavimų), tačiau pagal nenormalius psichiatrinių ligoninių augimo skaičius galime spėti, kad tikrai mažiau, nei pusė. Taigi, vėl grubiai ekstrapoliuodami, gauname apie 10 milijonų žmonių, represuotų per psichiatrinę sistemą. Tas skaičius atitinka duomenis apie žmonių skaičių sovietinėje psichiatrinėje įskaitoje – irgi apie 10 milijonų.

Vėlyvoji sovietinė psichiatrija buvo labai išvystyta – ji virto tikra valdžia nepatenkintų žmonių nugydymo, rūšiavimo ir šalinimo iš visuomenės sistema. Iš to, ką galime atrasti, kapstydamiesi po atvirus šaltinius, galime išskirti bent kelis psichiatrinės sistemos lygius:

• Bendros paskirties psichiatrines ligonines turėjo visi didesni miestai – jos būdavo organizuojamos lyg atviros ligoninės, tačiau dėl išskydusių kriterijų leisdavo labai greitai priverstinai suhospitalizuoti kiekvieną netinkamą asmenį. Visi tie žmonės būdavo laikomi pramaišiui su realius psichikos sutrikimus patiriančiais žmonėmis, tačiau pastarieji tinkamos pagalbos negaudavo – visiems būdavo taikomi tie patys nugydymo metodai.
• Sunkesniems, ryškiau politines pažiūras reiškiantiems „pacientams“ būdavo skirtos kai kurios nuošaliose vietose esančios mažesnės psichiatrinės ligoninės. Tvarka jose būdavo gerokai žiauresnė, ten itin dažnai būdavo taikomos tokios klaikios procedūros, kaip insulino komos, elektros šokai, sulfozinas ir panašiai. Kadangi šios ligoninės būdavo atokiose vietose, apie jose vykstančius žiaurumus mažai kas sužinodavo, o kokie nors artimieji priverstinai paguldytų pacientų irgi nelabai tegalėdavo aplankyti. Beje, kai kada tie artimieji nebūdavo net informuojami, į kur žmogus persiųstas.
• Visai sunkiems politiniams atvejams (pvz., žinomiems disidentams ar pan.) „gydyti“ buvo naudojamos specialios paskirties, t.y., kalėjimo tipo psichiatrinės ligoninės. Sąlygos jose būdavo itin klaikios, o žmonės nugydomi iki realiai daržovės būsenos – tiek, kad artimųjų neatpažindavo.
• Mažesni miestai turėdavo psichiatrinius ar psichoneurologinius dispanserius, į kuriuos būdavo persiunčiami lėtesni, vangesni, kartais tikresni ir, atitinkamai, mažiau problemų keliantys ligoniai ar anksčiau kuo nors šiaip nepatenkinti, tačiau apsiraminę žmonės. Tie patys dispanseriai būdavo tinkami ir greitai priverstinei hospitalizacijai, jei tik prireikdavo. Tie patys dispanseriai nuolat kontroliuodavo ir visus, kas tik būdavo psichiatrinėje įskaitoje.
• Visai nugydyti pacientai, taip pat – silpnapročiai, autistai ir kitus sutrikimus turintys žmonės būdavo persiunčiami į psichiatrinėje sistemoje veikiančius internatus, kur neturėdavo anei jokių teisių. Internatai primindavo tas pačias psichiatrines ligonines, tačiau žmonės juose neretai likdavo uždarytais iki pat gyvenimo galo.
• Galų gale, savas psichiatrines palatas ar pschiatrinius skyrius prie įvairių kalėjimų turėdavo ir KGB. Tokie skyriai ar palatos būdavo dažniausiai tik laikinam naudojimui, o pacientai iš jų būdavo persiunčiami arba į įprastas psichiatrines ligonines, arba į kalėjimo tipo durnynus.

Tuo metu, kai SSRS buvo išspirta iš Pasaulinės psichiatrų asociacijos (1983 metais), Nikitos Chruščiovo pradėta psichiatrinė sistema jau buvo įgijusi milžiniškus mastus. Ypatingai ji išsivystė, SSRS valdant Leonidui Brežnevui, kai jos plėtimu nuolat rūpinosi didžiules galias turėjęs KGB vadovas Jurijus Andropovas.

1991 metais, Pasaulinės psichiatrijos asociacijos komisija (vadovaujama James Birley), nuvykusi į Maskvą, patikrino 10 skirtingų šizofrenijos atvejų (kelias savaitęs trukęs tyrimas virto 60 puslapių ataskaita). Iš 10 patikrintų atvejų, tik 1 atveju komisija nustatė susirgimą schizofrenija. Visi kiti 9 atvejai buvo ta pati šizofrenija pagal sovietinį supratimą – su „š“ raide. Iš patikrintų atvejų, 4 žmonės neturėjo anei jokių požymių, kad išvis galėjo kada nors turėti bent kokių nors psichikos sutrikimų, o dalis iš ištirtų žmonių buvo hospitalizuoti vienareikšmiškai tik dėl politinių pažiūrų. Aišku, pagal tokią mažą imtį (vos 10 atvejų), vargu ar galime išsyk tarti, kad 90% atvejų sovietinė psichiatrija užsiimdinėjo politiniais užsakymais, tačiau net jei tikrų schizofrenijos diagnozių skaičius buvo kelis kartus didesnis, visa sistema atrodo nesuvokiamai kraupiai.

Žlungant SSRS, per paskutinius keletą metų iš psichiatrinės įskaitos buvo išbraukti maždaug 2 milijonai žmonių – dalis iš tų maždaug 10 milijonų, kurie buvo įskaitoje 1987. Kita dalis iš įskaitos vėliau iškrito savaime – kai psichiatrinė įskaita išvis buvo panaikinta. Tai buvo tie keli procentai visos SSRS gyventojų, kurie nei už ką nenorėjo taikstytis su nusikalstama sistema, ginčydavosi su vadovais ar tiesiog kažkur pakalbėdavo apie tai, ką girdėjo per „Amerikos balsą“.

Dauguma iš tų žmonių apie sovietinę psichiatrinę sistemą nieko nenori pasakoti iki šiol, nes visuomenėje taip ir liko įsivaizdavimas, kad jei buvai durnyne – reiškia, kad esi suteptas, psichas, nenormalus. Dalis iš jų taip ir liko traumuotais visam gyvenimui – siaubingai įbauginti, praradę bet kokius socialinius gebėjimus, patys įtikinti savo nenormalumu, paversti priklausomais nuo vaistų, o kartais gavę ir realius smegenų pažeidimus.

 

——-

* Nors ir kovodamas su Stalino kultu, Nikita Chruščiovas anei niekaip nebuvo jokiu demokratu. Laikinas sudemokratėjimas ir destalinizacija buvo greičiau netiesiogine kovos dėl valdžios pasekme, bet ne idėjiniu dalyku. Chruščiovas tiesiog taip davė garantijas kitiems partiniams veikėjams, kad jų į kalėjimus daugiau nesodins – to reikėjo, norint gauti kitų veikėjų palaikymą. Gal geriausiai Nikitos Chruščiovo metodus rodo darbininkų demonstracijos sušaudymas Novočerkaske – jo sprendimu buvo šaudoma į minią žmonių, kurie išėjo protestuoti dėl pabrangintų maisto produktų. Kita vertus, reikia pasakyti, kad Chruščiovas visgi nebuvo toks pamišęs, kaip Stalinas, tad genocido mastų jokie jo veiksmai taip ir nepasiekė.

** Kaliniai naudodavo Polibijaus (Polybius) šifrą – tai vienas iš pačių paparasčiausių kodavimo metodų. Jame naudojama lentelė, kurioje sudėstytos abėcėlės raidės. Perduodant pranešimą, pirma retais stuksėjimais yra perdudamas eilutės numeris, o paskui, jau dažnais stuksėjimais – stulpelio numeris. Pvz., du reti stuktelėjimai, o paskui penki greiti stuktelėjimai reiškia raidę iš antros eilutės ir penkto stulpelio, rusų abėcėlėje – tai raidė „K“. Kadangi tokį kodą labai lengva išmokti, o taip pat ir sustuksenti, jį nesunkiai įvaldydavo visi bent kiek išsilavinę kaliniai. Rusijos kalėjimuose toks pranešimų perdavimo metodas naudojamas net ir šiais laikais.

*** Šaraškė – tai kalėjimo tipo NKVD priklausiusi mokslinė įstaiga, konstravimo biuras ar gamykla, dažniausiai naudota kariniais tikslais. Šaraškės buvo masiškai steigiamos Lavrentijaus Berijos iniciatyva – į jas buvo kišami mokslininkai ir inžinieriai. Dalis šaraškėse dirbančių žmonių būdavo formaliai laisvi, kiti – būdavo tiesiog už ką papuola įkalinti mokslininkai ir inžinieriai. Dar dalis būdavo tiesiog šiaip politiniai kaliniai, turėję geresnį techninį išsilavinimą, pvz., mokantys braižyti brėžinius. Didžiausias šaraškių augimas buvo apie 1949, o naikinti jas pradėjo tik 1953, po to, kai mirė Josifas Stalinas, o Lavrentijus Berija buvo suimtas. Nepaisant to, kad šaraškės buvo perduotos į kitas ministerijas, jos dar ilgai naudojosi kalinių jėga, liko uždaros, o ilgainiui transformavosi į taip vadinamas „pašto dėžutes“ – gamyklas ir institutus, neturinčius jokio oficialaus adreso. Kai kurios iš karinės paskirties šaraškių buvo jungiamos su dideliais lageriais ir gamyklomis, tad ilgainiui išaugo į ištisus uždarus miestus, kaip pvz., Arzamasas-16, Celinogradas-25, Sverdlovskas-44, Kirovas-200, Tomskas-7 ir panašiai. Kai kurie iš šių miestų ilgainiui tapo labai nemažais – pvz., Čeliabinskas-70 – apie 50 tūkstančių žmonių, Arzamasas-16 – apie 90 tūkstančių žmonių.

**** Gydymas miegu galėjo būti esmine itin aukšto mirtingumo priežastimi Leningrado kalėjimo tipo psichiatrijos ligoninėje – apie 1950-1960 ten žmonės mirdavo dažniau, nei kitur, nors sąlygos, atrodytų, buvo geresnės. Tiesiog toje ligoninėje žymiai aktyviau buvo taikoma ta miego terapija, šeriant pacientus didžiulėmis barbitūratų dozėmis. Panašu, kad ilgainiui žmonės imdavo mirti dėl lėtinio apsinuodijimo, lengvai kylančio nuo barbitūratų. Gana panaši istorija žinoma apie Australijoje buvusią Chelmsford psichiatrijos ligoninę, vieną iš nedaugelio Vakarų klinikų, irgi taikiusių tokį „terapijos“ metodą. Per skandalus paaiškėjo, kad šitaip „gydant“ per eilę metų buvo mirtinai nunuodyti 24 pacientai. Deja, sovietinėse ligoninėse skandalai nekildavo.

***** Lobotomija arba leukotomija – vienas iš baisiausių absurdų, kada nors buvusių psichiatrijoje. Grubi, smegenis žalojanti operacija maždaug apie 1940-1960 buvo pateikiama kaip stebuklingas dalykas, kuris išgelbsti nuo depresijos bei visokių neurozių. Tokias operacijas darė daugiausiai JAV, Didžiojoje Britanijoje ir Skandinavijos šalyse. Realus operacijų efektas būdavo labai paprastas: po smegenų pažeidimų žmonės tiesiog negebėdavo mąstyti, tapdavo silpnapročiais. Ir kai esi silpnaprotis, tai visos patirtos traumos, baimės, nervinimaisi nunyksta, nuotaika pagerėja, nes tiesiog negali dėl nieko nervintis, kai negali apie nieką mąstyti, nes smegenys literaliai perrėžtos gabalais. Štai toks „pagydymas“.

****** 2001 metais Rusijos laikraštis „Argumenty i fakty“ rašė, kad Maskvos srities psichiatrinėje ligoninėje nr.2 (Meščerskoje) sulfozinas vis dar naudojamas kaip vienas iš svarbiausių preparatų, kartu su aminazinu. Tiesiog po nežmoniškų sulfozino sukeliamų skausmų net ir realus beprotis ilgam apsiramindavo, negana to, dėl uždegimo ilgai negalėdavo judinti rankų ir kojų (sulfoziną suleisdavo ir į abi sėdimosios puses, ir į abi mentes – taip vadinamas „sulfozino kryžius“), o dėl būdingų uždegiminių procesų ir nežmoniškai pakylančios kūno temperatūros ilgai būdavo apdujęs. Tame pačiame straipsnyje buvo minima, kad toje ligoninėje kilo tuberkuliozės epidemija – tai, beje, daug ką sako apie ligonių laikymo sąlygas.

******* Vytautas Antanas Dambrava savo knygoje „Vakar, šiandien, visuomet“ rašo apie atvejį, kai 1980 metais dėl prievartos neapsikentę Černiachovsko „pacientai“ surengė maištą prieš personalą, užsibarikadavo ir laikė su savimi uždarę kelis personalo darbuotojus. Maištas nurimo, kai SSRS MVD vyriausiasis psichiatras pulkininkas Piotras Rybkinas pažadėjo prievartą nutraukti. Pažadas buvo tęsėtas taip, kaip ir įprasta SSRS – visi maištavę „pacientai“ buvo žiauriai mušami, vienas dėl to net prarado akį. Beje, tas Piotras Rybkinas savuose sluoksniuose buvo pagarsėjęs aiškinimais apie tai, buvimas tikinčiuoju – pakankamas pagrindas priverstinei hospitalizacijai, netgi jei nėra jokios disidentinės veiklos.