2010 metai matomai buvo Leonardo Di Caprio dvasingų savieškų metai – šis pakliuvo į cielus du filmus, turinčius veik vienodą siužeto pagrindą ir netgi kiek panašią struktūrą – „Shutter Island“ (vasarį) ir „Inception“ (liepą). Abu filmai tokie panašūs savo esmine mintimi, vystymusi ir pan., kad kyla net klausimas – kas nuo ko kopipyzdino idėją kartu su visu Di Caprio – ar Martin Scorsese, kuris „Shutter Island“ išleido kiek anksčiau, ar Christopher Nolan, kuris, esą, kūrė savo tą „Inception“ ar tik ne 10 metų (blablabla, 20, ne 50 metų).
Abiem atvejais kalba apie tą patį – kur realybė, o kur sapnas, kur riba tarp realaus ir menamo pasaulio, blablabla. Ir pagrindinis herojus – tas pats Di Caprio. Abiem atvejais melodramatiškai nelaimingas ir persekiojamas mirusios žmonos fantomų. Ir vaikų fantomai irgi jį kamuoja. Ir pabaiga, kur klaustukas paliekamas – ar čia jis realybėj, ar toliau kažkokioj menamybėje – irgi. Ir filmų išleidimo datos skiriasi vos pusmečiu.
„Inception“ siužetas ganėtinai banalus (na, taip taip, ne toks banalus, kaip eilinis bojevykas, bet visvien): kažkokį mistinį bendro sapnavimo prietaisą turintys veikėjai bando šnipinėti informaciją iš svetimų galvų per sapnus, tuose sapnuose sapnuoja kitus sapnus, etc., kol galų gale susipainioja tiek, kad ima neskirti, kur ten tikras sapnas, o kur realybė. Filmas kimšte prikimštas bojevykiškų scenų iš tų sapnų, visi šaudo gaudo, nesvarumai, tratata, tratata, sapnas šen, sapnas ten, vėl bach, tratata, tratata, o herojų asmenybių gylis – maždaug, kaip kokiame Rambo, tratata, tratata, bach bach. Ir tai nepaisant visokių ten besikartojančių scenų su dvasingu Di Caprio, dvasinga Di Caprio žmona ir panašiai. Visi kiti aktoriai atrodo išvis pastatyti tik dėl vaizdo, pakeitus juos į kokius nors South Park herojus – filmas ne tik kad smarkiai nepablogėtų, bet gal net ir taptų juokingesniu, tratata, tratata, tratata, bach bach. „Inception“, atrodo, susilaukė puikaus populiarumo – IMDB reitingas 9,2, o balsavusiųjų skaičiumi jau aplenkė gerokai anksčiau išleistą „Shutter Island“. Jei nesigilinate į siužetą, o kokie nors „Čarlio angelai“ jums atrodo geras filmas – nueikite į „Inception“, galėsite pasijusti pakylėtu ir paskui ištisus metus kalbėti visokiom filosofinėm temom apie tai, kur realybė, o kur tikrovė.
„Shutter Island“ siužetas – gerokai sudėtingesnis, kardinaliai logiškesnis, ir tiesiog nesulyginamai dailiau atidirbtas. Čia nėra jokių stebuklingų technologijų. Tikroviškumas – detalėse. Scenaristo skrupulingumas – stulbina. Vietoj sapnų – realybė. Ir psichiatrinė ligoninė. Herojaus paranoja. Kliedesiai ir haliucinacijos. Nenormalūs daktarai. „Skrydis virš gegutės lizdo“ kažkuriuo momentu pasirodo, lyg banalybė, palyginus su šiame filme perjaustu ir tyčia neišsakytu netikrumo, nepasitikėjimo, baimės pojūčiu – kam sakyti tai, kas baisu? Nežinomybė baisesnė. Čia nėra skerdynių. Čia tik vieniša sala, paskirta psichiatrinei ligoninei. Sala, kur laikomi pavojingi pacientai. Sala, kurioje ieškoma pabėgus pacientė. Ir nuostabu – tas pats Di Caprio šiame filme atgyja. Taip taip, šita melodramatiškai tauriaveidė vaškinė lėlė irgi ima rodyti emocijas, tarpais – atvirai kraupinančias (negi čia Di Caprio?). Taip, čia yra ir kiti aktoriai – asmenybės, o ne statistai. Kažkuriuo momentu kyla mintis, kad žiūri siaubiaką. Čia nėra jokių scenų, primenančių žaidimus, tačiau kiekvieną minutę matome tiesiog klasikinį operatoriaus, scenografo ir režisieriaus meistriškumą. Tobulą meistriškumą, kuriam kompiuterinis montažas – ne tikslas, o tiktai tikslingai naudojama priemonė. Ir siužetas, vis lūžtantis keisčiausiu būdu tada, kai jau ima atrodyti, kad viskas aišku. IMDB reitingas – lygus 8. Jei jums nieko nesako Scorsese pavardė – į filmą neikite. Tik veltui sugaišit laiką.
Tokie panašūs savo siužetų pagrindu, abu filmai skirtingi tiek, kad atrodo, jog atėję iš nesusijusių pasaulių. Ir nors pagrindinis herojus – tas pats Di Caprio, bežiūrėdamas ir belygindamas – supranti, kad visgi aktorius – tėra lėlė režisieriaus rankose. Būtent todėl išties rekomenduoju pažiūrėti abu. Būtent tam, kad pamatyti, kaip smarkiai ir kardinaliai gali skirtis du filmai, pasakojantys lyg ir apie tą patį.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Di Caprio siaip jau labai geras aktorius, jokia ten vaskine lele 🙂
O shutter island tai bent jau man jokiu klaustuku nepaliko, labia aiskiai pasibaige viskas 🙂 Inception bandysiu kita savaite ziureti
Žinai, man irgi atrodė, kad „Shutter Island“ pabaiga aiški, kol su antra puse nepasidalinom įspūdžiais. O kai pasidalinom, paaiškėjo, kad jos matyta pabaiga buvo visiškai kita. Ir paskui paaiškėjo, kad išties -- vieni žmonės pamato vieną pabaigą, o kiti -- kitą. Ir tai ant tiek konkrečiai, kad vargu ar koks kitas filmas sugeba taip žiauriai padaryt 🙂
O Leonard Di Caprio -- taip, žinoma, lyginant su kokiu nors ten Tom Cruise, kurio veido išraiška visose situacijose -- debilavotas pusšypsnis -- jis tiesiog tobulas. Bet kai jį lyginu su tuo garsiuoju moterų idealu Jack Nicholson, Di Caprio man dažniausiai panašesnis į vaškinę lėlę. Aišku, Nikolsonas -- tai visgi Nikolsonas. Bet „Shutter Island“ Di Caprio kelia kitą įspūdį, net ir žiūrovo akyse vilkdamas paskui save vis dar neužmirštą „Titaniko“ šleifą, jis demonstruoja save visiškai kitaip.
as jau senokai nebesieju Di Caprio su titaniku 🙂 Per daug geru filmu su juo yra. Beje, ar matei Departed? Labai geras filmas.
O man dar siejasi, gal dėl to, kad tas vimdantis Titaniko įspūdis toks nepamirštamai vimdantis. Šiaip retai žiūriu filmus 🙂 Nemačiau Departed. Apie ką tai ir kaip tai?
😀 Man tai visai nieko titanikas buvo, tai gal del to ir neapturejau tokios traumos ir nepamirstamo ispudzio 😀
Departed yra filmas su Di Caprio ir Matt’u Damon’u ir dar kruva kitu. Apie undercover policijos darba. Di Caprio infiltruojamas i kazkokia gauja, jo tikra ID zino tik du zmones ant visos amerikes, o Damon’as atvirksciai -- tos gaujos vyrukas infiltruotas i policija. Labai geras filmas, rekomenduoju.
Supratau. Nežadu, kad pažiūrėsiu (žiūriu vos po kelis filmus per metus), bet omeny turėsiu 🙂
Departed tikrai labai geras kriminalinis filmas. Mano kuklūs įspūdžiai: http://maumaz.livejournal.com/550495.html
Dėl „vimdymo“ su Titaniku -- tiesiog truputį daugiau valdytis arba vaistų, vaistų turėk po ranka, tu gi paprastai nepasiduodi madai vemti nuo to, nuo ko vemia visi, ar ant Di Caprio visgi pramušė? 😀
Titaniką pažiūrėjau, praėjus gal dviem metams po jo išleidimo, būtent todėl, kad visus labai jau vimdė. Ir net nustebau, supratęs, kad ir mane vimdo.
Vakar žiūrėjau Inception, tai man asmeniškai tikrai per daug buvo scenų iš „Call of duty“, toks dejavu į žaidimą buvo, kai draskėsi per sniegą…
Jo, tas gabalas -- tai jau išvis konkretus. Ir pati ta tvirtovė -- tokias dar prieš 10 metų žaidimuose matėm. Gal tai ir turėjo omeny Christopher Nolan, aiškindamas apie tai, kaip 10 metų kūrė? 🙂
abu paziurejau viena po kito keliu dienu ar poros savaiciu begyje. nu labai patiko 🙂 abu skirtingai..o del departed ir ifigenijos rekomendacijos tai irgi pritariu. ten ir scorsese ir nicholsonas, tai paziurek 🙂 niekada nebuciau pagalvojus ar patikejus, kad mazai filmu ziuri!
Kažkada seniai man dingo noras žiūrėt filmus, kai peržiūrėjau visą Tarkovskio filmografiją. Atmušė ir viskas. Keliolika metų jau praėjo, bet taip ir liko užstabdyta, nejaučiu poreikio kažkaip, per tą laiką mažai tepasitaikė filmų, kurie išties sužavėjo ir net sukėlė norą pažiūrėti juos dar kartą. Bandau prisiminti labiau užstrigusius -- keletas Tarantino juostų, Matrica, Celė, iš kažkokių padvalų iškasta seniena Cannibal Holocaust ir, kaip beskambėtų kvailai, Amelija iš Monmartro 🙂
as, kaip turbut visi filmus mylintys, begu nuo gyvenimo i juos. neziuriu tik siaubo, nes labai baisu man 🙂 man po Stalkerio kazkiek atmuse nora buvo O_O ziurejau tada balalaikas visokias haha. reabilitacijai.
Stalkeris dar nieko, buvo pas Tarkovskį keletas dar gilesnių psichotragedijų, kur išvis gyvent nesinori, pažiūrėjus 🙂 Bet tai reiškia, Tarkovskis ne man vienam neviltį sukelia 😀
mm..mano mama iskiepijo meile kino menui. pirma samoninga filma atsimenu Atostogas Romoje. buvau visai mazyte. veliau paauglysteje niekaip negalejau suprasti, kodel mama atsisako ziureti liudnus, sunkius, tragiskus filmus. kurie zinai, kad nesibaigs gerai, baigsis kaip buna gyvenime. dabar pati pastebiu, kad su metais ir man vis maziau norisi skausmo.
Taip. Aš irgi nenoriu žiūrėt liūdnų gyvenimiškų filmų. Nes savo gyvenimo per akis 😀
Nulis išliekamosios meninės vertės, pažiūrėjai ir pamiršai 🙂
Čia apie kurį, ar apie abu? 🙂
„Shutter Island“ nemačiau, o „Inception“ patiko labai. Gal dėl to, kad į filmus einu atsipalaiduoti, o ne ieškoti giliamintiškų prasmybių? 🙂
Matai, kai nori atsipalaiduoti normaliai, tai reikia, kad filmas įtrauktų. O tam, kad įtrauktų, jis turi duoti darbo smegeninei. Todė kai per daug bukai, tai neįtraukia.
„Shutter Island“ kol kas peržiūrų sąraše. Dėl „Inception“, manau, esi per griežtas. Ch.Nolanui galima padėkoti jau vien už tai, kad kurdamas puikų pramoginį kiną, jis jo nepaverčia vien spec. efektų kratiniu, o juostomis su siužetu, su mintimis ir labai kruopščiu aktorių parinkimu / parengimu („Memento“, „Prestige“, abu naujieji Batmanai). Po „Inception“ man kilo didelis noras peržiūrėti Cronenbergo „eXistenZ“, kurį jau žiūrėjau labai seniai. Tik tiek, kad „eXistenZ“ stengiamasi aiškiai sumaišyti tikrovę su virtualybe, o „Inceptione“ gana aiškiai duodama suprasti, kur kas.
Nu gal ir per griežtas. Bet šiaip tai nedaug ten vietos mintims. Ir aktoriai -- konkrečios lėlės, apie kai kuriuos bežiūrint išvis kyla mintis, kad jiems vaško sluoksnis ant veido uždėtas toks, kad tiesiog dėl to nesimato jokios mimikos.
Rokiski,
Bandai lyginti Dicaprio su Jacku, bet departed nematei??? Ir turbut nezinai, kad jie kartu(dar su Damonu) jame atlieka pagrindinius vaidmenius?? Shame on you filmu myletojau….
Re: Rokiski,
Ajajaj, kaip blogai, einu paverkti 😀