Aš jau rašiau apie Maldeikienės problemą (paskaitykit, jei neskaitėt – ten mažiau raidžių, bet užtat yra paveiksliukų, iš kurių nieko neskaitant, galima viską suprasti): šioji yra tame, kad ponia Aušra Maldeikienė kažkaip bando ginti ir laisvą rinką, ir perskirstymą, tuo pat metu užsipuldama ir perskirstymą, ir laisvą rinką Lietuvoje, nes ir su tuo, ir su anuo yra bėdos.
Chimera – toksai keistas padaras – liūtas su ožio galva iš nugaros augančia, o ir uodega – gyvatė. Klaikus, beprasmis, pavojingas ir absurdiškas. Biurokratinė sistema Lietuvoje daug kuo primena šitokį monstrą.
Čia labai paprasta: galėtų veikti ir realiai socialdemokratinis modelis, ir laisvarinkiškas, bet jie tarpusavy nesuderinami ir reikia apsispręsti, ką rinktis. Nes kai bandoma sukurti hibridą, tai gaunasi nei šis, nei tas – kažkoks katšunis ar arkliakarvė, kur naudos jokios.
Taip yra dėl vienos labai nemalonios sisteminės ligos: kai neapsisprendžiama, kuria kryptimi eiti, nuolat priimami kompromisiniai sprendimai – nei šen, nei ten. Atitinkamai, reguliavimai ilgainiui augina ir biurokratiją su visa korupcija, ir išskirtines sąlygas turinčias įmones, kurios vėlgi susisieja su ta reguliavimų sistema. Rezultate gaunasi visas biurslas – oligarcinių ir korupcinių struktūrų simbiozė.
Bet štai mechanizmus nagrinėjant ir ieškant kaltųjų, nereiktų įsivaizduoti, kad yra kažkokie piktavaliai, kurie rezga sąmokslus. Viskas vyksta natūraliai ir savaime: kažkuris verslas tiesiog nori uždirbti pinigų ir puikiai suprantama, kad jie stengiasi, kaip tik gali. Dar daugiau – jei jie nesistengtų, tai ir nekurtų vertės, tad čia džiaugtis reikia, nes verslas atitinka savo paskirtį ir daro viską, kad tik gautų pinigų iš vartotojo, o vartotojas moka už tai, kad sukuriama vertė. Trumpai tariant, nėra čia ką kaltinti.
Kiek sudėtingiau yra su biurokratine sistema: šioji lyg ir turėtų užsiimti vartotojų gynimu, tačiau kažkodėl itin dažnai gaunasi priešingai. Priežastis paprasta – žiūrima savo interesų, kurie absoliučiai nesisieja su tuo, kuo tikimasi: visi norėtų, kad biurokratai gintų jų interesus, tačiau biurokratai kažkodėl gina tik savo pačių veiklą, kuri dažnai būna visiškai priešinga tam, ko norėtume.
Taigi, reguliavimų lygis auga, o nekaltai atrodanti biurokratija tampa būtent tuo esminiu tašku, kuris ir užtikrina, jog viskas liks blogai. Ponia Aušra Maldeikienė kartą man teigė, kad aš pervertinu biurokratijos įtaką. Deja, čia ji labai klysta ir aš tai jums garantuoju: būtent išsipūtusi ir prastai veikianti biurokratinė sistema šiuo metu yra ta problema, kurios dėka vystosi biurslas.
Vat čia ir pažiūrėkim į tą biurokratinio neveiksnumo mechanizmą paprastuoju būdu, per kokio nors išgalvoto atvejo analizę. Kiek tai išgalvota, o kiek realistiška – patys atsirinkite.
Vat pavyzdžiui, turim kokią nors hipotetinę kažkokios šalies paveldosaugos inspekciją. Lyg ir reikalinga jinai – juk reikia, kad kažkas rūpintųsi paveldu. Padarykim prielaidą, kad visi ten dirbantys biurokratai yra sąžiningi, stengiasi dirbti gerai ir kyšių neima. Ir pažiūrėkim su kokiu nors išgalvotu pavyzdžiu, kas gausis.
Garsioji Elias Garcia Martinez sukurta freska, Borja bažnyčia, šiaurės rytų Ispanija. Freska atsirado ne šiaip sau: ispanų paveldosaugininkai vis neleido restauruoti yrančios freskos. Taigi, baigėsi tuo sensacingu paveikslu, kuris pažįstamas jau kiekvienam, kas tik naudoja internetus.
Nusipirkau kultūros paminklą ir nusprendžiau jį sunaikinti
Tarkim, yra koks nors senas ir vertingas, tačiau jau griūnantis dvarelis, kurį nusipirko koks nors durnius, kuris paskaičiavo, kad pirkinys pigiai kainuos, bus gera vertybė, o viską paremontavus, bus įmanoma kažką patvarkyti, įrengti ten kaimo viešbutuką, restoranėlį ir iš uždirbtų pinigų jau toliau tvarkytis. Lyg ir geri norai, o ir verslo planas įtikinamas, tiesa?
O praktikoje kažkodėl gaunasi taip, kad uždengti stogo skylių kokiomis nors įperkamomis medžiagomis negalima, nes paveldosaugininkai ima šaukti apie naikinamą paveldą. Ir langų išpuvusių bei iškritusių taip pat negalima pakeisti į plastmasinius, nes irgi paveldosaugininkai žada užbauduoti. Ir gabalais nubyrėjusio tinko irgi negalima užtinkuoti, nes irgi kažko paveldosaugininkai pasiunta. Ir grindų sudėti paprastai negalima, nors ir perdangos kiauros, nes ir vėl paveldosaugininkai. Ir netgi elektros laidų nutiesti nesigauna, nes jei laidai į sieną įkišti – tai reiškia, kad siena griaunama, o jei išorėje – reiškia, kad vaizdą darko. Ir netgi durų įstatyti negalima, nors senų nėra – nes arba reikia neaišku, ką derinti ir neaišku, kokias statyti, arba išvis negalima jokių įstatyti, nes paprastos šiuolaikinės durys kažkuo ten nesiderina.
Ai, taigi dar ir kitų pastatų irgi negalima šalimais statyt, nes naujam pastatui vėlgi leidimų beveik neįmanoma gauti – juk ne veltui visi ieško, kad sklype kokie nors griuvėsiai būtų, kad toje vietoje kažką gautųsi pastatyt. Įsivaizduojate, kokie spąstai?
Trumpai tariant, nusipirko žmogus už kokį nors 100 tūkstančių kokį nors dvarelį, o suremontuoti jo negalima. Nes jei nori suremontuoti taip kaip reikalauja, tai pirmiausiai turi užsiknisti, belenkiek metų tampydamasis su popieriais ir derinimais, o paskui sukišti vienu sykiu tiek pinigų, kad du tokius dvarelius naujus galėtum pastatyti. Ir dar ne šiaip pastatyti, o gražiai. O pinigų tam nėra, o pastato reikia, o naujo pastatyti negalima ir nėra ką daryt.
Taigi, viskas baigiasi dviem variantais: arba dvarelio savininkas jau bando parduoti tą daiktą kuo skubiau kitiems durniams, netgi susitaikydamas su nuostoliu, arba pradeda aktyvų natūralaus dvarelio sugriuvimo spartinimo procesą, kad ant buvusių pamatų būtų galima naują namą pastatyti. Natūralaus griovimo metodas yra atidirbtas ir visiems seniai žinomas – reguliariai ir gausiai laistyt mūrus vandeniu žiemą, o vasarą – plytas nuspardyt ir dar žolės ant viršaus užsėt. Ir tą stebuklingai pagreitėjusį irimą reikia nuolat fiksuoti, kol paveldo neliks. O beje, gal jūs galvojate, kad paveldosaugininkai apie tokius fokusus nežino? Aišku, kad žino, bet nu ką jie įrodys, jei procesas natūraliom savaiminėm priemonėm vykdomas?
Užfiksuokim čia vieną esminį dalyką: žmonės, kurie nusiperka vertingą statinį, puikiai supranta jo istorinę ir kultūrinę vertę – būtent todėl jie tokius statinius ir perka. Ir jie žino, kad restauruotas senas statinys bus vertas daug daugiau, nei panašus naujas. Tačiau jie padaro sprendimą tą seną statinį sunaikinti. Tokio sprendimo priežastimi tampa neadekvatūs biurokratiniai barjerai, pastatantys savininką į beviltišką padėtį.
Kodėl biurokratai elgiasi nesąmoningai
Viskas labai paprasta: jei biurokratas atsakingas už tai, kad kažkam kažką leido, tai už bet kokį netinkamą leidimą jis gali nukentėti. Gal ir nesmarkiai, bet visvien – niekas nenori to. O štai jeigu neleido biurokratas kažkam kažko – tai jis jau nenukentės, nes neleido. Ir visai nesvarbu, kad dėl ilgo neremontavimo pastatas tiesiog nugrius ir to paveldo neliks – biurokratas jausis saugus. Taigi, jei tik įmanoma kažko neleisti, biurokratas neleis. O jei įmanoma kažką leisti – biurokratas geriau visvien neleis. Tai labai logiška.
Dabar pasižiūrėkite į kokį Vilniaus senamiestį, kuriuo visokie biurokratai giriasi, įskaitant ir tuos paveldosauginius: griūnančių pastatų – begalės. Spėkite, kodėl? Ogi matyt, kad savaime, niekas nekaltas ir intensyviai stengiamasi viską išsaugoti.
Bet kaip ta biurokratinė sistema veikia, kai išties reiktų kažką užblokuoti? Ogi niekaip. Visokių atvejų galima prisiminti ne vieną (aš jums tyčia neprimenu – geriau jūs man pavyzdžių pateikit), bet matome, kad vos tik susiduriama su galingesnėmis struktūromis, kliūtys kažkaip įvairiais būdais dingsta. O dingsta todėl, kad jei verslo struktūra yra pakankamai galinga, tai dėjo ji ant tų kliūčių – jos apeinamos ir per teismus, ir per valstybės negebėjimą palaikyti saugomų paminklų sąrašų (dėl įtraukimo į kuriuos irgi galima bylinėtis), ir vykdant spaudimą per žiniasklaidą, ir t.t.. Galų gale, kitais atvejais netgi paaiškėja, kad baudas nesunkiai galima susimokėti.
Žinot gi tą fokusą su archeologija? Jei tik atrandi kokį kapinyną savo žemėje, kur kažką stataisi, tai reikia staigiai ir skubiai viską išart, iškast ir sunaikint, o paskui, jei tik kažkas sužinos – aiškint, kad nieko nežinojai. Nes kitaip – viskas užsilenks. Kaip manote, kodėl taip daroma?
Truputį labiau pasigilinę, galim atrasti vieną sisteminį fenomeną: biurokratinė sistema ilgainiui persiorientuoja į neefektyvią kovą su visokiomis smulkmenomis: šios reikalauja nedaug darbo ir yra paprastos, tačiau visokių popierių apimtis galima pasidaryti didžiules, taip įrodant, kad kažkoks darbas dirbamas. Tuo tarpu rimtų atvejų tyrimai kainuoja daug nervų ir duoda mažai išlošimo, todėl jau patys biurokratai nenori jais užsiimti. Ilgainiui biurokratinė struktūra tampa didele, visus užknisančia, tačiau per silpna, kad galėtų imtis rimtesnių veiksmų.
Galutinė pasekmė paprasta: kažkurios verslo grupės gauna išskirtines sąlygas, nes gali tas kliūtis apeiti – turi tam resursų. O kažkurios kitos (mažesnės) – negauna jokių šansų, nes resursų neturi. Taigi, toksai ekonominis iškreiptumas eina kartu su naikinamu paveldu. Net jei ir tarsim, kad jokios čia korupcijos ir sąmoningų veiksmų nėra, visvien turime ryškų atvejį, kur biurokratiniai ir ekonominiai faktoriai sinergizuojasi, susidaugindami, o ne šiaip susidėdami. O tai jau reiškia, kad kažkokiu būdu simbiozė tarp nesąžiningo verslo ir korumpuotos biurokratijos atsiranda netgi tada, kai niekas niekam jokių kyšių neneša. O ta simbiozė – tai ir yra biurslas.
Užfiksuokim čia esmę: netgi nereikia nei vieno kenkti norinčio biurokrato, kad biurokratinė sistema taptų žalinga ir sukurtų biurslui pagerintas sąlygas. Dar blogiau – kartais aktyvūs ir besistengiantys prižiūrėti (t.y., viską drausti) biurokratai gali atnešti dar daugiau žalos, nei jie atneštų, jei tiesiog nieko nedarytų – tiesiog dėl to, kad prie nereikalingų smulkmenų kabinėjasi.
Bausti, nebausti, bet bausti dar smarkiau
Dabar pažiūrėkim į pačių biurokratų natūraliai pakišamą sprendimą su tais griuvėsiais: jie be abejo pasiūlys bausti pastatų savininkus už tą pastatų griuvimą ir nepriežiūrą. Ir visai nesvarbu, kad tie pastatai neremontuojami būtent dėl biurokratų. Ar tai padės? Ogi žinoma, kad ne, nes kai savininkai neremontuoja pastato, tai reiškia, kad negali. Nes jei tik galėtų, tai ir suremontuotų, nes stovi turtas nenaudojamas, pinigų neneša – jokios naudos.
Taigi, biurokratai įsiūlo kažkam sprendimą – bausti, o tada atsiranda ir savininkų kontrsprendimas – padegti ir sudeginti viską. Taip ir gaunasi, kad koks nors mūrinis pastatas, stovintis niekam neįdomioje vietoje kažkodėl sudega, nors ten ir degti nėra kam. Kažkokie chuliganai, suprantate, atvažiavo, suvandalizavo, apipylė benzinu, sudegino ir paskui dar išgriovė (tai, ką kalbu – realas, o ne šiaip hipotetika). Ir niekas tų choliganų nerado, nes jie labai blogi, o savininkas tai pamatė tik po kelių dienų po įvykio, baisiai nukentėjo ir patyrė klaikius nuostolius.
Taigi, nuostolius pastato savininkas patyrė, bet pretenzijų niekam neturi, nes chuliganai liko nežinomais. Draudikai – irgi pretenzijų neturi (nes tokių pastatų nei nedraudžia, taip kad lieka išvis ne prie ko), o biurokratai – irgi neturi, nes mažiau priežiūros pasidarė ir kaltų nėra. Visiems gerai. Tik tiek, kad paveldas kažkur dingo greituoju būdu.
Kaip matome, baudimo didinimas ne tai kad neveikia, bet pablogina situaciją dar labiau. Vienintelis biurokratams saugus sprendimas – drausti ir bausti. Aišku, dėl to biurokratai visada sakys du teiginius: viena vertus, kad jiems trūksta pinigų ir dėl to jie negali visko sutikrinti ir nubausti, o antra vertus – kad bausmės yra per mažos. Tačiau būtent šitie dalykai išties tik išaugina biurokratinį apratą ir viskas tik dar labiau pablogėja – tą matom iš mechanizmo.
Be abejonės, tam tikru metu pradeda veikti ir kitas mechanizmas: ne tik biurokratinė sistema pasidaro neadekvati, bet atsiradus didžiuliams barjerams, kyla ir pagunda kyšiams. Ir kuo tie barjerai didesni, tuo daugiau ima rastis visokių norinčių kažkaip kažką padovanoti kokiam nors valdininkui. Taip pradeda rastis reali korupcija blogiausiame pavidale. O kur korupcija – ten labiausiai išlošia nesąžiningas verslas.
Čia ir užfiksuokim esminį dalyką: kai biurokratinė sistema jau ir taip neadekvačiai galinga ir daranti neigiamą įtaką, visos priemonės, kurios labiau baustų verslą ir labiau stiprintų biurokratiją, dar labiau pablogina realią padėtį.
Apibendrinant apie biurokratijos įtaką nagrinėjamame kontekste
Atrodo, kad protinga būtų paprasčiausiai leisti statyti tuos plastmasinius stogus ir langus, linoleumines grindis ir taip toliau. Nes tokius dalykus bent jau visi įpirktų ir būtų galima išvengti pastato griuvimo. O paskui, pastatui atsiperkant, savininkai ir patys norės restauruoti jį, didinant autentiškumą, t.y., keičiant tą patį stogą, langus, grindis ir taip toliau į senoviškai atrodančius – juk vertė nuo to didėja.
Jei visgi norisi kažką kontroliuoti – reiktų kreipti dėmesį tik į vieną dalyką – kad neatsirastų nepataisomų griovimų (pvz., kai senovinis mūras nugriaunamas ir pastatomas naujas). Gautume paprastą schemą: remontuok tu tą pastatą kaip tik nori, kad ir polietilenu stogą denk, bet turi išlikti tai, kas pataisoma ir originalu – taip, kad vėliau būtų galima viską atkurti.
Deja, tai neveikia. Kaip matėm, esminiai dalykai, kurie išties veikia, yra šie: biurokratai pastato savininką į tokią būseną, kur jis priverčiamas naikinti kultūrinį paveldą, biurokratai tai padaro todėl, kad tai yra tiesiog natūralus biurokratinis procesas, o negana to, tas biurokratinis procesas skleisdžia melą ir demagogijas apie tai, kad jis esą silpnas ir esą verslą reikia bausti dar labiau.
Pažiūrėkim į realybę: daugybė kultūros ir meno paminklų šimtus metų buvo kuriami ir išliko be jokių paveldosaugininkų. Tuo tarpu intensyvus griovimas prasidėjo būtent tada, kai ėmė rastis visokie reguliuotojai: pirmieji dar caro laikais, išnaikinę didžiulius gabalus Vilniaus senamiesčio, paskui – jau ir sovietiniai, kai vardan kažkokių nomenklatūrinių architektų užgaidų buvo griaunama viskas, kas papuola, o dabar – jau ir nauji, viską saugantys dar gražiau.
Taigi, grįžtant prie visos problemos: uždarius taip absurdiškai veikiančias paveldosaugines tarnybas, situacija kardinaliai pagerėtų, nes būtent tada ir atsirastų galimybė tą paveldą išsaugoti. Savo ruožtu, būtent toksai galimas sprendimas rodo, kad problema slypi neadekvačioje biurokratinėje sistemoje. Lygiai tą patį matome, ir nagrinėdami biurslą: šis negali gyvuoti, jei nėra neadekvačios biurokratijos.
Dar pabaigai, apie biurokratinius efektus
Nors nagrinėjome tik paveldosaugos biurokratizavimą, reikia pasakyti, kad efektai tie patys ir kitose srityse, o ir įvairiausiais lygiais. Kokie nors biurokratai susigalvoja bausti vakų darželį už tai, kad maistą vaikai mokosi gaminti (nes nėra maisto tvarkytojo leidimo) – o mechanizmas slypi tas pats: bausti, nes negalima nebausti. Lygiai taip pat kokie nors biurokratai susigalvoja tokius kliedesius, kaip reikalauti kažkokių egzaminų iš buhalterių – galima irgi suprasti, kad už visko slypi nekurių firmų interesai ir tas pats biurokratinis noras turėti daugiau kontrolės.
Stambesni atvejai būna dar įdomesni ir absurdiškesni: kokios nors kovos su rūkymu ir alkoholizmu programos virsta milijoninėmis sumomis, išleistomis plakatams iš serijos „Rūkymui – NE“, „Degtinei – NE“, „Potvyniui – NE“, „Poliarinių ledynų tirpsmui – NE“, negana to – atsiranda valdiškos organizacijos, kurios sugalvoja užsiimdinėti spaudos cenzūra, paskui – ir kažkokie reguliavimai, kokio storio ir skonio gali būti cigaretės, neadekvatūs mokestiniai mechanizmai, sukeliantys kraupius kontrabandos šuolius, tačiau galų gale kalti lieka kas tik nori, išskyrus biurokratus.
Beje, dėl kovos su rūkymu ir panašiai – itin į akis krenta vienas įdomumas: kovoti prieš tai galima, tačiau kaip nors išsakyti nuomonę, kuri neatitinka biurokratinių norų – išvis draudžiama. Nesvarbu, netgi, kai nuomonė tėra apie mokslinius faktus ar vertinanti kokius nors procesus – biurokratams užplaukus, jie gali nubausti ką nori už ką nori. Istorijas apie užsipultus Dansu Dansu bei Džiugą Paršonį daugelis atsimena iki šiol. Biurokratinė mašina ne tik pati veikia, bet dar ir persekioja tuos, kas ją pabando kritikuoti.
Žinot, vadyboje yra tokia taisyklė: atsakomybė turi eiti kartu su įgaliojimais. Bet biurokratai sugeba atsakomybės išvengti, o įgaliojimus gauti. Aukščiau nagrinėta paveldosaugos sistema – būtent tokia: biurokratai neatsakingi, jei paveldas žus, nes jis žus esą ne dėl jų kaltės. Bet jie įgalioti bausti ir drausti ką papuola. Kaip matėm kitais pavyzdžiais – kartais jie gali netgi drausti ir bausti už tai, kad kažkas išsakė tiesą ar šiaip savo nuomonę.
Dar kiti biurokratai nukvankšta iki tiek, kad pradeda reguliuoti išvis nesąmones: taip gauname keistus ES nurodymus, kad pervežamas karves reikia kas porą valandų išleisti pasiganyti (panašių privilegijų negauna autobusų keleiviai, nors tai žmonės), kad reikia pirkti žaislus kiaulėms, etc.. Atsiranda pasiūlymai vairuotojams kas porą metų perklausyti kursus ir iš naujo laikyti teises, kažkokios darbo biržos pradeda tiesiog auginti bedarbius (lieka dar tik sulaukti, kol darbo biržoje registruotiems bus uždrausta įsidarbinti be darbo biržos leidimo), o kai kurios kitos įstaigos išvis ima užsiimdinėti leidimų leidimų leidimų tikrinimais – tiesiog tuščiu ir beprasmiu popierizmu. Kafka visame gražume.
Ar reikia dar kažką kalbėti apie tai, koks turėtų būti sprendimas?
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Kill it with fire.
Ir kas baisiausia, turbūt, nerasim nei vieno, kuris neturėtų realių pavyzdžių iš šito idijotizmo. Tai ir žymieji Respublikos viešbučio pastatai, visas Kauno naujamiestis-senamiestis, kur geriausiose vietose pastatai laikomi „savaiminiam“ suirimui, nes kitu atveju reiktų stengtis kažkam parduoti, kažką leisti, o ir pardavus, gi negalima fasado atnaujinti, esą ne taip viskas buvo, nebus vientisumo. Taip kurgi ne, byrančių plytų vientisumas, kur galėtų būti brangiausi butai, barai, parduotuvės, kas tik nori.
Patys esame gavę baudą už pačių sodintų liepų nugenėjimą ten su kažkuo nesuderinus, o paskui ir papildomai, nes viena liepa buvo per labai apgenėta. Paskui neleido nupjauti medžio (savam sklype, bevertis medis), galiausiai jis per audrą virto, nutraukė dabartinio LESTO laidus ir apgadino stogą. Tai tas stogas bala nematė, bet viso šito būtų nebuvę ir valstybė būtų sutaupiusi kelis tūkstančius (tai ašaros visiškos, bet padauginus iš neriboto skaičiaus tokių nesutaupymų ir negalvojimo gautumėmė visom Kauno duobėm sutvarkyti kokius penkiasdešimt kartų).
Yra vienas retardas, kuris jau kelintus metus vis suka galvą, kaip čia tą alkoholį vežti galima ar ne automobiliuose. Ir ties kur baigiasi salonas kokiam džipe. Bet apie jo loginius išvedžiojimus ir realų atoveiksmį galima būtų plėstis ir plėstis.
Norėtusi sakyti idijokratija, bet biurslas baisiau.
Su medžiais man yra nesuvokiama. Tai jau kažkoks nesuprantamas dalykas, kai kažkas tavo darže pradeda reguliuot. BTW, neseniai ponas Šimašius labai artima tema rašė, su liuksusiniais pastebėjimais iš praktikos -- http://simasius.popo.lt/2013/08/21/sosnovskio-barstis-vilniuje-geriau-nei-pusele-dzukijoje/
Pažystu vieno medinio pastato žaliakalnyje savininką, patenka jis į tą juodąjį žaliakalnio sąrašą. Naudoti jo pagal paskirtį nei išnuomoti negalima, nes šildymo sąskaitos 2000 Lt per mėnesį, beto dar reikia elektra dasišildyt kaip kada. Renovavimo sąmata tarp 2 ir 3 kartų didesnė nei įprastai tokio tipo namo, todėl jo renovavimas neturi jokios ekonominės prasmės, taip ir stovi tuščias. Tokių namų žaliakalnyje begalė.
Labai geras pavyzdys tamstos. Griaut negalima, remontuot negalima -- lauks, kol supus ir pats nugrius.
Biurokratų kiekiui turėtų būti kažkoks protingas limitas paskaičiuotas nuo gyventojų kiekio -- ne daugiau ir viskas. Ir tas limitas turėtų būti mažinamas kas kelis metus. Ir tai reiktų įtvirtint gal net konstitucijoje. Kitas dalykas, biurokratų darbas turėtų būti vertinamas posityviais kokybiniais rodikliais -- ką konkretaus padarė, o ne kiek popieriaus prigadino, ar kiek ko uždraudė. Paveldosaugininkų atvejų toks rodiklis galėtų būti apleistų pastatų kiekio mažėjimas. Nesumažėjo apleistų pastatų -- atsakingas biurokratas lekia iš darbo. Tokioj sistemoj, atitinkamas valdininkas gal net pats savo iniciatyva sutvarkytų visus leidimus ir dar maldautų savininko, kad tas greičiau suremontuotų.
Turėjau reikalų kažkada „aname gyvenime“. Turėjau ir nuomonę, kad nieko prasmingo šioje srityje neįvyks, pakol visa tą skeltanagė „draugija“ dėl amžiaus ar senatvinių marazmų neužvers kanopų. Pasirodo klydau. Kai kurios pozicijos yra netgi paveldimos. Ateina jaunoji karta su „tėvų“ paruoštu mąstymu. Virsta kažkuo tai self sustaining.
Nieko gero, nelabai turiu ką pasiūlyt.
Limitai, kaip ir visi kiti normatyvai, turi kelias būdingas normatyvų savybes: jie savaime optimizuojasi blogiausiu būdu, o negana to -- dar ir plečiasi.
Dėl apleistų pastatų kiekio mažėjimo -- toks matavimas kelia riziką, kad jie patys dar labiau pradės skatinti paveldo naikinimą.
Kiek gudriau reikia, tik vat tas gudriau -- irgi toksai su specifikomis ir konsekvencijomis, sunkiai suvaldomas, nes prasideda visokie paveldo sąrašai, traukimas-netraukimas, etc., o kai sritis tokia ganėtinai paremta diskrecijomis bei kompetencijomis, o ne formaliais kriterijais, tai ir prasideda…
Realiai tai gal paprasčiau verta pažiūrėti: jei turtas yra vertingas istoriškai ir kultūriškai, tai pastato savininkas pats linkęs jį išsaugoti, nes supranta, kad tos vertės pinigus kainuoja. Taip kad elementariai panaikinus tas paveldo inspektūras, situacija automatiškai turi pasitaisyt, negana to -- dar ir labai staigiai, per kelerius metus.
Tai tu Rokiški taip galvoji, aš taip galvoju, dauguma verslininkų taip galvoja, tų pastatų savininkai taip galvoja, tavo blogo skaitytojai (dauguma) taip glavoja. Bet tas mūsų galvojimas yra mažuma (krašto mastu) ir viskas. Ten kokia nusiverkusi poniutė pasakys, kad perpuvęs, užpelėjęs pastatas yra šauni kultūros vertybė suprask, atspindinti jos ašarų cheminę struktūra, ir tu nors ranką nusikąsk.
Krito nemažai liberalių politikų pažadų ir netgi Vyriausybinių programinių nuostatų. Todėl čia radikalių permainų net nekvepia. (kol vyraus koalicinės Vyriausybės su biurslo mandatu)
Yra tokia vadybos mintis, kuri byloja, kad jeigu organizacija yra susiskaldžiusi ir yra linkusi smarkiai priešintis bet kokiems kardinaliems pokyčiams, tuomet jai kaip tikslą reikia iškelti ne pokyčius, o kovą su kokia nors trivialia smulkmena, kuri yra tiesioginis visų organizacijos bėdų rezultatas.
Pvz. į naują pusėtinai veikiančią gamyklą ateina naujas CEO ir paskelbia, kad kovos su nelaimingais atsitikimais darbe. Išsyk organizacijos akcijos nukrito ir visi suko pirštu prie smilkinio, kad girdi, geriau pardavimais, ar marketingu užsiimtų, negu kažkokiais hipiškais fufeliais. Po kelių metų ta gamykla tapo tikru industriniu monstru ir savo sektoriaus lyderiu. Taip gavosi dėl to, kad kovojant už darbų saugą, atsirado geresnė komunikaciją tarp darbuotojų ir vadovų, dėl saugos visi pradėjo kruopščiau dirbti, o tas teigiamai atsiliepė kokybei, pagarėjo darbuotojų moralė ir t.t.
Tokį patį sprendimą galima pasiūlyti ir mūsų šaliai. Vietoje to, kad kovoti su biurokratija ar biurslais, galima kovoti su korupcija – tiesiogine tų dalykų egzistavimo pasekmė. Nesvarbu kokiais metodais, bet kovoti. Tada dingsta tęstinumo problema, nes tikrai neatsiras politiko, kuris skalbs pirmtakus už žalingą Lietuvai kovą su korupciją ir nežadės, kad kai tik bus išrinktas – iškart tai sustabdys. Tuo pačiu dingsta ir ideologinės problemos, nes nėra partijos ar politinio judėjimo, kas nebūtų į savo rinkimų programą įsirašę kovos su korupcija.
Rimtai kovojant su korupcija, bus galima sudaryti prielaidas, kad biurokratija save valgytų ir to procese dar ir džiūgautų.
Tai, ką pasakojate -- tai specifiniams atvejams skirta metodika, kuri pati savaime nėra nei mintis, nei kažkoks išsigelbėjimas. Panašūs metodai suveikia kažkiek tada, kai normalūs darbo organizavimo metodai neveikia.
Su valdiškomis institucijomis yra kita problema -- resursų perteklius. Jis yra toksai neadekvatus, kad dėl to ir kyla visos bėdos: su tais resursais jie užsikasa fufeliuose tiek, kad patys savęs nesuvaldo, o rezultatas -- nuo visų tų fufelių kenčia kas papuola. Įskaitant ir juos pačius, nes jie savo niekam nereikalinguose darbuose užsikasa tiek, kad nuoširdžiai po darbo sėdi ir stradalina stradankėm apie tai, kaip jie persidirba ir kaip niekas jų nevertina.
Tokiais atvejais padeda elementarusis Total Cost Cutting, tik jį reikia masyviai pritaikyti.
Starve the beast, iš esmės. 🙂
Bet dažnai, manau, jau tesuveiktų tik šoko terapija, kai vietoje „lėtos ir atsargios revoliucijos“ iš viršaus paimama ir usual practices apverčiamos aukštyn kojom (tas pats visų paveldo sąrašų ir priežiūros institucijų išdeginimas napalmu) ir tik tada pasižiūrėti gal vienas kitas iš anksčiau egzistavusių dalykų būtų naudingas.
TCC yra išties veiksmingas dalykas. Bet jis labai jautrus švytuoklės efektams, kai po kiek laiko viskas grįžta į savo vietas tik su dar didesnėm biurokratijom. Kad tai pasiteisintų mačiau tik Kanadoje. Kitur prasidėdavo pjovimai, tada pikti biurokratai išrenka populistus, kurie viską grąžina atgal. Tas 80-90 metais vyko praktiškai visose Pietinės Europos valstybėse. Labai akivaizdus pavyzdys su mokyklomis – liberalai jas sėkmingai jungė ir uždarinėjo, dėl ko užsitraukė keliolikos tūkstančių rinkėjų nemalonę. Socdemai rinkdami lengvus balsus taško pinigus tuščių kaimo mokyklų išlaikymui ir visi iki tol padaryti darbai anuliuojasi.
Čia daugumai šio blogo skaitytojų resursų perteklius viešajame sektoriuje yra akivaizdus. Paklauskit biurokrato ir išgirsite tik aimanas, kaip jiems neužtenka pinigų. Ir jiems visiškai nedaeina, kad jeigu išvarytų visas lodores stefutes, galėtų dirbti lengviau ir algas gautų suomiškas, bet ką tu – kaip tu ją varysi, toks geras žmogus, kolektyvo siela ir iki pensijos jai vos devyni metai pasilikę.
Mano galva čia be gudravimų ir apgavystės neapsieisi. Realiems ilgalaikiams rezultatams reikia tylių esminių pokyčių, o ne triukšmingų revoliucijų.
Rubber band efektas tas grįžimas atgal vadinasi. Turi būti daromas žostkas resursų nupjaustymas prieš bet kokį gerinimą, nes laisvų resursų dažniausiai būna tiek, kad organizacija praktiškai bet ką gali susimuliuoti.
Bet vat nupjaustyti pakankamai griežtai -- labai keblu. Ale yra vienas labai įdomus, bet irgi politiškai sudėtingas sprendimas, kuris apipjaustyt leidžia, išvengiant tų guminių efektų. Sprendimas paprastas, kaip barankos skylė. Tik netikiu, kad nors kas nors išdrįstų tą padaryt.
Atspėsit?
Atvirai pasakius – net nelabai įsivaizduoju tokio paprasto sprendimo biurokratams. Jeigu daryčiau tai privačioje įmonėje, kur yra kokios nors profsąjungos ar šiaip bendra kultūra iš visų jėgų priešintis pokyčiams, tai tiesiog taikyčiau decimacinius metodus. Imčiau 10-20-30 proc darbuotojų ir varyčiau lauk, o likusiems sakyčiau, kad jei niekas nesikeičia, toks pats nuošimtis valins ir jų.
Galima būtų mėginti ir viešajame sektoriuje, bet po ketverto metų jie subėgs prie balsadėžių ir valdžion atves tuos, kurie pažadės viešajame sektoriuje sukurti daugiau darbo vietų ir ta guma kals per nagus.
Gal pasidalinsite ką turėjote omenyje?
Paprastai, pagal TB metodologiją: paimam ir užfiksuojam kaštus, tada 3/4 darbuotojų atleidžiame, o likusiam 1/4 atlyginimus padidinam 4 kartus, palikdami kaštus fiksuotai.
Ir tegul sau bėga prie kokių nori balsadėžių -- pačioje kontoroje niekas nesutiks atlyginimų mažint, o kai kaštai užfiksuoti ir nesumažinti -- niekas negalės naujų darbuotojų krūvos priimt.
Praktiškesniu atveju, darant ne taip žostkai -- tiesiog panaikinti apmokėjimą pagal kategorijas ir fiksuotą atlyginimų fonda leisti vadovams dalint belenkaip, kaip jie susigalvos. Ir būtinai taip, kad jie sau patiems atlyginimus galėtų užsikelti iki belenkokio lygio. Tik su sąlyga, kad sutaupys atitinkamai per kitur -- atleidinėdami balastą. Savireguliacija, taip sakant 🙂
Tik vat abejoju, ar politinės valios tam užtektų pas bet kokią valdžią.
Cit.: „Paprastai, pagal TB metodologiją: paimam ir užfiksuojam kaštus, tada 3/4 darbuotojų atleidžiame, o likusiam 1/4 atlyginimus padidinam 4 kartus, palikdami kaštus fiksuotai.“
Sorry, Rokiški, tiksliai nepamenu, bet ar ne G.Vagnorius savo antrojo premjeravimo laikais bandė panašią reformą daryti, t.y. atleidinėti darbuotojus, o atleistųjų atlyginimą paskirstyti likusiems. Bet jam kažkas ten nepavyko, ir vėl viskas grįžo į senas vėžes. Ką jis darė ne taip, kad ten jam nepavyko?
Nežinau, ką Vagnorius darė, bet panašius dalykus darant, opozicija neabejotinai turi pereiti į isterikas apie tai, kad valdžia atlyginimus didinasi, o tai išsyk visą budulinę rinkėjų masę labai stipriai paveiktų. Ypač jei didinimas stiprus.
Čia esminis klausimas -- kad ne šiaip padidinti atlyginimus, o padidinti tiek, kad kiekvieno naujo etato kūrimas būtų realiai skausmingas tai pačiai kontorai, kur etatų buvo sumažinta. Jei tas skausmingumas nebus pasiektas -- atlyginimų didinimas nesukurs barjero.
Kaip pvz., jei kažkokių valdininkų atlyginimai padidės nuo 2k iki 10k į rankas, tai pasidarys virš 200k metinės išlaidos žmogui. Taigi, 5 nauji etatai -- ir milijonas. Biudžetuojant, tokios sumos jau būna vertinamos. Bet jei atlyginimas tepadidės nuo 2k iki 3k -- anei jokio efekto nesigaus.
Mokėti fiksuotą atlyginimą už nieko neveikimą specialiai?
Malonu skaityti.
Centrinę straipsnio mintį užrašyčiau taip: nustojus kovoti su paveldo naikinimu, šis naikinimas sumažės. Ar tikrai yra daug žmonių, kurių mąstymo instrumentas lengvai kramto tokį kąsnį? Abejoju.
Kaip turi elgtis Tikrasis Paveldo Sergėtojas? Suvokęs, kad institucijos panaikinimas nėra realus scenarijus, o jos žala akivaizdi? Jis turi tapti institucijos vadovu. Tada turi po truputį išgyvendinti protingiausius institucijos darbuotojus, o į jų vietą priiminėti visokius tinginius ir nieko nesugebančius elementus. Dar turi taip suvelti vidinius procesus, kad esamos paveldo apsaugos tvarkos pažeidinėjimas ir nebaudžiamumas už tai taptų norma. Turi visais įmanomais būdais mažinti finansavimą, bet išlikti vadovu kuo ilgiau, nes kitas vadovas gali viską sugadinti, pataisydamas.
Juokauju?
Bėda ta, kad tamstos aprašytas stagnacinis procesas, kai į darba priimdinėjami visokie durniai, o protingų stengiamasi atsikratyti, veikia natūraliai, jis savaiminis. Kyla jis dėl vidinės konkurencijos vadovybėje ir yra būdingas ne tik valdiškoms kontoroms, bet ir verslo įmonėms.
Bėda ta, kad dėl šitokio stagnacinio proceso visvien lieka dusinimas už smulkmenas, bet kartu visiškai dingsta veiksnumas, kai pažeidimai realiai rimti. Vat iš esmės panašią situaciją ir turim.
Sprendimas turi būti paprastesnis ir pirmiausiai skatinantis efektyvumo didinimą per minimizaciją iki tokio lygio, kad nustotų veikti guminiai efektai ir baigtųsi nesąmoningi kabinėjimaisi. O paskui -- galima ir normaliu gerinimu užsiimti.
Kadangi valstybin4s kontoros gyvena pagal tam tikrus popierius, pagalvojau kaip galėtų atrodyti praktinis efektyvumo didinimo, nesąmoningų kabinėjimųsi mažinimo įgyvendinimas. Gavosi štai kas:
Laikinas paveldo objekto konservavimas, panaudojant jį savininko poreikiams
Jei vyksta paveldo objekto natūralus irimas, kuris, nesiėmus toliau aprašytų priemonių, sukels vis didėjančius ir negrįžtamus objekto pažeidimus, leidžiamas toks objekto panaudojimas:
a) Objektas gali būti pakeistas taip, kad tenkintų savininko poreikius.
b) Saugotiną objekto dalį leidžiama paveikti taip, kad būtų sustabdytas jos irimas, bet būtų įmanomas laipsniškas paveldo objektui taikomų reikalavimų įgyvendinimas pagal sudarytą planą, atsižvelgiant į savininko galimybes (pvz. ąžuolinės durys su ornamentais antrais metais, paauksuotas kaminas -- trečiais).
Tai leistų savininkų lėšomis išsaugoti paveldą ir užkrauti jiems atkūrimo darbus, bet ne visus iškart. Tiesa, tokia tvarka vargu ar sumažintų kontorą ir korupciją, gal net atvirkščiai, tačiau griūvančių pilių turėtų sumažėti.
Jo, čia jau arčiau. Realiai dar paprasčiau reikia žiūrėti: pakeitimus skirstyti į dvi grupes -- mažus ir didelius. Maži -- nedaro juntamos ilgalaikės neigiamos įtakos arba yra neišvengiami (pvz., koks nors parketas išpuvęs kiauromis skylėmis ir nesvarbu, kad gražus buvo -- nieko jau neatstatysi), o dideli pakeitimai -- daro ilgalaikę neigiamą įtaką (pvz., sienų ar skulptūrų nugriovimas).
T.y., tarkim kokių nors puošybų nudaužymas būtų didelis pakeitimas, o plastmasinių langų ar ruberoidinio stogo užklojimas -- mažas pakeitimas.
Ir daugiau nieko ten nereikia planuoti ir jokių ten įgyvendinių briedovų su visais popieriais ir klaikenybėmis. Savininkai patys yra suinteresuoti didinti turto vertę ir investuoti į restauravimą, nes jiems tai atsiperka pardavimo momentu.
Su paveldosauga Liewtuvoje tai chrestomatinis atvejis. Taip pat labai ryškiai biurslas veikia žemėtvarkos ir statybų leidimų bei priežiūros sistemose. Pats turiu (ne)laimę turėti seną trobelę nac. parko ir griežčiausios apsaugos KVAD’o teritorijoje. Popierius rekonstrukcijai tvarkau jau penktus metus. Pats būdamas teisininkas. Mano komplimentai gerb. Rokiški -- labai tiksliai pagauta valdininkų neveikimo ir atsakomybės vengimo karuselė. Kas dar liūdniau, kad ir pirmos instancijos teismai dirba taip pat. Taigi jei skundi sprendimus, dažniausiai pirma instancija palieka valdininkų sprendimus. Tik aukštesnėse instancijose galima tikėtis, kad į problemą bus įsigilinta ir priimtas protingas ir adekvatus sprendimas. Ne visada, bet dažnai. Bet jei kiekvieną veiksmą skųsti ir praeiti kelias teismų instancijas -- sorry, gyvenimas per trumpas ką nors padaryti. Ir dar -- manau, kad būtent biurslo veikimas yra vienas emigraciją skatinančių faktorių. Tiesiog paprastas žmogus susidūręs su aptariamomis situacijomis pasijunta visiškai bejėgis ir skuodžia kuo toliau.
Aš vis prisimenu vieną tyrimą, gal 2007, o gal 2006 metais, apie emigracijos priežastis. Padarytas berods URMO užsakymu, išbuvo viešu gal savaitę ir dingo, nes paaiškėjo, kad pagrindinės emigracijos priežastys yra ne finansinės, o nusivylimas sistema.
Jums pavyzdys irgi iš gyvenimo. Nevisai toks, bet labai panašus.
Kauno savivalda 2007 išleido įsakymą: http://ep.kaunas.lt/index.php/5/?itemID=249 čia va aprašyta paslauga, kuri teikiama jo pagrindu. Įsiskaitykit -- PASLAUGA -- lyg tai kažkokia sukuriama vertė ar kažkas pagelbėjama.
Long story short -- įteisinta rinkliava už lauko reklamą, leidimų išdavimas. Jeigu nori pasikabint ant pastato kokį nors užrašą, tarkim va čia va per streetview’ą matosi du nusikaltėliai (tuoj paaiškinsiu) https://www.google.com/maps/preview#!data=!1m8!1m3!1d3!2d23.918382!3d54.898854!2m2!1f4.03!2f91.9!4f75!2m4!1e1!2m2!1sXcN7HaBk_MF4t48CRvETLA!2e0&fid=5
Kadangi va ten per streetview’ą kur matysit reklamos pakabintos 1997~ metais, tai ant to įstatymo išleisto už 10 metų visa ta smulkioji Kauno buržuazija tiesiog dėjo. Nei ten kas skaitė, nei ten kam įdomu buvo, nei kas nors galėjo dasiprotėt, kad čia taip įmanoma.
Tai va čia šią vasarą savivalda užkūrė vajų. Ar tai pinigų pritrūko ar dar bala žino dėl ko, bet pradėjo tikrint visus iš eilės dėl tų reklamų. Vat ir sekantis funny dalykas -- patikrinimas. Jis vyksta šitaip. Atvažiuoja biurokratai, užfiksuoja pažeidimą. Nieko neinformuoja (nes neprivalo). Tiesiog vat surašo ten kažką. Tada grįžta po 30 dienų ir sako AHA -- pažeidimas nepašalintas. Tai 500 litų yra bauda, 250 bauda jeigu pats nusikabini ir atsiprašai (bučiuot rankos dar nereikia, bet dirba ir ties tuo). Už 200 lt galima „susitart“ 🙂
Priminei vieną atvejį su Kauno savivaldybės valdininkais (kažkokia dizainere ar pan.) kuri neleido kabinti reklamos ant namo sienos, nes joje yra palėpės langelis (20x30cm), nes jeigu jau kabinsi reklamą, tai turbūt ją apšviesi ir jau su tuo apšvietimu baisiai trukdysi gyventojams gyvenimą per tą palėpės langelį. 😀
Aišku, greičiausiai reikėjo kabinti ir net nebandyti jų atsiklausinėti…
Man rodos, jei taip daro fiksavimą pažeidimų ir neinformuoja, jie patys daro pažeidimą, už kurį juos galima pratraukti. Kita vertus, nebaudžiamumo jausmas daugelyje tų valdiškų kontorų yra toks didelis, kad jie išvis užmiršta kartais, kad jiems patiems kūrvos reguliavimų galioja.
Ten žinokit yra kažkoks spec. išaiškinimas, jeigu įdomu galiu išsiaiškint tiksliai, bet tikrai viskas toj būtent vietoj buvo pilnai legit.
Aišku, kad įdomu.
Laukiam išaiškinimo, kokiu būdu galima bausti už nepašalinimą pažeidimo, apie kurį neinformuota. Nes tai yra KPŠ.
Man teko irgi asmeniškai pabendrauti su vienu paveldosaugininku. Su ponu Svaigedu.
Tai jo akys tiesiog degte degė entuziazmu, kai kalbėjo apie baudų didinimus 😀
Uhu. Nes reikia kuo daugiau bausti. Bausti ir bausti. Nes problemos aplinkoje.
Statybos leidimas, inspekcija. Projektuotojai dažnai dirba copy/paste principu, atnaujinama (tik) viršelis ir sąskaita 😀
Eilinį kartą copy/pyst ir energetiniame objekte lauko tualetas kaip neesminis statinys pavirto esminiu. Maža to, skyrėsi plotas 0,5m2. Kadangi esminis -- tai matuojama centimetrais atitiktis projektui. Šiuo atveju priduodant inspektorius tik išpyzdavojo dėl esminio statinio ir praėjo, nežiūrėjo taip biurokratiškai.
Kitu atveju teko užsipisti dėl kelių cm aukščio skirtumo. Lubos rusyje buvo keliais cm aukštesnės nei projekte. Nu ir prasidėjo…. Eina naxui kiek galvos skausmo ir visokių „ratais kvadratais“ apėjimų.
Iš vis nesuprantu tų labai tikslių vidinių matavimų -- blyn gi ne tvorą perneši į svetimą žemę, o kažkur pastate kažkiek pokyčių, kurie visiem tinka -- užsakovui, rangovui, tik ne tikrintojams.
Priešgaisriniai reikalavimai. Koks pridurkas įrašė negyvenamąjame pastate vieno aukšto metalo konstrukcijas dažyti priešgaisriniais dažais pagal tokius reikalavimus,kurie tinktų gyvenamąjam dangoraižiui. Kaina kostmosas gaunasi, prasmė -- bent juoką sukelė visiems (išskyrus rangovui, nes tai minusas konkretus). Ir neina priduoti, nes neatitinka kažkieno įrašytų reikalavimų.
Nedidelis vietinis asfaltuotas kelias objekte. Reikalavimai juokingi -- šalia esantis rajoninis kelias pagal tas dangų, asfalto klases yra daug silpnesnis nei suprojektuota kelias objekte, kuriuo geriausiu atveju atvažiuos keliasdešimt tonų sverianti mašina kartą per 10 metų (jei atvažiuos, čia tikimybė). Prašymas daryti pakeitimą projekte (rangovas pats perskaičiuotų kelio klasę), užsakovui tinka, bet viešiesiems pirkimams prieštarauja -- nigalima. Dėl durnų popierių objektas kai kuriuose vietose subranginamas. Popieriai jėga!
Paveldo vardu švaistomasi labai laisvai, ir visko kaštai yra perkeliami ant verslo/savininko. Mano manymu, daug kas nesugriūtų beveik viską atidavus urbanistikos (pvz) skyriams ir naudojant daugiau common sense.
Žaliakalnio „gėlių ratas“, jau minėtas, yra puikus pavyzdys kur reikėtų daugiau common sense ir leisti naudoti šiuolaikines medžiagas išlaikant išorės apdailos vaizdą.
Šiaip paveldosaugoje būna linksma kai vieni nesutinka su kitais. Dar vienas pavyzdys iš Kauno -- ar Aleksoto tilto žvaigždės -yra- buvo paveldas, ar naikintinas sovietų palikimas.
O va nuostabus Kauno biurslo pavyzdys yra Akropolio garažas, kuris labiausiai priderintas prie vaiduoklinio monolito griuvėsių negu prie miesto centro. Žinoma, taip valdininkai apsprendė ir vieną neigiamą problemą ( parkavimas centre).
Tas pat, kaip su žvaigždėmis ant Aleksoto tilto Kaune, taip ir su balvonais ant Žaliojo tilto Vilniuje. Jiems tai paveldas.
O vat pvz., koks Lietuvos kino teatras, kuris buvo vienas iš vos kokios dešimties originalių pastatų Vilniuje per visą sovietmetį pastatytų -- ne paveldas matyt, nes išsaugojo tik žmonės. Kaip ir tas kosminis vaikų darželis, kurį neseniai nugriovė ir kuris išvis per visą Lietuvą vienintelis tebuvo toks Gaudi stilių pamėgdžiojant sukurtas..
Logiškiausia būtų perimti paveldo apsaugos įstatymus iš civilizuotų Europos šalių (Olandijos,Danijos ir t.t.).Bet ne-net Vienos memorandumas (paveldo apsaugos dokumentas)Lietuvoje nedera su vietiniais paveldo įstatymais ir reglamentais. Austrijoje ir kitur iš medžio statomi gamybiniai pastatai,Lietuvoje,kiek žinau,net mokyklos fasado nelabai galima apkalti lentomis (kaip ,pav.Suomijoje)- tai,ko gero,prieštarautų gaisrinės saugos reikalavimams…
Suprantate, yra toksai žodis -- „pas mus specifika“.
Vadyboje tai yra labai gerai žinoma frazė. Pagal ją atpažįstami tie, kas nesusigaudo ar nenori dirbti. Paprastai, jei žmonės linkę susigaudyti, gerinti darbą ir nori kažką tobulinti -- ta frazė jiems labai greitai ima reikšti būtent tą, ką čia ir rašau apie ją -- pakanka jiems panagrinėt patiems ir staiga specifikos nelieka. Bet vat kai nieko keisti nesinori, tai šitai tampa svarbiausiu atmazu, kuriuo bandoma paneigti visas geras praktikas ir sprendimus, kurie būtų tinkami.
Tai vat, mūsų valdiškose įstaigose amžinai visur visokia specifika, žinote -- išplitusi tiek, kad atrodo, jog visi jie specifiški ir unikalūs ir gyvena visi skirtingose Lietuvose. Negali jie normaliai dirbti, nes specifika.
Savo pvz. Galiu patvirtinti situacija dėl „dvarelio“…
Nors pas mane tik sena tradicinė sodyba, nusprendus ją patvarkyti, užprašiau projektavimo sąlygų, pagal kurias buvo reikalaujama įrengti sanitarinius mazgus (prieš 100 m tuoletai nebuvo įrengti), o pagal pavelsosaugininkų, kad praktiškai nieko negaliu pakeisti (namas neįtrauktas į jokius paveldosaugos registrus). Paveldosaugininkų paprašiau nurodyti vertingiausias kultūrines vertybes, kurias išlaikyčiau galbūt net ypatingą meistrą pasisamdes, tačiau buvau praktiškai pasiųstas toliau…
Dėl biurokratų. Kiek jų sumažinti ir kaip išlaikyti viešųjų paslaugų kokybę, tai tik teorinis klausimas. Nes realiai, niekad nebus politinės valios jų skaičių mažint, jei nebus stiprių išorinių aplinkybių. Iki kubiliaus, ekonomikos augimas -vieną žmogų atleist buvo nusikaltimas, teko seimo komitetuose aiškintis. O krizei atėjus, šimtais atleidinėjom, gaila kad tik vieni… bet beveik 30 % sumažinom. dabar vėl ekonomika atsigauna …:( O atlyginimų, dar dalį atleidus padidinti vis tiek niekas neišdrys nes politiškai neskamba. Tad vėl pradės po truputi daugintis, nors naudos neduoda, bet daug ir nepravalgo. Teks laukti kitos krizės arba A.K. 🙂
Iš tamstos komentaro antros pusės, spėju, kad tamsta iš Finmino/VMI.
O vat su tuo, kad daug nepravalgo biurokratai -- tai nėra didžioji bėda. Didžioji bėda yra ta, ka už tuos pinigus jie kuria milžiniškas krūvas visokio briedo, kurį kitiems ant galvų užkrauna.
Grubiai tariant, spėju, kad 1 litas, išleistas biurokratų išlaikymui, neretai virsta kokiu 100 litų nuostolio ekonomikai.
Rokiški,
Dėl Tamstos įvartdintos problemos dėl dvarų atstatymo: o ar negalėtų būti išeitis tiesiog paveldosaugininkų nesamones ignoruoti? Esmė tokia, kad baudos už paveldosaugos reikalavimų nesilaikymą nėra didelės (nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių litų) ir jas paprasčiausiai galima įskaičiuoti į projekto biudžetą.
Pavyzdžiui, pas paveldosaugininkus galima pasitvirtinti rekonstrukcijos projektą būtent tokį, kokio jiems reikia, kad ir su visiškom jų nesąmonėm, o toliau rekonstrukciją vykdyti taip, kaip pačiam reikia. Ne visada lengva pastebėti neatitikimus tarp patvirtinto projekto ir realiai atliktų darbų, o be to, net jei ir pastebėtų, skirtų baudą(as), kurią nesunkiai galima būtų sumokėti.
Galimos problemos būtų tuo atveju, jei paveldosaugininkai įpareigotų atstatyti dvaro būklę iki pažeidimo arba, nežinau, kaip tiksliai pagal nustatytą tvarką, bet tarkim, atsisakytų pripažinti atliktus darbus ir įpareigotų pašalinti trūkumus. Pirmo atvejo tikimybė labai nedidelė, nes kai dvaras buvo griuvėsiai, o dabar jis atstatytas, tai nemanau, kad lieptų vėl atkurti griuvėsius, o kitu atveju būtų galima jų tokį atsisakymą skųsti teismui. Bylinėjimasis administraciniuose teismuose kainuoja pigiau nei bylinėjimasis bendrosios kompetencijos teismuose. Be to, jei patys paveldosaugininkai, jei jų motyvas tikrai toks, kad būtų mažiau problemų jiems, tai mažiau problemų jiems būtų paprasčiausiai paskirti baudą ir pasakyti, kad va, nubaudėm pažeidėją, o daugiau nieko padaryti negalima.
Klausimas, kiek jie baudų pridėliot gali. Nors šiaip, baudų skaičiavimas į sąmatą -- tai ganėtinai paplitusi praktika.
O vat dėl atstatymo iki būsenos iki pažeidimo -- gali užsimanyt netgi durniausiu atveju. Plius su ta baudų sistema čia man rodos gali būti nelabai trivialiai, nes gali pareiti reikalavimai apmokėti kokį nors kažką, kas esą sunaikinta. Net nežinau.
Taip ar anaip, sprendimas skaičiuoti baudas į kainą -- daug ką sako apie sistemos beprasmiškumą.
Autorius nepaminėjo,kad reguliuoti biurokratinį mechanizmą galima tik vieninteliu įrankiu-biurokratiniais potvarkiais.T.y.straisnio paskutinis sakinys:“Ar reikia dar kažką kalbėti apie tai, koks turėtų būti sprendimas?“
leidžia pamastyti tik apie“turėtų“,o ne kaip taip įvykdyti.
Taip, ponas Linai. Vat čia ir susiduriame su visa ta realybe, kuri negailestinga: biurokratija gali būti valdoma tik per biurokratiją.
Aišku, yra tam tikrų niuansų -- sistema yra mąstanti, programuojama, o tai reiškia, kad kai kuriais būdais iš principo galima ją pajundinti. Tik vat realios pajudinimo galimybės -- artimos stebuklui.
Šiandien kaip tik Kauno dienoj aprašytas tobulas pavyzdys šiam straipsniui 😀 Kaune valdininkams užkliuvo senosios Romuvos kinoteatro afišų iškabos (pavojinga praeiviams); liepta nuiomti (net ne pataisyti) ir visokios ten kalto metalo iškabos Rotušės aikštėj (Sadutės restorano ir pan.). Kurios jau kabo keliasdešimt metų, bet vat, pasirodo be šiuolaikinių leidimų, o todėl yra nelegali reklama ir grasinama baudomis ir nusišvilpt, kad jos netgi labiau atitinka senamiesčio architektūrą negu tos visokios sušių ir kinų keverzonės ant lentų
+1
Pingback: Iracionalūs faktoriai vadyboje « Rokiškis