Author Archives: Rokiškis Rabinovičius

About Rokiškis Rabinovičius

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Apie internetinius rinkimus

Šiuolaikinė vyriausybė nutarė jau siųsti į Seimą priėmimui visą tą internetinių balsavimų įstatyminį reikalą. Nors kalbos apie problemas yra senos, bet demagogijos netyla ir kai kurie iš politikierių vaizduoja tiesiog neaišku ką, lyg negirdėdami jokių argumentų ir tik pezėdami nuvalkiotus senus pezalus apie tai, kaip internetiniai balsavimai yra modernu ir panašiai.

Čia kažkaip ieškojau iliustracijų su nesakysiu kokiu žodžiu, kuris man kelia asociacijas su tais internetų rinkimais. Ir radau šitą paveiksliuką – jis tiesiog puikiai demonstruoja kažkokį nuoširdų internetinių balsavimų entuziastą.

Aš jums dėl to tiesiog paduosiu kratinį minčių iš savo galvos, kad būtų aiškiau, ką aš galvoju. Jei kažkur suklysiu – pataisykit. Aš kartais klystu. Būna.

Va tokios mintys, tikiuosi, kad pakankamai paprastos ir aiškios:

  • Estijoje internetinis balsavimas nepakeitė rinkėjų aktyvumo kaip nors kardinaliai. Balsavo tie, kas ir taip balsuoja.
  • Estijoje buvo skandalų, kur kažkokie valdantieji, diegę internetinius rinkimus, buvo kaltinti balsų falsifikavimu savo pačių partijoje, naudojant elektronines sistemas
  • Estijoje buvo ir skandalų su įtarimais, kad internetiniai rinkimai naudojami balsų supirkinėjimui
  • Pasaulio ekspertai jau ne pirmus metus siūlo Estijai užsidaryti tuos internetinius balsavimus, nes tai didžiulė saugumo skylė.
  • Kai kurios kitos šalys, pvz., Suomija, irgi yra bandžiusios internetinius balsavimus. Ir juos uždarė, nes paaiškėjo panašūs dalykai, kurie paaiškėjo ir Estijoje: patikimų rinkimų taip užtikrinti neįmanoma.
  • Kadangi internetinis balsavimas gali būti visur, supirkinėti balsus yra ypatingai, tiesiog kraštutinai lengva, ko nėra įprastų rinkimų atveju. Įprastuose rinkimuose gaunasi labai sunkiai nuslepiamos karuselės su balsavimų autobusiukais, kai internetuose viską galima paslėpti. Kompiuterį galima net į namus balsuotojui atvežti.
  • Yra didžiulė rizika dėl to, kad internetinis balsavimas įgalins kai kuriuos veikėjus visiškai kontroliuoti, už ką balsuoja, pvz., jų darbuotojai. Tokie veikėjai gali ir šiaip reikalauti subalsuoti, ir po rinkimų dar tikrinti balsavimą, ir t.t..
  • Anoniminis balsavimas čia išvis neįmanomas, nes neįmanoma patikrinti balso ir kartu užtikrinti, kad balsas liks nemodifikuotas, kai nėra saugomi jokie duomenys apie balsuotoją ir jo balsavimą. Anonimiškas balsavimas yra sąlyga, kuri užtikrina, kad jei kada nors Lietuva būtų okupuota, okupantui nesigautų lengvai sufalsifikuoti rinkimų.
  • Jei balsavimas būtų neanoniminis (t.y., prieštaraujantis Konstitucijai), t.y., kiekvienas žmogus galėtų pasitikrinti savo balsą (tas balsas būtų žinomas ir atsekamas balsavimo organizatoriams), falsifikavimo galimybės niekur nedingtų – visvien lieka visiškai nematomai skaičiuojamos balsų sumos.
  • Rusija turi elektroninius balsų skaičiavimus. Žinote, kaip jie veikia? Ogi taip, kad net per TV parodo kartais balsų sumas, kurios didesnės už 100%. Nes kaip jie nori, taip tos sistemos ir veikia. Ir labai juk patogu – niekas nemato ir patikrinti nieko negali, nes viskas kompiuteriuose.
  • Mes galime stebėti popierinių biuletenių naudojimą ir skaičiavimą gyvai – kiekvienas gali tapti rinkimų stebėtoju. Elektronų kompiuteriuose niekas negali stebėti.
  • Kompiuterių specialistai ir programuotojai yra lygiai tokie patys žmonės, kaip ir kiti. Ir kompiuteriai nedaro jokių stebuklų – tačiau yra bepročių, kurie įsivaizduoja, kad „jei rinkimus skaičiuos kompiuteris, tai viskas bus gerai“
  • Kompiuteriuose esančią informaciją keisti yra labai lengva: įsivaizduokite, kad dirbate su kokiu nors ekseliu – vat pakeičiate ką norite kaip norite ir gaunate tai, ko norite. Ir tai yra tuo lengviau, kuo didesnių mastų keitimus reikia daryti. Norint pakeisti 100000 popierinių biuletenių, reikia daugybės darbo ir daugybės žmonių. Norint pakeisti tiek įrašų duomenų bazėje – tai viena SQL eilutė ir kokia sekundė laiko.
  • Bankininkystė elektroniniu pavidalu gerai veikia tik todėl, kad kiekvienas banko klientas gali pasitikrinti savo sąskaitas ir viską sukontroliuoti. Ir jei tik bankas bandytų klientą apgauti, būtų skandalas. Ar nors kas nors tikėtų bankais, jei negalėtų sekti visų savo pinigų, visų sąskaitų, visiškai visko?
  • Ach, taip, kai vienas bankas apmokestino pinigų išdavimą, o žmonės pradėjo piktintis, kaip čia bankas, pasiskolinęs pinigus, paskui dar apmokestina tos skolos grąžinimą klientui, vienas toks banko veikėjas pareiškė: „na, gerai, pinigai tavo, o bankomatas ar tavo?“ Tą gali pasakyti ir kokia nors VRK: „na, gerai, balsai tavo, o ar rinkimai tavo?“
  • Per paskutinius rinkimus mes matėme visą seką klaikių fiasco su VRK sistemomis – ir neveikiančiomis, ir lūžtančiomis ar palaužiamomis, ir tiesiog praradusiomis funkcionalumą, kuris buvo ankstesnėse sistemose. Tai krūvos pinigų ir didesnis valstybės pažeidžiamumas.
  • Deklaruojami skaičiai, kad esą internetinis balsavimas kainuosiąs porą milijonų – aš tuo netikiu anei iš 10%. Atleiskit, soriukas, bet kainas panašaus lygio projektams aš truputį įsivaizduoju: pradiniame etape, darydami rimtai, kalbėti turėtume apie maždaug 40 milikų eurų, nes už mažiau jokia sveiko proto kontora, norinti realiai kažką padaryti, ŠITOKIAME projekte nedalyvaus. Už mažiau sutiktų dalyvauti nebent makaronščikai.
  • Valdiškų projektų veiksmingumą galima įsivaizduoti iš visokių elektrinės sveikatos sistemų, išlaužiamos Sodros puslapių ir taip toliau. Ir visa tai – sistemos, kurios kainavo belenkiek daug, o kartu jų kritiškumas yra belenkiek mažesnis – jos negali sugriauti valstybės, jei jas perims kokia nors priešiška šalis. Jūs matote skirtumus?
  • Teisingumo ministerijos ar kieno ten kalbos apie tai, kad juos konsultavo Infobalt ir ISACA – atleiskit, aš tuo netikiu, nes nei mačiau kokių nors konsultacijų, nei išvadų, nei konkrečių žmonių. Man panašu į tai, kad kažkas su kažkuo pašnekėjo kažką apie bendradarbiavimus, o paskui ėmė ir paskelbė apie konsultavimus. Tai vadinasi – „pasisveikinom, paklausėm, kaip gyvenate, pasigyrėm internetiniais balsavimais – tai ir buvo konsultacija, nes kalbėjom apie internetinius balsavimus“
  • Nuostabus papildymas įstatymo projekte, kad esą neigiamų pasekmių nenumatoma – vienareikšmiškai rodo faktais, kad neigiamos pasekmės nebuvo nagrinėtos ir nuo jų apsisaugoti nei negalvojama.
  • Aiškinimai, esą internetinis balsavimas atpiginsiąs rinkimus – totalus melas: įprasta rinkimų sistema niekur nedings, balsavimai – irgi. Tai reiškia, kad internetinis balsavimas bus PAPILDOMA suma, kuri tik pabrangins rinkimus.
  • Apie saugumą kalbėti neverta, ypač po to, kai paaiškėjo tos Intel procesorių skylės. Čia išvis apie saugumą kalbėti jau neverta po tų skylių.
  • Jūs matėte, kokius masinius laužimusis į ne internetines, o tiesiog elektronines JAV rinkimų sistemas darė Kremlius? Berods 7 sėkmingi įsilaužimai ir dešimtys fiksuotų įsilaužimo bandymų. Sėkmingi įsilaužimai reiškia, kad galėjo būti falsifikuojami duomenys. Sėkmės atveju – taip, kad niekas paskui netgi negalėtų nustatyti, kas buvo pakeista.
  • Galų gale, kas stūmė internetinius balsavimus? Pvz., tokios jums šalininkų pavardės: teisingumo ministrė Milda Vainiutė, kuri dabar krenta iš posto, nes paaiškėjo ajajai kokių detalių. Savo laiku susisiekimo ministerijai vadovavęs Eligijus Masiulis (tai ministerijai buvo pavaldi IT plėtra), kuris patys žinot kur ir kaip susivėlė su alkoholio dėžutėmis. Pakapstykit dar giliau – gal atrasite dar ir paksuolių bei darbiečių žvaigždžių kalbas apie tai, kaip gerai būtų balsuoti internetuose.
  • Ir galų gale, po visų tų bajerių, pasižiūrėkim į skandalus, kurie prasidėjo naujoje VRK. Pasižiūrėkime ir maža nepasirodys.

Tai tiek vat jums padrikų minčių iš mano galvos apie internetinius balsavimus.

Apie mąstymo klaidas ir kognityvinę elgesio terapiją

Šiandien ne šiaip sau rašau jums apie kognityvinę elgesio terapiją (KET). Aš vis dažniau pastebiu, kad propaganda iškreipia žmonių mąstymą, įtikina klaidingais dalykais, tačiau tie įtikinimo būdai itin dažnai remiasi klaidomis, kurios dėstomos KET vadovėliuose. Ir tas pačias KET vadovėliuose išdėstytas mąstymo klaidas paskui kartoja ir kartoja žmonės, kuriems propaganda praplauna galvas.

Kai visai neturi smegenų – tai reiškia, kad ir mąstymo klaidų negali daryti. Jei gali daryti mąstymo klaidas – reiškia, kad turi bent kažkiek smegenų. Pataisius mąstymo klaidas, smegenys dirba naudingai. Nepataisius mąstymo klaidų, smegenų resursai švaistomi klaidoms. Kai mąstome neteisingai, turim daug nesąmonių ir esam nelaimingi. Norint turėti prasmingus dalykus ir būti laimingiems, reikia pataisyti mąstymo klaidas. Paprasta, tiesa?

Taigi, dėl to šiandien aš jus ir supažindinsiu su kognityvine elgesio terapija. Jūs pamatysite, kaip visai paprastos ir įprastos mąstymo klaidos ir klaidelės, kurios mums netgi neatrodo klaidomis (nes pernelyg įprastos) iškreipia mūsų suvokimą. Išmokę pažinti klaidas, galėsite lengviau tvarkytis ir su savo problemomis, ir su kai kuriais propagandos absurdais.

Continue reading

Ilgas anekdotas apie skirtingas psichoterapijos kryptis

Kadaise rašiau jau vieną straipsnį apie psichoterapiją. Kažkaip net nežinau kodėl, šiandien prisiminiau senus pezėjimus apie psichoterapijos kryptis. Tokį lyg ir anekdotą. Šitas anekdotas stebėtinai tiksliai nusako skirtngų krypčių priėjimą prie problemų, kurios būna mūsų galvose. Ir kartu stebėtinai tiksliai nusako, kiek smarkiai skirtingos kryptys kartais pataiko, o kartais nepataiko su savo prielaidomis.

Picture unrelated. Bet tie, kas žino, tie supras, kad paslydimai būna ne šiaip sau.

Kalbant apie profesionaliesniems ir daugiau žinantiems skirtas apžvalgas, šitas anekdotas bus geresnis, nei anas straipsnis. Nes pakankamai trumpas ir kartu visai lengvas.

Continue reading

Lietuvos Respublikai – jau 100 metų!

Šiandien – Vasario 16, šiandien – jau 100 metų Lietuvos Respublikai. Pusę to laiko mūsų valstybė praleido kovodama už laisvę, kovojanti už teisę egzistuoti, persekiojama, naikinama, tremiama ir žudoma. Ir visvien nepasiduodanti. Prieš 100 metų Lietuva sukūrė Respubliką – šalį su rinkimais, šalį su demokratija. Šalį, kur visi gavo teises.

Buvo laikas, kai už geltoną, žalią ir raudoną spalvas, atsidūrusias vienoje vietoje, buvo galima gerokai nukentėti. Net už spalvas. Bet dabar mes laisvi.

Pasaulyje maža valstybių, tiek ilgai ir atkakliai kovojusių už Laisvę. Už Laisvę mes kovojome dar prieš porą šimtmečių. Mus naikino, mus engė, spaudė – ir cariniai, ir komunistiniai ir nacistiniai okupantai. Kovos truko šimtus metų. Bet prieš 100 metų Lietuva vėl tapo valstybe – pripažinta pasaulyje. Laisva.

Prieš 100 metų mes gavome šalį, kur galime kalbėti savo kalba. Prieš 100 metų mes gavome šalį, kurią pasirinkome. Prieš 100 metų mes gavome lygias teises visiems – ir moterims, ir vyrams, ir visoms Lietuvoje esančioms tautoms.

Mes gavome savo šalį, nes ją išsikovojome. Mes patys sau suteikėme Laisvę. Suteikėme, išsikovojome ją sau per daugybę kovų – ir gavome.

Pasaulis dabar sveikina Lietuvą. Visas pasaulis. Viena tik Lietuvos kaimynė mūsų šiandien nepasveikino kaip kitos šalys – Rusijos MID (URM) Facebook puslapyje pasveikinimo Lietuvai nėra. Nenuostabu – tai būtent ta šalis, kuri Lietuvą buvo okupavusi tiek ilgai. Ta šalis, iš kurios imperinių gniaužtų mes ir ištrūkome prieš 100 metų. Ta šalis, kuri nesidžiaugia mūsų laisve.

Kai kažkas iš valstybių, susijusių su Lietuva, nesidžiaugia mūsų laisve ir vaizduoja, kad to nėra – tai reiškia, kad tokia valstybė džiaugtųsi Lietuvos nelaisve, okupacija. Taip, sovietmečiu jie visada surengdavo triukšmingus Lietuvos aneksijos paminėjimus. Tuo jie džiaugdavosi.

Dabar jie nesidžiaugia, bet džiaugiamės mes. Daugiau kaip šimtmetį trukusi carinė okupacija baigėsi tuo, kad prieš 100 metų mes iškovojome Laisvę. Visi vėlesni bandymai mus pavergti irgi baigėsi tuo, kad laisvę mes atkūrėme.

Dabar mes laisvi jau ilgiau, nei buvome po 1918 Nepriklausomybės – tada vos kiek daugiau, nei po 20 metų mus vėl okupavo. Dabar – mes jau greitai būsime laisvi 30 metų. Dabartinė Lietuva – stipresnė, nei Tarpukaryje.

Mes turime milžiniškai išaugusias ekonomines galias, esame Europos Sąjungoje. Mūsų pagrindinė užsienio prekyba, didžiausia eksporto dalis tenka labiausiai pasaulyje išsivysčiusioms valstybėms, tokioms, kaip Vokietija. Dar prieš 20 metų tai atrodė tiesiog neįmanoma. Dabar mes jau tai turime – mes jau pereiname į naują erą.

Lietuva patyrė daug iššūkių. Sunkiausias ir didžiausias iššūkis dabar – tai didžiulė ekonominė nelygybė. Daugelio žmonių skurdas, daugelio žmonių bėdos. Daugelis iš tų, kurie gyvena turtingiau, nesusimąsto apie tai. Bet jau laikas. Tikra, didžiausia Laisvė – tada, kai mes visi esame lygūs, visi esame įgalinti, visi esame pajėgūs siekti laimės savo gyvenimuose. Mes iškovojome laisvę savo valstybei, mums ateina laikas iškovoti laisvę ir kiekvienam, visiškai kiekvienam.

Už Lietuvą kovojome mes visi. Mano mamos teta Stalino laikais ranka rašydavo atsišaukimus, o paskui naktimis juos nešiodavo po visą kaimą, kuriame gyveno – mesdavo į pašto dėžutes, klijuodavo ant sienų, ant stulpų. Ji buvo neįgali. Jai buvo sunku vaikščioti. Bet ji kovojo.

Vienoje mokykloje, kurioje mokiausi, mes sudarkydavome Lenino ir Brežnevo raštus, pripaišydavome ten Gedimino stulpų ir Vyčio kryžių. Net vaikais būdami, galėjome kovoti.

Per Sausio 13 ir po jos mes ėjome budėti – ir prie TV bokšto, ir prie Parlamento, ir prie LRT, kad apgintume savo Laisvę. Po Sausio 13 žudynių budėti ėjo dar daugiau žmonių. Visi žinojome, kad geriau mirti laisvais, nei būti pavergtais.

Už Laisvę kovojome visi. Dabar laisvė gauna kitus pavidalus – mes galime keliauti, mes galime gyventi ir Lietuvoje, ir užsienyje – tai buvo neįmanoma sovietmečiu, kai visa sovietinė imperija buvo vienu dideliu konclageriu. Mes galime kalbėti, mes galime būti savimi.

Bet labai svarbu neužmiršti apie tai, kad Laisvė – tai žmogiškumas. Laisvė būna tik tada, kai mes visi galime būti savimi. Tik tada, kai kiekvienas esame laisvas, kiekvienas esame įgalintas.

Laisvės negali būti tada, kai pensininkas miršta iš bado, o neįgalus žmogus negali išvažiuoti į gatvę, nes jo namas nepritaikytas vežimėliui. Laisvė negali būti tada, kai žmogus negali pasiremontuoti savo namo, nes jam tai draudžia biurokratas. Laisvė negali būti tada, kai kokie nors valdininkai atima teisę spręsti. Laisvė negali būti tada, kai kokie nors politikai įsivaizduoja, kad jie geriau žino, ko mes išties norime. Laisvė negali būti tokia, kur vieni laisvę turi, o kiti neturi.

Laisvė būna tik visiems. Visiems kartu. Kai mes visi esame laisvi – tada yra Laisvė.

Lietuva 100 metų kovojo už Laisvę. Mes turime laisvą valstybę, mes švenčiame, bet neužmirškime ir to, kad Laisvės yra tuo daugiau, kuo jos daugiau kiekvienam iš mūsų. Kiekvienam – tai reiškia, kad visiems. Tokia Laisvė, kur kiekvienas galėtų pasijusti gerbiamas, priimamas, saugus ir laimingas.

Ateinantį 100 metų mes ir toliau turėsime kovoti – tikėkime, kad ta kova bus jau ne už išlikimą, o už tai, kad Laisvės būtų vis daugiau. Daugiau laimės, daugiau džiaugsmo, daugiau pilnatvės kiekvienam, visiškai kiekvienam iš mūsų.

Su švente jus! Su Vasario 16! Su Laisve! Su 100 metų jubiliejumi! Mes esam laisvi ir tokiais būkime!

 

Gerai apie Aurelijų Verygą

Aš dažnai rašau apie visokias blogybes. Ir gauna į kaulus nuo manęs kas papuola – tai ten socdemai, tai konservatoriai, tai liberalai, tai valstiečiai, tai paksuoliai, tai darbiečiai – kas papuola, tie ir gauna. Kai kažką gero daro – tai negauna. Gauna tik už nesąmones. Štai ir valstiečiai gavo jau ne sykį.

Čia nesusijęs paveikslėlis, kuris tiesiog simbolizuoja kažką nesusijusio. Tiesiog nesugalvojau nieko susijusio, bet nebanalaus.

Kita vertus, būna ir gerų darbų. Ir tie geri darbai irgi verti paminėjimo – nes kai minimi tiktai blogi dalykai, tai žmonėms dingsta noras dirbti ir pasaulis iš visokio, įvairialypio ir įdomaus, pavirsta į netgi ne juodai baltą, o išvis į juodą. Ir tame nėra nieko gero, nes tada žmonės nenori nieko gero daryti – jie galvoja, kad ką bedarytų, visvien viskas bus blogai. O tai nėra teisinga.

Apie blogus dalykus verta kalbėti, nes tai yra problemos, kurias reikia naikinti. Bet verta kalbėti ir apie gerus dalykus. Ir šiandien aš parašysiu kai ką gero apie Aurelijų Verygą, ko negalima nuneigti anei per niekur.

Continue reading