Category Archives: Belenkas

Karabitas

Karabitas – tai tik paprastas kalcio karbidas, kuris, reaguodamas su vandeniu, sudaro kalcio hidroksidą ir išskiria acetileną – specifiškai smirdančias ir labai gerai degančias dujas. Dega acetilenas su labai aukšta temperatūra, tačiau skleisdamas nemažą kiekį dūmų. Dėl aukštos acetileno degimo temperatūros karabitas dar neseniai buvo populiarus statybose – naudotas suvirinimo aparatuose. Dabar gi vietoje jo naudojamos tiesiog dujos balionuose, tad ir karabito neliko.

Karabitas buvo viena iš vaikiškų siekiamybių – įmestas į balą, jis puikiai burbuliuodavo, skleisdamas dujas, o užmetus ant to burbuliuojančio vandens degantį degtuką – sprogdavo. Gerai primėčius vakare į balą karabito, ji kelias minutes degdavo, vis pokšėdama. Bet tai buvo netaupu. Žymiai geresnis būdas buvo iškasti duobutę šlapioje vietoje, į ją pridėti karabito, užpilti vandens, užkasti, prabadyti žemėse skylutę ir padegti pro ją besiveržiančias dujas. Gaudavosi toks lyg ir mažiukas ugnikalnis – burbuliuojantis, degantis, gražus. Geras ugnikalnis kartais degdavo ištisą valandą – jei tik jam užtekdavo karabito ir vandens. Tamsų vakarą, kai pridarydavome pakankamai daug ugnikalniukų, būdavo tiesiog romantiškas vaizdas – lyg degtų daugybė mažų žvakelių.

Ne mažiau įdomus, tačiau vyresnių vaikų mėgtas užsiėmimas buvo butelių sprogdinimas. Į butelį prigrūdama karabito, užpilama vandens, užmaunamas vaikiškas balionas, butelis perpus įkasamas į žemę, o tada mėtomi akmenys. Sėkmės atveju pokšteldavo garsiai ir užsidegdavo. Tiesa, tai buvo gan pavojingas užsiėmimas, nes šukes sprogimas išsklaidydavo gan toli, tad iš arti šitaip sprogdinti nedrįsdavo niekas. Reikdavo gana nemenko taiklumo, mėtant akmenis…

Bet visa tai – vaikiški žaidimai. Nevaikiškas buvo, kai vienoje iš statybų, antrame aukšte buvusiam kambary atradau didžiulę karabito bačką. Išties didžiulę. Ir visiškai pilną. Ją visi matė, bet kažkodėl niekas neatkreipė dėmesio į tai, kad tame kambaryje sklinda būdingas karabito kvapas. O man tai kažkodėl užkliuvo. Pradžioj bačka tiesiog tapo geru karabito šaltiniu įprastiems mūsų žaidimams. Vėliau kilo mintis, kad reikia pripilti ją pilną vandens ir padegti. Savo laimei, aš pats šioje akcijoje sudalyvauti nespėjau. Buvau kažkodėl išsiųstas į kaimą. Kai po kokio mėnesio grįžau, nustebau, kad niekas iš kiemo draugų nedrįsta net artintis prie jokių statybviečių. Ir netgi kalbėti apie tai nieko nenori. Galų gale viską papasakojo vienas iš draugų: pasirodo, praėjus porai dienų po mano išvažiavimo, susirinko keliolika vaikėzų ir įgyvendino visą planą – toje pat statyboje surastais kibirais prinešė vandens, dauguma išbėgo į lauką, o vienas iš jų iš koridoriaus įmetė į patalpą degantį degtuką.

Degtuką metęs vaikėzas gan ilgam iš mūsų žaidimų dingo – pradžioj gydėsi nudegimus, o vėliau ir šiaip tik ribotai būdavo išleidžiamas į kiemą. Gan ilgam dingo ir dalis kitų draugelių. Problemėlė buvo paprasta: vos už keliasdešimt metrų nuo kambario su bačka stovėjo Spalio Rajono vykdomojo komiteto pastatas. Pro langą išlėkusi smūginė banga išdaužė porą ispolkomo langų, tad saugumiečiai ėmė aiškintis, kas čia užsiėmė tais teroro aktais. Atvejis buvo gerokai rimtesnis, nei sprogdinami dezodorantai. Žmogeliai pilkais kostiumais išvaikščiojo visus aplinkinius namus, iškvotė krūvą tėvų ir vaikų, surado bent kelis, kuriuos įstengė apkaltinti, sukurpė baudžiamąją bylą ir pridarė krūvas kitokių nemalonumų. Šaršalas buvo toks, kad retas kuris vaikas bent profilaktiškai negavo per subinę nuo tėvų – ne už tai, kad dalyvavo, o tiesiog tam, kad nesugalvotų panašiose pramogose sudalyvaut ateityje. Kai kurie iš pažįstamų ir po mėnesio buvo pikti – gavę diržo už tai, kur net nebuvę. Man pasisekė. Aš buvau kaime – lyg niekuo nesusijęs. Nors ir buvau vienas iš kaltųjų.

Žinoma, jau po kelių mėnesių mes vėl landžiojom į statybas. Tiesa, statybininkai jau buvo gudresni – kambaryje, kur laikė karabitą, įtaisė grotuotas duris. O kai atrado, kad mes statome konstrukciją iki antro aukšto – tam, kad įlįstume kitu keliu – užgrotavo ir langą. Bet apsaugojo nuo mūsų ne viską – kartą puikiai pasisekė, kai iš seno troleibuso perdarytame vagonėlyje aptikome visą dėžę statybinių šovinių. Bet šitas radinys jau baigėsi be nuotykių.

Šukės

Vaikystė buvo graži. Mes gyvenom bendrabutyje, kuriame buvo visas būrelis mano bendraamžių – keliems truputį mažiau, nei penki, keliems kitiems – truputį daugiau. Penki metai – vis dar atradimų ir kvailiojimų metas, toks metas, kai dar nesupranti sudėtingų dalykų. Mes visi buvom paprasti. Susiradę tuščią butelį, įkišom kažkokių pienių (net be vandens – o kam?) ir tampėm po aukštus, statydami ant palangių ir stalų – vaza, puošmena, dizainas.

Vestibiulyje, šalia pat budinčiojo durų, butelis sudužo. Išsigandę sprukom, bet jau po minutėlės nutarėm grįžti – surinkti šukes. Aš buvau pirmas, nusprendęs tai padaryti – jaučiausi atsakingas. Bendrabučio budintis buvo kokių 60 metų senukas, kažkodėl ant kostiumo nešiojęs apdovanojimų juosteles. Paprastai tokias nešiodavo tiktai rusakalbiai veteranai, tačiau šitas senukas kalbėdavo lietuviškai. Mane tai stebindavo. Stebindavo ir tai, kad kažkodėl suaugę su juo kalbėdavo nedrąsiai, lyg prisibijodami. Tą vakarą budėjo šitas senukas. Ir šalia budinčiojo kambario durų mes sudaužėm butelį.

Aš pribėgau prie duženų, ėmiau jas rinkti, po akimirksnio budinčiojo durys atsidarė, pro jas iššokęs senis griebė mane už pakarpos, pakėlė ir tėškė į tas mano rinktas šukes, su jėga spausdamas mano veidą prie grindų. Mano veidas atsirėmė į rankas, tačiau į delnus susmigo stiklai. Mane pakėlė vėl, ir vėl tėškė, pakėlė ir vėl tėškė. Ir vėl, ir vėl. Aš rėmiausi rankomis į grindis, ant kurių buvo krūva stiklo šukių, o jis mane daužė į stiklus. Instinktyviai jaučiau, kad nepaisydamas skausmo turiu remtis į šukes rankomis, kad apsaugočiau veidą ir akis. Senukas šaukė, kad rinkčiau šukes, tačiau vos kelias paimdavau į rankas, jis vėl mane kilsteldavo už pakarpos ir tėkšdavo į grindis. Kraujas bėgo upeliais, aš rėkiau ir apmintas kažkokios gyvuliškos baimės rinkau šukes iš lipnios raudonos balos. Kraujas buvo visur, o senukas mane vis trankė į stiklus. Po kelių minučių jis, matomai, liko patenkintas, tad iš kažkur ištraukė kibirą su skuduru ir liepė plauti grindis. Aš ėmiau šluostyti. Vanduo maišėsi su krauju, atrodė, kad šio darosi vis daugiau ir daugiau, aš sėdėjau raudonoje baloje, šluosčiau, mirkiau skudurą vandenyje ir vėl šluosčiau. Senukas mane dar kelis kartus, pagriebęs už pakarpos, trenkė į žemę, bet skuduras buvo švelnus, jis nepjaustė delnų.

Bendrabučio vestibiulyje iš kažkur ėmė rinktis žmonės, kažkas pasakė man bėgti namo, aš nuėjau prie laiptų… Atsimenu ne viską. Atsimenu senuko žodžius – "aš pats jums pabūsiu iš milicijos". Atsimenu, įžūliai tasai senis mano mamai liepė plauti krauju ištepliotus laiptus. "Nieko jam neatsitiks, juk neužmušiau, bet jei dar kartą pasikartos…" – dar viena apytiksliai įstrigusi frazė. Jau paskui kažkokios moterys baltais chalatais kišo man panosėn amoniaką, bintavo rankas, šluostė veidą ir ant jo klijavo pleistrus, girdė kažkokius vaistus ("čia kad tau neskaudėtų"), įkalbinėjo važiuoti į ligoninę. Trumpai pasirodę milicininkai greitai dingo. Kažkokie žmonės, apsirengę kostiumais ir pilkais lietpalčiais, klausinėjo, kas čia vyko. Paskui šitie pareiškė, kad aš pats kritau ir susižeidžiau, į ligoninę man nereikia, sutvarstyt ir sutvarkyti viską reikia čia, niekur nevežant. Medikės bandė ginčytis, kostiumuotieji joms kažką pasakė ir tada jau medikės ėmė prašyti, kad joms leistų pabūti čia, bent kelias valandas… Kostiumuotieji kažką kalbėjosi ir su mano mama: vėliau ji plovė mano krauju išterliotus laiptus – taip, kaip ir liepė tas senukas.

Keli bendraamžiai, matę egzekuciją, vėliau bijodavo vieni nusileisti į pirmą bendrabučio aukštą. Aš irgi bijodavau. Bet senas NKVD veteranas pradirbo neilgai – išėjo "savo noru". Įstrigo kalbos, kad bendrabučio komendantė įskundė jį per partinę liniją. Nežinau kodėl tą partinę liniją įsivaizdavau, kaip kažkokį ypatingą telefoną.

Du filmai: Inception ir Shutter Island

2010 metai matomai buvo Leonardo Di Caprio dvasingų savieškų metai – šis pakliuvo į cielus du filmus, turinčius veik vienodą siužeto pagrindą ir netgi kiek panašią struktūrą – „Shutter Island“ (vasarį) ir „Inception“ (liepą). Abu filmai tokie panašūs savo esmine mintimi, vystymusi ir pan., kad kyla net klausimas – kas nuo ko kopipyzdino idėją kartu su visu Di Caprio – ar Martin Scorsese, kuris „Shutter Island“ išleido kiek anksčiau, ar Christopher Nolan, kuris, esą, kūrė savo tą „Inception“ ar tik ne 10 metų (blablabla, 20, ne 50 metų).

Abiem atvejais kalba apie tą patį – kur realybė, o kur sapnas, kur riba tarp realaus ir menamo pasaulio, blablabla. Ir pagrindinis herojus – tas pats Di Caprio. Abiem atvejais melodramatiškai nelaimingas ir persekiojamas mirusios žmonos fantomų. Ir vaikų fantomai irgi jį kamuoja. Ir pabaiga, kur klaustukas paliekamas – ar čia jis realybėj, ar toliau kažkokioj menamybėje – irgi. Ir filmų išleidimo datos skiriasi vos pusmečiu.

„Inception“ siužetas ganėtinai banalus (na, taip taip, ne toks banalus, kaip eilinis bojevykas, bet visvien): kažkokį mistinį bendro sapnavimo prietaisą turintys veikėjai bando šnipinėti informaciją iš svetimų galvų per sapnus, tuose sapnuose sapnuoja kitus sapnus, etc., kol galų gale susipainioja tiek, kad ima neskirti, kur ten tikras sapnas, o kur realybė. Filmas kimšte prikimštas bojevykiškų scenų iš tų sapnų, visi šaudo gaudo, nesvarumai, tratata, tratata, sapnas šen, sapnas ten, vėl bach, tratata, tratata, o herojų asmenybių gylis – maždaug, kaip kokiame Rambo, tratata, tratata, bach bach. Ir tai nepaisant visokių ten besikartojančių scenų su dvasingu Di Caprio, dvasinga Di Caprio žmona ir panašiai. Visi kiti aktoriai atrodo išvis pastatyti tik dėl vaizdo, pakeitus juos į kokius nors South Park herojus – filmas ne tik kad smarkiai nepablogėtų, bet gal net ir taptų juokingesniu, tratata, tratata, tratata, bach bach. „Inception“, atrodo, susilaukė puikaus populiarumo – IMDB reitingas 9,2, o balsavusiųjų skaičiumi jau aplenkė gerokai anksčiau išleistą „Shutter Island“. Jei nesigilinate į siužetą, o kokie nors „Čarlio angelai“ jums atrodo geras filmas – nueikite į „Inception“, galėsite pasijusti pakylėtu ir paskui ištisus metus kalbėti visokiom filosofinėm temom apie tai, kur realybė, o kur tikrovė.

„Shutter Island“ siužetas – gerokai sudėtingesnis, kardinaliai logiškesnis, ir tiesiog nesulyginamai dailiau atidirbtas. Čia nėra jokių stebuklingų technologijų. Tikroviškumas – detalėse. Scenaristo skrupulingumas – stulbina.  Vietoj sapnų – realybė. Ir psichiatrinė ligoninė. Herojaus paranoja. Kliedesiai ir haliucinacijos. Nenormalūs daktarai. „Skrydis virš gegutės lizdo“ kažkuriuo momentu pasirodo, lyg banalybė, palyginus su šiame filme perjaustu ir tyčia neišsakytu netikrumo, nepasitikėjimo, baimės pojūčiu – kam sakyti tai, kas baisu? Nežinomybė baisesnė. Čia nėra skerdynių. Čia tik vieniša sala, paskirta psichiatrinei ligoninei. Sala, kur laikomi pavojingi pacientai. Sala, kurioje ieškoma pabėgus pacientė. Ir nuostabu – tas pats Di Caprio šiame filme atgyja. Taip taip, šita melodramatiškai tauriaveidė vaškinė lėlė irgi ima rodyti emocijas, tarpais – atvirai kraupinančias (negi čia Di Caprio?). Taip, čia yra ir kiti aktoriai – asmenybės, o ne statistai. Kažkuriuo momentu kyla mintis, kad žiūri siaubiaką. Čia nėra jokių scenų, primenančių žaidimus, tačiau kiekvieną minutę matome tiesiog klasikinį operatoriaus, scenografo ir režisieriaus meistriškumą. Tobulą meistriškumą, kuriam kompiuterinis montažas – ne tikslas, o tiktai tikslingai naudojama priemonė. Ir siužetas, vis lūžtantis keisčiausiu būdu tada, kai jau ima atrodyti, kad viskas aišku. IMDB reitingas – lygus 8. Jei jums nieko nesako Scorsese pavardė – į filmą neikite. Tik veltui sugaišit laiką.

Tokie panašūs savo siužetų pagrindu, abu filmai skirtingi tiek, kad atrodo, jog atėję iš nesusijusių pasaulių. Ir nors pagrindinis herojus – tas pats Di Caprio, bežiūrėdamas ir belygindamas – supranti, kad visgi aktorius – tėra lėlė režisieriaus rankose. Būtent todėl išties rekomenduoju pažiūrėti abu. Būtent tam, kad pamatyti, kaip smarkiai ir kardinaliai gali skirtis du filmai, pasakojantys lyg ir apie tą patį.

Kalbainiai…

Nuostabiai, neįtikėtinai taikliai ir raiškiai juos apibūdino Andrius Užkalnis savo straipsnyje – http://uzkalnis.blogspot.com/2010/06/isdziuvusios-smegenys-barsto-nuodais.html

Tie išgamos užkniso mane, bet Užkalnį, atrodo, užveikė dar baisiau. Ir problema ta, kad daugelio tų kalbainių arba kalbajobų intelektas yra žemesnis, nei kokio nors jobnuto sektanto, bet savo rankose jie turi valdžią, gali bausti, gali nurodyti, gali reguliuoti.

Aš iki šiol atsimenu, kaip viena tokia tūpa pyzda iš VLKK, bevadinanti save „kalbininke“, atėjusi apsilankyt vienoje redakcijoje, su kuria bendradarbiavau, man aiškino, kad kompiuterijos terminas „skriptas“ keistinas į „rašysena“ ar tai kažkokį panašų žodį, dar ir besiremdama, atsiprašant, kažkokiu žodynu. Ir labai įsižeidė, kai paklausiau, ar ji durna. Po to susilaukiau grasinimų iš redaktorės, nes, pasirodo, tokios tūpos pyzdos už žodžius, kurių nesupranta, dar ir baudas dėlioja.

Tie patys silpnapročiai kalbainiai, bandę išversti žodį „Internetas“ į, atsiprašant, „tarptinklį“, o vėliau – „saityną“, iki šiol nesuprato netgi to, kad jų veiksmai prieštarauja jų pačių skelbiamoms taisyklėms – „Internetas“ yra tikrinis žodis, rašomas iš didžiosios. Pagal VLKK, esą, reikia rašyti tik iš mažosios raidės. Tuo tarpu natūraliai atsiradusį žodį „tinklapis“ tie dibilai uždraudė – nes, pagal juos, reikia rašyti „tinklalapis“ arba „interneto svetainė“.

Kalbainių vykdomas teroras nieko bendra neturi su kalbos saugojimu ar vystymu. Tie žmonės nei saugo, nei vysto, jiems intelekto nepakanka tokiems dalykams. Jie tiktai bando pasisavinti ir savo pelėsiniu tvaiku užkrėsti tai, kas priklauso mums – mūsų pačių kalbą.