Category Archives: Ekonomika

Pinigai, turtas ir ekonomikos dėsniai

Finansų uždavinys

Pagalvojau, kad gal ir žinote, bet visvien bus smagu apie buhalterinę apskaitą uždavinukas. Kadaise jau esu davęs uždavinį apie balansų skaičiavimą, o čia vat – irgi apie balansus, bet klausimas, ar bent jau klasifikuoti ir atskirti mokate, kur išlaidos, o kur pajamos? 🙂

Tai mažas manęs garbinimo altorėlis, ant kurio kukliais pokeliais man visi neša ir aukoja savo nykias santaupas.

Tai mažas manęs garbinimo altorėlis, ant kurio kukliais pokeliais man visi neša ir aukoja savo nykias santaupas.

Taigi, tarkim labai hipotetiškai (nes išties aš niekam nieko neskolinu), pasiskolinate jūs iš manęs 10 eurų, nutariate nueitį į parduotuvę, saldainių nusipirkti. Pasiimate porą dėžučių saldainių po 1 eurą, atsistojate į eilę prie kasos – žiū, ogi pinigų neturit. Ale tokia laimė, kad prie kasos kitas pažįstamas, kuris ima ir paskolina jums dar 5 eurus.

Po viso šito jūs susitinkate mane ir grąžinate man 3 jums likusius eurus, taigi, liekate skoloje man dar 7 eurus. Ir dar tam savo pažįstamam liekate skoloje 5 eurus. Taigi, turite 12 eurų skolos. Ir dvi dėžutes saldainių po 1 eurą. Iš viso gaunasi 14 eurų. O skolinotės iš viso 15 eurų, ar ne?

Taigi, dabar išanalizuokite man čia šitą prisiskolinančių veikėjų logiką, kodėl jie neteisingai skaičiuoja ir kur čia šuva pakastas. Balansų skaičiavimą pritaikykit 🙂

Planinė ekonomika yra fundamentaliai ydinga

Kartais man tenka susidurti su vienu-kitu veikėju, kuris ima svaigti apie tai, kad planinė ekonomika nėra tokia jau bloga ir svarbu tik viską gerai organizuoti, o jei kažkas nesigauna, tai reiškia, kad organizavimas blogas, o ne planinė ekonomika. Tik vat deja, toksai įsivaizdavimas yra fundamentali klaida. Taigi, čia jums apie tą ir rašau*.

Visa sovietinės buities nyki pilkuma šen bei ten tęsiasi iki šiolei. Skurdas, nykuma, liūdesys - apkaišomas pakazūchiniais plakatais ir propagandiniais kliedesiais, tačiau visvien nykus. Už viso to vargetiško egzistavimo slepiasi elementarus dalykas - planinė ekonomika.

Visa sovietinės buities purvina pilkuma šen bei ten tęsiasi iki šiolei. Skurdas, beviltiškumas, liūdesys – apkaišomas pakazūchiniais plakatais ir propagandiniais kliedesiais, tačiau visvien nykus. Už viso to vargetiško egzistavimo slepiasi elementarus dalykas – planinė ekonomika.

Apie kai kurias problemas, kylančias planinėse sistemose, jau esu rašęs berods – dvi tipiškiausios yra labai paprastos:

  • Kur nėra konkurencijos, kyla nežmoniška stagnacija, dėl kurios bet kuri organizacinė sistema pavirsta į visišką pelkę, kuri tiesiog supūna. Stagnacija kyla netgi laisvoje rinkoje – pakanka, kad kokia nors korporacija būtų gana didelė ir sena. O jau valstybėse, kur vietoje šiaip bankroto galima nueiti į tiesiog užsidarymą ir ilgą ilgą vegetavimą, stagnacija pasiekia tokius mastus, kurie yra iš principo nesuvokiami žmonėms, kurie to nėra matę gyvai. Tiesiog tuo neįmanoma patikėti.
  • Kur nėra galimybės apsispręsti dėl savo mainų, o veikia planinė grandinė, kyla neišvengiamas ir totalus deficitas, kuris būna netgi prie nežmoniškos perprodukcijos. Tą vėlgi labai sunku suprasti, kai to nesi matęs ir remiesi sveiku protu – atrodo, kad nu negali taip būti, kad gaminama per daug, o visvien katastrofiškai trūksta. Bet taip jau yra – tiekimas neveikia normaliai, todėl visi viską kaupia sandėliuose tokiomis apimtimis, kad galų gale dėl savo kaupimo patys sukelia savo bankrotą.

Tačiau panašios bėdos tėra smulkmenos. Taip, nors kiekviena jų gali sužlugdyti ištisą valstybę, tai tėra niekai, palyginus su didžiąja bėda: atsiradus totaliniam planavimui, atsiranda produktyvumo minimizavimo dėsnis, kuris yra priešingas laisvarinkiškam maksimizavimui.

Žinote, kaip veikia laisva rinka? Labai paprastai:

  • Kiekvienas stengiasi kuo daugiau uždirbti pinigų, kad galėtų kuo daugiau nusipirkti
  • Kadangi kiekvienas stengiasi kuo daugiau uždirbti, tai stengiasi ir kuo daugiau parduoti, nes iš to gauna daugiau pinigų
  • Kadangi kiekvienas stengiasi kuo daugiau pinigų gauti, tai kiekvienas stengiasi kuo daugiau ir efektyviau pagaminti gerų dalykų
  • Todėl produkcijos apimtys auga, kainos mažėja, prekės modernėja, visi daugiau uždirba ir gali visko daugiau nusipirkti

Čia labai paprastas procesas: visų interesas tas pats – aukštesnis vartojimas (visi nori daug turėti, gerai ir laimingai gyventi visko pertekliuje), iš kurio ir visi uždirba, ir visi perkasi viską. Bet su planine ekonomika yra kaip tik priešingai. Pažiūrėkim.

Continue reading →

Kuo kairumas skiriasi nuo socializmo

Matau, kad vis išlenda iš visokių pakampių rudai raudoni tarakonai, kliedintys apie socializmą. Dažniausiai – visokie pseudožalieji, raudonieji, rudieji ir panašūs, svaigstantys apie tai, kaip valstybė turi viską reguliuoti, visur kištis ir tiktai dar didesnis reguliavimų bei biurokratijos auginimas esąs išsigelbėjimu, nes visa, kas bloga – tai dėl to, kad nereguliuojama.

Kuo socialistinės idėjos skiriasi nuo komunistinių? Išties tiktai tuo, kad nežudo tų, kas netiki komunizmu. O ir tai tik su išlygomis.

Kuo socialistinės idėjos skiriasi nuo komunistinių? Išties tiktai tuo, kad nežudo tų, kas netiki komunizmu. O ir tai tik su išlygomis.

Štai čia gerai įsiklausykite į tą jų idėją: reikia kuo daugiau reguliuoti, kad nebūtų bėdų ir būtų gerai. Ir reguliuoti turi valdžia su visokiomis savo institucijomis. Valstybė turi viską daryti, o ne verslas. Reguliavimas turi būti toksai totalus, kad tai būtų planinė ekonomika. Taip, tai esminis socializmo bruožas. Ne šiaip koksai ekonominis kairumas (nes kairumas gali būti įvairus), o būtent reguliavimo totalumas.

Čia pasižiūrėkim, beje, į porą skirtumų, pagal kuriuos galima atpažinti, kur yra socializmas, kur komunizmas, o kur tiesiog kairė (grynesniu pavidalu – amerikietiško liberalizmo idėjos, japoniška socialinių garantijų sistema ir pan.). Tiesiog pažiūrėkime kiek giliau ir apibrėžkime. Tik paimkim čia bazinį teiginį, o ne išvedžiojimus apie jo realizacijos būdus, nes nuo išvedžiojimų ir prasideda visa maišalynė.

Taigi, ekonominė kairė – tai teiginys, kad visuomenė turi sutartinai pasirūpinti nesaugiomis, skurdžiomis visuomenės grupėmis ir užtikrinti joms galimybes gyenti kaip pilnaverčiams žmonėms. Ar sutinkate su tuo? Jeigu taip, tai judam toliau.

Continue reading →

Kuo mažiau korupcijos, tuo geriau

Ponai ir ponios, aš vat pasižiūriu žiniasklaidą ir kažkodėl nelabai suprantu, kodėl čia kažkokios nervingos reakcijos prasidėjo dėl to, kad Prezidentė reikalauja skaidrių viceministrų ministrams. Kad čia koksai tai kišimasis į ministrų politinius sprendimus ar ten kažką tokio. Tiesą sakant, netgi nelabai suprantu, kas ten per pasipiktinimai, nes čia džiaugtis reikia, o ne piktintis.

Pasižiūrėkit į žemėlapį: visokios skurdžios laukinės šalys, kur baisu ir nuvažiuoti - turi aukščiausią įmanomą korupciją. O vat tos, kur jau visai neturi korupcijos - jos ir saugios, ir turtingos, ir šiaip ten viskas gerai.

Pasižiūrėkit į žemėlapį: visokios skurdžios laukinės šalys, kur baisu ir nuvažiuoti – turi aukščiausią įmanomą korupciją. O vat tos, kur jau visai neturi korupcijos – jos ir saugios, ir turtingos, ir šiaip ten viskas gerai. (Žemėlapis – kopyraitai pas Wikipedijos aktyvistus)

Beje, čia verta pasižiūrėti ir detaliau, kokia pasaulyje korupcija – Transparency International kasmet skelbia korupcijos suvokimo indeksus.

Aš tai paprastai suprantu: kažkas, kas skiriamas į politinio pasitikėjimo pareigas, yra skaidrus, t.y., neprisidirbęs – tai nėra ko čia bijoti ir viskas čia tvarkoje. O jei jau kyla kokios tai kalbos ir pasipiktinimai, tai gal tenai kas nors netvarkoj? Nes čia gi viskas paprasta: arba kokių nors faktų yra, arba jų nėra. Jei jų nėra, tai nėra ir pagrindo bijoti, o jeigu yra, nu tai jau čia reikia kažką gal visgi pagalvot.

Aš gi ne šiaip sau vis kalbu apie tą biurokratinį beprotybės ir stagnacijos liūną, kuris visus taip užveikia. Ta pati beprotybė labai gerai susijusi su korupcionieriais: kur tik korupcinionierių daugėja, ten ima nesveikai augti ir visokių reguliavimų apimtys. Ir tada jau kam nors dirbti pasidaro neįmanoma. Todėl korupcija yra labai labai blogai.

O ir bendrai, šitas reikalas dėl skaidrumo yra labai esminis. Vat dabar pasižiūrėkim į Ukrainą, panagrinėkim truputį ir suprasime, kodėl.

Continue reading →

Krymo turistinis sezonas

Kryme kaip tik jau turėtų būti įsivažiavęs turistinis sezonas. Turėtų, bet nėra. Kad netuščiažodžiaučiau – štai jums bus dvi nuotraukos. Darytos abidvi tą pat savaitės dieną, šeštadienį. Abidvi – 15 valandą dienos. Kaip iš nuotraukų matosi – oras pakankamai panašus. Tačiau geriau įsižiūrėjus, pasimato detalės.

Koktebelio pliažas 2013 metais. Visi slepiasi nuo Saulės po pavėsinėmis ir tentais. O kas nesislepia - tie visokiais vandens dviračiais išplaukę plaukiot.

Koktebelio pliažas 2013 metais. Visi slepiasi nuo Saulės po pavėsinėmis ir tentais. O kas nesislepia – tie visokiais vandens dviračiais išplaukę plaukiot.

Žodžiu, paskaičiuokite, kiek žmonių yra vienoje nuotraukoje ir kiek žmonių kitoje nuotraukoje. Nepatingėkite, nors ir nelabai ryškiai tie žmonės matosi, bet matosi. Bent grubiai įvertinkite. Ir tada matyt jau nereikės aiškinti, kaip Krymo gyventojai prakeikė Vladimirą Putiną. Galit maždaug įsivaizduoti tuos žodžius, kuriais jie tą veikėją vadina.

Tas pats Koktebelio pliažas 2014. Po pavėsine - tuščia. Medžiaginės pavėsinės net nepastatytos, nes jų nereikia. Vandens dviračiais niekas neplaukioja.

Tas pats Koktebelio pliažas 2014. Po pavėsine – tuščia. Medžiaginės pavėsinės net nepastatytos, nes jų nereikia. Vandens dviračiais niekas neplaukioja.

Taip, ponai ir ponios. Gera gyventi prie Rusijos. Ekonomika klesti, visi patenkinti ir taip toliau. Skaičiais imant – kokių 10 kartų skirtumas turistų ir poilsiautojų skaičiuose. Į kitą pusę.