Category Archives: Mokslas ir technika

Straipsniai apie mokslą ir techniką

Truputį pabirų apie kelius ir transportą

Truputis pabirų visokių. Būtų labai smagu ir iš jūsų visokių išgirst.

Kažkada standartinis eismo juostos plotis buvo nustatytas lygus ~2 metrams. Dabar tokie keliai atrodo beveik neįsivaizduojamais, tačiau jų vis dar yra išlikę. Visi keliai, tiesti Lietuvoje po kokių 1970, turi 3 metrų (vadinamąsias pusantrines) ar netgi dar platesnes (iki 4,5m pločio) eismo juostas. Apie tai, kokio pločio yra seni keliai, sako jau elementarus faktas: autobuso plotis yra 2,5 metro, tad tokiame kelyje prasilenkdami, abu autobusai turi gerokai užvažiuoti ant kelkraščio.

Vokiški keliai atrodo stebuklingais dėl jų tiesimo technologijos, sukurtos beveik netyčia – remontuojant po antro pasaulinio karo išdaužytas "betonkes": Hitlerio visur tiesti keliai iš gelžbetoninių plokščių, ant jų nutiesus asfaltą, gaudavosi tiesiog idealiai lygūs ir praktiškai amžini. Lietuvoje yra kokių poros kilometrų atkarpa betonkėje iš Vilniaus į Molėtus – gal prieš kokius 4 metus ant plokščių nutiestas asfaltas, nepaisant nuolat važiuojančių fūrų, dar ir dabar yra toks lygus, tarytum grindys: su juo palyginus, netgi vakar nutiestas įprastas kelias atrodo duobėtas. Važiuoti tokiu keliu po įprasto – truputį nerealu, momentaliai kyla pojūtis, kad mašina sustojo, nes dingsta net menkiausi virpėjimai, naktį – toks jausmas, kad mašina skrenda kosmosu.

Žiemą keliai barstomi dažniausiai įprasta druska (NaCl), tačiau šioji yra daugiau pasityčiojimas, nei priemonė kovai su kelio ledėjimu. Porą kartų brangesnis kalcio chloridas (CaCl2) – kardinaliai efektyvesnis, juntamai tirpdo sniegą iki -20 laipsnių. Svarbiausia priežastis – tirpdamas vandenyje, jis išskiria šilumą. Efektyvesnės už druską bei mažiau teršiančios gamtą – ir amonio bei magnio druskos, taip pat – karbamidas (populiari trąša, vadinamasis šlapalas). O tam kad mažiau keltų koroziją, vietoj druskos rūgšties druskų neretai naudojami acetatai. Yra ir dar geresnių ledo tirpinimo priemonių, tačiau šios vis dar laboratorijose: prieš kokius 30-40 metų iš kai kurių dirvožemio bakterijų buvo išskirti fermentai, tirpdantys ledą, netgi esant -60 ir žemesnėms temperatūroms. Deja, šis malonumas, nors teoriškai sniegą pašalintų visiškai, vis dar pernelyg brangus, kad apie jį verta būtų bent svajoti. Tuo tarpu japonai bando kitus dalykus – apšildomas gatves. Pasirodo, jei oro temperatūra tik nežymiai mažesnė už nulį, pakanka negiliai po gatve nutiesti kanalizacijos vamzdžius: šių skleidžiama šiluma visai gerai nutirpdo ir sniegą, ir ledą. Aišku, geriausiai ledą tirpindavo senesnės kartos aviatoriai, bet jau ne nuo kelių, o nuo pačių lėktuvų: tiesiog per purškiklius laistydavo ant lėktuvų sparnų spiritą. Deja, tai jau net teoriškai nepritaikoma keliams.

Vienas iš įdomiausių išradimų kelio dangoms – tai maltos padangos. Maišomi su asfaltu, tokie milteliai ne tik leidžia atsikratyti neekologiškomis padangomis, bet ir gerokai sumažina keliu važiuojančių mašinų triukšmą: guma vaikia kaip puiki garso izoliacija. Negana to, kelio danga gaunasi truputį elastinga, tad nuo jos lengvai nutrupa plikšalos ledas. Nežinau, ar kas nors panašius dalykus daro Lietuvoje.

Ekologiškos mašinos nei velnio ne ekologiškos. Kažkokie ekologai paskaičiavo, kad hibridinė mašina per savo eksploatacijos laiką gamtą užteršia labiau už įprastą. Skirtumas tik tas, kad didesnė dalis teršalų pagaminama gamyklose. O ir šiaip, gaminant bet kurią mašiną, kiekvienam mašinos kainos doleriui suminis išmetamų teršalų kiekis panašus, kaip ir sudeginant naftos už tą patį dolerį. Tad jei už 40 tūkstančių litų nusipirksite naują mašiną, kuri ės litru mažiau ir kasdien važinėsit po 100 kilometrų, tai nauda gamtai pasijus tik po kokių 10 tūkstančių dienų, kitaip tariant – maždaug po 27 metų. O praktikoje, kadangi važinėjami atstumai bent kelis kartus mažesni – tur būt po kokio šimtmečio. Tad paskaičiavus, paaiškėja, kad netgi dvigubai daugiau benzino ryjantis 30 metų senumo trantas yra ekologiškesnis, nei nauja pseudoekologiška mašina.

Tas pat pasakytina ir apie taupumą. Gal ne tiek žiauriai, kaip su ekologija, tačiau taupant irgi veikia tie patys dėsniai. Turėti poros dešimtmečių senumo mašiną yra žymiai taupiau, net jei ji ėda gerokai daugiau degalų: naujos mašinos kainos niekaip neįstengia padengti mažesnis degalų eikvojimas. Net jei tai kokia nors hibridinė mašina. Dar įdomesnis dalykas: hibridinėse mašinose kas kelis metus tenka keisti baterijas, o jų pakeitimas kainuoja tiek, kad visiškai panaikina kuro taupymo privalumus.

Vilniaus gatvėse neseniai pasirodė savivaldybiniai plakatai su užrašais, esą "iš mašinos išmetama tiek šiukšlių, kiek ir CO2". Šie plakatai – visiškas, o ir klaikiai nemokšiškas melas. CO2 iš mašinos išmetama pagal svorį maždaug tris kartus daugiau, nei sueikvojama degalų (tikslesnę oksiduotą masę galit pasiskaičiuoti pagal formulę sotiesiems angliavandeniliams: CnHn*2H2 + xO2, kur H=1, C=12, O=16). Užduokim sau klausimą: "ar kelionėje iš Vilniaus į Klaipėdą išmetam iš mašinos 90 kilogramų šiukšlių?" Taigi, pseudoekologija – ne tik verslo įmonių, bet ir valdininkų mėgstamas dalykas.

Didžiausius pasaulyje autobusus Antrojo pasaulinio karo metais gamino JAV. Tai, iš esmės, buvo milžiniškos fūros su trijų aukštų kėbulais, pritaikytais kareiviams vežti. Į vieną tokį autobusą susodinama būdavo apie pusę tūkstančio karių, kitaip tariant, dešimteriopai daugiau, nei į kokį nors normalų tarpmiestinį autobusą. Tokios milžiniškos keleivinės fūros nelabai galėdavo važinėti netgi amerikietiškais keliais, tad savaime aišku, nepaplito.

Galų gale, truputis viešojo transporto skaičiavimo, kurio aš nesuprantu. Jei autobuso talonėlis kainuoja 2,5 lito, t.y., į darbą ir atgal bent 5 litai, tai gaunasi, kad nusipirkti už kelis tūkstančius vis dar neblogą mašiną ir su ja į darbą važinėtis – dažnai juntamai pigiau. Ir tai dar turint omeny, kad valstybinės viešojo transporto įmonės yra neblogai finansuojamos. Matau požymį, kad iki trijų ketvirtadalių lėšų iš šių įmonių gali būti pavagiamos arba tiesiog išmetamos į balą.

Kauno autobusų gamykla

Kauno autobusų gamykla buvo įkurta dar Tarpukariu, tačiau tais laikais jos gamybos apimtys nebuvo didelės. Tuometinė gamykla gamino autobusus daugiausiai vokiškų ir amerikietiškų važiuoklių pagrindu. Po II pasaulinio karo gamykla buvo pervadinta į Kauno autoremonto dirbtuves, greitai pratęsusias tą pačią veiklą. Nors ir pavadintos automobilių remonto dirbtuvėmis, šios iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ne tik remontavo, bet ir gamino autobusus, tiesa, maždaug nuo 1960 metų – vis mažesniais kiekiais.

 

KAG-3 autobusas Klaipėdoje

Nuotraukoje - KAG-3 autobusas Klaipėdoje

Pirmieji pokario autobusai buvo daromi vokiškų važiuoklių pagrindu – taip gamykla perdarydavo trofėjinius sunkvežimius. Tačiau gamybos kiekiai buvo labai menki, tad greitai pradėti gaminti visai įprastų rusiškų L-1 klonai – šie jau buvo daromi rusiškų ZIS-150 sunkvežimių bazėje, tiesa, supaprastinti, lyginant su originaliais L-1, gamintais Leningrade. Šeštojo dešimtmečio pradžioje jau imtas gaminti nuosavos konstrukcijos autobusas KAG-1, sukurtas GAZ-51 sunkvežimio pagrindu.

Šeštame dešimtmetyje inžinierius V. Paulavičius sukūrė ir patį masiškiausią autobuso modelį – KAG-3. Šis buvo gaminamas kelis dešimtmečius. Autobusas buvo labai savotiškas – turėjo medinį karkasą. Šio savikaina, kaip ir įprasta mediniams automobilių karkasams, buvo gerokai didesnė, nei metalinių, o mechaninis atsparumas – žymiai menkesnis. Tad ganėtinai greitai pasimatė ir problemos: avarijos atveju autobusas sukiūždavo, kartais – ir užsidegdavo. Keliose iš skaudžiausių avarijų KAG autobusuose sudegė dešimtys žmonių, tad kaip maršrutiniai autobusai, šie greitai buvo išstumti modernesnių, metalinių – daugiausiai rusiškų PAZ.

Nors ir užsidegantis, medinis karkasas turėjo vieną privalumą: daug didesnį atsparumą smūginėms apkrovoms ir dideliems išklaipymams, todėl šiuos autobusus itin pamėgo Kaukazo respublikose: kalnų keliuose lietuviški autobusai buvo žymiai pranašesni, kai metalinį karkasą turintys neretai sulūždavo jau per kelis pirmus eksploatacijos mėnesius.

Problemas dėl medinio karkaso buvo bandoma spręsti: jau 1959 metais buvo sukurtas KAG-4, kuris buvo demonstruojamas visokiose parodose, tačiau taip ir nepradėtas gaminti serijiniu būdu. Kažkas valdžioje nutarė, kad Lietuvai to nereikia – pakaks įvežtinių PAZ, turinčių panašias charakteristikas. Tačiau medinius karkasus turinčių KAG-3 gamyba nesustojo – jų ir toliau reikdavo Kaukaze, o vėliau paaiškėjo, kad prireikia ir specifinių mašinų, pavyzdžiui, skirtų kelininkams. Tad nedideliais kiekiais autobusai buvo gaminami maždaug iki 1990.

Per keliasdešimt darbo metų Kauno autoremonto dirbtuvės pagamino daugiau, kaip 12 tūkstančių autobusų, kai kurie iš jų gatvėmis važinėja iki šiol.

Dar žr. – http://www.autogallery.org.ru/i/ykag.htm

Dubajus švenčia savo antkapio atidarymą

Aukščiausias pasaulio dangoraižis DubajujeDubajus – pinigais aptekusių arabų stebuklas – jau senokai garsėja tuščioje vietoje pastatytu miestu ir krūvomis dirbtinių salų. Išsikalinėjimas iš tokio pinigų pertekliaus, kokio nepatyrė dar jokia kita pasaulio šalis. Išskyrus gal tik Nauru salą – šalį, kuri prieš tris dešimtmečius pasiekė pasaulio rekordus pagal pajamas gyventojui – ši valstybėlė kasė ir eksportavo fosfatus, iš kurių buvo sudaryta praktiškai visa sala. Pastaroji pergyveno kokį dešimtmetį, per kurį statėsi milžiniškus viešbučius, pirko įmones visame pasaulyje, supirkinėjo geriausių kompanijų akcijas, gana sėkmingai bandė netgi tapti vienu iš svarbiausių Ramiojo vandenyno turizmo centrų. Žinoma, buvo ir didžiulės investicijos į mokslą (berods, net kažkokį universitetą buvo įkūrę), bankininkystė, nepaprastai maži mokesčiai, puikios galimybės ofšorams kurti. Bet, pasibaigus fosfatams, jau po dešimtmečio Nauru baigė visišku ekonominiu kolapsu. Dabar ši valstybėlė gyvena iš tokių absurdų, kaip Abchazijos pripažinimas mainais už kelis milijonus dolerių iš Rusijos.

Puikiai žinoma: vien iš kasyklų negali išaugti jokia šalis, nepriklausomai nuo to, kas kasama – ar nafta, ar fosfatai, ar dar kažkas. Šalis arba įgauna pilnavertę ekonomiką, arba, jei tokios neįgauna, pinigus išleidžia ir kolapsuoja. Ir vėlgi, praktika rodo, kad ant tuščios vietos kalnakasybos pinigai ekonomikos paprastai sukurti negali: šiai reikalinga ne tik sudėtinga infrastruktūra, bet ir žinios, išsilavinimas, mokslas. Ir svarbiausia – vidinė rinka, kuri irgi turi egzistuoti. Nauriečių ar arabų svaigališkos idėjos sukurti turizmo centrą tuščioje vietoje – neturi jokių perspektyvų: kol į juos investuojami milžiniški pinigai, tol turistų srautas eina, bet tas srautas nepadengia investicijų. Ir juolab absurdiškai atrodo kaimietiška (kai ką iš Vilniaus vadų primenanti) mintis: „pristatysime dangoraižių, pasidarysim panašūs į Ameriką, ot plūstelės turistų spiečiai!“

Dubajuje jau prasidėję bankrotai, o galimybių išsigelbėti skolininkai jau negauna: milžiniškas naftos kainų burbulas išpūtė dar keleriopai didesnį finansų burbulą, katras jau subliuško. Tačiau kol kas dar pakako pinigų užbaigti prieš 6 metus pradėtam statyti absurdo obeliskui – niekam nereikalingam dangoraižiui, kuris tapo aukščiausiu pasaulio pastatu – net 820 metrų. Nei neabejoju, kad po poros-trejeto dešimtmečių, išsibaigus naftai, šis pastatas taps puikiu antkapiniu paminklu arabiškiems ekonomikos šedevrams.

Tikras šaltis

Pietų Ašigalyje žemiausia užfiksuota temperatūra buvo -82 laipsniai pagal Celsijų. Šis rekordas užfiksuotas 1982 metais amerikiečių poliarininkų. Pats šalčiausias šaltis užfiksuotas kiek toliau nuo Pietų Ašigalio – rusų poliarinėje stotyje "Vostok", 1983 ten buvo -89 laipsniai pagal Celsijų.

Anglies dvideginio sublimacijos temperatūra yra -78 laipsniai pagal Celsijų. Įsivaizduojate tokį šaltį, kai krentantis sniegas būna iš sauso ledo? Aš nei negalėjau pagalvoti, kad Žemėje taip būna. Pasirodo, kartais būna.

Esant žemesnėms, kaip -40 laipsnių temperatūroms, oras atšala tiek, kad drėgmės jame nelieka visiškai. Lūpos ir oda perdžiūsta ir ima skilinėti jau po kelių valandų buvimo tokiame šaltyje. Bet tokios temperatūros kartais būna ir Lietuvoje.

Ar prisimenate tas istorijas apie prišalusį liežuvį? Mano A+A močiutė pasakojo, kaip jos brolis kartą jai, dar visai mažiukei, pasisiūlė išmokyt kalbėti lenkiškai – palaižyt durų rankeną per šalčius. Liežuvio oda nusilupo su mėsom. Kelias savaites mergaitė išties šnekėjo, kaip lenkė.

O aš tik atsimenu, kaip esant -40, bet kokį metalinį daiktą liečiant, išsyk prie jo prilimpa pirštai – netgi visiškai sausi. Ir kaip braška medinis namas, tvoros, medžiai.

Aralo jūra – jūra, kurios jau nėra

Mokykloje kaldavom visas SSRS jūras atmintinai, dar kokioj 4 klasėj reikėdavo žinot ir reikalaudavo, kad berte išbertume. Taigi, vienos iš tų jūrų, pasirodo, jau nėra – Aralo jūra išnyko, teliko keli sūrūs ežerėliai, teužimantys kokį dešimtadalį kažkada buvusio ploto. Ištisa jūra išnyko tiesiog dėl žmonių veiklos.

Aukščiau esančioje nuotraukoje – Muinakas, uostas, nuo kurio jūra dabar nutolusi per 150 kilometrų – taip sparčiai ji pabėgo vos per kelis dešimtmečius. Kai buvo įjungta viena iš pagrindinių drėkinimo linijų Uzbekistane, per vieną naktį jūra nuo miesto nutolo 200 metrų. Apie 1960 metus Muinake gyveno maždaug 100 tūkstančių žmonių, vien šiame viename Aralo uoste buvo sugaunama 1/20 visos SSRS žuvies ir pagaminamas trečdalis visų SSRS žuvies konservų. 2009 metais Muinake teliko apie 10 tūkstančių žmonių. Miręs miestas, stovintis naujos dykumos – Aralkumo pakraštyje.

Jūra, esanti tarp Kazachijos ir Uzbekijos, ėmė sekti dar 1940, o apie 1960 Aralas ėmė trauktis taip greitai, kad daugelis smulkių žvejybos uostų atsidūrė per kilometrus nuo kranto. Priežastis buvo elementari – sovietiniai nomenklatūrininkai dar apie 1930 sugalvojo šiose respublikose įvesti totalinį drėkinimą vandeniu iš dviejų pagrindinių Aralo intakų – Syrdarjos ir Amudarjos. Aišku, buvusios stepės ir dykumos tapo medvilnės plantacijomis, bet vanduo, ligi tol tekėjęs į nepaprastai žuvingą jūrą, buvo tiesiog sunaudotas. Ir Aralas ėmė fantastiškais tempais trauktis. Vien sovietmečiu, tarp 1960 ir 1990 metų, jūros plotas sumažėjo du kartus. Tais laikais kalbėdavo, kad Aralas senka natūraliai, esą pati ta jūra – kažkoks gamtos nesusipratimas, mąžtantis jau tūkstančius metų. Neužsimindavo tik apie vieną dalyką: apie tai, kad jūra nei negalvojo mažėti iki tol, kol nebuvo naudojamas Aralo intakų vanduo. Tarp kitko, nuostabi sovietinės propagandos galybė – nuslėpti ištisą dingstančią jūrą…

Norėdami išspręsti problemas, jau apie 1950 metus tokie patys sovietiniai nomenklatūrininkai ėmė svaigti apie kitą projektą – Sibiro upių persukimą, nukreipiant jų vagas į Centrinę Aziją – tą patį senkantį Aralą. Pradžioj šie projektai buvo sutikti gan skeptiškai, bet jau apie 1970 pradėti darbai – kanalų bei užtvankų statyba Sibire, numatyta apie 200 branduolinių sprogdinimų, skirtų milžiniškam projektui įgyvendinti. Visa laimė, kad atominėmis bombomis išsprogdinti tespėjo tris, lig šiolei radioaktyvumą skleidžiančias duobes, o paskui šios idėjos atsisakė…

Apie tai, kad Aralas senka, atviriau buvo pradėta kalbėti, įsivažiavus Perestroikai. Į sovietmečio pabaigą ekologai apie tai skambino visais varpais, teigdami, kad jūra gali pavirsti į kelis smulkius ežerus jau per artimiausią pusę šimtmečio. Tačiau jų kalbas ignoruojant ir netgi neigiant valdžios atstovams, prognozuojami jūros sekimo tempai daugumai atrodė neįtikėtinai. Kaip paaiškėjo vėliau, ekologai buvo netgi pernelyg optimistiški: per paskutinius du dešimtmečius jūra išvis išnyko – jau 1987 metais (dar sovietmečiu!) jūra skilo į du ežerus. Šie greitai buvo sujungti laivybos kanalu, tačiau jau 1989 jūra nuseko tiek, kad išdžiūvo ir kanalas – vietoje vieno Aralo atsirado du: šiaurinis ir pietinis. Tačiau Aralas sparčiai seko ir toliau, tad greitai ir šios dvi jūros ėmė skilti į smulkesnius ežerus. O 2009 išdžiūvo ir vidurinė Aralo dalis – teliko keli sūrūs ežerai palei buvusią Šiaurės Vakarų pakrantę…

2001 metais su likusia sausuma susijungė ir slapčiausia Sovietų Sąjungos sala – Vozroženijė. Šioje saloje buvo bandomi cheminiai ir bakteriniai ginklai, pradedant įvairiais toksinais ir baigiant Sibiro opos, tuliaremijos, maro bei kitų ligų sukėlėjais. Bandymai buvo atliekami atvirose teritorijose, mėtant kovines bombas vietose, kur buvo laikomi arkliai, beždžionės, avys bei kiti gyvuliai. Į buvusios salos teritoriją žmonėms draudžiama pakliūti iki šiol, tačiau niekas nežino, kada galėjusius išlikti užkratus žmonėms gali atgabenti kokie nors graužikai. Karinės bakterijos buvo specialiai kuriamos taip, kad būtų kuo mirtinesnės, užkrečiamesnės ir atsparesnės visiems įmanomiems vaistams.

Aukščiau esančioje kosminėje nuotraukoje – Aralas 2009: išlikę vandens plotai matomi, kaip tamsiai žalios dėmės. Plonyte juoda linija apvestas jūros plotas 1960 – tada, kai ji dar tik pradėjo sparčiai trauktis. Viduryje matoma baltesnis plotas rodo, kur iki 2009 buvo Pietų Aralo likučiai – šis pradingo dingo šiemet. Per artimiausius kelis metus gali išnykti ir dauguma dabar dar likusio vandens.

Šiuo metu beveik visas Aralas tapo druskos dykromis – audros metu pakeltos druskos, pesticidų ir taršalų dulkės nunešamos nuo buvusių jūros pakrančių daugiau, kaip 500 kilometrų, tad dabar jau miršta ne tik buvusi jūra, bet ir viskas, kas tik buvo aplink ją. Palei buvusį Aralą dar tebegyvenančios šeimos serga plaučių ligomis, sukeltomis gausybės teršalų. Išlikę Šiaurės Aralo vandenys tapo veik 10 kartų sūresniais, tad dauguma žuvų rūšių tiesiog išmirė. Bendras jūros plotas, lyginant su 1950 metais, šiuo metu apie dešimt kartų mažesnis, o išlikusio vandens tūris tesudaro kelis procentus to, kas buvo kažkada…