Tag Archives: Uzbekija

Sovietmetis: sovietžmogis – prisitaikėlio ir vagies mentalitetas

Kai vieni ar kiti kalba apie sovietžmogius ar sovietinį mentalitetą, paprastai turi omeny kažką tokio ganėtinai neapibrėžto, kažką tokio, ad sunku pasakyti, kur gi ta riba, pvz., tarp sovietžmogio ir naujojo kogitofobo kurį vienas pažįstamas apibrėžė, kaip mankurtinį eurodebilą. Tačiau skirtumas yra. Ir netgi pakankamai kardinalus. Skirtumas yra požiūryje į vogimą.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Aralo jūra – jūra, kurios jau nėra

Mokykloje kaldavom visas SSRS jūras atmintinai, dar kokioj 4 klasėj reikėdavo žinot ir reikalaudavo, kad berte išbertume. Taigi, vienos iš tų jūrų, pasirodo, jau nėra – Aralo jūra išnyko, teliko keli sūrūs ežerėliai, teužimantys kokį dešimtadalį kažkada buvusio ploto. Ištisa jūra išnyko tiesiog dėl žmonių veiklos.

Aukščiau esančioje nuotraukoje – Muinakas, uostas, nuo kurio jūra dabar nutolusi per 150 kilometrų – taip sparčiai ji pabėgo vos per kelis dešimtmečius. Kai buvo įjungta viena iš pagrindinių drėkinimo linijų Uzbekistane, per vieną naktį jūra nuo miesto nutolo 200 metrų. Apie 1960 metus Muinake gyveno maždaug 100 tūkstančių žmonių, vien šiame viename Aralo uoste buvo sugaunama 1/20 visos SSRS žuvies ir pagaminamas trečdalis visų SSRS žuvies konservų. 2009 metais Muinake teliko apie 10 tūkstančių žmonių. Miręs miestas, stovintis naujos dykumos – Aralkumo pakraštyje.

Jūra, esanti tarp Kazachijos ir Uzbekijos, ėmė sekti dar 1940, o apie 1960 Aralas ėmė trauktis taip greitai, kad daugelis smulkių žvejybos uostų atsidūrė per kilometrus nuo kranto. Priežastis buvo elementari – sovietiniai nomenklatūrininkai dar apie 1930 sugalvojo šiose respublikose įvesti totalinį drėkinimą vandeniu iš dviejų pagrindinių Aralo intakų – Syrdarjos ir Amudarjos. Aišku, buvusios stepės ir dykumos tapo medvilnės plantacijomis, bet vanduo, ligi tol tekėjęs į nepaprastai žuvingą jūrą, buvo tiesiog sunaudotas. Ir Aralas ėmė fantastiškais tempais trauktis. Vien sovietmečiu, tarp 1960 ir 1990 metų, jūros plotas sumažėjo du kartus. Tais laikais kalbėdavo, kad Aralas senka natūraliai, esą pati ta jūra – kažkoks gamtos nesusipratimas, mąžtantis jau tūkstančius metų. Neužsimindavo tik apie vieną dalyką: apie tai, kad jūra nei negalvojo mažėti iki tol, kol nebuvo naudojamas Aralo intakų vanduo. Tarp kitko, nuostabi sovietinės propagandos galybė – nuslėpti ištisą dingstančią jūrą…

Norėdami išspręsti problemas, jau apie 1950 metus tokie patys sovietiniai nomenklatūrininkai ėmė svaigti apie kitą projektą – Sibiro upių persukimą, nukreipiant jų vagas į Centrinę Aziją – tą patį senkantį Aralą. Pradžioj šie projektai buvo sutikti gan skeptiškai, bet jau apie 1970 pradėti darbai – kanalų bei užtvankų statyba Sibire, numatyta apie 200 branduolinių sprogdinimų, skirtų milžiniškam projektui įgyvendinti. Visa laimė, kad atominėmis bombomis išsprogdinti tespėjo tris, lig šiolei radioaktyvumą skleidžiančias duobes, o paskui šios idėjos atsisakė…

Apie tai, kad Aralas senka, atviriau buvo pradėta kalbėti, įsivažiavus Perestroikai. Į sovietmečio pabaigą ekologai apie tai skambino visais varpais, teigdami, kad jūra gali pavirsti į kelis smulkius ežerus jau per artimiausią pusę šimtmečio. Tačiau jų kalbas ignoruojant ir netgi neigiant valdžios atstovams, prognozuojami jūros sekimo tempai daugumai atrodė neįtikėtinai. Kaip paaiškėjo vėliau, ekologai buvo netgi pernelyg optimistiški: per paskutinius du dešimtmečius jūra išvis išnyko – jau 1987 metais (dar sovietmečiu!) jūra skilo į du ežerus. Šie greitai buvo sujungti laivybos kanalu, tačiau jau 1989 jūra nuseko tiek, kad išdžiūvo ir kanalas – vietoje vieno Aralo atsirado du: šiaurinis ir pietinis. Tačiau Aralas sparčiai seko ir toliau, tad greitai ir šios dvi jūros ėmė skilti į smulkesnius ežerus. O 2009 išdžiūvo ir vidurinė Aralo dalis – teliko keli sūrūs ežerai palei buvusią Šiaurės Vakarų pakrantę…

2001 metais su likusia sausuma susijungė ir slapčiausia Sovietų Sąjungos sala – Vozroženijė. Šioje saloje buvo bandomi cheminiai ir bakteriniai ginklai, pradedant įvairiais toksinais ir baigiant Sibiro opos, tuliaremijos, maro bei kitų ligų sukėlėjais. Bandymai buvo atliekami atvirose teritorijose, mėtant kovines bombas vietose, kur buvo laikomi arkliai, beždžionės, avys bei kiti gyvuliai. Į buvusios salos teritoriją žmonėms draudžiama pakliūti iki šiol, tačiau niekas nežino, kada galėjusius išlikti užkratus žmonėms gali atgabenti kokie nors graužikai. Karinės bakterijos buvo specialiai kuriamos taip, kad būtų kuo mirtinesnės, užkrečiamesnės ir atsparesnės visiems įmanomiems vaistams.

Aukščiau esančioje kosminėje nuotraukoje – Aralas 2009: išlikę vandens plotai matomi, kaip tamsiai žalios dėmės. Plonyte juoda linija apvestas jūros plotas 1960 – tada, kai ji dar tik pradėjo sparčiai trauktis. Viduryje matoma baltesnis plotas rodo, kur iki 2009 buvo Pietų Aralo likučiai – šis pradingo dingo šiemet. Per artimiausius kelis metus gali išnykti ir dauguma dabar dar likusio vandens.

Šiuo metu beveik visas Aralas tapo druskos dykromis – audros metu pakeltos druskos, pesticidų ir taršalų dulkės nunešamos nuo buvusių jūros pakrančių daugiau, kaip 500 kilometrų, tad dabar jau miršta ne tik buvusi jūra, bet ir viskas, kas tik buvo aplink ją. Palei buvusį Aralą dar tebegyvenančios šeimos serga plaučių ligomis, sukeltomis gausybės teršalų. Išlikę Šiaurės Aralo vandenys tapo veik 10 kartų sūresniais, tad dauguma žuvų rūšių tiesiog išmirė. Bendras jūros plotas, lyginant su 1950 metais, šiuo metu apie dešimt kartų mažesnis, o išlikusio vandens tūris tesudaro kelis procentus to, kas buvo kažkada…

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter