Category Archives: Politika

O kaip gi be politikos?

Prezidentų rinkimai – V turas

Balsuok greičiau!

Balsuok greičiau!

Ponai ir ponios, mane užkniso laukt, pakol anas turas surinks tiek balsų, kiek anksčiau – atrodo, kad daugelis principingai nusprendžia geriau išvis nebalsuoti, negu balsuoti už tą, už ką nenori. Šitas reiškinys – visiškai toksai pat, kaip ir įprastuose rinkimuose, kur jei nėra nei vieno priimtino kandidato, o visi blogi, tai daugelis irgi neina balsuoti už nieką.

Ta iškilminga manęs užknisimo proga stabdau aną IV rinkimų turą su maždaug pusantro tūkstančio balsų, o ne dviem tūkstančiais. O šitą darysime su kokiu tūkstančiu. Nes taip ar kitaip žiūrėsim, rezultatai prie tokio kiekio nelabai ir tesikeičia – faktiškai, nors ir labai ilgai kabėjo paskutinis balsavimų etapas (kai kurie netgi skundėsi tuo), ale balsų pasiskirstymas nuo papildomo pusės tūkstančio pabalsavimų liko praktiškai nepakitęs.

Žodžiu, pirma imam ir pabalsuojam už tuos vos kelis kandidatus, kurie liko iš milžiniško pirminio sąrašo, o tada žiūrim ankstesnių balsavimų rezultatus.

This poll is closed! Poll activity:
start_date 03-11-2013 01:04:52
end_date 02-02-2014 14:01:08
Poll Results:
Kas labiausiai vertas į prezidentus?

Taigi, jei pabalsavote – paplatinkite šitą dalyką kitiems, o tada jau labai greitai pažiūrėkime ankstesnio turo rezultatus ir pokyčius. Šįsyk žiūrėti gal ir nereiks tiek daug kaip anksčiau – pokyčiai nėra labai radikalūs, o tendencijos iš esmės išlikę tos pačios – iš esmės prognozuotinos ir natūralios.

Continue reading →

Merga su dujokauke

Ko pasigestų nostalgiją sovietmečiui jaučiantys durniai

Be ko gyventų tie durniai, kurie jaučia nostalgiją sovietmečiui? Visų pirma – be tualetinio popieriaus. Tasai SSRS buvo deficitas, kurio gauti galėdavo ne kiekvienas, o ir kas gauti galėdavo – tai irgi neretai su papildomu vargu – pvz., rinkdamas didžiules krūvas makulatūros, už kurią būdavo galima gauti talonų, pagal kuriuos kaip kada būdavo galima nusipirkti.

Jauniems žmonėms visiškai nesuprantamas posakis „suglamžyti laikraštį“ yra būtent apie tai – tekdavo šluostytis laikraščiu, kuris, kaip žinia, ir kietas, ir nelabai gerai šluostantis. Kad šluostytų bent kiek geriau ir subinės nedraskytų, reikdavo gerai paglamžyti. Kai laikraščio nepasitaikydavo, tekdavo šluostytis knygomis. Tiskliau – lapais iš knygų. Kai kur nors atrasite seną knygą, iš kurios dalis lapų išplėšta – žinokite, kodėl. Beje, kokių nors normalių knygų nusipirkti irgi gaudavosi tik pagal talonus, kurie gaunami būdavo panašiai, kaip ir talonai tualetiniam popieriui.

Sovietinis tualetinis popierius

Sovietinis tualetinis popierius buvo plonas, vienasluoksnis ir negana to, stebėtinai šiurkštus – tiesiog braižantis subinę. Šiais laikais panašaus jau nerasite netgi tyčia ieškodami, nes netgi prasčiausias popierius daug minkštesnis.

Iš to pat periodo atėjo ir toksai pusiau anekdotas, bet iš realybės: kaip nusišluostyti vinimi? Ogi paprastai: šluostytis pirštu, o jau pirštą – nubraukti į vinį. O kiek po nagu užsiliks – tiek vinies smaigaliu iš panagės išbraukti.

Realybė buvo tokia, kad išties kartais žmonėms taip ir tekdavo šluostytis. Laikraščio kartais pritrūkdavo – ar kur nors kolchoze, kai į darbus išveždavo, ar armijoje, ar dar kur. Todėl kai kada rūpestingi ūkvedžiai ir įkaldavo vinis į tualetų pertvaras, dėl viso pikto: juk ir pačiam kada gali prireikti. Taip tualetuose ir kyšodavo šūdinos vinys. O kur vinių nebūdavo, neretai būdavo galima pamatyti šūdais ištepliotas sienas. O ką daryt, kai popieriaus nėra?

Kadaise toksai Andre Gide, komunistuojantis rašytojas, atvyko į SSRS, norėdamas pamatyti, kaip gyvena sovietiniai žmonės. Tai buvo dar 1935 metais. O jau 1936 anas išleido knygą, po kurios buvo paskelbtas didžiausiu komunistų priešu. Vienas iš įdomumų, kuriuos Andre Gide aprašė, buvo tai, kad netgi užsieniečių viešbučiuose nebuvo tualetinio popieriaus.

Po to, kai Andre Gide parašė tą savo knygą, tualetinį popierių SSRS ėmė importuoti, tačiau tiktai užsieniečiams skirtuose viešbučiuose jis ir tebūdavo. Ir tai tęsėsi iki pat 1969 metų, kai buvo pradėtas gaminti jau Sovietų Sąjungoje. Bet iki pat sovietmečio pabaigos tualetinis popierius taip ir liko prabanga, deficitu ir gero buržujiškai-kapitalistinio gyvenimo simboliu.

Būdavo ir linksmesnių atvejų: sovietmečio pabaigoje kažkoksai tarybinių dešrelių gamyklos direktorius viešai per televiziją aiškino, kad netiesa, jog į pieniškas dešreles ir daktarišką dešrą dedamas tualetinis popierius – suprantate, šis gi deficitinis, jo gauti neįmanoma, todėl taip negali būti. Paskui sklandė juokai, kad tarybinėse dešrelėse tualetinis popierius būdavo panaudojamas antrą kartą. Atsiminus tų tarybinių sasyskų skonį, galima įtarti, kad tokiose kalbose buvo bent truputis tiesos.

Bet ne tik tualetinis popierius buvo nepasiekiamu daiktu. Daugelio kitų dalykų taip pat būtų pritrūkę. Tai apie šitai ir pakalbėkim – ne apie kokius nors deficitinius džinsus ar japoniškus magnetofonus, kurie jau visai buvo svajonė, o tiesiog apie kasdienius, buitinius dalykus.

Continue reading →

Degradacija prasideda sovietinėje mokykloje

Kartais pasitaiko išgirsti vieną ar kitą istoriją apie valdiškas mokyklas. Ir kažkodėl tos istorijos būna kažkokios kraupios savo stagnaciniu bukumu ir nykiai nomenklatūrine logika. Kažkokia Kafkos dvasia tiesiog. Tie pasakojimai verčia mane uždavinėti klausimus: kaip organizuojami procesai ir kokiais principais remiamasi, kad tokios istorijos atsitinka? Kur giluminės priežastys, dėl kurių tie pasakojimai atsiranda? Kas per diskursas šitas istorijas sukuria?

Šitas KPŠ - tai dar ne šiaip sau. Atkreipkite dėmesį į furažkę pas uniformuotą degradą - tai ne koks nors lakūnas, o NKVD/KGB darbuotojas. Vat čia jums ir yra išgrynintos Antono Makarenkos idėjos vaizdžiai.

Šitas KPŠ – tai ne šiaip sau kokia sovietinė nesąmonė. Atkreipkite dėmesį į furažkę pas uniformuotą degradą – tai ne koks nors lakūnas, o NKVD/KGB darbuotojas. Vat čia jums ir yra išgrynintos Antono Makarenkos idėjos vaizdžiai: auginti degradus-robotukus, kurie neturi asmenybių, o yra tiktai sistemos sraigteliai.

Štai pavyzdžiui, tokia istorija – pakankamai šviežia: į vieną mokyklą atvažiuoja Prezidentė, mokiniai eina susitikti, o vienos klasės mokytoja sugalvoja, kad viena mergaitė atrodo netinkamai, mat esą kažkokios baltos apykaklės neturi. Suprantate, negalima vaikui pamatyti Prezidentės, nes apykaklė netinkamos spalvos. Ir neduokdie, jei Prezidentė ar dar kažkas tą kitokios spalvos apykaklę pamatys. Mergaitė buvo patraukta, kai likę mokiniai susitiko su Prezidente.

Čia kaip ir nėra ką komentuoti, nes akivaizdu, kad mokytoja, užsiimanti sovietūchine pakazūcha, kur vaizduoja vieną, o daro kitą – tai tiesiog toksai nenormalus sraigtelis su iškreiptu mąstymu. Jai matyt visiškai nerūpi, ką galvoja ir kaip jaučiasi vaikas, iš kurio gavosi šitaip pasityčiota. Tačiau kur problema, t.y., tokio mokytojos elgesio priežastys?

Taigi paprastai žiūrėkim: jei mokytoja išties galvotų apie mokinius, o ne apie pakazūchą, tai tokių absurdų nebūtų. Vadinasi – mokytojos smegeninė persikreipusi taip, kad ji galvoja apie pakazūchą, o ne apie mokinius. Ir mokyklos vadovybė, kuri tokius dalykus leidžia – irgi panašūs, nes galvoja ne apie mokinius, o apie pakazūchą. Jei bent vieni iš jų galvotų apie realius tikslus – mokyti mokinius ir juos auginti, tai jie apie pakazūchą ne tik negalvotų, bet ir stengtųsi ją užkirsti.

Čia iškart pastebėkim visą esmę: pakazūcha – tai grynai sovietinis reiškinys, kai bandoma visiems parodyti, kad viskas gražu, o problemos grubiausiais būdais slepiamos, o ne sprendžiamos. Problemos slepiamos todėl, kad norint jas spręsti, reikia atvirumo, o atvirumas – tai reiškia, kad gali pasirodyti blogiau, nei norėtum. Bet kai problemos nesprendžiamos, jos tiktai auga, o štai tada ir atsiranda pakazūcha, kartais pereinanti net į visokias falsifikacijas.

Kitos istorijos, kurias laikas nuo laiko išgirstu – irgi panašios. Panagrinėkime dar kelis skirtingus variantus – ir atrasime, kad visur smegenų trūkumas, negalvojimas apie mokinius ir sovietinis paveldas.

Continue reading →

Neužmirškim tų, kurių dėka esame laisvi

Kažkaip nemėgstu aš daug rašyti apie Sausio 13. Nors esu parašęs kažkada truputį apie tas dienas. Kita vertus, dabar vis labiau suprantu, kad daugeliui, kas neatsimena anų laikų, sunku suvokti, kas ir kaip vyko ir ką tuo metu galvojo žmonės, budėję prie svarbiausių Lietuvai vietų. Žmonės, kurie pasirinko mirti, bet likti laisvais.

Įsisekime naužmirštuolę. Nepamirškime.

Įsisekime neužmirštuolę. Neužmirškime.

Viskas išties buvo paprasta: kiekvienas suprato, kad bejėgių žmonių žudymas taps sovietų pralaimėjimu. Ir visi tam ir ėjo budėt – kad sovietai pralaimėtų, žudydami tuos, kas geriau renkasi mirtį, bet kartu ir laisvę. Juk negali atimti laisvės iš to, kas geriau mirs, bet laisvės neatiduos. Būtent todėl Sausio 13 sovietai pralaimėjo, o laimėjo tie, kas pasirinko laisvę.

Būtent todėl ši diena – tegul ir liūdna, tegul primenanti mirtį, tačiau tai yra šventė mums – mes laimėjome ir tapome laisvais. Bet kažkas iš mūsų žuvo. Žuvo vardan laisvės, kurią turime dabar.

Todėl ir prašau, kad neužmirštumėte žuvusiųjų. Jie paaukojo savo gyvybes ir savo ateitį vardan mūsų ateities. Vardan to, kad dabar galėtume galvoti kaip norime, kalbėti ką norime ir patys spręsti savo likimus. Kad galėtume būti laisvais, kad galėtume rinktis.

Būtent todėl prašau – įsisekite neužmirštuolę. Ji apie tai, kad mes turime laisvę ir kad neužmirštame tų, kurių mirtis mums ją atnešė.

Rusijoje teroras, tačiau viskas tik blogės

Rusijoje vėl buvo teroro aktai, kaip tik ruošiantis Sočio olimpinėms žaidynėms, būsiančioms 2014 vasario 7-23 dienomis. Volgograde įvykę sprogimai – aiškus požymis, kad Rusijos valdžia negeba susitvarkyti su teroru, o gal netgi pati tampa teroro priežastimi. Pačiame Sočyje saugumas toks, kad žmonės bijo išeiti į gatvę, kad nepakliūtų į nagus teisėsaugai, bet abejonių tų žaidynių saugumu tiktai daugėja. Ir nei kiek tų abejonių nemažina demonstratyvus kariuomenės įvedimas į Volgogradą, nes visi supranta, kad nuo to saugiau nepasidarys.

Rusijos policija puikiai sugeba mušti bejėges moteris, išėjusias į politinę demonstraciją, tačiau būtent taip jie patys augina teroristus.

Rusijos policija puikiai sugeba mušti bejėges moteris, išėjusias į politinę demonstraciją, tačiau būtent taip jie patys augina teroristus.

Prastas Rusijos teisėsaugos darbas tiesiog bado akis visiems, kas bent minimaliai pasidomi ta tema – milžiniški pinigai skiriami tam, kad būtų įdarbinta kuo daugiau pareigūnų, tie grynai simboliškai pervadinami iš milicijos į policiją, skelbiant, kad tas pervadinimas juos stebuklingai pakeis, bet niekas nepasikeičia – chaoso tik daugėja, o valstybė po truputį darosi vis panašesnė į kažkokią 1984 metų Lotynų Amerikos šalį, kur nusikalstamumas ir teisėsauga tampa neatskiriamais.

Žmones kraupina OMON, stotyse daromi patikrinimai, o paskutiniu metu kai kurių kompanijų (kaip kad Gazprom) vidinės apsaugos tarnybos savo teisėmis prilyginamos tiems patiems policininkams, nes gauna teisę suimdinėti žmones ir prieš juos naudoti specialiąsias priemones – ašarines dujas, gumines lazdas, šaunamuosius ginklus. Nepaisant to, niekas negerėja – milicija kaip buvo kyšininkais, taip ir liko, vietiniai provincijų karaliukai – dar labiau stiprėja, o žmonės jaučiasi tiktai bejėgiškiau.

Ne veltui neapsikentę žmonės kartais netgi ima kelti sukilimus, kaip Maskvos Vakarinio Biriulevo rajone šių metų spalį, kur teisėsauga tiesiog dangstė nusikaltėlių gaujas. O po to, kai valdžiai teko susidurti su įsiutusių žmonių minia, buvo surengtas šleikštus, tiesiog vimdantis meksikietiško serialo lygio šou, kur nusikaltėlis (taip ir neaišku, ar tikrai tas) gabentas sraigtasparniu pas vidaus reikalų ministrą ir demonstruota, kaip tas ministras liepia jį išvesti – kad triumfuotų nomenklatūrinis teisingumas.

Tąkart išties triumfavo ne teisingumas, o pakazūcha – dar sovietmečiu suklestėjusi, o paskui užmiršta propagandinė realybės simuliacija, kur viskas rodoma taip, kad būtų kuo gražiau, nors realybėje vieni puvėsiai.

Continue reading →