Category Archives: Uncategorized

Pratęsiant diskusines temas

Po viso to bardako, kuris kilo, kai labai atvirai išsakiau tai, ką galvoju apie moterų liesinimosi teorijas, gavosi taip, kad neturiu nei žodžių paaiškinti. Galiu tik pasakyti, kad socialinė sąmonė ir asmeninės pasąmonės gelmės – neišmatuojami ir nesuvokiami. Geriausiu atveju – galima tik kraštelį užkabint. Ir matyt, kad nejučia užkabinau, jei jau tokia reakcija kilo.

LJ jau susibūrė kovos prieš kiaules partija, kurios nariai netgi identifikavo, kad aš su jais dariau kažkokius šlykščius eksperimentus, dėl kurių jie baisiai pasipiktino. Vienareikšmiškai – esu trolis, paršas, kekšė ir dar ten kas nors (galit papildyti). Tobula, tiesiog tobula. Matomai, jau galim kalbėti net ir apie psichotroninį ginklą, kuriuo per interneto bangas apspinduliuoju smegenis. Nes kaip gi kitaip paaiškinti, kodėl tas debilas Rokiškis daro kažkokias pasipiktinimą keliančias frustracijas kovotojams už Tiesą ir jais manipuliuoja? Neabejotinai manipuliuoja, tai šlykštūs eksperimentai, kurie negrįžtamai sužaloja psichiką!

Paradoksaliu būdu, kovos prieš kiaules partsekretorius turi kitą nuomonę: pagal jį, visa tai yra neabejotinas ir nusikalstamas Rokiškio debilumas, mat šis išsigalvoja kažkokius archetipus, o nesupranta elementarių socialinių reiškinių. Todėl prisisvaigęs savo teorijų, ėmė skelbtis kažkokios genties vadu. Rokiškis – tai žinojimo auka, kuriai nedašunta tokie akivaizdūs argumentai, todėl neabejotinai – paršas! Juk kokiu debilu reikia būt, kad nesuprast, jog archetipinė moteris turi antsvorio problemų! Košmaras! Tas šlykštus kiaulių vadas ant visų daro savo šlykščius slaptus eksperimentus!

—————————————————————————————-

Kita vertus, iš diskusijų kažkaip iškrito vienas dalyvis, įvardinęs didžiąją dalį kitų diskutuotojų išreikštų minčių viename laiške, kurį ir skelbiu. Tai   , kuris, tikiuosi, užsiregistravęs LJ, neapsiribos šiuo laišku, o sukurs įdomų blogą. Žemiau – visas maloniai pateiktas tekstas:

Gerbiamas pone Savukynai, negi jūs iš tikrųjų manote, kad vyrams patinka „apvalainos moterys“? Ar tik nebus taip, kad tai tampa ne tik bėda visai JAV, bet ir kažkoks europietiškas fetišas? Jeigu mes pamiršime, kad didelis svoris yra ligos padarinys, tai belieka vienintelė išvada – visi tie, kurie save vadina „gero homo sapiens turi būti daug“, yra paprasčiausi tinginiai. O kuriam iš veržliai mąstančių tautos atstovų gali patikti tinginys? Negana to, kad toks padaras yra niekam nenaudingas ir negerbiamas, tai tokį, be galo savimi pasitikintį rakštį kai kurioje vietelėje, reikia ir išmaitinti, šiltai aprengti ir paguldyti ant krosnies. Kam patiktų tokia moteris pašonėje? Kokioje dar pašonėje, ji gi nuo krosnies nenuliptų. Ir jau nebe iš tingėjimo, o dėl per daug apvalainų kūno formų. Tokioms apvalainutėms galime ne jausti šiltą ir garbingą meilės ar susižavėjimo jausmą, o tik perfrazuoti puikiai žinomą posakį – „tikra moteris savo […] mato be veidrodžio“.

Su praplikusiais ir turinčiais daugiau liulančių riebalų nei Einšteinas raukšlių smegenyse yra labai panašiai. Ir apskritai, kuo čia dėtas nuplikimas ir liguistas antsvoris. Na gerai, ne liguistas, o tinginio antsvoris. Jei bent vienas iš tų didžiapilvių reguliariai lankosi sporto klube ir valgo subalansuotą maistą, o ne sėdi bare ar prie televizoriaus su alaus buteliu rankoje ir bulvių traškučių pakeliu, tai jam reiktų mažų mažiausiai įteikti aukso medalį.

Bet mes ne apie vyrus. Ar tik nebūsime (nebūsite) patapę maksimalistais ir užuot šį potraukį į visko apsčiai turėjimą pritaikę netinkama kryptimi. Teigiate, kad turime atsižvelgti i beždžiones. Tai pirkdami televizorių gal atsižvelkim į akmens amžių? Ir kada vyrai vertina vyrus, pagal jų moters idealą? Ar tai tik nebus dar didesnis maksimalizmas, sklindantis jūsų rašinio eilutėmis? Taip taip, jūs neapsirikote! Vaivorykštinė vėliava po truputį randa kelia į jau ir taip sugadinto pasaulio padangę. O jei tie treninguoti „paloskininkai“ ir žiūri į lieknas šviesiaplaukes, tai jie jas visas ir susirenka! Ir ne kitaip! Nes „alaus pilvo“ savininkas neturi jokių šansų!

Jei žmogų lyginsime su beždžione, tai ko vertas vien žmogaus vardas, jau nepaisant jo grožio? Pilvotas patinas – kaimenės valdovas. Tinginys ir bailys yra vadovas? Ir jis kam nors iš bandos yra gražus? Jis gali tik dusliai mušti per savo it kamuolį pilvą ir melstis, kad visi raumeningi kovotojai nesupuls ir jo nesudraskys į gabalus ne dėl valdžios, o dėl jo apgailėtinos išvaizdos. Ar bent viena graži (pagal nusistovėjusius, o ne pagal Rubensiškuosius standartus) moteris guls i lovą su praplikusiu pilvočium, jei jo piniginėje gyvena voras? Ne! Ir kodėl gi? Jei jis toks gražuolis, taip stengiasi lovoje ir turi mažiau nei vidutinį, kodėl niekas jo nemėgsta? Nei vienai nepatiks lankstumo pamokos, bandant per jo „ne nuo alaus, o alui“ pilvą pasiekti karštą bučinį. Lygiai kaip ir kiekvienam nepatiks apvali pagrandukė, kuri ne tik sulaužys jam stuburą, bet ir visą lovą vieno nekoordinuoto judesio metu.

Ir kuo dėtos dar vienos ligonės – anoreksikės? Kuo vargšas ligonis nusikalto, jei jam Dievas nedavė sveikatos ar sveiko proto? Nei vienam nepatinka ligoniai, kokia liga jie sirgtų. Juo labiau nepatinka ligoninės. Jos kaip koncentracijos stovyklos, tik ne Hitlerio ideologiniams priešams, o likimo nuskriaustiems. Bet tokios stovyklos ateina! Kuo daugiau apvalainučių matysime gatvėje, tuo labiau busime izoliuoti nuo tikrųjų kūno formų. Plokščias pilvukas ir neiššokę kaulai – štai kur tikrasis grožis. Dvidešimties centimetrų vaisingas pimpalas – štai kur tikrasis pasididžiavimas.

O kas siekia turėti 40 yra paprasčiausios reklamos aukos. Ir vėl gi – pasisukusi smegeninė yra liga. O ligą reikia gydyti. Lygiai kaip ir išsišokusių kaulų savininkes, kurios jūsų manymu yra visų grožio idealas. Juk gyvename ne mados pasaulyje, kur svarbus kaulų svoris, o ne moters grožis. Labai natūraliai kyla klausimas – kodėl atsiranda kompleksuojančių dėl savo mažo daikčiuko? Todėl, kad moterims dydis svarbus! Kad ir kiek mokslininkai atliktų tyrimų, kad ir kiek apie tai skanduotų visi aplink, bet jei moteris pirmą karta tave išvydo nuogą ir sukikeno pamačiusi tavo pasididžiavimą, tai labai natūralu, kad ilgainiui tai ima kelti susirūpinimą. Tas pats ir su moterimis. Jei joms kas nors juokais pasakė, kad „sveri tik 50, o atrodai kaip 75“, tai joms bus didžiausias įžeidimas, kurį seks beprotiškas noras ir pastangos numesti tuos „nereikalingus“ 25 kilogramus iš tų normalių penkiasdešimties.

Ir anokia čia baimė, kad pimpalas per trumpas. Tai ne baimė, o silpnavališkumas. Jei taip būtų paprasta įtakoti visus vyrų sprendimus, tai gyvenimas būtų be galo lengvas. O jei moterį būtų galima taip lengvai viskuo įtikinti, tai visi vyrai būtų be galo laimingi. Tai nėra kažkoks ypatingas kompleksas – tai savo erdvėje egzistuojančių pašiepimo rezultatas. Nei vienam nešautų mintis į galva pasididinti pimpalą, nes jis neva jam pačiam negražus. Taip, turime mylėti savo kūną, na bet kas grožisi savo daikčiuku būdamas vienas prieš veidrodį? Va kai moteris juo grožisi ir stebisi, tai kita kalba. Bet kuriai iš jų patinka jo ieškoti, kaip adatos šieno kupetoje? Lygiai kaip ir nei vienam iš vyrų nepatinka moteris, kur nuoga panaši į lentą. Štai iš kur gimė implantai. Juos įsidedančios silpnaprotės? Tai visi, kas stengiasi atrodyti puikiai ir nesusilaukti pašaipių šūksnių, yra „specialūs“? Tai baikime tokiais būti! Išmeskime iš savo garderobo kostiumus, kaklaraiščius, vakarinės sukneles ir susisukę į skarmalus ir pamiršę apie dezodorantą keliaukime į gatvę. Būsime natūralūs ir baisingai bjaurūs viename. Būsime natūralūs pašaipos objektai – dar labiau atskirti, pašiepti ir pažeminti. Ar tai turėtų būti mūsų kredo?

„Seksualumas reiškia vyrišką išvaizdą – netgi tuo atveju, jei jus traukia moterys.“ Vyriškos moterys? Ar tai dar viena nežabotų aistrų filmų kūrėjų fetišistinė fantazija? Jei puiki išvaizda – vyriška išvaizda, tai moteris turi būti raumeninga? Ar ji turi turėti „alaus pilvą“? Moteris turi būti grakšti ir švelni, o ne stambi ir panaši į aplesino odelę. Moteris turi lengvai, lyg drugelis, plazdėti aplink, o ne kaip tinginys gulėti ant krosnies.

Viskas be galo paprasta? Taip! Svarbu nebūti tinginiu ir prižiūrėti save. Ir gyventi taip, kad pačiam būtų malonu. O jei ji sako kad tavo per mažas, pasakyk jai, kad ji stora – bet kokiu atveju bus lygiosios.

Vidutinis pimpalo ilgis (tai, ko nebuvo „Lietuvos Ryte“)

(Čia kai kas, ko nebuvo ir nebus "Lietuvos Ryte")

Juokingiausiai atrodo visokie straipsniai apie vidutinį varpos ilgį – tokie "tyrimai" gan reguliariai kur nors išlenda ir sukelia milžiniškas diskusijas. O jų skaitytojai dažniausiai nei neįtaria, kad gavo eilinę porciją makaronų. Esmė ta, kad jokios mokslinės įstaigos vidutinio pimpalo ilgio nematuoja – nei medikams, nei biologams tai visiškai neįdomu, o ir su mokslu nieko bendra neturi. Netgi seksologus šis klausimas domina labai jau menkai.

Bet pabandykite įsivaizduoti, kas gautųsi, jei kokia nors kontora sugalvotų tokį tyrimą atlikti: pasikviestų kandidatus iš atsitiktinių žmonių tarpo, aišku, ateitų tik tie, kurie nesidrovi savo didelio "pasididžiavimo", o paskui visi stovėtų eilėje ir smaukytų, besiruošdami matavimams… Panašu į tikrovę? Prezervatyvų gamintojai ir šiaip juokus mėgstantys studenčiokai kartais ilgio "tyrimus" visgi daro, tiktai daug paprasčiau: padalina anketas su klausimu "koks tavo daikčiuko ilgis" ir paprašo, kad visi parašytų atsakymus. Aišku, dalis rašo, ką papuola, kita dalis – bando matuotis, o paskui pridėti papildomus 5 centimetrus, kad atrodytų įspūdingiau. Paskui kur nors paskelbiami tyrimai, esą vidutinis vokiško, angliško ar dar kokio nors pimpalo ilgis – net 15 ar 17 centimetrų!

Aišku, jaunimėlis prisiskaito tokių paistalų, pasimatuoja patys, o tada ima kompleksuoti: "ką daryti, ką daryti, tik 12 centimetrų, košmaras!" Ir štai tada jau savo rinką atranda visokie pseudomedicininio šlamšto pardavėjai – vargšų neurotiškų vaikinukų džiaugsmui siūlomi patys įvairiausi išradimai, pradedant absurdiškais tepalais, kuriuos reikia įtrinti (kad padidėtų – garantuotai, bent jau tam laikui, kol įtrindinėji) ir baigiant tokiais agregatais, kaip Zabludovskio pompa. Pats tas paaugliams. Kai kuriems tokių neurozių dėka paauglystė prasitęsia iki gan senyvo amžiaus.

Pimpalo neurozė – toks pat būdingas ir tipiškas vyrams dalykas, kaip ir moterims – kompleksavimas dėl išvaizdos, išvirstantis į anoreksiją. Pastaroji visokio pseudomedicininio mėšlo pardavėjams irgi neša puikius pelnus: visokios jogurto ir acto tabletės, liuosuojantys, nekaloringas maistas, liesinantys drabužiai ir taip toliau.

Galim prisiminti ir Kamasutrą, kurioje pimpalo didinimas irgi buvo nagrinėtas, tiesa ten siūlytas būdas – išvis puikus: berods kažkokias vapsvas sugauti į bliūdelį, o paskui per skylę įkišt pimpalą, kad sugeltų. Kamasutra rašo, kad keliems mėnesiams taip padidina – sutinimas išlieka ilgam. Tiesa, ten pat perspėjama ir dėl to, kad sekso po šito reikalo nelabai norėsis, o lovoje teks išpjauti skylę, kad gulint, galima būtų nukabinti skaudantį daiktą. Norinčius taip paeksperimentuoti, perspėsiu: dėl to, kad varpoje itin daug kraujagyslių, šitokie fokusai gali baigtis labai staigia mirtimi, tad geriau nei nebandykite.

Bene solidžiausias iki šiol atliktas pimpalo ilgio tyrimas, kurį dar prieš pusę šimtmeąčio JAV darė seksologas Alfred Kinsey (taip, tas pats, kuris atrado, jog bene 10 procentų žmonių yra homoseksualūs) visiškai sukompromitavo pimpalų matavimo temą. Tas tyrimas parodė, kad vidutinis pimpalo ilgis yra apie 6,25 colio (maždaug 15,5cm). Tyrimas buvo daromas per apklausas – 2500 vyrų tiesiog pažymėjo pimpalo ilgį ant specialiai sugraduotų atvirukų. Kadangi respondentų skaičius buvo didelis, pavyko gauti rezultatų pasiskirstymą, artimą Gauso kreivei, išdidžiai pasiskelbiant, kad "vat, žiūrėkit, išmatavom ir nustatėm!". O jau po kelių metų kiti seksologai, pabandę tirti "melavimo lygį" (tiesiog paprašant pasimatuoti pačiam ir pranešti, o paskui pasiūlant pasimatuoti realiai), nustatė, kad apklausose vidutinis vyriško organo padidinimo lygis sudaro 1-2 colius, t.y., padarius korekciją, vidutinis pimpalo ilgis stebuklingai sumažėja iki maždaug 10,5-13cm.

Apie vidutinį vyriško organo ilgį netiesiogiai spręsti galima tik pagal vieną patikimą dalyką, kurį medikai jau išties žino, nors ir be ypatingų statistinių tyrimų. Tai moters vaginos gylis. Ir šis paprastai tesiekia varganus 5-7 centimetrus, sukeldamas jau kelis šimtmečius trunkančius medikų ginčus: "po galais, kur gi sutelpa tas pimpalas, kad ir pats mažiausias?". Netgi XXa. antroje pusėje dažnas medicininių veikalų autorius paaiškindavo šitai tuo, esą varpa sulenda ir į gimdą – štai taip ir telpa. Tačiau ėmus plisti mechaninės kontracepcijos priemonėms, tokioms, kaip visokie gimdos kaušeliai ar spiralės, gimdos teorijų aiškintojams ėmė darytis riesta: varpa gi neikaip tų apsauginių daiktų neišstumia ir nepasiekia.

Išsiaiškinti truputį padėjo ultragarsiniai tyrimai: nors ir nedaug kartų, bet buvo bandoma nufilmuoti varpos judesius makštyje. Pasirodo, ši irgi linkusi didėti. Kitaip tariant, erekcija kyla ir moterims, tiktai joms jau padidėja makštis. Tiesa, ne itin smarkiai: nuo tų 5-7 centimetrų pagilėja iki kokių 7-10. Bet ir toks gylis per menkas, tiesa? Kaip parodė ultragarsiniai filmavimai, likusią vietos trūkumo problemą išsprendžia nepaprastas makšties elastingumas (o kokia ši elastinga – puikiausiai galima pamatyti iš gimdymų): šioji tamposi pakankamai gerai, kad tilptų ir didesnė varpa, tiesa, irgi su saiku: dar kokie 3-5 centimetrai, vėlgi, priklausomai nuo pradinio makšties gylio.

Taigi, sudedam ir gaunam: priklausomai nuo konstitucijos, moters makščiai tinkamas pimpalo ilgis paprastai svyruoja nuo ~7 (tiesiog iki makšties galo) iki ~15 centimetrų (kur jau ištempia makštį tiek, kiek ji tempiasi). Ir šie skaičiai jau koreliuoja su koreguotais Kinsey skaičiais, gaunamais atmetus sumeluotą priedą: vidurkis gaunasi maždaug tas pats: pagal makštį – ~11cm, pagal sukoreguotą Kinsey statistiką – ~12cm. Vyrai, turintys ilgesnius, nei 15cm pimpalus, daugumai moterų kelia problemas – pradedant skausmingu seksu (taip būna, kai makštis ištempiama tiek, kad ima judėti aplinkiniai organai) ir baigiant rimtais sužalojimais. Žinoma, visur būna išimčių – gali būti ir gilesnių atvejų. Kaip ir nenormaliai ilgų pimpalų. Tačiau šitai – išimtys, dėl kurių galima tik užjausti.

Galų gale, apie "per mažą" pimpalą. Vagina nėra toks jautrus organas, kad galėtų spręsti apie pimpalo dydį. Taktilinių receptorių tankiu makšties prieangis (jautriausia vieta) tegali lygintis su žmogaus nugara. Ką tai reiškia? Paprašykite, kad kas nors paliestų jūsų nugarą keliose skirtingose vietose, o paskui įvertinkite, koks tarp tų vietų jų atstumas. Ir palyginkite su tuo atstumu, kurį išmatuos tas, kas jus lietė. Nustebsite, kokias paklaidas galite padaryti: 10cm į vieną ar kitą pusę – nieko nereiškia. Tai vat, maždaug tokiu tikslumu varpos dydį gali įvertinti ir makštis. Kitais gi atžvilgiais šioji išvis nejautrus organas: teko girdėti, kad senesni ginekologai netgi kai kurias chirurgines operacijas ten daro be nuskausminimo – esą moteris taip ar anaip nieko nejaučia.

Ką moteriai išties reiškia varpos dydis? Nebent vizualinio jaudiklio efektingumą. Maždaug, kaip kokiam nors vyrui papų dydis. "O, kokie dideli papai, kaip bus daug sekso!" Lygiai tas pat su varpa – kai kurios paauglės dažnai svaigsta apie tai, kaip norėtų sekso su 20cm ar didesniu. O išties viskas priklauso nuo moters intelekto ir sugebėjimo kaifuoti nuo savo pačios fantazijų ir matomo vaizdo. Beje, dėl fantazijų – simptomatiški čia kliedesiai apie "G" tašką, kurio niekas niekur nematė, tačiau porą dešimtmečių linksniavo visa spauda, o milijonai moterų netgi realiai atrado tą išsigalvotą tašką savo vaginose. Lygiai tas pat.

Tai ką aš norėjau pasakyti? Ogi tai, kad neurotinis užsiciklinimas ant menamų savo kūno trūkumų – tėra neurotinis užsiciklinimas ant savo paties kleidėjimų. Problema dėl trumpo pimpalo – tai ne pimpalo, o galvos problema. Kaip ir problema dėl antsvorio – tai irgi galvos, o ne antsvorio problema. Nereikia svaigti apie visokius ten graikų dievus ir pusmetrinį pimpalą turėjusius raumeningus heraklius – mitai ir yra mitai. Tiktai realistiškas požiūris, susitaikymas su savimi, sugebėjimas jaustis gerai tokiu, kokiu esi – tai ir yra malonumo garantas. Ir gyvenimiško, ir seksualinio malonumo. Tai tiek.

Apie…

Tobulas komentaras. Dar neturėjau tokių. Dėkoju jo autoriui. Absoliučiai kolekcinis šedevras.

Nu ką, Savukynai, tai galima sakyt gyvenimas pradėjo upeliu mušti… o ką tereikėjo tik į lrytą įsitrinti, tuo pačiu 40 cm ar ne 40 cm kitą autorę gintą g pamatavus… matai kaip šustrai tu vaikine įsirašei į literatūros elitą, šeimyninės rangos būdu, tai dabar būsi ten prie lovio su Bončikute Monikute ir Sabaleuskaite ir kitais žanro meistrais, sveikinu, matai, kai gyvenimas sustoja visada reikia pradėt lipti per bobas ir bobos kaip plūdurai iškelia į gyvenimo paviršių, ir tada pradedi bėgti per bangas, " saw you dancing round the ocean – running fast along the sand – a spirit born of earth and water – fire flying from your hands" : ) : ) : ) dėkok dėkok dėkok gg
 

Visas straipsnis, kuriam čia prikomentuota – Lietuvos Ryte

Jei kas tingit skaityti, straipsnio santrauka: anoreksikės yra aukos, neurotikės ir nevykėlės. O tie, kam patinka anoreksikės, graužiasi dėl trumpo pimpalo ir nešioja treningus. O dabar, jei manot, kad visgi yra ne taip – eikit skaityti straipsnio 🙂

Upd. – dar geresnis komentaras:

R.Savukynas yra skaudus simptomas antiintelektualinės raganų puotos, kurią Lietuvos Rytas nemokamai apgyvendina, ir, panašu, noriai stumia priekin. Jis, jo maniakė draugelka G.Gaivenytė su savo klinikine neapykanta BET KOKIAM mokslui, medicinai ir protui, makabriškos atsiprašant " literatūros" vyr.ragana K.Sabaliauskaitė (Sobolewska) ir jos velniukas-pagalbininkas Viljamas Šekspyrovičius Normanas, pagaliau, seks-chuliganė M.Bončkutė ir jos kvailų jaunystės metų pasija, Čikagos boifriendas ir dabartinis Londono palivarkų ir skladukų šėtonas, samdomų skalikų ober-fiureris A.Užkalnis… Supuvęs, siera trenkiantis šis teatras. Tai nacionalinis dienraštis. Tai yra ta vieta, kur mes visi save atrandame. Kol žiūrime į bambas sau, po šalelę keliauja šėtonų maskaradas. Lietuva, kur tu eini?
 

Lietuvos Paštas

Pagaliau susisiekimo ministras įvardino tai, kas artimiau susipažinusiems su tema buvo akivaizdu jau beveik 20 metų: Lietuvos Paštas buvo sąmoningai varomas į bankrotą.

Vos Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, Lietuvos Paštas atsisakė naudoti lietuviškus pašto ženklus. Kilo paradoksali situacija, kai pašto ženklai buvo, o juos naudodavo paskiri skyriai, tik savo iniciatyva. Spustelėjus kažką iš Lietuvos Pašto vadovybės, pavyko pasiekti to, kad pašto ženklai atsirastų, tačiau visvien ilgai buvo pezama, esą į užsienį ar kitas SSRS respublikas siunčiant, reikia klijuoti ir sovietinius. Būtent šia proga filatelistai patys (filatelistai, o ne Paštas!!!) išleido Kovo-11 perspaudus: tam, kad jei jau paštai atsisako priimti lietuviškus ženklus, kad bent jau sovietiniai būtų su užrašais apie nepriklausomybę.

Jau įtvirtinus nepriklausomybę, Lietuvos Paštas padarė vieną pirmų tikslingo bankrotinimosi veiksmų – pašalino visas išsiuntimui skirtas pašto dėžutes, išskyrus tas, kurios buvo pašto skyriuose. Esą "brangiai kainuoja" jų išlaikymas ir aptarnavimas. Šio sprendimo dėka jau per kelis pirmus metus laiškų siuntimas sumažėjo keletą kartų, o praėjus keliolikai metų daugelis jaunesnių Lietuvos piliečių net nežino, kaip laišką išsiųsti.

Vienu iš pirmų žingsnių buvo ir bandymas atsisakyti spaudos platinimo – esą tai ne pašto reikalas. Rezultatas buvo paprastas: paštas prarado krūvas pinigų, o visokie leidiniai ėmė platinti save patys. Pašto vadų nelaimei, pilnai įgyvendinti šio dalyko nepavyko.

Vėlesnis etapas buvo sudėtingesnis: teko sudarinėti sutartis su kurjerių firmomis, kad už šias vokuoti siunčiamus dokumentus ir netgi gabenti laiškus, bet už tokias kainas, kad paštas kuo stabiliau eitų į bankrotą. Kurjerių firmos džiaugėsi, pašto vadai gaudavo "atkatus".

Paskui kilo geresnė mintis – uždarinėti vietinius pašto skyrius, nes esą jų išlaikymas daug kainuoja. Čia maždaug kaip Maxima uždarinėtų parduotuves, nes jų išlaikymas esą brangiai kainuoja. Kad savikainas padidintų, o pelną sumažintų, dar ėmė statyti bilietėlių eilių automatus, kaip bankuose – kad pašto ženklą perkančio kliento aptarnavimas užtruktų ne pusę minutės, o bent kokias 3-4. Savo vidiniame laikraštyje Lietuvos Paštas ta proga dar išspausdino vedamąjį apie tai, kokie blogi yra klientai, kad būriais eina į paštą, stojasi į eiles, grūdasi prie langelio ir kad, deja, atsisakyti juos aptarnauti negalima, bet galima pastatyti bilietėlių automatus iš Hansabo.

Bene paskutinis žingsnis, skirtas pagerinti kurjerių gyvenimui ir dar labiau sumažinti apyvartai buvo Lietuvos Pašto sprendimas nedirbti savaitgaliais. Ta proga buvo pradėtos kalbos, kad mažesniems pašto skyriams pakaktų dirbti 1-2 dienas per savaitę. Šiųjų darbo laikas jau anksčiau buvo sutrumpintas, daugeliu atvejų – iki 16 valandos, kaip tik tiek, kad dirbantis žmogus niekaip negalėtų jais pasinaudoti.

Paskutinius dešimt metų pašto vadai tyliai vis skleidė kalbas apie numatomą privatizaciją – akivaizdžiai, jos ir tikėdamiesi. Paskutinės kalbos buvo apie tai, esą ES numato pašto paslaugų liberalizaciją, todėl esą bus privatizacija. Nors liberalizacija išties tereiškia tai, kad siuntų gabenimas leidžiamas ir kitoms įmonėms, o ne tik valstybiniam paštui, kitaip tariant, Lietuvoje ta liberalizacija jau senų seniausiai yra. Valstybinio pašto realybėje atsisakyti neįmanoma: ir dėl to, kad reikia vykdyti specifines mažo pelningumo funkcijas (pvz., smulkiuose kaimuose), ir dėl to, kad gabenamos valstybinės siuntos, įskaitant ir slaptas.

Lietuvos pašto veiklą bene geriausiai reprezentuoja pašto vidinis laikraštis, savo silpnaprotiškais tekstais primenantis sovietinę spaudą bei patys pašto ženklai. Šiųjų biznis irgi organizuotas nuostabiai – išrenkami tik pateptųjų projektai, kad premijas gautų savi, giminaičiai ar darbuotojai. Ir viskas gi teisėta, "komisija priėmė, konkursas buvo". Taip išleidžiami tokie šedevrai, kaip garsusis "apsišikęs kūdikis" ar Mesalina (Lietuva – vienintelė pasaulio valstybė, išleidusi pašto ženklą , vaizduojantį prostitutę!), vėliau reprezentuojantys Lietuvą prieš visą pasaulį.

Tikėkimės, kad kažkas pasikeis. Nes savo sovietine degeneracija Lietuvos Paštas seniai pralenkė bet ką iš valstybinių įmonių – net Lietuvos Geležinkeliai, save palyginę su Lietuvos Paštu, tyliai apsiverktų kamputyje. Pagal įvairius pasaulinius pašto organizacijų reitingus, Lietuvos Paštas nuolat pakliūna į šimtuko apačią, o kartais net ir į šį neįtaiko, vilkdamasis greta karų, maištų ir kitų neramumų kamuojamų Afrikos valstybių, nuolat tapdamas visos Europos rekordininku pagal prarastų siuntų procentą ir laiškų gabenimo trukmę.

Lietuva yra vienintelė pasaulio šalis, kur yra ištisa prieš pašto veiklą protestuojanti organizacija – Filop. Ir, ko gero, vienintelė pasaulio šalis, kur filatelistai rengia ne gražiausio, o baisiausio pašto ženklo rinkimus.

Galime tik nostalgiškai prisiminti sovietmetį, kai laiškas tame pačiame mieste būdavo atgabenamas per vieną dieną. Dabar tai užtrunka 4-5 dienas, o kartais – ir savaitę.

Angelai prisilies Nevėžininkuose

Meninė kultūrinė akcija Nevėžininkuose, mažame kaimelyje netoli Panevėžio, numatoma Sausio 13 dieną. Visi kviečiami atvykti, o negalintys – bent jau pareklamuoti šią akciją savo draugams – ji turėtų būti smagi ir įdomi.

Daugiau informacijos – akcijos rengėjų svetainėje:
http://www.cultureartfact.org/index.php?tid=11&sid=5&aid=1206

Nevėžininkai garsinami nuo pat Atgimimo laikų, tačiau nuo pat 1998 m. Valstybės turto paveldo fonde ši vieta vis dar minima kaip "Sandėlys". Vandalai negailestingai naikina unikalią dvaro koplyčią. Akcijos tikslas – atkreipti visuomenės bei valdžios dėmesį į nykstančią Panevėžio regiono kultūros vertybes surengiant meno ir kūrėjų darbų, istorinių, literatūrinių programų pristatymą netikėtoje erdvėje.