Category Archives: Uncategorized

Nebebus daugiau balvonų, paverkit kad Vilnius bus gražus

Vilnius ir Lietuva vis gražėja. Kas metus po truputį, bet kai pažvelgi, kiek mes pasikeitėme per Nepriklausomybės laiką – tai yra neįtikėtina. Pasaulis tiesiog nuostabus. Tačiau, kad viskas būtų gražu, reikia ne tik grožį kurti, bet ir apsikuopti nuo senų šiukšlių. Tiksliau, nepasidrovėkim to žodžio – apsikuopkime nuo šūdų.

Visokių atliekų naikinimu užsiimanti įmonė "Grinda" tvarkingai šalina šūdus iš viešos vietos. Darbininkai už kenksmingą ir šlykštų darbą yra verti premijų, nes daro labai gerą darbą. Nuotraukos autorius - Saulius Žiūra, Vilniaus savivaldybė.

Visokių atliekų naikinimu užsiimanti įmonė „Grinda“ tvarkingai šalina šūdus iš viešos vietos. Darbininkai už kenksmingą ir šlykštų darbą yra verti premijų, nes daro labai gerą darbą. Nuotraukos autorius – Saulius Žiūra, Vilniaus savivaldybė.

Tačiau žiū – pradedi kuopti šiukšles ir jau verkia koloradai, kad verčia balvonus kažkas. Peza apie tai, kad tai esą kažkokia istorija ir kažkoksai paveldas, kuris turėtų kažkam praeitį priminti. Atlekia šimtai ir tūkstančiai koloradinių botų, visokių feikinių ir netgi tikrų Facebook akauntų pas poną Šimašių ir pradeda vaizduoti už balvonų išsaugojimą kovojančias minias. Organizuotai. Matėme jau ne kartą tokius fokusus.

Apie tai, kokią praeitį primena tie balvonai, tai jau Skirmantė parašė savo bloge. Patariu paskaityti, jei dar nepaskaitėt. Sovietinių degradų paminklai savo šlykštiems darbams.

Dar kiti degradai pasakoja, kad čia tik kareivius esą nuimt reiktų, o štai kitus balvonus tai esą palikti, nes esą tie kiti balvonai tai visgi ne okupantai, o nekalti darbininkai, valstiečiai ir studentai, čia jų darbo pašlovinimas tiktai ir taip toliau. Ponas Remigijus Šimašius čia irgi šį bei tą parašė jau apie tai. Tie kareiviai išties gal net mažiausiai šlykštūs, nes mažiausiai melagingi iš vis tų skulptūrų.

Aš dar pridėsiu supratimo apie tai, kas yra propaganda ir kodėl yra siaubinga, kai tokie šūdai stovi Vilniaus centre: Aušvico vartuose yra užrašyta – „Arbeit macht frei“. Irgi esą pašlovinimas darbo. Tik ten yra muziejus, kuris visiems rodo, ką išties tai reiškė šūdinų rudų nacių šnekos. Ką tokios nacių kalbos reiškė išties – žudynes, milijonų žmonių žudynes, kartu viešai skelbiant propagandinį mėšlą. Nusikaltėlių režimai visada stengiasi vaizduoti labai nekaltus, dvasingus ir gerbiančius darbą bei kitokias dorybes.

Deja, Žaliasis tiltas nėra muziejus ir iš principo negali tokiu būti – tai tiesiog tiltas. Beje, gabalais dar ir iš Karaliaučiaus parvežtas, visi turėklai vokiški. Ir iki šiol ten buvo šlykštūs šūdini tamsiai rudi balvonai, skirti sovietų režimo šlovinimui. Bet tų šlykščių balvonų jau nebebus. Turėsime gražesnį Vilnių, be šlykščių rudų konclagerinių stovylų.

Continue reading

Su Valstybės diena, ponai ir ponios!

Ponai ir ponios, nu ką čia daug tuščiažodžiauti? Sveikinu jus su diena, kai Lietuva tapo ne šiaip valstybe, o viso pasaulio pripažinta valstybe! Taip, karaliaus Mindaugo karūnavimo diena – tai tokia šventė, kurią mes šventėme, švenčiame ir švęsime!

Lietuvos herbas yra labai senas, ir valstybė mūsų sena. Tūkstantmetė.

Lietuvos herbas yra labai senas, ir valstybė mūsų sena. Tūkstantmetė.

Sveikinu jus, ponai ir ponios!

Rusija ir Eurovizija

Ponai ir ponios, aš nesuprantu, kodėl išvis kažkoks baisus buzas prasidėjo apie tai, kad Lietuva nedavė Rusijai nei vieno balo per Euroviziją. Nesuprantu tiesiog dėl to, kad jei jau kažkurie piktinasi, kad nedavė – tai reiškia ką, gal tai, kad esą Lietuva turėjo nors vieną balą duoti? O jei kažkurie džiaugiasi, kad nedavė, tai ką, buvo kažkokių prielaidų tam, kad Lietuva turėtų nors vieną balą Rusijai duoti?

Ruslana išties kovojo ir dabar kovoja už taiką - savo laiku ir Maidano barikadose, o ir informuodama pasaulį apie Rusijos agresiją. Tuo tarpu ką daro Rusijos atlikėjai Eurovizijoje? Stūgauja apie taiką, patys atstovaudami teroristinę valstybę.

Ruslana išties kovojo ir dabar kovoja už taiką – savo laiku ir Maidano barikadose, o ir informuodama pasaulį apie Rusijos agresiją. Tuo tarpu ką daro Rusijos atlikėjai Eurovizijoje? Stūgauja apie taiką, patys atstovaudami teroristinę valstybę.

Tiesą sakant, dėl invazijos Ukrainoje visa ta Rusija išvis neturėtų dalyvauti niekur – jos negalima priimti nei į jokius renginius, nei į sporto varžybas, nei išvis kažkur. Šalys, kurios tampa agresorėmis, turi būti išmetamos iš visur.

Continue reading

Mes, Lietuvos lenkai – figos lapelis gėdingam akibrokštui pridengti? Sakau NE!

Renata Underis sako jums tai, ką galvoja. Ir galvoja ji protingai.

Renata Underis sako jums tai, ką galvoja. Ir galvoja ji protingai.

Šį straipsnį parašė ponia Renata Underis, vakar vakare (2014 05 16). Aš jį paskaičiau ir paprašiau, kad man leistų jį perskelbti savo bloge. Jei mano atmintis nemeluoja, tai yra pirmas kartas, kai aš pats paprašiau, kad man kažkas pas save leistų paskelbti kito žmogaus pasisakymą. Ponia Renata nepaprastai taikliai ir kartu nuoširdžiai rašo tai, ką truputį iš šalies stebėdamas, matau aš. Tik ji mato ne iš šalies. Todėl žymiai geriau. Labai prašau, paskaitykite, nes tai verta.

Mes, Lietuvos Lenkai – figos lapelis gėdingam akibrokštui pridengti?! Sakau NE!

“Kołoradka”… Kažkada Lietuvos lenkai taip vadindavo baltą aksesuarą kunigo sutanoje prie kaklo. Šiandien “kołoradka” pas mus, Lietuvos lenkus, skamba kaip sinonimas “Georgijaus juostelei”, kurios „nešiotoju“ gegužės 9 dieną, tapo vienas iš mūsų tautiečių. Ar tik vienas? Nežinau. Dar vieną tokį “talismaną” nuėmiau nuo tavo, Jaroslavai (buvo ant lenteles užrašyta) automobilio ten, prie Vilniaus Akropolio, vėliau šia juostele papuošiau šiukšlių konteinerį Šeškinėje, važiuodama pro šalį. Tikiuosi, kad kažkada paskaitysi šią rašliavą ir mane suprasi.

Sustojus prie konteinerio, pagalvojau, kokia vis tik stebuklinga ta juostelė?! Nes šiandien ji ryžtingai perrišo tą simbolinį, juodą, perdirbto plastiko maišą, viduje palikdama tai, dėl ko tokio pobūdžio maišai įgauna prasmę. O išorėje liko tie, kas neįpratęs būti maiše, kas nesutiko į tokį lipti, nes supranta, ką tas maišas reiškia ir kas jame, tokiame perrištame neaiškios kilmės simboliu, galėjo nutūpti.

Sukandau stipriai dantis ir pajutau burnoje kraujo skonį. Pasidarė negera, nes įsivaizdavau vienai sekundei tą skonį burnoje tų, kuriems tai buvo paskutinis skonis jų gyvenime… Tada, 1940 metų pavasarį, Katynėje. Pradžioje iškilo vaizdai iš vakare per LRT žiūrėto filmo „Katynė“ (ačiū LRT už solidarumą), paskui vaizdai iš Ukrainos.

Tautiečiai, kas iš Jūsų šiandien galėtų nesudrebėjus rankai tokią juostelę sau prikabinti prie atlapo? Ir tai padaryti šalia Lenkijos vėliavos spalvos juostelės? Ką Jums reiškia šis simbolis?

Meskite į mane akmenį. Užverskite mane akmenimis, kad pasaulis nematytų gėdos mano akyse, o tai ką sukursite – bus paminklas mūsų, Lietuvos lenkų abejingumui sovietų okupacijai.

Pakelkite rankas, kad mano, kad sovietai mus „išgelbėjo“ nuo fašizmo, nes padėjo pamatus komunizmui mūsų šalyje? Jeigu vis dar taip manote? O kaip atrodė toji pagalba? Ar tai tas valymas 1940 metų pavasarį, kai šalis buvo „išvaduota“ nuo didelės dalies savo šviesuomenės Katynėje? Kadangi pagal Lenkijos karo prievolės sistemą visi aukštąjį išsilavinimą turintys asmenys privalėjo tapti rezervo karininkais, į sovietų rankas pateko didelė dalis įvairių tautybių Lenkijos inteligentų.

Priminsiu, jeigu kažkas mokykloje negirdėjo p. Tomaševskio paskaitos apie šią tragediją. Mažiausiai 21 768 žmonių – žvėriškos, masinės karininkų, policininkų, intelektualų ir civilių belaisvių, žudynės. Vėliau II pasaulinis karas… Ir pagaliau „išsvajota“ mūsų šalies „pergalė“.

Šėtonas nugalėjo velnią! Įklampino Rytų Europą ilgiems metams į pelkę, kurią šiandien mūsų tėvai, gyvenantys Vilniaus, Šalčininkų, Švenčionių rajonuose mums bando pavaizduoti kaip rojų žemėje. „Turtingi buvome, keliavome, darbą turėjome, kolchozai nebuvo išparceliuoti…“

Mūsų, Lietuvos lenkų jaunos kartos, Mamos ir Tėčiai, Močiutės ir Seneliai! Ar kelionės į Krymą ir Soči, darbas gamyklose už pinigus, kuriuos paskui gali laikyti taupkasėje, nes vis tiek už juos išskyrus acto nieko nenusipirksi, vienodi batai, vatnikai ir apgailėtinos rožinės su baltu pėdkelnės, kurios jau po 3 žingsniu gėdingai man, mažam vaikui nusmukdavo kone iki kelių… raktai ant 5 metų vaiko kaklo, nes nebuvo ką vogti iš namų, ir saldainiai „batonėlis“ kuriuos slėpdavote spintelėse „atsargai“, tai rojus? Ačiū jums už jūsų sentimentalią svajonę. Nesujaudino. Rimtai.

Siūlau eksperimentą svajonės įgyvendinimui: įsidarbinkite gamykloje, neikite į parduotuvę 3 savaites, arba eikite, bet imkite tik duoną ir actą, o dešros (3 rūšies), palaukite 4 valandas lauke. Štai jums ir svajonės išsipildymas! Vėl pinigai yra, vėl dešros nėra, vėl stabiliai dirbate gamykloje.

Mūsų Mamos, Tėčiai, Močiutės! Kodėl slapčia šluostote ašaras, kai „evakuojamės“ iš Lietuvos arba kalbame grįžę į gimtąjį kaimą apie tik apie orus, o mūsų akyse matote daugiau? Tai jūsų pasirinkimas, „rinkimų teisė“ ir jūsų „dovana“ mums. Jei šiandien renkatės gyvenimą šiukšlių maiše, perrištame „koloradine juostele“, o kalbėdami Putino lupomis, sąžinę tepate brolių, Ukrainiečių krauju, mums nepakeliui! Nežinau kaip jus, mano mieli tautiečiai bendraminčiai, arba kaip mus ten vadina?

„Litwinosaugumozydomasonobanderowcai“… Aš renkuosi gyvenimą kitoje šiukšlių maišo pusėje. Man žmogiškumas, tolerancija, santarvė ir nuoširdumas yra svarbiau už buvimą „savu“ tarp svetimų. Šis Rusijos propagandinis karas atėmė iš manęs ideologine prasme artimiausius ir brangiausius žmonės, bet nepalaužė!

Ponas Tomaševski! Jums reikėjo mano pavardės? Turėkite! Kad ponia Cytacka daugiau nesivargintų kopijuoti instrumentalumo mūsų problemoms neturinčias direktyvas į sekantį laišką man.

Turiu jums didelį prašymą, tik vieną, bet be galo svarbų: TIK NEBANDYKITE UŽ MUS KVĖPUOTI!

Apie simbolizmą bei tai, kaip komunistinės lervos garbina zombius

Čia labai trumpai parašysiu apie vieną šiandien pastebėtą diskursą, staigiai išsklidusį po to, kai ponas Komjaunuolis ir ponas Kleckas Buržujus surengė puikią akciją šūdų garbintojams užtrolint (rekomenduoju paspausti ant tų nuorodų ir pasidžiaugti ir kitiems paplatinti). Kas nežinote – šiandien raudonosios lervos šventė Antano Sniečkaus 110-ąjį gimtadienį, tad susirinko Antakalnio kapinėse, kur pasakojosi apie tai, kaip gerai buvo prie ruso, kaip Antanas Sniečkus esą pakėlė Lietuvą ir taip toliau.

Komunistinė boba

Daugelis komunistinių lervų norėtų iškasti ir prikelti savo šūdų vadus, nes tie - kaip zombiai, kurie išėdė savo klapčiukams smegenis. Sakot, kad nelogiška? Bet logikos komunistams ir nereikia. Jie yra šūdsmegeniai atmatos, kurie negeba mąstyt.

Į akciją nulėkė būrelis trolių, tarp jų – ir jaunieji konservatoriai, pasipuošę gimtadienių šventimo atributika ir nešini torčiuku. Paleckinius nuo šito reikalo ištiko isterikos, kurios paskui prasitęsė ponų Klecko Buržujaus ir Komjaunuolio blogų komentaruose. Pagrindinė įvairiarūšių raudonskūrių aiškinimų tema buvo labai paprasta (matyt jiems jau dašilo, kad raudoni diskursai nepraeis): „kokia gėda, kaip jūs auklėti, argi galima drumsti numirusiųjų ramybę, tegul ilsisi, nes taip negalima ir baisi gėda ir išniekinimas„.

Štai čia aš jums ir pasakysiu vieną reikalą. Pagal lietuvių papročius išties mirusiųjų ramybė yra šventas reikalas. Bet tik su sąlyga, kad mirusieji buvo normalūs žmonės – užtat ir šventas. Atmatoms gi – ramybės nėra ir neturi būti. Senais laikais lietuviai nusikaltėlius, žudikus laidodavo kryžkelėse – specialiai tam, kad niekada jie ramybės neturėtų. Tai būdavo atlygis už nusikaltimus, kuriuos tie būdavo padarę. Ir tai būdavo toks pat šventas reikalas, kaip ir normalių numirėlių ramybė.

Antanas Sniečkus – šlykštus NKVD ir kompartijos veikėjas, organizavęs jau pačius pirmus suėmimus, kankinimus, žudynes ir trėmimus. Būtent jis buvo ta išdavikiška atmata, niekšas ir šlykštynė, surengęs žudynes, kankinimus, tremtį ir vargus šimtams tūkstančių žmonių. Ir būtent todėl bet koks aiškinimas, kad jis esą turėtų būti paliktas ramybėje – tai visiškai tiesioginis nusikaltėlio teisinimas, tai visiškai tiesioginis bandymas išbalinti šlykštaus nusikaltėlio praeitį.

Trolių surengta akcija buvo simboliška: gyvųjų šventė (gimtadienis su torčiuku) – tai simboliškas pranešimas, kad neturi Antanas Sniečkus ramybės po mirties, kad nesiilsi jo dūšia kape ir nesiilsės, o klaidžios, nes negali jis palikti gyvųjų pasaulio pilnai, negali pakliūti į Dausas ir yra įstrigęs ten, kur jam ir vieta – ten, kur jis niekada ramybės neatras.

Tai, ką padarė troliai – tai buvo puiku. Taip ir turi būti – net ir po mirties raudonos atmatos neturi rasti atilsio. O aš čia tik pridėčiau, kad Antano Sniečkaus palaikai turėtų būti perlaidoti. Savaime aišku, kur – po kokia nors judria sankryža.