Na tiesiog labai smagi japonų grupė Ningen Isu (人間椅子), grojanti visokias nesąmones, daugiau gal koverius. Ir puikus gabalas (tik turėkit kantrybės perklausyt tuos jų balbatavimus pradžioje):
Dabar dėmesio, klausimas, kas bendro tarp jų ir visokios beliberdos, susijusios su kedofilais, pedofilų gynėjais ir panašiomis istorijomis? Atsakymas netikėtai bukas, kita vertus, gal ir ne visai trivialus, bet tikrai matytas tiems, kas stebėjo tas informacines kovas pačiame jų įkarštyje.
Toks artimas savo šizofreniškumu XXI amžiaus šizoidinis žmogus… Ne, ne Black Sabbath, nors ir primena kažkuo ankstyvuosius. Visgi čia daugiau tos psichodelikos ir džiazavimo, tačiau kažkuo artima. „21st Century Schizoid Man“ – tai gabalas iš debiutinio King Crimson albumo „The Court of the Crimson King“, išleisto 1969, maždaug metais anksčiau už pirmą Black Sabbath albumą.
Taip, suprantu, kad daugeliui yra žymiai gražesnių King Crimson gabalų, o mano pasirinkimas – gal būt banalus, tačiau man būtent šitas gabalas kažkoks truputį ypatingas, net nežinau, kodėl. Po daugybės metų Ozzy Osbourne ir pats sudainavo tą „21st Century Schizoid Man“, tačiau nedėsiu jo čia. Paskutiniu metu Ozzy labai jau krypsta link banaloko popso, tad nors toks pergrojimas ir rodytų jo norą sugrįžti 40 metų praeitin, jis skamba greičiau liūdnai, lyg sakydamas, kad Ozzy jau prarastas…
Aišku, badymų pergroti būta daug – tarp originalesnių galima atrasti kokį Seasons koverį, kur gražios gražiai mokančios grot mergos smuikeliais savo taip sugroja, kad net suvimdyt gali.
Liūdnokai skamba ir daugelis kitų koverių. Na, taip, kokie metaliūgos Voivod gitarinę dalį sugeba atlikti meistriškiau (ne veltui metaliūgos), bet visgi gaunasi kažkas ne tokio – meistriškumas kažkur pradangina jausmą. Tad, sakyčiau, visgi vienas iš tų atvejų, kai prilygti originalui neįstengė niekas…
Gal todėl nei vieno pergrojimo ir nedėsiu, nors gerai pakapsčius, galima atrasti labai neblogų ir įdomių, pvz., Shining ar Maynard James Keenan.
Paprastai, kai kalba apie visokius komentatorius, kurie varo belenką belenkur belenkaip, tarp žinančių žmonių būna paminima, kad yra firmos, kurios tokias paslaugas teikia. Tačiau net jei kokia firma ir teikia, paprastai konkretų atvejį išsiaiškinti ir bent kiek patikimiau pagrįsti būna labai sudėtinga – paprastai iš šalies neįmanoma pamatyti konkrečių komentarų IP adresų (nors dalis portalų visgi skelbia juos), kebloka yra ir atlikti analizę pagal konkrečių komentarų pasikartojimus (nors taip, kartais visgi galima).
Todėl ypatingai smagu, kai kas nors panašų atvejį aptinka ir baksteli pirštu. Ir mieli brangūs Commonsense.lt, nieko neišmanantys apie IT, atrodo, aptiko tai – nedidukę interneto brigadą. Keli šūviai į skirtingus IP, atrandami du įdomūs ir vienas išvis akivaizdus. Nors kartą, kaip sakant. Padėjo, matomai, tai, kad Omnitel buvo įklimpęs į virusinį skandalą, o bukas bandymas užgesint kalbas, varant į komentarus – atrodo, tapo spąstais, paspęstais sau patiems.
Aišku, abejoju, ar būtų pavykę aptikti šitą paternizaciją, jei Publicum Omnitel marketingus būtų dariusi profesionaliai. Tai, sakykim, gan mėgėjiškas atvejis. Profesionalai perka proksinimo paslaugas iš specializuotų užsienio įmonių – tada komentarai eina iš šimtų ar tūkstančių skirtingų IP adresų, tad kažką susekti galima nebent pagal tai, kad vienodi komentarai kartojasi su skirtingų valstybių IP adresais, tačiau labai trumpais laiko tarpais. Sutikim, kad tokio tipo paternai sunkiai susekami.
Dar labiau patyrę, tiesa, jau atviri spameriai – naudoja botnetus. Botnetai – tai virusiniai tinklai, kur dešimtys ar šimtai tūkstančių kompiuterių vykdo botneto savininko užsakymus. Manau, kad kiekvienam blogeriui žinoma, kaip kartais atsitinka, kai ima ateidinėti visokie neaiškūs komentatoriai, rašinėjantys tuos tipinius „Nice site, good post“. Beje, ir Lietuvoje kai kurios firmelės platina tokį mėšlą, vat pas mane buvo neseniai panašių komentarų iš firmos „Coloreta“. Toks elgesys – tai jau visiškai šlykštus.
Kita vertus, visgi dažniausiai visoks šlamštas aptinkamas Delfi ar pan portalų komentaruose. Paskaitę tuos komentarus, paskui stebimės – negi visiški dibilai komentuoja? Šikti į komentarus – taip vadinasi visas tas reiškinys. Kaip matome, panašu, kad nemaža dalis viso to šikimo į komentarus gali tekti įvairiems botams ar samdomoms komentatorių grupėms.
Lietuvoje bene pirmas atvejis su panašiais komentavimais įstrigo daugeliui – tąsyk vieną didelį portalą užflūdino kažkokie antisemitiniai komentarai pramaišiui su varymais ant rusų, prasidėjo triukšmas dėl to, kad tokių komentarų anas portalas netrina, o tada ėmė ir paaiškėjo, kad triukšmautojai pasirodo buvo tie patys, kas ir komentarų rašytojai. Techninis neišprusimas pakišo jiems koją – Latvių gatvėje esančios ambasados darbuotojai nei nepagalvojo, kad Internetas ne toks jau anonimiškas. Kitus kartus jau buvo naudojamasi rusiškais IP, kas niekam vėl nesukėlė abejonių, o jau dar vėliau, kažkaip ėmė rastis ir vėl lietuviški, bet jau priklausantys kažkokioms PR agentūroms.
Taigi, atrodo dabar gavom bent vieną atvejį, kuris lyg ir įrodomas. Problema gal tik tame, kad atrodo, Publicum atstovams nedašyla, kad susikompromitavo jie patys: jie patys kalti, o ne kažkas iš šalies. Užėjus į Commonsense.lt straipsnį, krenta į akis tai, kad ten prasidėjo tikras lietus komentarų, kurie tiesiog akivaizdžiai savo stiliumi primena tuos pačius, kokių galime aptikti pvz., Delfyje. T.y., įspūdis toksai, kad firma, įvaldžiusi komentariuko judesiuką, dabar bando tuo pačiu judesiuku išsišluostyti veiduką, bet vėl gaunasi kitus bandantis ištept judesys. FAIL.
Aišku, nenoriu dalinti gerų patarimų už dyką. Bet jau tiek to. Publicum veikėjai, žinau, kad ir pas mane užsuksit, tad pabandysiu jums padėti. Daryti šioje situacijoje reikia paprastai – pripažinti kaltę, pasakyti, kad tikrai daugiau taip nesikartos, kad kalti iniciatyvūs darbuotojai, kurie bus drausminami, o jūs labai gailitės ir atsiprašote, blablabla. Tada gausis automatinis konflikto slopinimas ir viskas daugmaž susitvarkys. Kol kas jūsų pasirinkta taktika – eskaluoti konfliktą, įsukant triukšmą dar labiau, o ir dar tais pačiais metodais, dėl kurių konfliktas tarp jūsų ir blogerių kilo – yra visiškai kompromituojantis jus pačius.
A, taip, suprantu, kad, gal būt, neaiškiai pasakiau jums. Bet tiesiog už dyką konfliktų valdymo konsultacinės paslaugos neteikiamos, taip kad čia jau nesupykit.
Kai koks nors politinis veikėjas pradeda skleisti kliedesius apie tai, kad reiktų diegti elektroninę balsavimų sistemą, aš tai suprantu, kaip vieną iš dviejų: arba nemokšiškumą, arba korupciją. Nemokšiškumą, jei politikas nežino, kad Konstitucija numato anoniminį balsavimą. Korupciją – jei jis žino, ir nepaisant to, visvien dėl kažkokių paskatų siūlo. Kai elektroninį balsavimą siūlo vienas-kitas su IT susijęs žmogus, aš tai irgi galiu įvardinti arba kaip nemokšiškumą, arba kaip korupciją. Nemokšiškumą, jei IT specialistas nesugeba suprasti, kad elektroninis balsavimas su slaptumo garantijomis ir rezultatų patikrinamumu yra praktikoje neįmanomas. Korupciją, jei jis bando prastumti žinomai blogą sprendimą.
Elektroninio balsavimo klausimas išties yra toks paprastas, kad apie jį išvis net nėra prasmės diskutuoti: viskas apie šį klausimą parašyta Konstitucijos straipsniuose nr. 55, 78 ir 119, teigiančiuose, kad balsavimas yra slaptas.
Slaptas balsavimas kelia paprastą ir matematiškai neišsprendžiamą reikalavimą: balsavimas turi likti slaptu, anonimišku, kartu išvengiant falsifikavimo galimybių. O dabar pabandykime įsivaizduoti, kaip jūs anonimiškai identifikuojate save, kaip rinkėją kažkokioje balsavimo sistemoje. Nagi? Identifikuojate save, likdamas anoniminiu? Manau, kad nereikia didelio proto, norint suprasti, kad toks anoniminis identifikavimas primena truputį nėščią paauglę.
Taip, teoriškai yra nagrinėjamas modelis su vadinamaisiais vokais, kur koduoti pranešimai maišomi, o jau paskui dekoduojami, etc., tačiau tasai modelis yra tiktai teorinis – esmė ta, kad jei vokai, identifikuojantys asmenį, yra nepanaikinami, lieka galimybė labai lengvai atsekti, kas už ką balsavo, o jei panaikinami – nelieka galimybės perskaičiuoti balsus ar patikrinti balsavimo švarumą. Beje, tos pačios bėdos yra ne tik su internetinėmis, bet ir išvis su bet kuriomis elektroninio balsavimo sistemomis, atliekančiomis balsuotojo identifikavimo procedūrą.
Tad net nesigilinant į technines smulkmenas, klausimas susiveda pirmiausiai į tai, ar kažkas iš politikų ar interesų grupių nori prastumti įstatymą, vienareikšmiškai pažeidžiantį Konstituciją, ar tiesiog nesusipranta, kad toks įstatymas gali galioti tik po Konstitucijos pakeitimo. Tai vėlgi mane verčia užduoti klausimą – ar tai kažkieno nemokšiškumas, ar tiesiog korupcija?
O jau techninių smulkmenų, net jei balsavimas būtų neanoniminiu, neslaptu, galėtų kilti nepaprastai daug. Apie jas aišku geriausiai papasakotų bet kuris IT specialistas. Ir pradedant istorijomis, kaip JAV balsavimo dėžės, kaip kokiose interneto apklausose skaičiuodavo vieną balsą už dešimtį, ir istorijas apie tai, kad balsavimo sistemos tampa keistai įslaptintomis, dėl ko išvis niekas negali jų patikrinti. Ir žinoma, bet kuris IT specialistas jums patvirtins, kad dažniausiai būtent elektroninius duomenis falsifikuoti yra paprasčiausia – tiesiog keliais mygtukų paspaudimais. Net sovietmečiu balsavimai buvo patikimesni, nei tie, kuriuos duotų kažkokios internetinio balsavimo sistemos. Įdomu, kodėl kažkam gali prireikti balsavimų, primenančių kokio nors internetinio puslapio apklausas, kur prisukčiauti galima pačiais įvairiausias būdais, netgi tokiais paprastais, kaip balsavimas pagal susitarimą?
Ypač juokingai atrodo, kai kas nors ima siūlyti pasiremti kokia nors kažkieno patirtimi – „darykim, kaip kiti“. Galiu atkreipti dėmesį, kad balsavimo sistemas jau belenkiek metų kuria įvairios firmos. Tai pavyzdžiui, balsavimo sistemos tokiems renginiams, kaip Eurovizija ar pan.. Ir jau tikrai neverta abejoti, kad jas bandoma padaryti saugiomis. Ir puikiai žinome, kaip jose prasukami visokie balsavimų rezultatai. Gal kažkas iš valdžiažmogių norėtų būtent tokių balsavimų? Tiesą sakant, net neabejoju, kad kažkam panašią sistemą turėti būtų visai patogu.
Taigi, dar kartą noriu pakartoti tą patį savo klausimą: ar internetinių balsavimų šalininkai yra tiesiog nekompetetingi nemokšos, kliedintys apie tai, apie ką neturi nei žalio supratimo, ar tai tiesiog rinkimus norintys klastoti korupcionieriai? Aš negalėčiau į šį klausimą atsakyti.
Kai rašiau savo Blogerio deklaraciją, negalvojau, kad bus tiek atgarsių. Rimtai negalvojau. Taip, tikėjausi, kad bus keli ar keliolika, bet tikrai ne dešimtys prisidedančiųjų. Beje, toks skaičius blogerių – tai didelė jėga, retas kuris Lietuvos žiniasklaidos koncernas galėtų konkuruoti – išties tai įspūdinga. Ir žinoma, dar vienas dalykas, apie kurį negalvojau, rašydamas – tai, kad tokia paprasta deklaracija gali turėti ir tokių slidžių vietų.
Aš dar kartą viską permasčiau. Supratau kelis dalykus. Nežinau, ar teisingai, bet taip jau supratau. Visų pirma, supratau, kad mano išsiliejimas, daugiau idėjinis, nei kažkoks formalus, buvo nemenka dalim suprastas, kaip formalus, teisinis būdas reguliuoti tokį anarchistišką blogerių gyvenimą. Supratau ir tai, kad dalis nusprendė, kad būtent kažkoks blogerių veiklos formalizavimas, suįstatyminimas, sulicencininimas ir taip toliau gali išvirsti į visai negerus dalykus. Būtent apie tai savo bloguose bandė pakalbėti Laumaras ir 209.
Taip, jei reiktų rinktis arba-arba, aš, ko gero, prisidėčiau prie Laumaro nuomonės. Ir mesčiau savo paties deklaraciją velniop – vien tam, kad blogosfera išliktų pakankamai chaotiška, neprognozuojama ir laisva: juk būtent todėl tai ir yra blogosfera, kad kiekvienas čia galim susikurti savas taisykles. Aš išties rašiau ne tam, kad formalizuočiau kažkokius santykius. Aš rašiau tiktai norėdamas, kad kažkas pagerėtų, kad galėtume daugiau bendrauti, kad blogeriai būtų vertinami. Gerais norais aišku į kur kelias grįstas – suprantu, kad galim įsivaizduoti scenarijų, pagal kurį iki blogeriškų lanvų/latgų ar dar belenko nusivažiuot galėtume. Visgi aš netikiu, kad reikalai gali taip pasisukti.
Kita vertus, greitai paaiškėjo, kad išties yra manančių, kad licencijas ir reikia daryti – pavyzdžiui, šią ganėtinai spontanišką akciją Praeivis pavadino tryda ir bandos reakcija, kartu pasiūlydamas naudoti visokias konkrečias licencijas, tuo tarpu Liutauras Ulevičius išnagrinėjo deklaraciją teisiškai. Ir pastaruoju atveju paaiškėjo, kad beveik licencija ir gaunasi – aš pats to tikrai nesitikėjau. Pasijutau lyg gavęs antausį, kurį sudaviau sau pats – ganėtinai kvaila situacija.
Galgi neutraliausiai, rimčiausiai, ir giliausiai reikalą įvertino Nyazoff, parašęs, kad tai tiesiog blogerių ir portalų konflikto išraiška, ir kad tai turėtų kažkaip pagerinti santykius. Gal truputį iš kitos pusės, bet ir pats galvojau kažką panašaus, kai rašiau. Bent jau noras buvo toks.
Rašydamas Blogerio deklaraciją, tikrai negalvojau apie teisinius reguliavimus. Ir negalvojau apie tai, kaip ten ką suformalizuoti. Pasakysiu atvirai – mane užveikė paprasti buki dalykai. Paprasti atvejai, kai kokių nors portalų redaktoriai galvoja, kad gali pasiimti kažkieno straipsnį, pašalinti iš jo nuorodas (kurios sukuria kontekstą ir įtakoja prasmingumą), pridėti savų nuorodų ir panašiai. Ir aišku, net neįdėti nuorodos į autorių. Arba išvis autoriaus nei neinformuoti. Arba, kaip daro kai kas – įdėti pseudonuorodą tekstu, štai tokią: http://rokiskis.popo.lt – ant jos nei paspausi, nei kur nors nueisi.
Kai kurie prieina iki visiškai nenormalių iškrypių – iki šiol prisimenu kažkokį puslapį, kurio redaktorė kreipėsi į mane, prašydama leidimo perpublikuoti kažkokius straipsnius, o gavusi atsakymą „žinoma, be problemų, tik atgalinių nuorodų nepamirškite įdėti“ – atrašė, kad pas juos taip nepriimta ir jie negali mat su tokiom sąlygom publikuot. Nežinau, kas čia durnas – ar ta redaktorė, ar kažkas, kas ir ją reguliuoja. Bet manau, kad tai nėra normalu.
Atvejai, kai koks nors redaktoriūkštis sumaitoja pavadinimą ar paredaguoja taip, kad paskui savo tekstą skaitai ir savo paties akimis netiki – išvis įprasti. Aš nesu pagiežingas, bet piktą menu ir atmintis mano gera. Tad iki šiol atsimenu, kaip vienas leidinys antraštę „herojus legendoje apie save“ pakeitė į aliejuotą tepiųjų riebalų mišinį skambiu vardu „mitologinė legenda“. Galėtų būti puikia antrašte kokiam nors Norfos lankstinukui. Bet tai jau, aišku, ne tik blogosferos, bet ir įprasta žurnalistinė bėda.
Gal dėl to aš ir norėjau parašyti tą deklaraciją – tiesiog tam, kad paaiškinčiau elementarius dalykus tiems, kurie jų nesupranta. Tai juk paprasta – čia yra Internetas, o ne popierius. Internetas yra Internetas dėl to, kad čia yra nuorodos – tame esminis skirtumas. Autoriai yra autoriai ir Internete (beje, Internetas – tikrinis žodis, tik to, deja, nežino VLKK). Čia galioja daug įprastų dėsnių, kuriuos verta žinoti, čia galioja ir specifinių dėsnių, kuriuos irgi verta žinoti. Taip pat ir elementarus paprasčiausio žmogiškumo dėsnis – niekas nenori turėti reikalų su šunsnukiais. Iš to ir kyla nenoras turėti reikalų su visokiais pr0n, SEO, greitų kreditų ir pan. žulikais.
Man tiesiog pasirodė, kad kažkas gal tiesiog nesupranta tokių elementarių dalykų. Tam ir rašiau tą Blogerio deklaraciją. Mažų mažiausiai vienas portalas ją paskelbė pas save – tai jau šis tas. Manau, kad visgi, kaip bebūtų, reikalas eina į gerą.
