DELFI praneša, kad "Verslo Klasė" užsidarė ir neatsiskaitė su darbuotojais, nors ir buvo žadama. Tad paskubėkit ieškoti paskutinio VK numerio kioskuose, kol dar ne vėlu – šis taps raritetu, brangenybe ir turtu.
Daugiau apie visą skandalą – "Verlso Klasė" užsidarė, su darbuotojais atsiskaitę pažadais.
Kažkada rašiau apie FilOp, čia aišku nepriklausomas atvejis, bet savo idėjomis pakankamai netoli. Prieš kokį dešimtmetį buvo atsiradęs Užupio paštas su savo pašto ženklais. Tai gan artima Poulsbohemija paštui, kurį Amerikos lietuviai daro – irgi daugiau suvenyriška, nei tikra, bet visgi… Būtų labai įdomu, jei Užupio paštas atsigautų, susiorganizuotų ir imtų veikti bent jau lokaliai.
Specifinių detalių apie Užupio paštą nežinau, neatsimenu. Kažkas kažką bandė – ne tai kažkokį išties laiškus gabenantį Užupio paštą sukurt, ne tai kažką panašaus, tad šitai lyg ir nėra visiškos našlaitės, greičiau mėgėjiško pašto laida. Žinoma, kaip visada su tais mėgėjiškais paštais būna, didžioji pašto ženklų dalis nusėdo pas kolekcionierius ir šiaip visokius turistus.
Apie antspaudavimus nieko nežinau, paštą praėjusių vokų matyt neteko, girdėt apie juos – irgi.
Sprendžiant iš spaudos, tiražas turėjo būti ganėtinai nemažas, bent jau po kelis tūkstančius, nes kitaip niekas ofseto nedarytų.
Kadaise su vienu kolega bandėm paskaičiuoti, kiek kainuoja žmogus. Tiesiog, pinigais, lyg tai būtų prekė ar gamybos įrengimas. Tai nėra taip jau sunku įvertinti – tereikia pabandyti paskaičiuoti, kiek žmogus per gyvenimą sukuria kapitalo, t.y., prekių ir paslaugų – vertės.
Mūsų paskaičiavimai, žinoma, buvo labai grubūs, tiesiog orientaciniai. Konservatyviai vertinant, gavosi, kad vidutinio darbingo Lietuvos piliečio išauginimo kaina – apie 200-300 tūkstančių litų (suminė), o per jo gyvenimą vidutiniškai sukuriama vertė – apie 2-3 milijonai, vertinant su kapitalo augimu – gal būt 4-5. Pabandę palyginti su kitomis šalimis, paieškojome skaičių apie JAV, Vokietiją ir pan. – atradome, kad ten tos vertės didesnės, tačiau skiriasi gan proporcingai darbo jėgos našumo skirtumui, t.y., sprendžiant iš visko, tokios kainos ir yra.
Nuo to laiko praėjo jau kokie 4 metai, tačiau dabar vėl prisiminiau tą skaičiavimą. Tiesiog kilo mintis palyginti, kiek vertės Lietuva praranda dėl emigracijos ir kiek ta vertė skiriasi nuo BVP. Ir ką jūs manote? Tai vieno lygio skaičiai. Negana to, išvažiavusių emigrantų kaina kai kuriais metais net viršija visos Lietuvos BVP.
Netgi tiesiogiai prarastų investicijų vertė tarpais viršija 10 procentų BVP (pvz., 2005 – 14%) – tai irgi milžiniškas skaičius: plg., katastrofiškas BVP kritimas 2009, lyginant su turtingaisiais 2008, tesudarė 17%, tais pačiais 2009 metais per emigraciją prarastų investicijų į žmones vertė sudaro apie 11%, t.y., katastrofiškumu sulyginama su pačia krize. Ir tai net ne kažkokie negauti pinigai, o tiesiog valstybės prarastos, neatsiperkančios išlaidos.
Lentelėje yra iš lubų paimti 2009 emigracijos skaičiai: statistikos departamentas (šūdina kontora) neskelbia apie tai duomenų. Tačiau spaudoje buvo pasirodžiusi info, kad 2009 metų emigracija sumušė visus poros paskutinių dešimtmečių rekordus, tad nurodžiau 50 tūkstančių (tiesiog truputį daugiau, nei 2005). Gali būti, kad realus skaičius dar didesnis. Emigrantų piniginei vertei ir sunaudotoms investicijoms į juos ėmiau minimalius skaičius, 2 mln. ir 200 tūkst. atitinkamai.
Aišku, ir tas BVP yra kreivas dydis, ir ta žmogaus kaina – irgi sąlyginis dalykas, tačiau bent jau bendrą vaizdą galima susidaryti. Taip ar anaip, didžiausias Lietuvos turtas – tai žmonės.
Beje, žmogaus kainos kontekste itin įdomiai ima atrodyti vyriausybiniai pezalai apie visokius PSD ir pan.: sveikatos apsauga yra tokia pelninga valstybės investicija, kad sunku būtų rasti kitą panašią sritį.
Du garsiausi Lietuvos internetų herojai – Artūras Račas ir Andrius Užkalnis, susipliekę, staiga man sukėlė mintį, ištrynusią mano požiūrį į Račą, apvertusią mano požiūrį į dundukus aukštyn kojomis, nors ir nepalietusią Andriaus Užkalnio. Tad tebūnie tai mano lepta į visuotinę egzegezę, jau esamo diskurso reinterpretacija ir bandymas sukurti metapožiūrį.
Mintis brendo, jau ilgokai brendo. Šiandien ją suformulavau: dundukai išties yra dundukai. Ir, tiesą sakant, Artūras Račas dar švelniai juos pavadino. Žmonės, kurie onanizuojasi savo žodyninėmis išraiškomis, kartodami visokias gražias frazes, bet nesugebėdami nei sugalvoti, nei išreikšti, nei suformuluoti bent kiek rišlesnės minties, net svetimos išsakyti – tai išties dundukai. Kai toks dundukas nesupranta net elementaraus loginio trinario, o kalbėdamas apie praktines aibes, neskiria aibių nuo poaibių ar net paskirų sudedamųjų, tai demonstruoja ne ką kitą, o tikrą mikrointelektą, bukumą, kvailumą ir ne ką kitą, o tą patį dundukiškumą.
O ką Račas? O Račas tiesiog turi tokią publiką. Jis ramus, geras, doras žmogus, ne veltui vadinamas žurnalistikos sąžine, stengiasi nei musės nenuskriaust, kovot už gėrį, o su savo dundukais susišneka kažkaip. Tai ką gi jam daryti? Rašyti aštrybių ir vulgariai plūstis, kaip aš – kultūra neleidžia. Taip žiauriai čiuptelt publikai už kiaušinių, kaip kad kartais Monika Bončkutė ar patsai Andrius Užkalnis padaro – moralė neleidžia. O protingai ką nors parašys – publiką praras. Tai ir apsiriboja tuo, kad kala savo dundukams iki bukiausio elementarizmo suprimityvintas mintis – tokias, kurias net ir dundukai supranta.
Taigi, vargšas Račas, nors kartą ir neapsikentė, išvadino savo dundukus dundukais, bet ir toliau su tais dundukiškais dundukais cackinasi. Aš juos aišku būčiau išvadinęs pseudointelektualiniais dalbajobais, kita vertus, masinių akcijų man neprireikia daryti: žmonės, skaitantys mano blogą, visgi turi kardinaliai daugiau intelekto. Aišku, jei neskaitysim kai kurių zombių, kurie irgi turi teisę egzistuoti. Račo situacija – kiek kita.
Iš kur kyla Račo, kaip visiškos nuobodos, įvaizdis? Iš tų pačių dundukų. Tai masinė projekcija į Račą. Tai spąstai, į kuriuos pakliuvęs, autorius įklimpsta ir negali ištrūkt. Žmogus, ėmęs diskutuoti su glamūriškus žodžių kratinius trysčiojančiais durniais, išsitepa tuo pseudointelektualiniu mėšlu nuo galvos iki kojų, jis tampa pasmerktu: pradėjęs diskusiją ir priverstas kristi iki to paties dundukiško lygio, jis praranda intelektualią publiką. Dundukiškumas – tai tipinis pasyviai agresyvus elgesys, kai dundukas – intelektinis šiukšlė, įsitveria už pranašesnio žmogaus, imdamas tiesiog parazituoti ant svetimo intelekto.
Žvelgdamas į savo blogą, manau, kad mano sprendimas siųsti bukus komentatorius vulgaria kryptimi – pasiteisino. Mano tekstus skaitantys žmonės su manim nesutinka, mane plūsta, su manim nebijo diskutuoti, tačiau žino: komentatorius lekia lauk ne už keiksmus ar prieštaravimus, o už bukumą ir, ypač – už bandymus demonstruoti savo bukumą taip, lyg tai būtų pranašumas ir vertybė (tipiški atvejai iš serijos "aš to nesuprantu – vadinasi, oponentas neteisus, ir tegul pabando tai paneigti"). Bet ar galėtų Artūras Račas savo dundukus pasiųsti taip pat atvirai, kaip aš? Manau, kad ne. Jis pernelyg kultūringas. Didžiausias bandymas buvo tasai straipsnis apie dundukus. Bet tai – per silpna priemonė.
O ką dundukai? O dundukai buki.
Vat, kažkaip vienam bloge aptikau nuorodą, tai pasidariau testą, tikėjausi kokių 80… Matyt, kad kažką neteisingai ten suvedžiau.
Fcuk, kas daugiau?
