Trys pirkimų rūšys

Po to, kai parašiau apie bardakus, kurie būna su viešaisiais pirkimais, supratau vieną reikalą – atrodo, jog dauguma žmonių netgi nesusimąsto apie tai, kokios yra pirkimų rūšys. O kai nesusimąsto apie ta, ką reikia, tai ir gaunasi, kad prisimąsto visai ko nereikia. Taip paskui ir atsiranda visokios šnekos apie tai, kad reikia planuotis visokius neįmanomus spėjimus.

Kartais su pirkimais būna labai daug chaoso, tai vat geriau truputį pamąstyti, iš kur tas chaosas atsiranda, nes priežastys gali būti labai skirtingos.

Todėl gal pradėkime dabar nuo pagrindų, kurie daugeliui žmonių yra tokie intuityvūs, kad apie tai net nesusimąstoma. Pirkimų rūšys yra trys, labai paprastos:

  • tokie pirkimai, kur iš anksto viską būsimus pirkimus žinai – ir kada pirksi, ir ką pirksi, ir kokiais kiekiais
  • tokie pirkimai, kur išvis iš anksto nieko nežinai – nei kada, nei ką, nei kokiais kiekiais teks pirkti, o sužinai tik kai pirkti prireikia čia ir dabar
  • tokie pirkimai, kur dalį informacijos apie būsimus pirkimus žinai iš anksto, o kitą dalį sužinai tik kai jau prireikia pirkti

Gerai, o dabar pereikim detaliau, nes ten slypi visa procesinė logika – ji velniškai svarbi. Ta pati logika, apie kurią dažnai nepagalvoja netgi verslo įmonės, ką jau ten kalbėti apie valdiškas.

Continue reading

Dar kartą apie mokytoją

Vakar parašiau tokių paprastų punktų – kad marginalai skiriasi nuo Tapino būtent tuo, kad yra durni (tai išties vienintelis skiriamasis marginalumo požymis). Nepaisant to, kiek aiškiai viskas buvo parašyta, atsirado tipažų, kurie pasipiktino, kad aš juos išvadinau durniais – jie nekreipė dėmesio į tai, kas parašyta – jie save savaime priskyrė marginalams ir tada jau ėmė piktintis.

Itin smarkiai vakar užjudo kokia tai neformali (lyg ir su VDU sietina?) leftistų kuopelė – matyt irgi nesugebėjo perskaityti tų trijų punktų, tai labai pasipiktino paskui, buvo labai smagu juos skaityti. Plūdimosi irgi ten daug buvo.

Čia tiesiog nekomentuokim net..

Na, gal tai irgi gal požymis – jei nesugebi netgi trijų punktų perskaityti, tai gal ir išties proto trūksta. Paradoksaliu būdu gal ir tiesa taip gaunasi – jei jau jie save su marginalais identifikavo, nesugebėdami perskaityti, kas rašoma, tai gal ir patys yra teisūs. Žinote, mes kuriam save pačius, ir kaip nusprendžiam, taip ir kuriam. Kai kurie keistai nusprendžia – kaip ten sakoma – „išsiugdyk debilą savyje“.

Smagu, kai būna dideli bardakai žmonių suvokimuose. Man tai patinka, nes vis atrandu kokių nors nuostabių dalykų. Bet aš šiandien ne apie tai, o visgi apie kitus reikalus – vėl apie tą pačią Telšių mokytojos istoriją. Nors ir bandžiau šį bei tą paaiškinti tam skirtame straipsnyje, bet kažkaip atrodo, kad daliai visvien neatėjo supratimas apie tai, kas te yra blogai.

Man rodos, kad daugelis tiesiog nepagalvoja kritiškai: koks išties ryšys tarp tos Telšių mokytojos, RKB, tradicinės šeimos idėjų ir kalbų apie tai, kad tokių bardakų neturi būti. Tai va, pasižiūrėkim.

Continue reading

Kodėl marginalai nekenčia Andriaus Tapino?

Jau seniai galima pastebėti, kaip visokie marginalai, lyg apsiputoję taškosi apie tai, koks Andrius Tapinas blogas. Kaip jis nuteisia ką nors, kaip jis ten gali sau leisti turėti savo nuomonę ir panašiai. Iki to net prieina, kad pradeda lyg kaltinimus (kaltinimus kuo? teisėtais dalykais?) aiškinti, kad Andrius Tapinas ruošiasi tapti Lietuvos prezidentu.

Andrius Tapinas yra tas žmogus, kuris daro gerus darbus ir kovoja prieš stagnaciją, korupciją bei bukumą. Tai yra akivaizdu. Ir jis, negana to, yra protingas. Ir štai todėl marginalai kraustosi iš proto.

Dėl durnumo marginalams netgi nepavyksta suprasti, kad jei Andrius Tapinas eis į prezidentus – tai bus tiesiog nuostabiausias dalykas Lietuvai. Blogai tik tas, kad iki šiol daugybę metų jis kategoriškai atsiriboja nuo politikos. Ką padarysi. Na, bet aš čia nukrypau, nes ne apie tai šis straipsnis.

Pastebėkime, kad aiškinimus apie Andriaus Tapinio blogį (ir dar su tokiais žodžiais, kaip „tapinizmas“, „tapinokratija“, „tapinoidai“ ir pan.) skleidžia pirmiausiai būtent marginaliausi sluoksniai. Tie, kurie tiki sąmokslų teorijomis, tie, kurie balsuoja už baisiausius populistus, tie, kurie išrenka korupcionierius, tie, kurie patys yra baisūs nelyg kažkokie urvažmogiai.

Realiai čia labai paprasti dalykai – kaip tik tas atvejis, kur semiotika labai padeda viską sudėti į vietas. Tiesiog struktūrinė analizė – paimam požymius (atributus), pozicijas – ir gausime atsakymus. Šįsyk išties labai paprastai ir greitai.

Continue reading

Visaginas, kuriame noriu gyventi

Taip jau gavosi, kad visai neseniai nuvažiavau į Visaginą – kai pavasaris tik ėmė šviesti, kai dar buvo sniego tamsesnėse vietose, kai dar medžiai buvo be pumpurų, kai žolė dar buvo pernykščia – gelsva. Nuvažiavau tiesiog pasižiūrėti. Ir tai, ką aš pamačiau, man pasirodė kaip stebuklas. Man jau po keliolikos minučių prasidėjo tas jausmas – taip negali būti, tai yra pernelyg gerai, nu tiesiog per gerai. Tai yra tiesiog stebuklas. Ir tas jausmas tik stiprėjo, stiprėjo ir pasiliko. Aš noriu į Visaginą, ir noriu dar ir vėl, nes tai yra kažkas, ko aš nesitikėjau. Tai yra tiesiog kažkas. Tai yra Visaginas.

Visagino ženklas – perėjoje tarp Savivaldybės ir centrinės aikštės. Su jokiais valstiečiais nieko bendro neturi – iš tų laikų, kai jokie ten tokie nei neegzistavo.

Ir man buvo sunku rašyti apie Visaginą. Tiesiog kažkaip sunku rašyti gražius dalykus, kai jie tiesiog gražūs. Gal dėl to rašiau šitą straipsnį kokias gal kelias savaites – vis prisėsdamas, vis kažką parašydamas, vis atrinkdamas kokią vieną-kitą nuotrauką. Vis prisimindamas kažką, kas tieisog pernelyg gražu, kad atrodytų tikra.

Aš tiesiog nežinojau, kokią nuotrauką pasirinkti šiam įrašui apie Visaginą. Kažkodėl visas miestas kuria jausmą, kad jis čia – prie šio ežero, visas miške ir visas po medžiais. Ir kartu pilnas šviesos.

Įsivaizduokite mažą Vilnių (tiesa, ne senamiesti, o naujus rajonus), kuris yra pilnas pušų ir beržų, kur aplinka – kaip Drusikininkuose, tačiau jausmas – kaip prie jūros. Aš žinau, kad jūs to neįsivaizdavote, nes norint tą įsivaizduoti, reikia nuvažiuoti į Visaginą. Tai būtų geriausias Lietuvos kurortas, nes jame galima gyventi kaip mieste ir kaip miške ir tiesiog pliaže vienu metu. Kažkas tokio.

Išties aš jums jau pasakiau pakankamai, nes daugiau nėra ką ir pridėti. Aš tieisog nemačiau išvis ničnieko panašaus niekur. Netgi naujesni Vilniaus rajonai, kuriuose buvo bandoma išsaugoti bent dalį medžių, t.y., tie rajonai, kurie daugeliui užsieniečių atrodo kaip su gamta susiliejęs stebuklas, yra tiesiog nykios dykynės, kai palygini su Visaginu. Nes Visaginas – tai stebuklas.

Continue reading

Apie gėjus-kanibalus, realius maniakus ir visokias mokytojas

Dabar sukasi triukšmai ir skandalai apie mokytoją iš Telšių, skelbusią mokiniams pasakojimus, kad gėjai esantys kanibalai ir panašiai. Iš daugybės keistų reakcijų aš supratau, kad išties yra žmonių, kurie taip galvoja. Tai todėl aš paaiškinsiu komplektą skirtingų dalykų, kurie duos įsivaizdavimo, kame problemos ir kokios jos yra.

Ar norėtumėte, kad kažkas jūsų vaikams pasakotų, kaip reptilijanai ir žydai senovės Egipto piramidėse ėda vaikus, kuriuos grobia prekybos centruose?

Tiesiog manau, kad kai kuri informacija (pirmiausiai – apie tuos žudikus-maniakus) daliai žmonių nėra žinoma (gal būt dėl to, kad ji elementariai per daug baisi, kad apie ją kas kalbėtų ar net suvoktų). O dar apie kai ką gal būt tiesiog nepagalvojama, o gal net ir tikslingai nenorima pagalvoti.

Paskui dėl tų nesupratimų būna absurdiškai kalbama apie kokios nors mokytojos nuomonės laisvę, kažkodėl nutylint apie tai, kad teisę į saugią ir korektišką informaciją turi dešimtys ar šimtai mokinių, o pati mokytoja elementariai naudojosi institucine mokytojo galia tų kliedesių skleidimui.

Continue reading