Ir dar pamąstymui, apie pedofiliją

Skaitant daugelį komentarų, teko pastebėti, kiek nesuvokimo yra tarp komentatorių – ir tų, kas palaiko Drąsių Kedį, ir tų, kas nusistatę prieš, ir netgi tarp tų, kas bando būti neutraliais. Šiaip siūlyčiau pasiskaityti children.lt puslapį – ten yra nemažai medžiagos. Mane, beje, stebina, kad iki šiol vienintelis Lietuvos Radijas susiprotėjo susisiekti su vaikų specialistu, turinčiu atitinkamą patirtį – psichiatru Linu Slušniu (ar aš tiesiog kažką praleidau?). Kitos žiniasklaidos priemonės apsiribojo vaiko teisių kontroliere ar išvis psichiatrais, kurie su vaikais nei nedirbę. Beje, žiniasklaidai labai rekomenduočiau pabendrauti ir su Evaldu Karmaza.

O kol kas – truputis paprastų faktų iš realybės. Pirmiausiai – apie pačias bylas:

  • Pedofilų aukos – vaikai, sugeba patikimai, be išsigalvojimų įvardinti realius įvykius netgi nuo labai ankstyvo amžiaus, 3-4 metų, nors dėl skirtingo vaiko suvokimo, apklausą gali atlikti tik vaikų psichologas, blogiausiu atveju – su savo vaikais bendrą kalbą gali rasti tėvai. Eiliniai tardytojai neturi vaikų apklausai tinkamos kvalifikacijos.
  • Viena iš dažniausių tardytojų daromų klaidų pedofilijos bylose – bandymas tardyti vaiką taip, lyg tai būtų suaugęs žmogus ar dar blogiau – absurdiškas formalių faktų reikalavimas (pvz., lytinių organų sužeidimų reikalavimai ar pan.)
  • Pedofilijos atvejai itin sunkiai ir retai išaiškinami – vaikų skriaudėjai dažnai sugeba pasiekti to, kad vaikai neprasitartų: vienais atvejais – grąsinimais, kitais atvejai – papirkinėjimu ir pan..
  • Visame pasaulyje dalis kaltinimų pedofilija (Lietuvoje – ar tik ne tas Šimašiaus minėtas trečdalis?) atsiimami tik todėl, kad tėvai nenori dar labiau traumuoti vaikų, susiduria su nesuvokiamu teisėsaugos abejingumu, ar tiesiog gauna "atkatą" (pastarasis atvejis būdingesnis itin skurdžioms šeimoms, etc.)

O dabar – apie pačius pedofilus ir jų aukas:

  • Pedofilai dažniausiai turi pilnavertį įprastą seksualinį gyvenimą. Paparstai nuokrypiai į vaikus pasitaiko rečiau, nei įprastas seksas su moterimis. Vyras – moterų numylėtinis, gali irgi būti pedofilu. Pedofilų tarpe būna įvairių žmonių – pradedant plevėsom ir baigiant solidžiais šeimų tėvais
  • Pedofilai būna ne tik vyrai, bet ir moterys. Nors vyrai laibiau linkę naudoti vaikų atžvilgiu grubią jėgą
  • Dauguma pedofilų ima tvirkinti vaiką po to, kai jau ne kartą yra bendravę su savo auka, atvejai, kai nepažįstamas žmogus iš gatvės pagrobia ir išprievartauja pirmą kart matomą vaiką – labai reti
  • Tvirkintas vaikas nebūtinai bijo tvirkintojo. Daugeliu atvejų pedofilas sugeba su savo auka susibendrauti taip, kad vaikas netgi džiaugiasi, jį sutikęs.
  • Daugeliu atvejų tėvai, kurių vaikai nukentėjo nuo pedofilų, prisipažįsta, kad iki susidūrimo su realybe negalėjo nei pagalvoti, kad jų vaikas gali tapti auka. Tai ir atvejai, kai vaikus išnaudoja artimi giminės ar seni tėvų draugai, ir atvejai, kai tvirkinimas tęsiasi keletą metų iš eilės, etc.
  • Teisėsaugai yra žinomi pakankamai nemažai atvejų, kai pedofilu tapdavo ir vaiko tėvas ar motina, arba vienas iš tėvų savo vaiką imdavo pardavinėti, ir netgi dar baisesnės istorijos.
  • Ir dar – iki šiol nėra duomenų, ar yra bent kažkoks sąryšis tarp pedofilijos ir homoseksualumo

Ir dar kai kas rimtesnio:

  • Pedofilų tinklai realiai egzistuoja. Didesnius ar mažesnius tinklus dažniausiai suburia patys vaikų sekso platintojai, neretai užsiimantys ir eilinėmis prostitutėmis. Tipinis scenarijus – kai prostitutės klientui tiesiog pasiūloma, kažkas įdomesnio ir atsargiai išklausinėjama, ko jis norėtų. Visą pedofilijos tinklą paprastai žino tik patys tinklo darbuotojai – suteneriai ir prostitutės.
  • Pedofilija – vienas iš pelningiausių nusikalstamų biznių. Prostitutė už "kartą" tekainuoja 50-200 litų. 10-metis ar jaunesnis vaikas gali kainuoti kelis tūkstančius.
  • Visame pasaulyje egzistuoja nusikalstamos grupuotės, besispecializuojančios būtent pedofilijoje – pradedant pedofilinės pornografijos platinimu ir baigiant vaikų tiekimu pedofilams
  • Labai nemaža pedofilija užsiimančių nusikaltėlių pajamų dalis – tų pačių pedofilų šantažas, dažniausiai – nufilmuojant pedofilą su auka, o vėliau grąsinant ir reikalaujant pinigų ar pan.
  • Pedofilinis šantažas, kaip ir kitos seksualinio šantažo rūšys (pvz., dėl homoseksualumo) – seniai įvardintos, kaip bene patikimiausia įvairių žvalgybų naudojama šantažo priemonė

O pabaigai, apsišvietimui apie Lietuvą: prieš kokius 6-7 metus pedofilines paslaugas veik nesislapstydama Lietuvoje teikė viena "modelių agentūra", kurios internetiniame puslapyje klientai netgi 10-12 metų mergaites pasižiūrėt galėdavo. Svetainė veikia iki šiol, tik jau dabar skelbia vien nuotraukas merginų, kurioms yra 18 metų. Nei neabejoju, kad ši svetainė tam tikroms tarnyboms buvo žinoma, o savininkai, kiek supratau, taip ir liko nenubausti. Pavadinimų neįvardinsiu, išvadas darykitės patys.

Drąsius Kedys – herojus legendoje apie save

Garantuoju, kad Drąsius Kedys jau tapo legenda. Nesvarbu, kokia bylos baigtis, nesvarbu, ar jį suras, ar nesuras. Nesvarbu, ar jo kaltinimai pedofilams pasirodys besantys teisingi, ar melagingi. Nes jis jau tapo legenda, kurios sunaikinti – neįmanoma. Jis tapo herojumi legendoje apie save. Ir akivaizdu: legenda iškilo ne iš Drąsiaus Kedžio, o iš mūsų pasąmonės gelmių. Ir vos pažvelgę į šią istoriją, aptinkame visą būrį neįtikėtinai ryškių archetipų.

Policija skundžiasi, kad per kelias dienas tesusilaukė vos trijų skambučių iš žmonių – visuomenė nepadeda. Ryškus kontrastas su Zamolskio istorija, kai policija buvo taip užversta pranešimais, kad net užsimindavo, kad neskambinti jiems, nesant gilių įtarimų, nes nespėdavo visko sutikrinti.

Mes matome, kaip visuomenė skyla į dvi dalis: didesnė dauguma palaiko Drąsių Kedį, kiti sako, kad visgi jis žmogžudys. Beje, pastarųjų staiga plūstelėjo į visokius portalus, o komentarai jų pakankamai neišradingi (netgi iš serijos "kodėl jis nesikreipė į teisėsaugą") ir taip besikartojantys, kad man net kelia kažkokių įtarimų apie suinteresuotus asmenis. Toks jausmas, kad legendai pasipriešinti bebandantys tiesiog desperatiškai ieško išeičių. Bet nenukrypkim, o įvardinkim faktą: skilimas čia į absoliučią mažumą, besipriešinančią legendai ir absoliučią daugumą – tuos, kas tampa legendos nešėjais, pasakotojais.

Versijų vis daugėja, o politikai akivaizdžiai dar nesuvokia, kad procesas tapo nekontroliuojamu. Visuomenės pasąmonė prasiveržė į paviršių. Ką bešnekėtų žiniasklaida – pradedant Lietuvos Ryto vulgariai tiesmukišku bandymu legendos herojų paversti blogiečiu (tarp kitko, kas domisi semiotika – pabandykite atlikti bent paviršutinę semiotinę analizę – jie net patys netiki tuo, ką rašo) ir baigiant Remigijumi Šimašiumi, kuris su Drąsiaus Kedžio legenda bando kovoti racionaliais argumentais.

Olegas Lapinas kabina giliau, ten kur mūsų pasąmonė. Ir matyt pastūmėtas kitų lygintojų lygina Drąsių Kedį su Tadu Blinda ar Robinu Hudu. Bet štai čia jau jis neteisus. Nors gal ir neverta norėti gilios analizės iš psichologo, kuris matyt nesigilino į mitologiją, tad apie archetipus težino nuogirdas iš Jungo veikalų.

Drąsius Kedys, kai pabandai įsigilinti į jo legendos archetipinę prasmę, tampa tiesiog išskirtiniu, unikaliu pavyzdžiu. Ir ne tik kaip tipinis mitų herojus – didvyris ir nugalėtojas.Tadas Blinda, kuris irgi yra herojaus įsikūnijimas – tik blankus atvejis, palyginus su Drąsiumi. Beje – ir vardas čia tinka, kaip niekad: Drąsius. Drąsusis. Didvyris. Herojus. Nugalėtojas ir kovotojas.

Nei neverta matyt sakyti, kas šioje legendoje yra archetipinis šimtagalvis Slibinas – tai mūsų teisėsauga, monstras, valdytojas, tas, kuris valdo ir maitinasi nekaltomis aukomis. Jei reiktų paklausti, kas yra teisėjas, sprendėjas šioje legendoje – akivaizdu, kad ne teisėjai, ne prokuratūra, o Drąsius Kedys. Jis tiesiog įkūnija teisingumo pirštą, tapdamas dangaus pasiuntiniu, baudžiančiu už neteisybę. Čia Drąsius Kedys yra ryškus, kaip šventas Jurgis, slibino nugalėtojas. Slibinas gi fantastiškai tiksliai įkūnija save tame pačiame pasakų pavidale – kaip nekaltų mergaičių rijikas. Tik šiuolaikinėje transformacijoje – kaip pedofiliškas monstras. Dar ryškesniu slibinas taptų nebent tuomet, jei vaikas dar būtų ir nužudytas, tačiau šitai būtų jau ne kokybinis, o tik kiekybinis pokytis.

Pažiūrėkim į pagarsėjusią Drąsio Kedžio nutrauką, kur jis glaudžia prie savęs dukrelę – ar neprimena tokių ideologinių stilizavimų, kurie taip išpopuliarėjo paminkluose? Net sovietinis kareivis – vaikų gynėjas neretai būdavo vaizduojamas būtent taip – su prisiglaudusiu, ginamu vaiku. Drąsius Kedys – tikra legenda jau dabar. Neatsimenu kito tokio ryškaus archetipų prasiveržimo Lietuvoje per paskutinius keletą dešimtmečių.

Pridėkim dar ir tai, kad jis yra tėvas. Archetipine prasme. Ne tik didvyris, bet ir šeimos galva. Žvelgdami į archetipinį tėvą, turim pastebėti, kad jo ryšys su herojaus archetipu – neabejotinas, tačiau tai visgi skirtingi archetipai. Bet kai jie susivienija – atsiranda ne šiaip didvyris, o tikra archetipinė bomba.

Tačiau net ir šie išvardinti bruožai visai istorijai nepakankami: Drąsius Kedys paradoksaliai prigriebė ir dar vieną archetipinę funkciją: jis ne tik tėvas. Motina, legendoje išdavusi ir pardavusi savo vaiką, dingsta. Ir jos vietą užima tas pats Drąsius Kedys, priglaudęs vaiką prie savęs, tapęs jam ne tik tėvu, bet ir augintoju, globotoju, vieninteliu guodėju. Taip, tai švenčiausios mergelės Marijos funkcija. Turint omeny, kiek giliai pastarasis archetipas sėdi lietuvio sąmonėje (vis dar ryškūs matriarchalinės – Žemynos krašto bruožai), tai net nežymi motinos archetipo priemaiša legendai prideda dar didesnio, jau tiesiog nesuvaldomo pasąmoningumo.

Kokios pasekmės visuomenei? Akivaizdžios: jau ir taip apiplyšęs teisėsaugos drabužis nusmuko – legenda įvardino, kad tai Slibinas. Tačiau legendos herojus Drąsius Kedys nukirto tik vieną slibino galvą. Slibinas liko gyvas. Klausimas, ką darys valdžia? Ar nukirs dar vieną ar kelias galvas, palikdama slibiną gyvu? Norint įtikinti pasąmonę, kad slibinas nebegyvas, pavienių galvų nepakanka.

O ką daryti su herojumi – Drąsiumi Kedžiu? Suimti jį ir paversti kankiniu, pratęsiant legendą ir parodant, kaip didvyris žūsta? Pasekmės tik dvi: kažkam tai įrodys, kad slibinas nenugalimas, o kažkam primins legendą apie Margirį – herojų, kuris tapo didvyriu, nusižudęs. Musulmonai puikiai išnaudoja tokius didvyrius politiniams tikslams. O gal palikti jį laisvėje ir užmiršti? Lygiai tas pat: pamoką, kaip tapti didvyriu, jau gavo visi. Gal būt vienintelis būdas – legendos transformacija, atrandant kitą didvyrį, pervadinant pagonišką Drąsių Kedį į šventą Jurgį. Bet ar turim kandidatą?

Fatališkas Grybauskaitės patarimas Valantinui tylėti. Nors būtent ji dar neseniai buvo kandidate į herojaus vietą, ji dabar tampa slibino parankiniu – vietoj to, kad imti kardą ir kapoti galvas, ji slepia. O paslaptis – pati geriausia terpė legendoms. Ar pastebėjote, kiek staiga pasigirdo balsų dėl jos atsakomybės ir to, kad jai reikia atsistatydinti?

Ir paskutinė naujiena – Kauno Diena rašo, esą su Dariumi Kedžiu gali būti susiję skustagalviai. Dar vienas akivaizdus mitologinis vaidmuo – didvyrio kariai. Ir jau pagal šitai pasižiūrėsim, ar turi valdžia mitologinę nuojautą. Scenarijus čia irgi aiškus: jei vadinamieji skustagalviai bus sutapatinti su Drąsiaus Kedžio pagalbininkais, jie irgi pretenduos tapti mitine jėga (beje, kaip čia neprisiminsi tokių mitologiškų Haičio tonton-makutų). Vargu, ar kam reikia aiškinti, kokia tai gali būti politinė bomba – nedrįstu net spėlioti apie potencialių naujų skinų skaičių.

Nušautas Furmanavičius

Ar aš kažką praleidau, ar išties dar niekas nieko apie tai neparašė? Nušautas teisėjas J. Furmanavičius, šią vasarą pagarsėjęs tuo, kad kažkokio policininko sūnelį už žvėrišką grupinę žmogžudystę tenuteisė 2 metams kalėjimo, metus laiko ramiai gyvenęs nepaisant pedofilijos skandalo – nes, pasirodo, kaip teisėjas, turėjo imunitetą, netgi apklaustas nebuvo.

Aš nesiimu spręsti, ar Drąsius Kedys pasielgė teisingai, ar Jonas Furmanavičius buvo nekaltas, etc. – šitoje istorijoje vis dar labai daug neaiškumų. Aš tik noriu pasakyti, kad neturiu žodžių dėl to, kas vyksta, aš nežinau ką pasakyti. Žodis PYZDEC šiam atvejui per silpnas.

Strateginė bėda. Kaip tai pakeisti?

D.g. Ryst1966 mestelėjo esminę mintį apie tai, kur viena iš didžiausių Lietuvos strateginių problemų, apie kurią, pasirodo, netgi Landsbergis  bei Bumblauskas užmiršta: mūsų tautinis saviidentitetas yra apibrėžiamas remiantis teritorija, istorija ar dar kuo nors, bet ne žmonėmis, ne mumis – tais, kas išties ir esame tai, ko dėka Lietuva yra Lietuva.

O kaip vėlesnės pasekmės iš šios iškreiptos saviidentifikacijos – tai ir emigrantai, kuriuos vietinė valdžia laiko niekam nereikalingais, ir ta pati įstatyminė bazė, pagal kurią pilietybę gali tiesiog imti ir prarasti savaime (pvz., Airijoje pagimdęs vaiką), ir vietinės problemos, kai valdžia susitapatina su valstybe ir galvoja, kad valstybės tikslas – vykdyti biudžetą. Ir, sakyčiau, netgi chroniškas mokestinės sistemos iškreiptumas – irgi su tuo susijęs…

Ir ką, ir kaip mes čia galim pakeisti?

Worst practice – Blogiausia praktika. Kaip užtikrinti totalinę demotyvaciją

Vadyboje dažnai vartojama tokia sąvoka, kaip "geriausia praktika" – iš angliško pasakymo "best practice". Paprastai taip vadinami daugelyje įmonių atidirbti darbo organizavimo metodai, išgryninti tiek, kad juos taikant, net nebūtina suprasti, kaip jie veikia: darbą organizuojant tokiu būdu, rezultatas visvien gaunasi geras.

Yra ir priešinga, rečiau naudojama sąvoka – blogiausia praktika ("worst practice"). Apie šią kalbama rečiau, nes ji nelabai ką gero teneša, tačiau ir ši yra labai įdomi, kai dirbi su įmonėmis ir analizuoji prastos veiklos priežastis – pagal ją lengviau identifikuoti problemų kilmę.

Taigi, kažkaip truputį priminė vieną temą – atlyginimų valdžios įstaigose sistemą. Pagal rangus nustatomi atlyginimai galėtų tapti vienu iš nuostabiausių blogiausios praktikos pavyzdžių. Su tiesiog tragiškomis, košmariškomis pasekmėmis.

Dažnas Kubiliaus atstovas, pezantis apie tai, kad "duokit konstruktyvios kritikos" dabar vėl gal pasisakys, kad tai nekonstruktyvu, o aš tik tiek pasakysiu: sukurti blogesnę motyvacinę sistemą už tą, kuri yra pagal rangus – vargiai įmanoma. Praktiškai bet kokia atlyginimų nustatymo sistema, kokią tik galima įsivaizduoti valstybinėse įstaigose, duotų geresnius rezultatus už šią.

The worst practice. Ar kam nors kyla klausimų, kodėl?