Sisteminiai judesiai link autoritarizmo

Aš beveik nieko nenoriu parašyti apie šitą valdžią, kurioje skandalas po skandalo. Gal tik kelis pastebėjimus, iš kurių patys išvadas pasidarykite. Šįsyk visiškai trumpai (bent jau lyginant su įprastom mano straipsnių apimtim).

Čia tik šiaip pasipainiojo toks paveiksliukas. Nieko jis nereiškia.

  1. Vos pradėję dirbti, valdantieji pabando įvesti įstatymą, pagal kurį galėtų užbylinėti visus už bet ką. Anksčiau buvo BK straipsnis dėl šmeižimo, kur buvo nekaltumo prezumpcija, tačiau pagal valdančiųjų norą sugalvojama, kad pagal CK galima būtų užbylinėti bet ką, kas ką nors pasakė ir apie politikus. Kam toksai pakeitimas reikalingas – kaip ir savaime aišku: galima užčiaupti visus valdžios kritikus. Ne šiaip sau šitą drastišką pakeitimą vetavo ir Prezidentė.
  2. Į savo programą valdantieji įsimeta internetinio balsavimo kliedesius, kuriuos nutaria įgyvendinti. Aš jau nekalbu apie tai, kad tai kainuoja nesveikus pinigus (ir aišku, kažkas tų pinigų baisiai nori), aš netgi nekalbu apie tai, kokios grėsmės iš išorės (įsilaužimai į valdiškų institucijų puslapius vis vyksta). Esmė čia labai paprasta: jokie rinkėjai negali įsitikinti tuo, kad elektroniniai signalai vaikšto taip, kaip kažkas sako (popierinių biuletenių atveju tą gali matyti kiekvienas). Internetinis balsavimas yra tiesiog idealus įrankis rinkimų falsifikacijoms.
  3. Seimo veikėjai ima ir sugalvoja keisti Konstituciją, norėdami sumažinti seimo narių skaičių kone trečdaliu – nuo 141 iki 101. Ką tai reiškia? Ogi kad norint papirkti ar sukontroliuoti kokius nors Seimo narius, reiks trečdaliu mažiau darbo. Pats tas žingsnis korupcijai ir nestabilumui auginti. Mažinant Seimo deputatų skaičių, dangstomasi kalbomis apie menamai dideles išlaidas (nors Seimo išlaidos, lyginant su kitu pinigų taškymu – mikroskopinės). Realiai – mažas Seimas reiškia, kad jį kažkas gali jį daug lengviau suvaldyti.

O dabar iš šitų trijų dalykų pasidarykite sau tam tikras išvadas. Ir, gal būt, dar kai kokių faktų sau prie šito prisikabinkite. Tada gausis dar įdomiau.

Šiaip, dar kažkodėl prisimenu, visai šiaip asociactyviai, kad fašistinių režimų lyderiams būdingi keli bruožai:

  • Jie netoleruoja kritikos, atmeta bet ką, kas jiems netinka – ar apsimesdami, kad to negirdėjo, ar neigdami, ar užsipuldami savo kritikus
  • Jie visur mato priešų sąmokslą ir visokiais priešų sąmokslais paaiškina bet kokius savo prisidirbimus
  • Jie įsivaizduoja kad gali nurodinėti netgi opozicijai, o jei opozicija su kažkuo nesutinka, ją kaltina tuo, kad ji nedirba tautos labui
  • Jie užsiima tautos gelbėjimais nuo belenkokių nelaimių, pradedant alkoholizmais ir baigiant nutautėjimais
  • Jie visada stengiasi kraštutinai smarkiai kontroliuoti savo aplinką ir išvis viską, ką tik gali
  • Jie meluoja, meluoja ir meluoja

Žinote, visokie ten pūkai ir gretos – tai smulkmenos. Viskas yra kardinaliai blogiau.

Mėlynasis banginis arba tai, kaip daromi šlykščiausi feikai

Pradėkim nuo to, kad viso to menamai paslaptingo „žaidimo“ į „Mėlynąjį banginį“ kūrėjas Filipas Budeikinas buvo suimtas Rusijoje dar prieš pusę metų. Kaltinimai – 15 paauglių privedimas iki savižudybės. Kokia dalis tų paauglių ir šiaip žudėsi – nelabai aišku, tačiau aišku tai, kad Filipas Budeikinas šlykščiai tyčiojosi iš jų ir įtikinėjo, kad jie nusižudytų.

Kartais mums būna sunku. Kartais net atrodo, kad viskas yra beviltiška ir nesinori gyventi. Bet visada galime palaukti valandą, dieną ar savaitę. Ir viskas pasikeis. Gyventi yra verta. Nes gyvenimas yra vienas, ir mes jo esame verti. Kiekvienas iš mūsų. Ir jei pamatome, kad kitam žmogui blogai, visada galime suprasti ir padėti. Gal tiesiog pabūti kartu. Išklausyti ir priimti. Tai yra teisinga.

Kai Rusijos policija surado tą Filipą Budeikiną ir atvažiavo pas jį į namus suimti, jis pasislėpė už lovos ir nenorėjo išlįsti. Toksai paslaptingas savižudybių nurodinėtojas, kurį, susigūžusį ir drebantį, filmavo policija. Apgailėtinas „mistiško“ žaidimo organizatorius.

Continue reading →

Kaip įsitvirtina nesąmonės

Nesąmonės turi tokią savybę, kad jos įsitvirtina. Skirtingai nuo sąmoningų dalykų. Tiesiog kas nors pasako nesąmonę, kaip keistą faktą, kažkas tuo patiki, nes tai atrodo keistas faktas, ir tai pasilieka atmintyje. Būtent keistumas, išskirtinumas ir tampa tais klijais, kurie nesąmonę įlipdo į mūsų atmintį.

Korėjiečiai galvoja, kad jei miegosi kambaryje su įjungtu ventiliatoriumi, tai jis tave uždusins ir gyvu neliksi. O dažnas lietuvis galvoja, kad Landsbergis pavogė iš jų kolūkius. Ir taip, daugelis kažkaip natūraliai taip galvoja. Tiesiog.

Einant laikui, nesąmonė gali taip įsitvirtinti, kad dauguma žmonių ją ims laikyti visuotinai žinoma tiesa. Ir tada tokią nesąmonę išnaikinti jau bus sunku.

Čia aš jums parankiojau truputį tokių dalykų, kurie yra kaip tik tokio tipo menami faktai, o išties nesąmonės. Čia tam, kad įsivaizdavimo būtų, kaip menamai tikri dalykai gali išties būti visai netikri.

Beje, kadangi paskutiniu metu nemažai ėmiau rašyti apie propagandą, tai pastebėkim ir tai, kad toks nesąmonių lipnumas propagandoje dažnai panaudojamas tikslingai, ypač kai norima kokį nors žmogų apšmeižti. Išgalvotos nesąmonės prilipinamos, o neigimai tampa neefektyvūs.

Continue reading →

Kaziuko mugė Kaune ir semantika

Kad Kaunas nori turėti mugę, kuri būtų panaši į Kaziuko mugę Vilniuje – tai visiškai natūralu. Kaziuko mugė yra didžiulis, labai įspūdingas renginys. Tik vat vienas momentas – semantika. Ta pati semantika, kurios mokyklose nemoko.

Kai Kaunas kuria kažką savo, tai padaro taip, kad apie Kauną ima šnekėti visame pasaulyje. Kaip visame pasaulyje šneka apie šį Kauno pastatą. Todėl ir reikia kurti kažką realiai savo. Ir tada tikrai pavyks.

Reikalas labai paprastas: Kaziuko mugė yra ne kas kita, kaip Švento Kazimiero, Vilniaus globėjo mugė. Tiesiog pavadinimas per amžius sutrumpėjo – Kazimieras pavirto į Kaziuką.

Taip, esmė tame, kad Šventas Kazimieras – ne kas kitas, kaip Vilniaus globėjas. Taip, ir visos Lietuvos globėjas, tačiau esmė čia visgi Vilnius. Ir dar, esmė yra Švento Kazimiero diena – Kovo 4.

Ką išties tai reiškia? Ogi va ką: galime pasakyti, kad Kovo 4 – tai Švento Kazimiero diena. O Vilnius – Švento Kazimiero miestas. Ir atvirkščiai – Švento Kazimiero diena yra Kovo 4, o Švento Kazimiero miestas – tai Vilnius.

Mes galime sakyti, kad Kaziuko mugė – tai Šventojo Kazimiero miesto Šventojo Kazimiero dienos mugė. Išties tai ir reikš, kad tai yra Kovo 4 dienos mugė Vilniuje.

Ką dabar daro Kaunas? O jie ten sugalvoja Kovo 10 dieną pas save daryti Kaziuko mugę. T.y., ne Kaziuko dieną ir ne Kaziuko mieste.

Pabandykite įsivaizduoti išplėstą Kauno Kaziuko mugės pavadinimą: „Kauno Vilniaus miesto ne Kaziuko mugė“. Tai vat šitaip absurdiškai tas Kovo 10 dieną vykstančios „Kauno Kaziuko mugės“ pavadinimas ir išsišifruoja, kai į semantiką pasižiūri.

Ponai ir ponios kauniečiai, nieko blogo nenoriu pasakyti apie Kauną. Man patinka tas miestas, ir kiekvieną kartą, kai aš ten nuvažiuoju, vis man labiau Kaunas patinka. Būtent todėl aš noriu pasakyti, kad Kaunas nusipelno savo mugės, o ne kažkokio tai nesuzgrabno absurdiško pamėgdžiojimo. Savo mugę Kaunas gali padaryti gal netgi geriau. Tik tam Kaune reikia daryti būtent Kauno, o ne Vilniaus mugę.

NATO kelia grėsmę Rusijai?

Vienas iš dažniausių Rusijos propagandos mitų yra apie tai, kaip NATO vis steigia aplinkui ją karines bazes ir todėl Rusija turi tik gintis. Tam mitui įtvirtinti nuolat šnekama apie tai, kad NATO puls, kad kitos šalys kelia pavojų ir panašiai. Kiekvieną kartą, kai Rusija pradeda dar labiau plėsti savo karines bazes ir vežti ginkluotę link sienų, Kremlius aiškina, esą čia atsakas į NATO plėtimąsi. Išties tai melas – jame visada nutylimi skaičiai.

Nors ir kaip buvo juokiamasi iš dūmijančio Rusijos lėktuvnešio „Admiral Kuznecov“, kad ir kokie buvo paišomi fotošopai, realybė išties tokia: Rusija jau yra pajėgi permetinėti didžiules karines pajėgas didžiuliais atstumais per gana trumpą laiką. Ji pajėgi kariauti karą Sirijoje, esančioje už tūkstančių kilometrų ir neturinčioje jokių bendrų sienų su Rusija. Tuo tarpu karus palei savo sienas Rusija gali kariauti kardinaliai efektyviau. Ir pajėgumų tam ji turi pakankamai.

Tokia propaganda itin smarkiai veikia Rusijoje, kur prieš eilę metų apklausos rodė, kad netgi Estija vertinama kaip potenciali agresorė – esą ji gali užpulti Rusiją. Panaši propaganda buvo skleidžiama ir apie Gruziją, kuri, daugelio Rusijos gyventojų įsivaizdavimu, esą buvo agresorė, puolusi Rusiją.

Continue reading →