Vladimir Jakovlev: specialioji propaganda

Šitą straipsnį man parodė po to, kai įvyko paskutinių dienų triukšmai – ypač garsus buvo skandalas apie menamai išprievartautą paauglę, kur buvo kaltinami NATO pajėgų kariai, atvykę iš Vokietijos. Po skandalo paaiškėjo, kad viskas buvo falsifikuota, tačiau dalis lietuviškos žiniasklaidos, nepatikrinę, sugebėjo tuos pranešimus paskelbti. Tiesiog pranešimai buvo parašyti įtikinamai, privelti visokių detalių – atrodė tikroviškai.

Galime identifikuoti, kad tai yra „didžiojo melo“ metodas – nes viskas atrodo pernelyg baisiai, kad bet koks normalus žmogus išdrįstų taip klaikiai meluoti. Būtent todėl, kad melas pernelyg didelis, mes sau pasakome, kad negali būti, kad šitaip drastiškai kažkas meluoja. Ir tada leidžiame sau tokiu melu patikėti, jo nekvestionuodami.

Rusijos propaganda nesismulkina. Jos veidas – Dmitrijus Kiseliovas, kuris yra pareiškęs apie tai, kad Rusija gali JAV paversti į radioaktyvias dulkes. Tas pats Dmitrijus Kiseliovas aktyviai pila purvą ir ant Ukrainos, ir ant Lietuvos, ir ant ES, ir ant ko papuola. Pagal poreikius. Nemaža dalis Kiseliovo pasisakymų kuo gražiausiai atitinka Vladimiro Jakovlevo įvardinamus metodus.

Pratęsiant apie Rusijos TV programas – daugelyje jų labai akivaizdžiai matosi ir tas pats „40/60“ metodas – kai kurios programos būna lyg ir kritiškos Kremliui, didelė dalis informacijos lyg ir neiškraipoma, bet dalis panaudojama grynai propagandos tikslais. Nesunkiai gali susidaryti apgaulingas įspūdis, kad kokia nors TV ar radijo stotis yra neutrali ar netgi kritiška Kremliaus režimui – todėl propaganda suveikia daug efektyviau.

Įvairių juodos propagandos metodų yra begalė. Negana to, jie neretai naudojami ir kombinuotai – per „40/60“ kanalus skleidžiamas „absoliutus akivaizdumas“, kuris pastiprinamas „apvertimais“, „o kaip su X?“, „supuvusiomis silkėmis“ ir taip toliau. Kai propaganda realiai masyvi, darosi sunku suprasti, kas išvis vyksta.

Na, gerai, aš matau, kad savo įžangoje prirašiau jau vos ne daugiau, nei pats straipsnio autorius. Taigi, nuo Rabinovičiaus kalbų pereikim prie Jakovlevo.

Oj, ne – dar truputį: po rusišką literatūrą apie propogandą man teko kapstytis – kai kurie Jakovlevo minimi įvardinimai išties pasitaiko kitose knygose (tai yra sistemingos terminijos – t.y., organizuotos propagandos sistemos požymis). Kita vertus, reikia pasakyti ir tai, kad sovietmečiu visa bent kiek rišlesnė literatūra, kurioje būdavo analizuojama propaganda, būdavo įslaptinama (pradedant „tarnybiniam naudojimui“ ir baigiant visišku įslaptinimu). Slaptindavo netgi tais atvejais, kai būdavo išverčiamos Vakarų autorių knygos. Toks slaptumas buvo ne dėl to, kad būtų bandoma nuslėpti nuo Vakarų, o dėl to, kad nesukeltų nereikalingų minčių pačios SSRS gyventojams, kuriems ta propaganda buvo kemšama smarkiausiai.

Taigi, o dabar jau paskaitykite, straipsnį, kurį rašė Vladimir Jakovlev, Rusijos žurnalistas (originalas, iš kurio versta – http://www.sguschenka.com/propaganda/)

Continue reading

Kaip veikia propaganda: melas ir šmeižtas

Kaip tik Vasario 16 išvakarėse pasimatė vėl naujos propagandos bangelės. Ir šįsyk kai kurios buvo žymiai keistesnės, jau ir nematytas formas įgaunančios – gal netgi tai būtų ir smagu dėl absurdiškumo, bet nesmagu dėl to, kad iš to jau galima daryti kai kokius spėjimus apie būsimus propagandos metodus.

Marius Jonaitis pasakoja, kaip aš laužiuosi į jo serverius.

Štai ima ir atsiranda pas tokį Marių Jonaitį, tokio keisto judėjimo „Nacionalinis interesas“ pirmininką, toks keistas įrašas, kuris lyg ir toks, kad nei čia kur kreiptis dėl šmeižimo (nes tiesiog kažkoks briedas), nei nereaguot. Žodžiu, atseit lyg ir ne jo (ir gal ir ne jo) sukurtas, bet aišku kaip platinamas fake skrynšotas, kur ateina kaltinimai tiesiog kriminaline veikla – bandymais įsilaužinėti į serverius.

Dar nuostabiau, kad tokį feiką paleidžiantis Marius Jonaitis sugeba ir retoriškai paklausti, apie teisines pasekmes, kurias žmogui, apie kurį sukurtas feikas, gali sukelti tas pats Jonaičio paskleistas feikas.

Ir žinoma, aš galėčiau čia pasakyti, kad laukiu viešo paneigimo ir atsiprašymo, bet kažkodėl galvoju, kad tai beprasmiška, ir kažkaip manau, kad tas beprasmiškumas akivaizdus.

Taip, žinoma, gal ir išties Marius Jonaitis gavo tokį feikinį skrynšotą iš kokio nors feikinio anonimo elektroniniu paštu, nes pats nemoka. Ir jam kažkas galvoje susisiejo ir jis gal šiaip tiesiog skelbia feikus, kuriuos gauna iš visur, nes tai tokia teisibės (su „i“ trumpąja) paieška. Gal netgi kas nors išties bandė į tą jo Kūlgrindą laužtis, o todėl gi visur aplink sąmokslas. Ir taip toliau, ir taip toliau. Viską visaip galima paaiškinti ir pasiteisinti. Ir netgi gali būti, kad pats Marius Jonaitis išties buvo apgautas.

Ir tiesą sakant, feikinių skrynšotų kūryba – irgi nenaujas reikalas. Tiesiog feikiniai skrynšotai anksčiau nebūdavo bent kiek plačiau naudojami panašiems tikslams.

Continue reading

Kai karvės neatskiri nuo mopedo, o mokesčių – nuo kaupimo

Visai neseniai rašiau straipsnį apie progresinius mokesčius, o paskui pas mane į Facebook komentarus atėjo toksai Raimondas Kuodis, kuris pradėjo man aiškinti apie tai, kaip Lietuvoje baisiai siaubingai progresiniai mokesčiai yra jau dabar. Ir tai baigėsi tuo, kad aš jums čia parašiau šį straipsnį. Tiesiog apie tai, kokio lygio absurdą pasiekia mūsų viešasis ekonominis diskursas.

Nesuvokti nuosavybės sąvokos, neskirti savo pinigų nuo kažkieno kito pinigų - tai panašiai, kaip neskirti karvės nuo mopedo (žinau, kad čia nuotraukoje motoroleris). Įsivaizduokite žmogų, kuris mopedą pavadina karve, o paskui iš tokios "karvės" nuoširdžiai bando primelžti pieno, o paskui dar ima šnekėti apie karvės variklio apsukas.

Nesuvokti nuosavybės sąvokos, neskirti savo pinigų nuo kažkieno kito pinigų – tai panašiai, kaip neskirti karvės nuo mopedo (žinau, kad čia nuotraukoje motoroleris). Įsivaizduokite žmogų, kuris mopedą pavadina karve, o paskui iš tokios „karvės“ nuoširdžiai bando primelžti pieno, o paskui dar ima šnekėti apie karvės variklio apsukas.

Ponas Raimondai Kuodi, taip, čia šiandien apie jūsų teorijas ir nesupratimus, nes jūs to panorėjote. Aš jūsų klausiau, ar tikrai norite to, kad aš parašyčiau apie tai. Ir jūs pasakėte, kad norite. Taip jūs padarėte dar vieną klaidą, bet ta klaida natūrali. Ta klaida – irgi jūsų nesupratimų pasekmė. Paprastai nesupratimai po vieną nevaikšto.

Continue reading

Ir vėl elektroninės cigaretės – tęsinys.

Pernelyg nesigilinant į visas peripetijas, buvo taip, kad kartą aš užvariau ant elektroninių cigarečių, o paskui kažkaip gal jau ir ne taip užvariau, o gal ir atvirkščiai, nes įprastos cigaretės gal ir žymiai blogiau, o ir išvis rūkyti nesveika. O paskui buvo daug visokių ginčų ir panašiai. Todėl šiandien bus atnaujinimas, kuriame bus dar blogio, o gal ir ne vien tik blogio apie elektronines cigaretes, kurias rūkyti visvien nesveika, nes tiesiog nikotinas sveikatos neprideda.

Būna visokių elektroninių cigarečių, kai kurios iš jų netgi turi nuosavus ekranus, kuriuose rodo kokius 15 skirtingų veikimo parametrų vienu metu. Bet išties visos jos praktiškai vienodos, ir skiriasi tik tuo, kiek galima skysčio pripilti ir kiek laiko baterija laikys. Daug didesni skirtumai – pačiuose skysčiuose.

Taigi, aš visiškai persimečiau prie elektroninių cigarečių prieš kelis mėnesius. Kažkaip gal ir ne visai rišliai, bet tiesiog ėmiau rūkyti tik jas. Ir po kiek laiko išsiaiškinau visokių įdomių dalykų. Kai kurie gal ir neblogi, o kai kurie – visiškai netikėti ir nelabai malonūs. Tiesa, visa istorija man baigėsi tuo, kad aš vėl persimečiau prie įprastų cigarečių.

Ir galų gale, be įprastų ir elektroninių cigarečių tarp mano rūkomų atsirado dar viena keista rūšis – iQos (Philip Morris kūryba tiems, kas turi daug pinigų), bet apie tai gal kitą kartą.

Elektroninės cigaretės – ko aš nežinojau

Pirmiausiai – apie tai, ko aš nežinojau, bet sužinojau per kažkiek laiko, berūkydamas elektronines cigaretes vietoje paprastų. Kai kurie dalykai nėra labai akivaizdūs.

Visų pirma, elektroninės cigaretės kainuoja išties porą kartų mažiau, negu įprastos – ir tai sudėjus ir jų kainą, ir keičiamų detalių kainą, ir taip toliau, ir taip toliau. Finansiškai tikrai jaučiasi, kad ir kaip skaičiuotum. Tiesiog kardinaliai jaučiasi.

Antra, per kelias savaites man aprimo kažkoks sudirginimas bronchuose, kuris jau buvo tapęs įprastu – toksai, dėl kurio vis tarpais norisi nusikosėti. Ir kartu aš ėmiau užuosti kvapus. Belenkiek daugiau kvapų. Turiu pasakyti, kad gebėjimas užuosti kvapus – labai keistas dalykas. Berūkydamas atpranti nuo to ir nesupranti, bet paskui, kai kvapai vėl atsiranda, būna tesiog keista. Kartais labai malonu, nes užuodi daug malonių kvapų. O kartais – labai nemalonu, nes staiga supranti, kad pvz., eini parku, o kažkur netoliese esantis krūmas aiškiai buvo apmyžtas, nes smirda. Tai jau nemalonu. Bet taip ar anaip, patirtys, kurios yra naujos ir bendrai tai visai smagios 🙂

Trečia – elektroninės cigaretės nėra labai jau patogios. Pilant tuos skysčius, jos apsitaško, keičiant garintuvus – išsimozoja rankos, be to jas reikia krauti per USB, o tai užtrunka kažkiek laiko. Kita vertus, elektroninė cigaretė laiko tikrai bent kelis kartus ilgiau, nei koks iPhone, tad problemų, kad išsikrautų netikėtai – nebūna, jei tik pakrauni iš vakaro. Bet visvien papildomas vargas, lyginant su įprastomis cigaretėmis.

Kvapų tiems elektroninių cigarečių skysčiams yra tiek, kad maža nepasirodytų. Pradedant kažkokiais tualetiniais muilais bei kramomomis gumomis ir baigiant ganėtinai natūralistišku žemarūšio tabako kvapu, kuris gana šleikštokas, bet realiai cigaretes primenantis. Yra netgi išvis tokių fun kvapų, kaip kad kažkokių ten keksiukų ar persikinių pyragų. Ir realiai primena keksiukus ar pyragus. Išbandžiau bent kokias 20 skirtingų kvapų rūšių. O gal ir dar smarkiai daugiau – negaliu net pats pasakyti, kiek. Belenkiek visokių.

Skysčius toms elektroninėms cigaretėms gamina kelios skirtingos kompanijos. Man nepasijuto kažkokio įspūdžio, kad su tais skysčiais būtų kažkas blogo. Gal tik tiek, kad skirtingų skysčių sudėtis ganėtinai skiriasi pagal kažkokius priedus, o dėl to ganėtinai priklauso tų elektroninių cigarečių garintuvų gyvavimo trukmė. Skysčiai skiriasi ne tik kvapais, bet ir stiprumu. Būna ir nulinio stiprumo skysčių, kurie tiesiog neturi nikotino iš viso. Ir žinote, visai irgi galima rūkyti, ir visai jie populiarūs. Įprastų cigarečių be nikotino nebūna, o vat elektroninės – būna. Tai yra gerai, nes esminis blogis yra nikotinas.

Eikvojasi ne tik skysčiai. Tie garintuvai, kurie garina – irgi eikvojasi. Vieno garintuvo kaina – neatsimenu, kiek. Gal keli eurai kokie. Neatsimenu tiesiog. Bet štai tų garintuvų kokybė gerokai skiriasi, netgi jei tą patį skystį eikvoji – iš tos pat partijos vienas gali būti kokybiškas, o kitas – nelabai. Jeigu nepasiseka – garintuvas gali išdegti per 3-4 dienas. Jei pasiseka – gali išlaikyti porą savaičių, jei ne ilgiau. Bendra taisyklė tokia, kad visokie tamsių atspalvių ir tiršti skysčiai degina tuos garintuvus daug greičiau. Kai garintuvas perdega, vietoje įprasto elektroninių cigarečių kvapo atsiranda gerklę graužiantys dūmai, susidarantys dėl svylančios vatos (paprasčiausia medvilninė vata – esminis garintuvo elementas). Tada garintuvą tenka keisti.

Kurie skysčių kvapai patinka, o kurie ne – labai priklauso nuo to, kiek seniai tas elektronines cigaretes rūkai. Kai kurie kvapai, kurie pirmą savaitę atrodo malonūs (gal dėl to, kad vis dar esi pripratęs prie įprastų cigarečių, o nosis išdeginta ir nieko neužuodžia), po kiek laiko ima darytis bjaurokais. Kiti kvapai, kurie pradžioje atrodė šleikščiai, paskui ima darytis kaip tik malonesniais. Žodžiu rinktis reikia daug ir žiūrėti pagal save.

Kita vertus, galima skirtingus skysčius ir pamaišyti – man labai tiko kombinacija iš „Traditional Tobacco“ (žemarūšį tabaką primenantis kvapas), „Bright Tobacco“ (ne tiek tabaką, kiek kažką nutralaus primenantis) ir „Honey Berries“ (medus ir mėlynės). Kažkaip taip vat. Bet kiekvienam savo.

Dabar vienas niuansas apie elektronines cigaretes: kad ir kiek kvėpuotum tais garais į plaučius, netgi kaip orą tuos garus traukdamas, išties įsisavinimas vyksta ne tiek per plaučius, o per gleivinę. Problema matyt visgi temperatūrų skirtumuose: įprastos cigaretės kaitina tabaką iki aukštesnių temperatūrų, o elektroninės skystį kaitina iki gan žemų, o dar ir per tirpalą, dėl ko išsyk susidaro kondensatas (jis ir atrodo, kaip dūmai). Kondensatas nepakliūna taip giliai į plaučius, o vietoje to įsisavina pagrindinai per gleivinę, kaip kokia nikotininė kramtomoji guma. Todėl kai rūkai elektronines, ilgai jautiesi vis neparūkęs, o paskui jautiesi persirūkęs, o galų gale imi keisti rūkymo įpročius.

Aš rūkau 30 metų, tad man šitai svarbu – ir kažkuriuo momentu dėl tų elektroninių cigarečių aš tiesiog ėmiau jausti, kad galiu ir nerūkyti žymiai ilgiau ir gaunasi netgi taip, kad ir kelias valandas neparūkau ir nei neprisimenu apie tai. Žodžiu, man gaunasi taip, kad tos elektroninės cigaretės išties gali būti įrankiu, kuris padėtų mesti rūkyti. Tik viena problema… Problema, kai tenka mesti elektronines ir pereiti atgal prie įprastų.

Nenumatytos problemos ir siaubai

Taigi, rūkant elektronines cigaretes, nikotinas įsisavina per gleivinę. Ir to nikotino gaunasi daug. Netgi labai daug. Ir tas nikotinas pasiekia nervines galūnes, ir jas dirgina – jei persirūkai, kyla jausmas, kiek primenantis tą, kuris nuo snuso (kažkaip lyg dilgčioja dantenas). Bėda ateina tada, jei dėl ko nors ima skaudėti dantis. Ir ta bėda būna baisi ir netikėta.

Žodžiu, vieną dieną man pradėjo skaudėti dantį. Net nežinau nuo ko – gal koks dantenų ar kažkokio nervo uždegimas, o gal ir dar kažkas. Bėda buvo ta, kad skausmas kažkodėl ėmė siekti nepakeliamus lygius. Tokius lygius, kur galima jau pradėti kraustytis iš proto, nes mąstyti darosi neįmanoma, miegoti darosi neįmanoma ir išvis viskas neįmanoma. Jokie nuskausminantys ir priešuždegiminiai kažkodėl nepadėjo – nors dantenų sutinimas ir apmažėjo, skausmas tik augo ir augo, kol pavirto į ištisinį nepertraukiamą košmarą.

Galų gale, po kelių dienų nemiegojimo (supratęs, kad šiaip sau čia nepraeis) aš nuėjau pas odontologą, tas ten kažką pakrapštė, pataisė, prirašė vaistų ir panašiai, bet kažkodėl tai visvien man negelbėjo. Po dar vieno apsilankymo ir dar kelių dienų kankinimosi, supratau, kad danties skausmas lyg ir kažkaip netiesiogiai koreliuoja su tuo, kad aš rūkau – lyg ir taip, kad ima stiprėti, praėjus kokiam pusvalandžiui po parūkymo. Ir čia man ėmė kilti įtarimai…

Žodžiu, aš tiesiog staigiai persimečiau prie įprastų cigarečių ir tas siaubingas danties skausmas jau po kelių valandų susilpnėjo, o po pusdienio beveik baigėsi. Aišku, baigėsi ne visiškai – dančiui išties buvo problemų, bet paparsčiausiai tas skausmas sumažėjo bent 10 kartų. Mažiausiai 10 kartų (o gal ir 100 – nežinau net, kaip tai pamatuoti) – iki tiesiog labai nemalonaus ir užknisančio, bet jau ne tokio, kur tarpais atrodo, kad nuo to skausmo jau imi nesiorientuoti nei kur esi, nei išvis kas aplinkui vyksta.

Įsivaizduokit, aš per tą dančiasopę nemiegojau beveik savaitę laiko. Aš tiesiog atsibusdavau nuo dantų skausmo, kas pusvalandį. Aš negalėdavau užmigti, aš galvojau, kad man atėjo laikas numirti, o paskui, kai jau neišlaikydavau, aš nutrūkdavau ir kokiam pusvalandžiui-valandai užsnūsdavau, o paskui vėl atsibusdavau nuo to, kad dantys varo iš proto. Ir visa tai buvo susiję su sušiktomis elektroninėmis cigaretėmis. Aš per visą savo gyvenimą negalvojau, kad dantų skausmas gali būti toks baisus.

Šitai veikia labai paprastai: nikotinas itin stipriai sudirgina nervines galūnes (visokius ten nervinius receptorius). Ir nors tai nesukelia skausmo, tos galūnės lieka sudirgintos. O vat kai kyla danties skausmas, dėl sudirginimo gaunasi taip, kad jis vietoje šiaip nemalonaus ir užknisančio pavirsta į visiškai nepakeliamą – nikotinas suveikia kaip kažkoks skausmo moduliatorius. O kai elektroninių cigarečių rūkymas vyksta per gleivinę, tai jau patikėkit manim, kiek tos nervinės galūnės to nikotino gauna. Ir visa tai atrodo gana nekaltai tiktai tol, kol neužeina danties skausmas.

Kai paskui vėl nuėjau pas savo dantų gydytoją ir papasakojau, paaiškėjo, kad tai nėra kažkokia super naujiena. Kiek supratau, aš čia buvau pirmas gyvas atvejis, tačiau profesinėje literatūroje apie tai jau rašo. Žodžiu, nemalonus reiškinys.

Žodžiu, nesvarbu, kas ten ir kaip gerai su tomis įprastomis elektroninėmis cigaretėmis, aš jums pasakysiu paprastai – saugokite save ir tausokite. Ir jei jau gali kilti koks nors danties skausmas – būkite atsargūs ir tiesiog žinokite. O šiaip – ką aš žinau. Geriau gal išvis kažkaip mesti rūkyti. Jei tik gaunasi.

Aš pats matyt gal ir vėl pereisiu prie elektroninių. Bet apie tai, kaip jos sustiprina danties skausmą – ilgai, labai ilgai atsiminsiu.

Biheviorizmas, semiotika ir echolalija

Bihevioristai, patys to nepastebėdami, kadaise pakliuvo į savo pačių paspęstas pinkles: pozityvistinė teorija, verčianti remtis tik tuo, kas būtina, yra nesuderinama su matematiškai objektyviom proto galimybėm, t.y., faktu, kad ir smegenys, ir kalba puikiai emuliuoja Universalią Tiuringo mašiną

Kuo čia dėta echolalija? Ogi tiesiog tai senas ir primityvus bihevioristinis bandymas paaiškinti kalbą. Kam ta kalbos logika, jei galim manyti, esą viskas, ką tik kas nors kalba – tėra kažkoks reflektyvus žodžių atkartojimas? Kilo kažkas, gerdamas, pasakė žodį „butelis“, vadinasi, pamatęs butelį, užsimanysi gerti ir pasakysi tą patį žodį. Paprastas aiškinimas, tiesa? Būtent šitas paaiškinimas, ko gero, geriausiai demonstruoja visą paprastų kalbos teorijų neproduktyvumą.

Taip, beje – būtent šitaip kalbos atsiradimas buvo aiškinamas bihevioristų tarpe. Ir JAV bihevioristai (Burrhus Frederic Skinner), ir sovietinis Ivanas Pavlovas, kuris atrado refleksus, aiškino, kad kalba – tai tiesiog kažkokių refleksų rinkinys.

Tiesa, SSRS šita kliedesinga teorija įgavo ypatingą lygmenį – ten Ivano Pavlovo fantazijos persimaišė su vieno tokio pseudolingvisto fantazijomis – toksai Nikolajus Maras sukūrė teoriją apie tai, kad kalba esanti net ne šiaip refleksais, susijusiais su reakcijomis į daiktus, o išvis esą kažkokie tai darbiniai šūksniai. Šūksniai reflektyviai susiformuoja, o paskui kažkaip ten nelabai suprantamai pavirsta į kalbą, o visa kalba išvis tesanti reflektyvių šūksnių kratinys, įgavęs kažkokį ten pavidalą. Na, bet čia kiek per toli nukrypom. Grįžkim prie biheviorizmo.

Continue reading