Vadybiniai smagumai

Kartais norisi visokiais smagumais pasidalinti. O kadangi vis apie vadybos, optimizavimo, organizacijų valdymo ir panašius reikalus rašau, ir apie vertinimo rodiklius kokius nors, matavimus, metrikas, ir apie analizes, ir taip toliau – nagi reikia ir apie grafikus, diagramas, visokias pasiskirstymų kreives ir kitą vizualiką parašyti šį bei tą?

Pats gražiausias pasiskirstymų grafikas, nes jame matai tai, ką nori matyti.

Pats gražiausias pasiskirstymų grafikas, nes jame matai tai, ką nori matyti.

Grafikai būna labai įvairūs. Kartais būna labai kompleksiniai, kartais ir paprasti visai. Būna, kad pasidarai kokį nors trimatį stulpelinį grafiką su kokiais nors 20000 stulpelių (išdėstytų, pvz., kaip 100x20x10), žiūri į jį ir bandai pamatyti kokį nors pokyčių paterną, kuris kažką reikštų, o tada darai kitą panašų grafiką, kur vėl 20000 stulpelių, tik jau kokiu nors kitu pjūviu.

Continue reading

Idiotinės kalbainijos diskursas

Aš jau esu sakęs, kad kalbainystė yra tiesiog neišpasakytas durnumas. Bet tas durnumas yra nuostabus (savo baisumu) ir neįtikėtinas – jis perauga visas įmanomas ribas, jis perauga tas ribas tiek, kad tuo netgi neįmanoma patikėti. Todėl aš turiu jums parašyti apie tą fenomeną – kalbainiškąjį (o gal tiksliau – kalbajobiškąjį) diskursą.

Kai kuriose atbukimo stadijose viskas pasidaro nepataisoma.

Kai kuriose atbukimo stadijose viskas pasidaro nepataisoma.

Absoliučiai nesuvokiamas, visiškai užribinis (ne vulgariąja prasme užribinis, o realiai – pramušantis suvokimo ribas) kalbajobų durnumas atsiranda dėl to, kad kalbainiai savo idiotizmais keičia kalbą. Keičia tą įrankį, kuris leidžia mąstyti.

Continue reading

Vilniaus plovas

Receptų knygos viršelis gana neįprastas, bet visai gražus.

Regimanto Dimos košių receptų knygos „Vilniaus plovas“ viršelis gana neįprastas, bet visai gražus.

Kai prieš kokią savaitę savo kalendoriuje pastebėjau iš kažkur atsiradusį užrašą apie kažkokį plovo valgymą, nieko nesupratau. Paskui dar pastebėjau užrašą, kad čia toksai Regimantas Dima organizuoja kažkokį vakarėlį.

Na, galvoju, tiek jau to su tais vakarėliais – visos dienos užimtos, vakarai užimti, darbų iki kaklo ir išvis čia kažkas neaiškaus. Ale taip gavosi, kad tą dieną atsilaisvino kažkas ir nutariau, kad tiek jau to – dar pažiūrėjau, kad krūva pažįstamų iš internetų žada dalyvauti. Kažkodėl matyt susidomėjimas maisto gaminimu yra didelis. Daug supermamų tuo domisi, košytės ten visokios, žinote.

Taigi, nuvykau. Plovo kažkodėl nebuvo, kokios nors kitokios košės – irgi. Suprantate, ponas Regimantas Dima, vietoje to, kad būtų surengęs kažkokią plovo vakaruškę, surengė savo kulinarinės knygos pristatymą. Apie tai, kaip galima virti kaukazietišką plovą, kazachišką plovą, tadžikišką plovą, afrikietišką plovą ir dar belenkokį. Ir dar pristatė kažkokią grikių košės receptūrą su voveruškomis, kurią pavadino Vilniaus plovu.

Ta besijuokianti moteris dešinėje - tai legendarinė Geležinė Lapė.

Ta besijuokianti moteris dešinėje – tai legendarinė Geležinė Lapė. Fotkinta per langą, nes kitaip į vidų pakliūti buvo neįmanoma.

Ir netgi nebuvo plovo. Buvo Justinas Žilinskas, buvo manęs pasidrovėjusi Cponkė (aka Urtentic), buvo netgi Tomas Bikelis (jis kažkoksai brangus Žilinsko draugas gal, kad į tuos pačius renginius vaikšto?). Dar buvo legendinė Geležinė Lapė. Ir aišku, buvo pats Gyvenimo Stebėtojas. Bet plovo nebuvo. Tik ta receptų knyga apie košių gaminimą.

Continue reading

Kaip katė į miltus

Mano močiutė turėjo posakį – „šypsosi, kaip katinas į miltus šikdamas“. Nes katės yra nemalonūs, bjaurūs padarai. Vaizduoja (o gal ir pačios įsivaizduoja), kad daro kažką gero, nors išties tai patys žinote, kokios tos katės. Štai taip katės ir į miltus šika – su dvasinga snukio išraiška.

Katės nepasižymi protu, kiša savo snukius į pieną, o taip pat šika pakampėmis.

Katės nepasižymi protu, kiša savo snukius į pieną, o taip pat šika pakampėmis.

Čia tiesiog jums preambulė buvo, kad suprastomėte asociatyvinę seką, nes labai man nepatinka visokios katės. Bet išties tai aš apie visai nesusijusius dalykus jums čia pasakyti noriu.

Išties tai šviežiai lendanti į akis tema – apie pienininkus. Realiai tai jau seniai nuvalkiota tema su tais pieno supirkimais ir kitokiomis nesąmonėmis, bet išlendanti ir išlendanti kas kažkiek metų, ir vis naujais pavidalais. Žodžiu, vat taip – išlenda skandalėlis, kai Virginija Baltraitienė sugalvoja kažkokį naują įstatymą. Ir dar paskui išlenda gandai, kad su tuo koksai tai Sergejus Ursulas susijęs, nes irgi, suprantate, atsitiktinai viskas tiesiog sutapo. O ir šiaip ten Darbo partija gal ne prie ko.

Ir suprantate, čia gi viskas – gelbėjimui kažkokių ūkininkų, nukentėjusių nuo Rusijos embargo, kurį sukėlė piktoji Lietuva, nenorinti turėti draugiškų santykių su didžiąja dvasinga kaimyne. Šiaip tai apie kažkokius panašius nukentėjėlius gal šiaip dėl visai nesusijusių priežasčių užsiminė Virginija Baltraitienė, kai Seime šitą įstatymą pristatinėjo.

O dabar vat aš jums išsiliesiu, apie tai, ką aš galvoju, nes aš galvoju tiek, kad jums maža nepasirodys. Ir negalvokit, kad kažkoks pienas – tai čia kažkas neprotingo ir neįdomaus, nes jūs gal nei nenuvokiat, kokie cirkai vyksta tame ekonomikos segmente.

Continue reading

Kodėl kažkam netinka Nerijus Meilutis?

Ponai ir ponios, aš jums labai trumpai pasakysiu vieną pastebėjimą, apie tai, kaip čia gaunasi, kad ponas Nerijus Meilutis labai netiko kažkam ten Seime (nors tie, kuriems būtent ir netiko, netgi klausimų paklausti nesugebėjo).

Kartais atrodo kad yra vienaip, o paaiškėja, kad kažkokie agurkų pobūdžio interesai viską pasuka kitaip.

Kartais atrodo kad yra vienaip, o paaiškėja, kad kažkokie agurkų pobūdžio interesai viską pasuka kitaip.

Teisėsauga yra kritinė grandis, nuo kurios priklauso visos valstybės stabilumas. Jei teisėsauga nestabili, jei ji stringa – valstybėje klesti korupcija, o jei tik yra korupcija – kai kurios priešiškos valstybės gauna tiesiog nerealias galimybes veikti. Po to, ką pamatėme Ukrainoje (kur per korupcionierius ir buvo įvykdyta invazija – ir į Krymą, ir į Donbasą), man bet kokie teisėsaugos strigdymai kelia labai didelius įtarimus. Ir aš labai tikiuosi, kad bet kokie mano įtarimai paaiškės besantys nepagrįstais.

Aš čia jums neaiškinsiu apie profesinius tinkamumus ar netinkamumus, neaiškinsiu apie tai, kaip kokie nors tipažai išvis panikuoja jau vien dėl to, kad Dalia Grybauskaitė ką nors išvis siūlo. Tiesiog pakanka tiesiog to, kad ji ką nors pasiūlytų (netgi nesvarbu, ką) – ir išsyk kai kurie drebalai sienomis nuo nervų laipiot ima, vien jos vardą išgirdę.

Ponai ir ponios, kas per nesąmonė vėl vyksta su Generalinio prokroro skyrimu? Darius Raulušaitis laikinai einantis, Darius Valys jau nebe generalinis, o visa Generalinė prokuratūra priversta laukti ir kiek laukti turės – niekas nežino. Žinoma, galima sakyti, kad taip būna visada, bet aš jums pasakysiu, kad tai nėra normalu.

Aš jums netgi nekalbėsiu apie visokius ten niuansus apie įdomiai pastrigusią OMON bylą (ir tų niuansų išlindo tiek, kad maža tikrai nepasirodytų). Aš tik pastebėsiu, kad labai daug triukšmo kilo po to, kai Nerijus Meilutis įvardino, jog reikia tai tvarkyti. Ir prasidėjo kažkur kažkokios panikos. Bet tai tik niuansėliai.

Aš jums užduosiu paprastą klausimą: ar nemanote, kad gerai stabdydami, kai kurie jogomis ir meditacijomis visokiuose briuseliuose užsiimantys veikėjai tikisi pratempti pakankamai ilgai, kad per tą laiką praeitų dar vienus rinkimus ir vėl gautų neliečiamybę?

Kaip manote, ar jie sugebės išsisukinėti šitokiais būdais tiek ilgai, kad viskas baigtųsi dėl senačių? Ir kas išvis per povandeniniai pasipriešinimai čia vyksta?