Apie kalbainystės paternus bei šiaip apie paternus kalbainiams

Prieš kalbėdami apie paternus visiems suprantamais ir paprastais pavyzdžiais, pradėkim gal nuo skirtumo tarp kalbainių ir kalbininkų. Visi puikiai žino vieną dalyką: kalbainiai negeba realizuoti kognityvinio proceso bent kiek geriau, nei kokie nors primityvūs asociatyvinio pobūdžio refleksai, panašūs į tuos, kuriuos turi varlės po to, kai kai joms išpjauna smegenis. Tai toksai senas biologų eksperimentas, demonstruojantis, kad kai kuriems padarams visai nereikia smegenų tam, kad jie judintų savo galūnes. Tokie padarai ir be smegenų kažką daro, tik kad nesąmoningai ir nemąstydami.

Pasižiūrėję į šito lapo gyslas, iškart matome visokius išsišakojimų atsikartojimus ir kokią tai bendrą struktūrą, nes šitame lape yra gyslų paternai. O tie paternai atsiranda iš šablono, kuris vadinamas genais. DNR visokia ten. Bet iš paties lapo jokie šablonai nesigamina ir jokios ten DNR nesidaugina.

Pasižiūrėję į šito lapo gyslas, iškart matome visokius išsišakojimų atsikartojimus ir kokią tai bendrą struktūrą, nes šitame lape yra gyslų paternai. O tie paternai atsiranda iš šablono, kuris vadinamas genais. DNR visokia ten. Bet iš paties lapo jokie šablonai nesigamina ir jokios ten DNR nesidaugina.

Būtent tas smegenų nereikalingumas, nuolat demonstruojamas kalbainių, šiuosius ir skiria nuo kalbininkų. Kalbininkams smegenys yra labai reikalingos, nes kalba yra labai nepaprastas dalykas. Kalba realizuoja mąstymą, tad norint ją suprasti, reikia ne šiaip mąstymo, o tokio, kuris būtų pajėgus susimuliuoti dar ir svetimą mąstymą. Žodžiu, vidutinybė negali būti kalbininku ir tai yra faktas. O kai vidutinybė ar šiaip durnius pabando tapti kalbininku, gaunasi kalbainis. Ir tai irgi yra faktas.

Taip, štai jums absoliučiai bukas paternas: kur tik yra koks nors priežasčių ir pasekmių ryšys, ten kalbainiams lūžta smegenys ir telieka bukas kartojimas, kad neteisibė tai ir negalima kažko sakyti, nes negalima nes taip negalima sakyti. Vietoje argumentacijos kalbainiams čia suveikia kažkokie reflektyvūs smegenų spazmai su nerišliai ir absurdiškai siūlomais pakaitalais, o dar geriau – nuorodomis į kokius nors VLKK išgalvotus dalykus. Ir tai vis kartojasi ir kartojasi. Taip, vieną kartą ar kelis – galima būtų suprasti, bet kai kalbainiai šabloniškai reaguoja, tai ir gaunasi paternas.

Tuo pat metu proto turintys kalbininkai (nes kaip matėme, būtent proto turėjimu kalbininkai skiriasi nuo kalbainių) žiūri į visas kalbainiškas nesąmones ir supranta, kad tai yra beviltiška, nes kalbainių neišmokysi, nes kalbainiai neturi tam smegenų pajėgumų. Todėl kalbininkai nuleidžia rankas ir pasiduoda, nes tai yra beviltiška. Juk nepaaiškinsi demenciniams tipažams, kad pinigai ne duodami, o uždirbami – jie pripratę, kad valdžia ar dar kažkas turi jiems pinigų duoti. Nes sąryšio tarp darbo ir atlyginimo jie nesuvokia. Taip ir kalbainiams nepaaiškinsi, kad žodžiai turi prasmes ir reikšmes, nes jie to irgi nesuvokia.

Taigi, ir po paskutinio straipsnio apie bolševikiškų Rusijos invazijų paternus pas mane priėjo kažkokių kalbainių, kurie man ėmė aiškinti, kaip aš turiu rašyti. Tai neabejotinas kalbainystės požymis: jiems neužtenka smegenų, nes jie net nesupranta apie ką skaito, tačiau įsivaizduoja, kad gali man paaiškinti, ką ir kaip man rašyti. Įsivaizduokit, kad kas nors parašo 2+2=4, o tada ateina koks nors durnius ir sako, kad „čia neteisingai parašyta, aš žinau, kad yra kringeliukas su brūkšniuku kitaip rašomas, kaip apverstas, todėl jis rašomas kaip 5, todėl turi būti 5+5=4“.

Taip, tai yra simptomas. Jiems yra giliai nusispjaut bet kokios prasmės ir reikšmės. Jie galvoja, kad supratimas yra nereikalingas, o pakanka žinoti kokias tai taisykles ir jas kur papuola taikyti kuo bukiau. Tai jie žino todėl, kad vietoje mąstymo jų galvose sukasi kažkokie reguliaciniai refleksai – taisyklės liepė, vadinasi turi būti pagal taisykles. Taigi, jei jie žino skaičių 5, tai negali būti skaičiaus 2, nes negali taip būti, kadangi kringeliukas turi būti apačioje, o ne viršuje.

Taigi, kalbainiams sunku suvokti tokius paprastus dalykus. Jiems labai sunku suprasti, kad pvz., pavyzdys, modelis, šablonas (tokius pakaitalus siūlo VLKK) nėra paternas. Gal kas nors ir vartoja žodį „paternas“ vietoje „modelio“, „šablono“ ar „pavyzdžio“, bet jei jau tokių atsiranda, tai jie yra durniai, kurie tiems patiems kalbainiams nenusileidžia.

Pavyzdys, šablonas ar modelis yra dalykas, pagal kurį kažkas padaroma. Pagal kažkokį šabloną, scenarijų ar modelį gali atsirasti ir paternas. Kaip rezultatas. Pagal paterną neretai galima atkurti ir scenarijaus, šablono ar modelio savybes: jei matome kažkokius pasikartojančius rezultatus, tai reiškia, kad viską daro kažkoks šabloniškas mechanizmas.

Tačiau paternas ir šablonas nėra tas pat, nes vienas yra kito rezultatas. Kai kažkokie kalbainiai vieno nuo kito neatskiria, tai reiškia, kad jie išvis negeba suvokti tokios sąvokos, kaip priežasčių ir pasekmių ryšys. Jie išvis priežasčių ir pasekmių nesuvokia, o mąsto magiškai, pagal panašumų dėsnius. Tokio magiško mąstymo priežastis yra tai, kad jie yra tiesiog durniai, bet kadangi jie nesuvokia priežasčių ir pasekmių ryšio, tai ir šito paprasto dalyko jie nesuvokia.

Bendrai imant, kad pernelyg nesigilintume, tai paprastai: paternas yra specifinis terminas, naudojamas kuriant dirbtinio intelekto sistemas – tai tiesiog pasikartojanti seka iš vieno ar daugiau elementų, kurie nebūtinai sudaro visiškai vienodą rinkinį, tačiau to rinkinio sutapimas yra turintis gana aukštą tikimybę su kitais rinkiniais. Atsekus tam tikrą paterną, galima nustatyti, jog už jo slypi kažkokia kitokia seka.

Na, kaip pavyzdys jums: 1 8 5 2 3 4 3 2 3 4 2 0 1 2 2 3 4 7 1 4 7 2 3 4 8 2 3 4 4 2 3 4 7 6 2 3 4 2 3 7 3 2 3 4 8 1 5 2 3 4 9 0 3

Šitoje sekoje yra kažkiek smulkesnių sekų, kurios atsikartoja. Tokie atsikartojimai – tai ir yra paternai. Jei identifikuojame paterną – tai reiškia, kad atradome, jog yra kažkokios funkcijos, kurių dėka tie paternai ir atsirado. Bet šitokie paternai nėra nei šablonai, nei modeliai, nei scenarijai, nei pavyzdžiai. Tai tiesiog atsikartojimai, pagal kuriuos sužinome, jog yra kažkokių pavyzdžių ar šablonų, pagal kuriuos tie paternai ir atsiranda.

Taip vat ir iš kalbainiškų nesąmonių besikartojimo, pamatome, jog už to slypi kažkoks pavyzdys ar šablonas, pagal kurį tas nesąmonių paternas ir atsiranda. Mąstymo šablonas, trumpai tariant.

Aš jums paaiškinsiu tokį paprastą dalyką dabar, kurio nesupras jokie kalbainiai, nes jie neturi proto: mąstymo šablonas – tai yra nemąstymas. Nes jei yra šablonas, tai reiškia, kad nėra gebėjimo sieti priežastis su pasekmėm ar išvis kokias nors logines operacijas atlikinėti – tame ir yra visa šabloniškumo semantika. Taigi, mąstymo šablonas – tai yra negebėjimas mąstyti. Pagal tą negebėjimo mąstyti paterną ir atpažįstame kalbainius.

Ponai kalbainiai, aš jums paprastai pasakysiu: taisykles nustatau aš, nes aš mąstau, o jūs ne. Todėl jūs taisyklėms paklūstate, nes čia yra manęs taisyklės, o aš esu jų kūrėjas. Tai jums pakankamas paaiškinimas, menki žmogiūkščiai, nes nieko, ką čia apie paternus skaitėte, visvien jūs nesupratote, nes neturite tam gebėjimo.

Rusijos invazija Ukrainoje – toksai senas ir pažįstamas paternas

Gal dėl to, kad viskas prasidėjo visai per kitą galą – ne nuo Rusijos veiksmų, o nuo žmonių sukilimo prieš Viktorą Janukovyčių, daugelis nepastebėjo tokio seno ir pažįstamo paterno* visame tame Rusijos įsiveržime į Ukrainą. O gal nepastebėjo dėl to, kad anksčiau tą paterną matydavome visai iš kitos pusės?

Paternas labai senas, pirmais variantais išbandytas dar beveik prieš šimtmetį. Vėliau kažkiek išgrynintas, atidirbtas ir aiškiai paverstas standartiniais invaziniais planais, kuriuos tereikia adaptuoti – t.y., visa ištisa ir sistemiška valstybių okupacijos metodologija.

Štai jums Afrikos vaizdelis - kovotojai prieš fašizmą, sukilę ir užsigrobę iš kokios tai vietinės chuntos tanką, važiuoja saugoti nekaltų gyventojų. Neprimena jums kažko?

Štai jums Afrikos vaizdelis – kovotojai prieš fašizmą, sukilę ir užsigrobę iš kokios tai vietinės chuntos tanką, važiuoja saugoti nekaltų gyventojų. Neprimena jums kažko?

Taigi, čia aš jums pasakysiu, kad kalbos apie tai, jog Vladimiras Putinas esą kurią kažkokią revoliucingą informacinio karo metodiką – tai naivus svaigesys, nes išties nieko naujo jisai nekuria. Vienintelis dalykas, ką jis daro – tai nežymiai adaptuoja seną, kraštutinai gerai atidirbtą KGB metodologiją, skirtą invazijai į užsienio šalis. Ir ta metodologija atpažįstama pagal tipinį SSRS vykdomos invazijos paterną.

Visa ta invazija, kaip įprasta, pridengiama informaciniu bulšitu, skleidžiamu per kelis struktūrinius kanalus: t.y., per kairiąsias komuniagiškas kuopeles visame pasaulyje, per oficialią sovietinę žiniasklaidą ir per Maskvoje esančias redakcijas, kurios platina mėšlą į visur kur papuola, apsimesdamos tuo, kad tą mėšlą platina kokie nors vietiniai gyventojai. Senais laikais Maskvoje taip būdavo spausdinami visokie laikraščiai, esą leidžiami kitose šalyse, o dabar gi analogiški veiksmai daromi per internetus.

Realus gi dalykas, į kurį reikia kreipti dėmesį – tai invazijos paternas. Realūs veiksmai, kurie vyksta, kai prasideda bolševikinis įsiveržimas į kokią nors šalį. Ir čia visur ir visada matomas vienas ir tas pats paternas, tik kad kartais su nelabai didelėmis modifikacijomis.

Continue reading

Vargšai kairieji kraustosi iš proto – dėl Ukrainos

Dar žiemą, kai tik prasidėjo Euromaidanas, pamačiau kai kurių kairiųjų keistas, ambivalentiškas reakcijas: aniems lyg ir norėtųsi palaikyti liaudies kovą prieš janušeskinę oligarchų ir nusikaltėlių hegemoniją, lyg ir norėtųsi už ES, ir idėjos kairios – laisvė, lygybė, brolybė. Bet gi kažkodėl čia taip keistai viskas lyg ir prieš Putiną, ir kažkodėl dešinieji palaiko, ir kažkokių dešiniųjų tame Euromaidane pilna, o ir berods kaip ir kažkokių ultradešiniųjų netgi yra. Žodžiu, kaip ir norisi palaikyti, bet neaišku, kaip reaguoti, nes nesuprantama kažkaip. Nugi taip, kad negali taip būti – nu negi taip gali būti, ne, tai juk nesąmonė, beprotybė, galai kažkokie nesueina?

Kaip čia dabar, kad Ukrainos "Dešinysis sektorius" kažkoksai toksai keistas? O dar ir kalbos kažkokios sklinda, kad Dmitrijus Jarošas - tai ukrainiečių nacionalistas, kuris yra žydas, negi tai tiesa?

Kaip čia dabar, kad Ukrainos „Dešinysis sektorius“ kažkoksai toksai keistas? O dar ir kalbos kažkokios sklinda, kad Dmitrijus Jarošas – tai ukrainiečių nacionalistas, kuris yra žydas, negi tai tiesa?

Paskui dar keisčiau viskas vyko – lyg ir toliau Maidanas už ES, ir visas organizuotas kaip kokia komuna, bet kažkodėl palaikomas Vakarų ir Lietuvos dešiniųjų. Kaž-kas gi čia ne taip juk, kad Maidanas už ES vertybes ir dešiniųjų palaikomas. Ir kažkodėl prieš Maidaną Ukrainoje kovoja tie, kurie už kairę – su raudonomis bei koloradinėmis vėliavomis, o ir pjautuvais ir kūjais – taigi jie turėtų būti kairieji, bet kodėl tarp jų kažkokie su svastikomis? Kažkas ne taip čia, nors ir už ES tas Maidanas, ir organizuotas kaip komuna, ir išvis ten aiškus klasikinis liberté, égalité, fraternité, bet kodėl jie už Vakarus ir prieš SSRS? Ir dar kažkodėl tas Maidanas leninus verčia nuo postamentų – nu kaip taip gali būti?

Continue reading

Top 20 autorių ir knygų, kurias aš jums siūlau paskaityti

Kai kurie galvoja, kad kai kuriems darbams nereikia pinigų. Faktas iš realybės: net pr0n žvaigždėmis tampa tik tos, kas turi smegenų ir daug skaito.

Kai kurie galvoja, kad kai kuriems darbams nereikia žinių, nes ir neturint proto galima uždirbti pinigų. Faktas iš realybės: net pr0n žvaigždėmis tampa tik tos, kas turi smegenų ir daug skaito. O kurios neskaito, toms tenka dirbti kažkur prie stoties.

Kaip tai vis retokai parašau čia į blogą, o kartu gi prasidėjo ta žymi akcija ant FB – kokios knygos žmonėms padarė daugiausiai įtakos, kad jie taptų tokiais, kokiais yra. Taip, ne šiaip labiausiai patikusios, o daugiausiai įtakos padariusios.

Išties tokios knygos gali būti ir patikusios, ir nepatikusios – kai kurios gal skaitytos tik vieną kartą ir tai nelabai lengvai, tačiau paskui vis neišeidavusios iš atminties ir versdavusios galvoti, o kitos gi – skaitytos po krūvą kartų, nes tokios geros ir malonios, kad kaip narkotikas kažkoks. Bet knygos mus veikia. Ir tarp jų – kažkurios yra tokios, kurios svarbiausios.

Taigi, čia aš jums duosiu didele dalimi visai kitokius autorius ir knygas, nei buvau paminėjęs FB. Tiksliau, tuos 10 tenai minėtų – irgi duosiu, tačiau ir daugiau norėčiau čia pasiūlyti. Tiesiog kad pagalvotumėte. Ir tikiuosi, kad būtent tokių ilgam įstrigusių (o ne šiaip malonių) duos ir kiti blogeriai.

Ir dar – aš nežinau, kodėl man toksai sąrašas gavosi. Tiesiog galvojau, kas ateina į galvą, o jei knyga ateina į galvą – reiškia, kad ji užstrigo, o jei jau užstrigo – reiškia kad kažką tai davė, o jei jau kažką davė – vadinasi svarbi, o jei jau svarbi – reiškia, kad yra tam kažkokių priežasčių.

Continue reading

Tiesiog vienas putinistinės propagandos scenarijus

Pagalvojau, kad bus jums įdomus vienas toksai putinistinės propagandos vykdymo scenarijus, kuris velniškai tipiškas (nors tikrai ne vienintelis), tačiau ne taip jau dažnai pasitaikantis tokioje išgrynintoje formoje, kokioje man jį šviežiai pasitaikė pamatyti. Tarp kitko, ryškiai pasimatė tai greičiau dėl to, kad propaganda atėjo ne iš kokio už pinigus dirbančio bioroboto, o iš apipropagandinto asmens, taigi, struktūra buvo kiek degradavusi – atitinkamai ir paprasta bei vaizdi. Scenarijus atitinka vieną labai svarbų kriterijų – jis pritaikytas perdavimui, kai apdirbti asmenys patys tampa propagandos nešėjais.

Taigi, šiandien labai paprastai, nuosekliai praeisiu per visus punktus, kaip tai daroma, su esminėmis detalėmis. Pradedant tuo, kad esą „visur propaganda ir Vakarai irgi ją skleidžia“ – tai šito scenarijaus identifikatorius.

Dvipolis pasaulis - pati putinistinės paradigmos esmė. Visur aplinkui priešai, suprantate. Ir nors visiems išties gerą dešimtmetį po SSRS subyrėjimo buvo nei šilta nei šalta nuo tokių kliedesių, Putino valdoma Rusija visgi pasiekė savo: dėl agresyvių veiksmų tapo visą pasaulį kraupinančia šalimi, nuo kurios reikia gintis.

Dvipolis pasaulis – pati putinistinės paradigmos esmė. Visur aplinkui priešai, suprantate. Ir nors visiems išties gerą dešimtmetį po SSRS subyrėjimo buvo nei šilta nei šalta nuo tokių kliedesių, Putino valdoma Rusija visgi pasiekė savo: dėl agresyvių veiksmų tapo visą pasaulį kraupinančia šalimi, nuo kurios reikia gintis.

Beje, šitas nagrinėjamas scenarijus vienodai gerai pastebimas tiek per kokias nors internetines diskusijas, tiek per šiaip šnekas, tiek ir per kai kurių politinių partijų ir propagandos grupių veiklą. Kas dar įdomu, šiuo diskursu užkrečiami kiti asmenys, kurie paskui ima jau tą pačia propagandą skleisti patys. Žodžiu, labai įdomus reikalas tiems, kas domisi semiotika.

Dar vienas įdomumas – kad šitas scenarijus atrodo besąs nukreiptu labiausiai prieš rusus (ir Rusijoje, ir kitur gyvenančius) – tam, kad praplauti smegenis ir juos susieti su putinistiniu režimu. Su kitomis žmonių grupėmis scenarijus neabejotinai irgi veikia, bet efektas turėtų būti kiek silpnesnis (dėl pernelyg daug lemiančio antros fazės pozityvizmo).

Refreimingas vykdomas per du etapus – negatyvistinį su pozityvia išeiga, o paskui pozityvistinį su negatyvia išeiga. Žodžiu, čia šis tas įdomesnio, nei kaip kam žinomi paprasti spiraliniai scenarijai, nes refreimingas yra paremtas ne tiek spirale, kiek dviejų sinergistinių fazių kaita. Efekto gerinimui fazės kaitaliojamos labai daug kartų, cikliškai jas sukant ir sukant.

Continue reading