Tag Archives: emigracija

Apklausos apie emigraciją rezultatai

Apklausa tikrai ne mokslinė – netgi ne dėl to, kad klausimai sugalvoti per 15 minučių, nesigilinant į subtilybes, o dar ir dėl to, kad tirtas segmentas gan specifinis ir tikrai tik dalinai reprezentuojantis Lietuvos gyventojus – esančius Lietuvoje ar emigravusius užsienin. Kadangi apklausą dariau gan „našaram“, tai nebuvo priverstinio apklausiamųjų skaidymo į emigrantus ir ne emigrantus (liko galimybė pabūti ir emigrantu, ir ne), tai kai kurie skaičiai gaunasi pakankamai apytiksliai. Visgi bendrą vaizdą, manau, galima susidaryti. BTW, visur vienas (o ne daugybinis) pasirinkimas buvo paliktas tikslingai, kad padėtų rinktis svarbiausią.

Kokie dalykai krinta į akis? Man labiausiai, tiesiog žiauriai krito vienas, netgi kiek šokiruojantis – tai projekcijos. Absoliuti dauguma atsakiusiųjų turi ryškią projekciją – „tie emigrantai išvažiuoja vien dėl pinigų arba daugiausiai dėl pinigų“, sumoje tokį vertinimą pateikia maždaug 77% visų apklausos dalyvių. Kodėl tai projekcija? Ogi todėl, kad kai pažiūrim atsakymus ir paskaičiuojam dalis, pamatom, kad iš neemigravusiųjų tik 36% nurodo pinigus, kaip galimą esminę arba svarbiausią priežastį savo emigracijai. Iš pačių emigrantų pinigus, kaip lemiančią priežastį nurodo išvis vos apie 24% apklaustųjų. Skirtumas žiaurus.

Ką tai reiškia? Tai reiškia pirmiausiai tai, kad mes ne tik neįsivaizduojame emigracijos realybės, bet ir sprendžiam, remdamiesi kažkokiais šablonais, niekuo nesusijusiais su realybe. Ir kas svarbiausia, toks neįsivaizdavimas būdingas ne tik gyvenantiems Lietuvoje, bet ir patiems emigrantams.

Dar ryškiau tai pasimato klausimuose, kurie netiesioginiai – „kokie būdai sugražinti emigrantus“ – tik 10% emigrantų nurodo pinigus, o dar 10 procentų išvis negalvoja apie grįžimą. Tik 9 procentai neemigravusiųjų teigia, kad pagrindinis stabdis jų išvykimui yra didesni Lietuvoje uždirbami pinigai. Projekcija pasimato ir kitoje klausimų grupėje – apie tai, kas labiausiai galėtų susilpninti emigraciją arba paskatinti emigrantų grįžimą – čia jau vietoj 77, vos 39 procentai (du kartus mažiau) kalba apie pinigus.

Tokios ryškios projekcijos, tiesą sakant, nesitikėjau, nors ir numaniau, kad daugelio įsivaizdavimas gali būti kreivokas. Susimastykim, tai rimta.

Dabar pačios lentelės:
Pilni apklausos rezultatai, 109 žmonės

Emigracijos priežastys, apklausa

Kadangi kilo ginčas, o dabar TNS Gallup vykdytų apklausų rezultatų kažkodėl internete nesugebėjau rasti, tai padariau apklausėlę, nepatingėkite užpildyti – tai užims kokias dvi minutes, jei pildystite ją atidžiai.

http://www.itsm.lt/testai/index.php?sid=52614

Kai tik susirinks 100 atsakymų, paskelbsiu apklausos rezultatų statistiką, o kol kas – šiaip klausimas: ar emigruotumėte, o jei emigruotumėte, kokios esminės priežastys būtų? O jei jau esate emigrantas, kokie esminiai dalykai jus galėtų sugrąžinti į Lietuvą?

Emigracija ir nacionalizmas

Man čia garsusis Xerksas neseniai komentavo, kad Lietuvos socialinė/kultūrinė specifika nesukuria pagrindo maištavimams. Tačiau manau, kad pražiūrėtas vienas dalykas: į potencialius maištuotojus dėl kritinės ekonominės būklės ir biurslo paprastai neįtraukiami tie 10 tūkstančių ganėtinai aktyvių ultradešiniųjų. Kažkodėl konservatoriai juos laiko nepavojingais – gal todėl, kad šiuos nuolat plūsta ir konservatorių sąjungininkais vadina veikėjai iš NK-95 bei LGBT.

Problema, kurios konservatoriai neįvertina – paprasta: nacionalistų vertybės šiuo metu yra pažeidžiamos labiau nei bet kurios kitos politinės grupės, o pažeidžia jas būtent ta pati biurslo sistema ir konservatoriškas socialinių reikalų ignoravimas bei stambaus kapitalo rėmimas. Kaip? Ogi elementariai: per sukuriamą emigracijos srautą.

Pagal nacionalistinę logiką, faktas, kaip blynas: 50 tūkstančių emigravusių žmonių reiškia kardinaliai didesnį pavojų tautos išlikimui, nei 10 tūkstančių imigrantų. Ir netgi ne tik dėl kiekybės, o ir dėl to, kad dalis imigrantų išvažiuoja kitur (ypač, jei juos paterorizuosi), o vat emigrantai sugrįžta labai jau retai. Dar daugiau: imigrantas – tai tik pigi, kultūriškai nedominuojanti darbo jėga, tuo tarpu emigrantas – tai būtent toks žmogus, kuris gali sukurti keletą kartų didesnį produktą už atvykėlį jau vien dėl savo kardinaliai geresnės integracijos į visuomenę.

Ką reiškia emigracijos mastai? Jei tarsim, kad reali emigracija 2009 siekė apie 50 tūkstančių, tai šitai reikštų išnykusį Alytų. Per kokius porą metų tai reikštų išnykusį Panevėžį ar Šiaulius. Per kokius 4 metus tai reikštų dingusią Klaipėdą. Per 6-7 metus tai reikštų išnykusį Kauną. Per kelioliką metų tai sudarytų išnykusį Vilnių. Per porą nepriklausomybės dešimtmečių emigravusių kiekis jau sudaro kokį pusę milijono, gerą septintadalį gyventojų – ir ne pensininkų, ir net ne vaikų, o visų pirma, darbingų žmonių. Skaičiuojant tik dirbančiaisiais, tai jau bus koks penktadalis visų žmonių, jei ne daugiau.

Jei tarsim, kad esamų imigrantų kiekis lieka ganėtinai stabiliu (jis palaikomas imigracijos srauto), tai reiškia, kad tautinė sudėtis linkusi keistis pirmiausiai emigracijos, t.y., gyventojų išvykimo dėka, tuo tarpu pati imigracija beveik nedaro įtakos. Kitaip tariant, jei procentinė lietuvių dalis Lietuvoje sumažės, tai tik emigracijos, o ne imigracijos dėka. Kažkodėl Lietuvos Statistikos departamentas (kaip eilinį kartą jau nenuostabu) neturi duomenų apie gyventojų tautinės sudėties kitimą už periodą 1990-2006. Bet paskutinių kelių metų pokyčiai visgi yra ir tendencijos ten aiškios – lietuvių dalies mažėjimas. Emigracijos dėka krenta ir kitų Lietuvai tradicinių tautybių dalis – rusai bei lenkai irgi bėga iš šalies.

Galų gale, galim dar ir tai pridėti, kad dėl krentančios darbingo amžiaus žmonių dalies šalis lėtai, bet užtikrintai juda link kolapso: pabandykim įvertinti, kiek darbingo amžiaus žmonių Lietuvoje bus pvz., 2040, t.y., po dar tokio pat laiko, koks praėjo nuo nepriklausomybės atgavimo? Nepamirškim, kad procesas pasižymi dar ir nemenku dinamizmu: mažėjant dirbančiųjų daliai, šie labiau apkraunami socialiniais mokesčiais, turi išlaikyti vis didesnę procentinę valdininkų bei viešųjų įstaigų darbuotojų dalį, o politikai vis labiau ima padlaižiauti senukams, sudarantiems vis didesnę dalį žmonių, tuo pat metu vis labiau užmiršdami tuos, kas mokosi ar dirba. Šie dalykai, savo ruožtu, tik skatina emigracijos augimą.

Valstybinės kontoros emigracijos priežastis apibrėžia maždaug tokiomia fraze, kaip "70% emigrantų išvykimo priežastys – socialinės arba ekonominės", dažnai sutinkama ir tokia frazė, kaip "absoliuti dauguma emigrantų išvyko į užsienį dirbti, dauguma kitų – mokytis". Pačių emigrantų apkausos rodo visai ką kitą – tarp svarbiausių emigracijos bei nenoro grįžti į Lietuvą priežasčių daugiausia žmonių įvardina ne mažą darbo užmokestį, o darbdavių ir valdžios korupciją, neveiksmingą teisinę sistemą, neįmanomą smulkų verslą, etc.. Grynai finansiniai parametrai neiškyla į pirmą vietą, juos užgožia nefinansinės priežastys.

Kas dėl to kaltas? Atrodo, jau krūvą kartų sakiau: jeigu darbuotojai (gyventojai) bėga iš įmonės (šalies), reiškia, kad įmonė (šalis) nesirūpina savo svarbiausiu turtu – darbuotojais (gyventojais). Tai nebūtinai atlyginimo dydis, tai gali būti ir moralinė atmosfera įmonėje, ir tobulėjimo galimybės, ir darbuotojo teisių užtikrinimas, ir daugybė kitų faktorių. Bet kuris patyręs personalo vadovas žino, kad nuo darbuotojų pasitenkinimo kyla darbo našumas, o jau iš to – ir atlyginimai (laimingų įmonių fenomenas – jos nebankrutuoja!). Tuo tarpu pačių atlyginimų didinimas darbo našumą didina labai menkai. Manau, kad ir visos šalies mastais efektai turėtų būti lygiai tie patys – tą emigrantų apklausos (ypač geras rodiklis – kaip emigrantai/darbuotojai vertina pačią šalį/įmonę – Lietuvą) ir rodo tikras problemas. Tuo tarpu kalbos apie ekonominę emigraciją – tai tik patogus valdžios atmazas: "mes nieko negalim padaryti, neturim pinigų, blablabla".

Dabar, grįžtant prie nacionalizmo ir potencialių maištautojų: šiuo atveju socialistų/anarchistų įvardinamos problemos visiškai sutampa su tomis, kurias įvardinti galėtų situaciją analizuojantys nacionalistai. Tad klausimas tik toks, kada šie judėjimai identifikuos vieni kituose visiškus sąjungininkus pagal tiesioginius tikslus, tegul ir besiremiančius skirtingu tų tikslų ideologiniu pagrindimu.

Emigracija ir BVP

Kadaise su vienu kolega bandėm paskaičiuoti, kiek kainuoja žmogus. Tiesiog, pinigais, lyg tai būtų prekė ar gamybos įrengimas. Tai nėra taip jau sunku įvertinti – tereikia pabandyti paskaičiuoti, kiek žmogus per gyvenimą sukuria kapitalo, t.y., prekių ir paslaugų – vertės.

Mūsų paskaičiavimai, žinoma, buvo labai grubūs, tiesiog orientaciniai. Konservatyviai vertinant, gavosi, kad vidutinio darbingo Lietuvos piliečio išauginimo kaina – apie 200-300 tūkstančių litų (suminė), o per jo gyvenimą vidutiniškai sukuriama vertė – apie 2-3 milijonai, vertinant su kapitalo augimu – gal būt 4-5. Pabandę palyginti su kitomis šalimis, paieškojome skaičių apie JAV, Vokietiją ir pan. – atradome, kad ten tos vertės didesnės, tačiau skiriasi gan proporcingai darbo jėgos našumo skirtumui, t.y., sprendžiant iš visko, tokios kainos ir yra.

Nuo to laiko praėjo jau kokie 4 metai, tačiau dabar vėl prisiminiau tą skaičiavimą. Tiesiog kilo mintis palyginti, kiek vertės Lietuva praranda dėl emigracijos ir kiek ta vertė skiriasi nuo BVP. Ir ką jūs manote? Tai vieno lygio skaičiai. Negana to, išvažiavusių emigrantų kaina kai kuriais metais net viršija visos Lietuvos BVP.

Netgi tiesiogiai prarastų investicijų vertė tarpais viršija 10 procentų BVP (pvz., 2005 – 14%) – tai irgi milžiniškas skaičius: plg., katastrofiškas BVP kritimas 2009, lyginant su turtingaisiais 2008, tesudarė 17%, tais pačiais 2009 metais per emigraciją prarastų investicijų į žmones vertė sudaro apie 11%, t.y., katastrofiškumu sulyginama su pačia krize. Ir tai net ne kažkokie negauti pinigai, o tiesiog valstybės prarastos, neatsiperkančios išlaidos.

Lentelėje yra iš lubų paimti 2009 emigracijos skaičiai: statistikos departamentas (šūdina kontora) neskelbia apie tai duomenų. Tačiau spaudoje buvo pasirodžiusi info, kad 2009 metų emigracija sumušė visus poros paskutinių dešimtmečių rekordus, tad nurodžiau 50 tūkstančių (tiesiog truputį daugiau, nei 2005). Gali būti, kad realus skaičius dar didesnis. Emigrantų piniginei vertei ir sunaudotoms investicijoms į juos ėmiau minimalius skaičius, 2 mln. ir 200 tūkst. atitinkamai.

Aišku, ir tas BVP yra kreivas dydis, ir ta žmogaus kaina – irgi sąlyginis dalykas, tačiau bent jau bendrą vaizdą galima susidaryti. Taip ar anaip, didžiausias Lietuvos turtas – tai žmonės.

Beje, žmogaus kainos kontekste itin įdomiai ima atrodyti vyriausybiniai pezalai apie visokius PSD ir pan.: sveikatos apsauga yra tokia pelninga valstybės investicija, kad sunku būtų rasti kitą panašią sritį.

Emigracija ir pinigų srautas į Lietuvą

Girdėjau gandą (tiktai gandą, tad nieko negaliu patvirtinti ar pagrįsti), kad emigrantų sukuriamas pinigų srautas į Lietuvą siekia mažiausiai kelis milijardus litų per metus – tai iš esmės, gali būti skaičiuojama, kaip grynas eksportas. Ar nebus taip, kad daugelio taip plūstami emigrantai (beje, dažnai net negalintys turėti Lietuvos pilietybės) yra būtent tai, ko dėka Lietuvos iki šiol neištiko visiškas krachas?

Nežinau, kaip kam, bet man tokie samprotavimai atrodo ganėtinai įtikinamai.