Kadangi viešųjų ir bendrai vsiokių pirkimų tema baigėsi tuo, kad manęs įvairūs žmonės ėmė prašinėti komentaruose rašyti dar, o tema apie tai, kodėl griūna Gedimino kalnas – išvis susilaukė neįsivaizduojamų reakcijų (man netgi blogas buvo dėl to nulūžęs), tai dabar imkim ir užkabinkim vieną aspektą: kaip gali sietis priežastys tarp kaip nors palaidai (bet formaliai – gal ir teisingai) vykdomų pirkimų ir pasekmės, kurios kartais katastrofiškos. Ir kokios organizacinės nesąmonės turėjo vykti, kad galėtų taip viskas įvykti.
Žodžiu, bus jums šiandien tam tikras, sakykim, tokio hipotetinio-dedukcinio atvejo analizės pavyzdys.
Gedimino pilies kalnas kovo 27 dieną, prieš pusantro mėnesio. Dabar gal ir dar prasčiau. Šlaito slinkimas prasidėjo po to, kai buvo visai nedideli pamatai pastatyti viršuje. Ten, prie tos funikulieriaus būdelės. Matyt, kad tiek ir tetrūko. Vat taip po mažą gabaliuką ir susidėjo. Perkamos tos statybos buvo, kiek suprantu, irgi pakankamai mažais gabaliukais. Ir atrodo, kad tie maži paskirai pirkti gabaliukai ir yra pirminė problemos priežastis.
Tarp kitko, Gedimino kalnas iš lėto byra toliau – tai matosi, kai laikas nuo laiko pro jį praeini. Iš lėto, bet vis dar juda žemyn tos kadaise suverstos žemių krūvos. Vietoje to, kad būtų išardytos ant suverstų krūvų pastatytos nesąmonės, toliau vyksta tų pačių nesąmonių sutvirtinimo projekto vystymo planavimo ekspertizių tvirtinimo veiklų organizavimo įgyvendinimo renginiai.
Juk paprasčiau padaryti dar kokius nors projektus nesąmonių išsaugojimui, nei pripažinti priarytas nesąmones, ar ne?
Kiek nukrypstant: viena iš dažniausiai įmones sužlugdančių bėdų yra paskandintų kaštų sindromas (sunken costs syndrome). Organizacija sukiša krūvą pinigų ir darbo į kokią nors nesėkmingą nesąmonę, bet kadangi daug darbo ir resursų sukišta, tai išmesti gaila. O tada prasideda tos nesąmonės gelbėjimas. Ir nuo to ta nesąmonė tik dar labiau auga ir dar labiau jos gaila. Ir todėl ji dar labiau gelbstima, į ją kišamos krūvos pinigų. Ir taip toliau, ir taip toliau. Kai paskandintų kaštų sindromas įsisuka, jis tęsiasi tol, kol organizacijos vadovai neišlekia iš postų arba kol organizacija nesubankrutuoja.
Gerai, grįžtant prie pirkimų ir Gedimino kalno: pasižiūrėkim, kaip galime įsivaizduoti tą visą kalno griūties reikalą iš dedukcinės pusės (kas turėjo būti blogai su procesais), o taip pat – kaip galima padaryti, kad ir pirkimai (ir statybų kontrolė, beje) galėtų mus nuo tokių katastorfų apsaugoti. Beje, pagausit šį bei tą dar ir apie vadybos problemų atradimo metodus.
