Griūnantis Gedimino kalnas ir viešieji pirkimai

Kadangi viešųjų ir bendrai vsiokių pirkimų tema baigėsi tuo, kad manęs įvairūs žmonės ėmė prašinėti komentaruose rašyti dar, o tema apie tai, kodėl griūna Gedimino kalnas – išvis susilaukė neįsivaizduojamų reakcijų (man netgi blogas buvo dėl to nulūžęs), tai dabar imkim ir užkabinkim vieną aspektą: kaip gali sietis priežastys tarp kaip nors palaidai (bet formaliai – gal ir teisingai) vykdomų pirkimų ir pasekmės, kurios kartais katastrofiškos. Ir kokios organizacinės nesąmonės turėjo vykti, kad galėtų taip viskas įvykti.

Žodžiu, bus jums šiandien tam tikras, sakykim, tokio hipotetinio-dedukcinio atvejo analizės pavyzdys.

Gedimino pilies kalnas kovo 27 dieną, prieš pusantro mėnesio. Dabar gal ir dar prasčiau. Šlaito slinkimas prasidėjo po to, kai buvo visai nedideli pamatai pastatyti viršuje. Ten, prie tos funikulieriaus būdelės. Matyt, kad tiek ir tetrūko. Vat taip po mažą gabaliuką ir susidėjo. Perkamos tos statybos buvo, kiek suprantu, irgi pakankamai mažais gabaliukais. Ir atrodo, kad tie maži paskirai pirkti gabaliukai ir yra pirminė problemos priežastis.

Tarp kitko, Gedimino kalnas iš lėto byra toliau – tai matosi, kai laikas nuo laiko pro jį praeini. Iš lėto, bet vis dar juda žemyn tos kadaise suverstos žemių krūvos. Vietoje to, kad būtų išardytos ant suverstų krūvų pastatytos nesąmonės, toliau vyksta tų pačių nesąmonių sutvirtinimo projekto vystymo planavimo ekspertizių tvirtinimo veiklų organizavimo įgyvendinimo renginiai.

Juk paprasčiau padaryti dar kokius nors projektus nesąmonių išsaugojimui, nei pripažinti priarytas nesąmones, ar ne?

Kiek nukrypstant: viena iš dažniausiai įmones sužlugdančių bėdų yra paskandintų kaštų sindromas (sunken costs syndrome). Organizacija sukiša krūvą pinigų ir darbo į kokią nors nesėkmingą nesąmonę, bet kadangi daug darbo ir resursų sukišta, tai išmesti gaila. O tada prasideda tos nesąmonės gelbėjimas. Ir nuo to ta nesąmonė tik dar labiau auga ir dar labiau jos gaila. Ir todėl ji dar labiau gelbstima, į ją kišamos krūvos pinigų. Ir taip toliau, ir taip toliau. Kai paskandintų kaštų sindromas įsisuka, jis tęsiasi tol, kol organizacijos vadovai neišlekia iš postų arba kol organizacija nesubankrutuoja.

Gerai, grįžtant prie pirkimų ir Gedimino kalno: pasižiūrėkim, kaip galime įsivaizduoti tą visą kalno griūties reikalą iš dedukcinės pusės (kas turėjo būti blogai su procesais), o taip pat – kaip galima padaryti, kad ir pirkimai (ir statybų kontrolė, beje) galėtų mus nuo tokių katastorfų apsaugoti. Beje, pagausit šį bei tą dar ir apie vadybos problemų atradimo metodus.

Taigi, įsivaizduokime tokią hipotetinę situaciją (hipotetinę, nes detalių nežinau – daug kur lieka mano spėlionės), kad yra koks nors miestas Vilnius, kuriame yra Gedimino kalnas, o ant jo – senos pilies liekanos, simbolizuojančios visą mūsų šalies valstybingumą. Na, gerai, tarkim, ne mūsų šalies, o kokios tai Lietuvos, kuri paralelinėje Visatoje, nes visgi pavyzdys čia hipotetinis.

Taigi, įsivaizduokime, kad tą pilį valdo kažkokia įstaiga, kurios vadovybę yra giliai sugriebusi nors ružava svajonė nusipirkti ružavą dramblį pastatyti naują Gedimino pilį. Bet nėra tam pinigų, o dar ir žmonės šaiposi, o dar ir pradeda lįsti kažkokie ten ekspertai, kurie ima aiškinti, kad taigi bliamba – sugalvojai statyti didžiulius mūrus ant supiltų šiukšlių, kas čia dabar per disneilendų fantazijos? O dar negana to, valdžia jokių didžiulių pinigų tam skirti nenori, nes vos tik išgirsta apie tai, kad čia bus šimtas melejonų, tai išsyk ima juoktis ir sako kad gal geriau nusipirk bilietą kažkur į Peru, kur yra kažkoks keistai besivadinantis kaimelis.

O pilį pastatyti norisi. Ir svajonėse ta pilis didelė, didinga ir graži. Taigi, ką čia galima sugalvoti? Ogi pirmiausiai tai, kad čia ne svajonės apie ružavus dramblius yra absurdas, o kad kažkokių istorijos nekentėjų sąmokslas visur. Aplinkui tik priešai ir nekentėjai, jie viską iš pavydo daro – žinote, gi kaip būna. Ir dirbti darbą trukdo, ir išvis aplinkui vieni durniai, nieko nesupranta.

Taigi, koksai sprendimas? Ogi statyti ne viską iškart ir už kažkokią nesuvokiamą sumą, o mažais gabaliukais, bet irgi brangiai. Vienais metais šen, kitais metais ten – kokie nors tvarkymo darbai, kokie nors takai, kokios nors aikštelės, tai ten gabaliukas kokios nors sienos, tai kokio nors bokšto pamatas… Ooops, pastatėm bokšto pamatą ir kalnas griūti ėmė!!! Reikia gelbėti!!!

Ką galima pastebėti apie tokias statybas? Ogi tai, jei ant sulipto grunto pastatomi kažkokie pamatai, ant tų pamatų užmūrijami kažkokie akmenai, ant tų akmenų – dar ir sienos – tai šitai yra akivaizdūs projektinės statybos požymiai, tačiau jie yra padaryti kaip smulkūs gabalai. Tai reiškia, kad tai visiškai akivaizdus projektas, tačiau jame nėra mažų mažiausiai šių būtinų dalykų:

  • Bendro detalaus projekto plano su visais numatytais darbais, statomais dalykais, kainomis ir apimtimis
  • Bendro projekto galimybių, jo rizikų, pasekmių ir reikalingumo vertinimo
  • Jokios viso projekto vykdymo ir jo rizikų bei pasekmių kontrolės

Kokios pasekmės? Nėra bendro projekto – nėra ką ir kontroliuoti. Taigi, niekas nekalba apie rizikas, apie absurdus, apie negalimumus ir išvis netrukdo. Labai patogu, ar ne? Niekas nekontroliuoja ir netrukdo. Ir viskas tipo pagal procedūras. Ko jūs dar norite? Netrukdykit mums DYRPT!!!

Labai patogus toks mažagabalinis statymas – darai, ką sugalvoji, bet kokias fantazijas, nes atrodo, jog niekas negręsia (fantazijos tuo pasižymi – jose gi viskas gražu, kokios dar grėsmės?). Bet paskui paaiškėja, kad rizikos išties buvo ir kalnas ima griūti, nes kažkaip tai krūvos suverstų žemių net nepaisant rostverkų nesilaiko, o rostverkai lūžinėja nuo to svorio, kuris ant jų supiltas.

Nesunku, beje suprasti, kad jei rostverkas lūžta, tai jis lūžta kažkodėl – tam yra priežastys. O gelžbetonis pats savaime nepradeda traiškytis taip, kaip yra sutraiškytas tas rostverkas. Norint sutraiškyti gelžbetonį, reikia tikrai nemažų jėgų.

Čia kiek nukrypkim: kai kažkokie muziejininkai ima pasakoti, kad rostverkas kaltas dėl kalno griūties, tai yra absoliutus fenomenas. Suprantate, rostverką pastatė, jis sulūžo ir ėmė griauti kalną. Įskaitant ir tą gabalą kalno, kuris ant to rostverko užpiltas ir kuris savo svoriu tą rostverką ir spaudžia. Na, jūs supratote.

Aš girdėjau, beje, netgi tokių kalbų, kad ant viršaus sumūrytos nesąmonės tą po jomis esantį supiltą šlamštą kažkaip laiko. Kaip žinia, kai pakabini virvę nuo namo stogo, kad ji siektų žemę, tai tada ta virvė laiko stogą, kad tas stogas nenuplasnotų sparnais ir nenuskristų į mėnulio pilnatį. Tokiu būdu ta virvė sustiprina stogo konstrukciją. Na, supratote, žodžiu. Ai, dar kažkaip panašiai pakabintos virvės laiko rostverkus – žiemą jas sukabino.

Gerai, grįžkim prie mūsų projektų ir smulkiai išskaldytų pirkimų. Taigi, kas iš ko kyla?

  • Turime didžiulį projektą kažkieno galvose (Aukštutinės pilies atstatymą), bet neturim jokio plano ir jokio projekto, nes toms fantazijoms projektų valdymas trukdo.
  • Kadangi nėra jokio plano, jokio normalaus projekto, ir jokio realaus projektų valdymo, tai niekas nevertina jokių rizikų, jokių pasekmių. Ir niekas nieko nekontroliuoja.
  • Kadangi niekas nevertina, tai galima kabinti makaronus ir daryti visą tą didžiulį projektą patyliukais, darant mažus pirkimus ir mažus darbus.
  • Kadangi tas projektas, kuris yra kažkieno galvose, išties yra kažkokia konstrukcinė nesąmonė, kuri išties stovėti tenai negali, tai kai pakankamai mažų nesąmonių pridaroma, gaunasi didelė nesąmonė ir ta didelė nesąmonė ima griūti.

Dabar kur yra šaknys? O šaknys yra tame, kad realiai projektinė veikla vykdoma kaip krūva niekaip realiai neapsietų smulkių veiklų. T.y., mes turime atvejį, kur yra perkamos krūvos darbų, medžiagų, dalis gal išvis kaip kokios nors paslaugos (aš net nežinau kaip ten išties kas buvo perkama), o bendro, viską apjungiančio projekto su visais projektiniais reikalavimais nėra. Tiesiog niekas nereikalauja, kad tas projektas būtų ir niekas nedraudžia statybos pobūdžio paslaugų ir darbų užsakinėti be kažkokio bendro projekto, kuriame būtų labai rimti konstrukciniai ir geologiniai vertinimai bei paskaičiavimai, kurie normaliai taikomi pilnavertėms statyboms dar prieš jas pradedant.

Žinote, beje, kaip daromas realus projektų valdymas? O taip, kad projekto vadovas turi didesnes galias, nei vadovai to dalyko, kuris yra statomas. Projekto vadovas savo projekte yra visiškas valdovas. Tik tada jis yra atsakingas už viską, viską gali spręsti ir užtikrinti, kad projekte niekas nepridarys nesąmonių.

O žinote, kaip projektus įsivaizduoja visokių įstaigų vadovai? O jie įsivaizduoja, kad jie už kažkieno pinigus užsisakys projektą, kuris didesnis už visos įstaigos biudžetą N kartų, bet projektų vadovas dirbs kaip kokia visų užvaikyta valytoja, kuriai gali bet kas nurodinėti, kur kokias šiukšles iš kur į kur išnešti ir kur ką pašluostyti. Paskui mes matome tokių šitaip valdytų projektų pasekmes.

Atsimenate, aš rašiau apie tris pirkimų tipus? Tai projektiniai, kasdieniai ir nenumatyti pirkimai, kurie turi visiškai skirtingus valdymo procesus. Tai vat, tie skirtingi procesai skiriasi dar ir kontrolės mechanizmais. Ir labai nesunku numatyti, kad pvz., svarbiems objektams, statyboms, remonto darbams pavojingose zonose (pvz., ant šlaitų) ar pan. būtų reikalavimai, kurie numatytų ir rizikų vertinimus, ir privalomai nustatytų projektų valdymo reikalavimus, ir apibrėžimo, juos priskiriant bendram, centriniam projektui, kur būtų ir už visą projektą atsakingi ir įgalioti visą projektą valdantys asmenys, ir bendras rizikų valdymas, ir taip toliau – viskas, kas reikalinga, kai projektai yra realiai valdomi (metodologijų tam yra pakankamai daug, ir gerai atidirbtų). Ir tai nebūtų susiję su jokiais jokių sumų dydžiais – tiesiog tokie darbai yra projektinio pobūdžio darbai.

Tai visai nėra sudėtinga. Tiesiog reikia pirkimus skirstyti į kelias grupes. Ir nustatinėti reikalavimus toms grupėms. Kad nebūtų tų palaidų balų, per kurias daug mažų neaišku ko išauga į neaišku ką, kas paskui bado akis pusei Vilniaus.

Ir statybos, ir pirkimai tokiais atvejais turi būti valdomi, remiantis reikalavimu, kad bendras projekto valdymas privalo egzistuoti, nes darbai, kad ir perkami paskirais gabalais, yra projektiniai.

O kas dabar gaunasi? O dabar gaunasi taip, kad VPT (Viešųjų pirkimų tarnyba) pasižiūri į pirkimus ir tie pirkimai gal kažką ir atitinka, nes gal pagal taisykles yra padaryti ir išvis gi ką ten mes apie tas archelogijas išmanom, ar ne? Išties nežinau, ar atitinka ir ar pasižiūri – na, bet tikėkimės, kad pasižiūri, nes Gedimino pilis visgi.

O gal dar kartais ir kokia nors VTPSI (Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija) irgi kažką gal pasižiūri, ar visur parašai sudėti – bet darbai gi maži, atrodytų, nieko neįtakojantys – taigi, irgi nieko tokio. Archeologijos kažkokios, taigi neįdomu. Taip patyliukais, per dešimtmetį ar du, visas tas didžiulio svorio gargaras ir auga ant Gedimino kalno viršaus.

Jei gargaras auga vidutiniškai po 10cm per mėnesį, tai per metus išauga kokį metrą. Niekas to nei nepastebi – iš apačios tokie pokyčiai beveik neįžiūrimi. Bet per dešimtmetį taip gali susidaryti dešimties metrų storio žemių, akmenų ir visokių mūrų sluoksnis. Visokiais mažais pirkimais.

Žinote, kaip vieno kamiečio arklys padvėsė? Vežė jis rąstus iš miško vežimu. Įkrovė vieną – arklys patemps. Reiškia ir du patemps. Įkrovė ir antrą, ir trečią. Arklys patempia. Reiškia, kad ir keturis patemps. Keturis patempia – reiškia, kad ir penkis patemps. Penkis patemps – reiškia ir šešis patemps. Ir taip toliau. Žodžiu prikrovė pilną vežimą, dešimtis rąstų, pabandė važiuoti, o arklys nejuda. Kaimietis botagu arkliui per nugarą švyst, švyst, o arklys nepatempia. Kaimietis arklį pliekia, tas vežimą įsiręžęs traukia ir staiga tik bac ir nugriūna – trūkį gavo. Taip arklys padvėsė, o kaimietis malkų neparsivežė. Ir viskas dėl to godumo.

Žodžiu, kai yra daromi dideli darbai, o jų niekas nevaldo, viskas daroma mažais gabalėliais ir nieko išties nekontroliuojant – pradžioje viskas atrodo gerai. O paskui mes pamatome pasekmes. Mažų palaidų darbų pasekmės dabar kiekvieną dieną matomos dešimtims tūkstančių Vilniuje gyvenančių žmonių. Ir tų pasekmių priežastys netvarkomos – vietoje to, daromi neaiškūs nauji pirkimai tų pasekmių pasekmėms užglaistyti.

Beje, jei jau apie pirkimus – man klausimas, o kas tuos projektus Gedimino kalnui tvarkyti rengia? Ar kartais tarp rengėjų, ekspertų ir dalyvių nebus vėl kokių nors firmų ar žmonių, kurie jau anksčiau ten kažką darė ir kūrė, t.y., tų pačių, kieno veiklos ar neveiklos pasekmes mes matome kasdien?

Ir ar tai vėl nepavirs į eilinį pirkimą, kuriame lyg ir ne bendras projektas, nes gi bendro projekto nėra, tik palaida bala iš kažkokių mažų pirkimėlių, vis skirtų kažkokiems tvarkymams? Ai, taip, žinoma gi, nėra bendro projekto pilies atstatymui, nes dabar jau iš tokio projekto patyčios kaip reikiant pareitų. Visi tokie gandai – tai netiesa ir melas. Todėl čia gi bus vėl eiliniai kalno tvarkymo darbai. Dar daugiau patvarkysim, ar ne?

Ai, ne, čia gi kalbėjom apie paralelinę Visatą. O pas mus čia viskas gerai. Nieko tokio. Čia tik dedukcinės mano sapalionės.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook49Share on Google+0Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

One thought on “Griūnantis Gedimino kalnas ir viešieji pirkimai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *